Visuotinis Romos kalendorius

RUGPJŪTIS

1 – Šv. Alfonsas Marija Liguoris (1696–1787), vyskupas, Bažnyčios mokytojas. Žymus savo uolumu dėl sielų, savo raštais, žodžiais ir pavyzdžiu. Karštai rūpindamasis krikščionišku gyvenimu, daug dėmesio skyrė pamokslams, rašė knygas, ypač moralės tema (šioje srityje laikomas magistru). Nugalėdamas daugybę kliūčių, įsteigė Švenčiausiojo Išganytojo (redemptoristų) kongregaciją kaimiečiams evangelizuoti. Išrinktas Šv. Agotos de Goti vyskupijos vyskupu, nepaprastai atsidavė šioms pareigoms, kurias dėl sunkių ligų po penkiolikos metų turėjo palikti. Likusį gyvenimą praleido Paganijos Nucerijoje, kentėdamas daugybę vargų ir sunkenybių.

2 – Šv. Euzebijus Vercelietis (283–371), pirmasis Vercelio Ligurijoje vyskupas. Visame Alpių kalnų papėdės regione stiprino tikėjimą. Dėl kovos prieš arijonizmą Scitopolio kunigaikštis Konstantinas ištrėmė jį į Kapadokiją ir Tebaidą. Po aštuonerių metų grįžęs į savo sostą, ryžtingai dirbo atnaujindamas tikėjimą ir veikdamas prieš arijonizmą.

Šv. Petras Julijonas Eimaras (1811–1868). Kunigas gimė Prancūzijoje, įsteigė Švenčiausiojo Sakramento kunigų broliją. Jis turėjo galimybę pažinti daugybės sielų poreikius bei suprato Eucharistijos įtaką bei poveikį joms. Šv. Petras Julijonas tapo iškiliu Eucharistijos apaštalu.

4 – Šv. Jonas Marija Vianėjus (1786–1859), kunigas. Daugiau nei keturiasdešimt metų nuostabiai administravo pavestąją Arso (Prancūzijoje) parapiją, uoliai sakydamas pamokslus, melsdamasis ir atgailaudamas, kasdien katechizuodamas vaikus ir suaugusiuosius, sutaikydamas nusidėjėlius su Dievu karšta meile artimui, kurios semdavosi iš Eucharistijos kaip iš šaltinio. Ta veikla taip iškilo, kad jo patarimai plačiai pasklido ir daugybę žmonių atvedė prie Dievo.

5 – Švč. Marijos bazilikos pa­šven­tinimas (Snieginė). Pasak legendos, 352 metais, tvankią rugpjūčio 4-osios naktį, Romoje Dievo Motina sapne pasirodė bevaikei turtingų senyvų sutuoktinių porai, kuri meldė Švč. Motiną nurodyti galimą turtų paveldėtoją. Tačiau Marija išreiškė norą, kad jos garbei būtų pastatyta bažnyčia, ir pasakė, kad ta vieta būsianti apsnigta. Tą naktį Marija taip pat pasirodė sapne pop. Liberijui ir perdavė jam šį norą. Kitą rytą pabudusi Roma išvydo nuostabų vaizdą – sniegą ant Eskvilino kalvos, bet nuostabiausia buvo tai, kad sniego pusnys buvo bažnyčios formos. Sniegas vasarą išties buvo stebuklas, tad bevaikė pora palaikė tai ženklu ir paaukojo pinigų bažnyčios statybai. Po dvejų metų pastatyta bažnyčia tapo svarbiausia Dievo Motinos šventove Romoje. Kadangi ją pašventino pop. Liberijus, ji pavadinta Bazilika Liberiana. Tačiau VII a. ją imta vadinti Didžiąja Švč. Mergelės Marijos bazilika.

6 – Kristaus Atsimainymas. Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą, jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo...

7 – Šv. Sikstas II (†258), popiežius, ir jo draugai, kankiniai. Popiežius Sikstas laikė pamaldas ir mokė brolius dangiškųjų įsakymų, kai kareiviams įsiveržus, vadovaujantis imperatoriaus Valerijono ediktu, staiga buvo suimtas ir jam nukirsta galva. Kartu su juo buvo nužudyti keturi diakonai ir su popiežiumi palaidoti Kaliksto kapinėse prie Apijaus kelio. Tą pačią dieną Pretekstato kapinėse buvo nužudyti ir ten pat palaidoti dar du jo diakonai – šventieji Agapitas ir Felicisimas.

Šv. Kajetonas (1480–1547). Kunigas, Neapolyje pasižymėjęs artimo meilės darbais, ypač globojo užsikrėtusius nepagydomomis ligomis, plėtojo brolijas, kurios religiškai švietė pasauliečius, įsteigė Reguliariąją kunigų vienuoliją Bažnyčios reformoms remti, savo auklėtinius ragino laikytis ankstesnio apaštalinio gyvenimo būdo.

8 – Šv. Dominykas (1170– 1221), kunigas kilęs iš Ispanijos. Teologiją studijavo Valensijos universitete. 1195 m. buvo įšventintas kunigu, tapo Osmos katedros kanauninku, garsėjo pamokslais. Nuolankus pamokslininkas albigiečių erezijos sutrikdytuose regionuose. Gyveno nusižeminęs savanoriškame skurde, nuolat kalbėdamas su Dievu arba apie Dievą. Trokšdamas tikėjimo skelbimui naujų formų, įsteigė Pamokslininkų ordiną. Kad Bažnyčioje atsinaujintų apaštalinio gyvenimo forma, skatino savo brolius malda, studijomis ir pamokslais tarnauti artimui. Jo įkurta vienuolija vadinama „Pamokslininkų ordinu“, nors paprastai žinoma kaip Dominikonų ordinas. Didžiausią dėmesį Ordinas skyrė vienuolio pašaukimui ir pamokslavimui.

9 – Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta (1891–1942), mergelė, kan­kinė, Europos globėja. Pasaulyje žinoma kaip Edita Štein, žydė, filosofė, konvertitė, vienuolė karmelitė. Nacių buvo nužudyta Aušvico koncentracijos stovykloje. 1999 m. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė Europos globėja.

10 – Šv. Laurynas (†258), diakonas, kankinys, buvo vienas iš septynių Romos diakonų, kuriuos paskyrė popiežius Sikstas II. Nuo pirmųjų amžių yra labiausiai garbinamas Romos kankinys. Suėmus popiežių, imperatorius šv. Laurynui įsakė surinkti Romos bažnyčios turtus ir perduoti civilinei valdžiai. Šventasis surinko vargšų minią ir imperatoriui pasakė: „Jie – mūsų Bažnyčios didysis turtas.“ Po trijų dienų buvo sudegintas. Jo kūnas palaidotas Romoje, Verano kapinėse, dabar pavadintose jo vardu.

11 – Šv. Klara (1194–1253), mergelė, klarisių vienuolijos įkūrėja. Būdama 18 metų, apsigyveno itin skurdžiame vienuolyne prie Šv. Damijono koplytėlės, savo gimtojo Asyžiaus pašonėje. Taip elgtis ją paskatino šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdys.

12 – Šv. Joana Pranciška Šantalietė (1572–1641), prancūzų vienuolė, mistikė. Iš pradžių gyveno krikščioniškoje santuokoje ir turėjo šešis sūnus, kuriuos pamaldžiai išauklėjo. Mirus vyrui, vadovaujant šv. Pranciškui Salezui, ėjo tobulybės keliu, darydama artimo meilės darbus vargšams, ypač ligoniams. Įkūrė Švč. Mergelės Marijos Aplankymo vienuolyną (vizitiečių), kuriam išmintingai vadovavo.

13 – Šv. Poncijonas, popiežius, ir Ipolitas, kunigas, kankiniai. Šv. Poncijonas nukankintas 236 m. Romėnas, ištremtas į Sardinijos kasyklas ir miręs nuo nepakeliamo darbo. Šv. Ipolitas popiežiaus Viktoro I (189–199) laikais buvo įtakingas Romos krikščionių bendruomenėje. Po Viktoro I popiežiumi išrinkus vergą Kalikstą, Ipolitas sutiko būti renkamas antipopiežiumi. Tik vėliau, po Kaliksto I mirties, su naujuoju popiežiumi Poncijonu ištremtas į Sardinijos salą, atsisakė šio titulo ir kartu su Poncijonu 236 m. mirė kankinio mirtimi.

14 – Šv. Maksimilijonas Marija Kolbė (1894–1941), kunigas, kan­kinys. Gimė Zdunska Voloje netoli Lodzės, Lenkijoje. 1910 m. tapo pranciškonu, studijavo Romoje. 1918 m. įšventintas kunigu. Iš Aušvico koncentracijos stovyklos pabėgus vienam kaliniui buvo pasmerkti keli nekalti žmonės. Vienas iš jų buvo gausios šeimos tėvas. Maksimilijonas pasisiūlė į jo vietą ir 1941 m. rugpjūčio 14 d. mirė kankinio mirtimi. Popiežius Jonas Paulius II 1982 m. jį paskelbė šventuoju.

15 – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė). Švč. Mergelė Marija, (Dievo) Jėzaus Kristaus Gimdytoja, su siela ir kūnu buvo paimta į dangiškąją garbę. Šį Bažnyčios tikėjimą, perduotą tradicijos, popiežius Pijus XII iškilmingai 1950 m. paskelbė dogma, t. y. visiems tikintiesiems privaloma tikėti tiesa.

16 – Šv. Steponas Vengras (~969–1038), Vengrijos karalius. Krikštu atgimdytas, popiežiaus Silvestro II buvo vainikuotas Vengrijos karaliumi, numatė Kristaus tikėjimo vengrams skelbimo programą, savo karalystėje sutvarkė Bažnyčią, aprūpino ją turtais ir įsteigė vienuolynus. Buvo teisingas ir taikus savo valdiniams, kol Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dieną jo siela nukeliavo į dangų.

17 – Šv. Hiacintas, kunigas (~1200–1257) nuvykęs į Italiją tapo dominikonu. Jo asmenybė buvo itin patraukli, ir jis telkė vis daugiau ordino narių, steigė vis naujus vienuolynus. Jis buvo pirmasis lenkų dominikonas. Šventojo iniciatyva dominikonai pasiekė ir Lietuvą.

19 – Šv. Jonas Eudas (1601– 1680). Kunigas daugelį metų parapijose skelbė Evangeliją, įsteigė Jėzaus ir Marijos kongregaciją kunigams auklėti seminarijose ir vienuolių Meilingosios Mūsų Motinos kongregaciją, skirtą stiprinti krikščioniškame gyvenime atgailaujančias moteris. Labai karštai rūpinosi pamaldumu šventosioms Jėzaus ir Marijos Širdims. Prancūzijos Normandijoje Kaeno mieste užmigo Viešpatyje.

20 – Šv. Bernardas Klervietis (1090–1153) abatas, Bažnyčios mokytojas – vienas įtakingiausių to meto krikščionių. Sulaukęs 21 metų, įstojo į Cistersų ordiną. 1115 m. Bernardas Klervo vietovėje įkūrė cistersų vienuolyną. Buvo šio vienuolyno abatas. Maldos „Atsimink, maloningoji Mergele Marija“ autorius. 1174 m. paskelbtas šventuoju.

21 – Šv. Pijus X (1835–1914), popiežius. Iš pradžių buvo parapijos kunigas, po to Mantujos vyskupas, Venecijos patriarchas, pagaliau išrinktas popiežiumi. Jo valdymo šūkis: visa atnaujinti Kristuje. Šūkį patvirtino savo dvasios paprastumu, neturtu ir drąsa. Per dalyvavimą Eucharistijoje žadino tikinčiuosiuose krikščionišką gyvenimą, šventosios liturgijos vertinimą ir tikėjimo grynumą.

22 – Švč. Mergelė Marija Karalienė, 1954 m., minint 100 metų sukaktį nuo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogmos paskelbimo, Pijus XII visoje Katalikų Bažnyčioje įvedė Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventę, paskirdamas jai gegužės 31 d. Tačiau 1969 m., vykdant Vatikano II Susirinkimo liturginio kalendoriaus pertvarkymą, šventė perkelta į rugpjūčio 22 d., t. y. aštuntą dieną po Žolinės. Švč. Mergelės Marijos litanijoje yra 13 kreipinių, kuriuose išvardijami Marijos kaip Karalienės titulai. Švč. Mergelė Marija Karalienė pagimdė Dievo Sūnų, Taikos Kunigaikštį, kurio Karalystei nebus galo. Krikščionys tikintieji sveikina ją kaip dangaus Karalienę ir gailestingumo Motiną.

23 – Šv. Rožė Limietė (1586– 1617), mergelė, gimė religingoje ispanų šeimoje. Dėl nepaprasto grožio Elzbietą imta vadinti Rože. Sulaukusi 14 metų, tapo dominikonių tretininke. Stengėsi padėti vienišiems, ligotiems žmonėms, bet tėvai nuskurdo ir anksti mirė, todėl ji sunkiai vertėsi. Gyveno asketiškai, maldingai ir išgarsėjo savo šventumu (kiekvieną penktadienį regėdavo Kristaus kančią). Rožė – labiausiai gerbiama Lotynų Amerikos šventoji, Amerikos globėja.

24 – Šv. Baltramiejus, vienas iš 12 apaštalų, minimas Naujajame Testamente. Iš pradžių turėjo Jono vardą. Istorikas Euzebijus teigia, kad šv. Baltramiejus skelbė Evangeliją Indijoje. Dar apaštalavo Armėnijoje, Laodikėjoje (Turkijos vakaruose), Mesopotamijoje, Etiopijoje ir kitur. Manoma, kad nukankintas Armėnijoje. Lietuvoje – amatininkų globėjas.

25 – Šv. Liudvikas IX (1214– 1270) karaliavo nuo 12 metų, talkinamas motinos. Vadovavo dviem kryžiaus žygiams į Šventąją Žemę. Jo iniciatyva Prancūzijoje ėmė veikti parlamentas; jis patobulino krašto valdymą, teisinę, finansinę sistemą. Rėmė mokslą, švietimą. Jam valdant įkurtas Sorbonos universitetas. Pats gyveno labai kukliai, asketiškai. Išgarsėjo teisingumu valdyme, meile vargšams, ištverme nelaimėse ir nesėkmėse. Sudaręs santuoką, turėjo dvylika sūnų, kuriuos puikiai ir pamaldžiai išauklėjo. Kryžiaus ir Viešpaties kapo garbinimui skyrė turtą, jėgas ir pačią gyvybę, kol susirgęs maru mirė karo stovykloje prie Tuniso šiaurės Afrikoje.

Šv. Juozapas Kalasantas (~1556–1557†1648). Bajorų kilmės. Studijavo filosofiją, teisę, teologiją. 1583 m. įšventintas kunigu. 1592 m. nuvyko į Romą ir ten pasiliko, pagailėjęs vargšų beglobių vaikų. Atsidėjo jų švietimui ir 1597 m. skurdžiausiame Romos rajone įkūrė bene pirmą Europoje nemokamą privačią mokyklą.

27 – Šv. Monika (~332†387). Gimė Tagastėje (dab. Alžyre, Š. Afrikoje, mirė  Italijoje). Šv. Augustino motina, ištekėjusi už pagonio Patricijaus, ilgus metus meldė Viešpatį savo vyro ir sūnaus Augustino, kurio gyvenimas buvo labai tolimas nuo krikščionio, atsivertimo. Monikos pavyzdys yra padrąsinimas visoms motinoms, besisielojančioms dėl savo vaikų.

28 – Šv. Augustinas (354–430), vyskupas, Bažnyčios mokytojas. Po neramios moksle ir moralėje jaunystės atsivertęs į katalikų tikėjimą, Milano vyskupo šv. Ambraziejaus buvo pakrikštytas. Grįžęs į tėvynę, kartu su kai kuriais draugais gyveno asketinį gyvenimą, pašvęstą Dievui ir Šventojo Rašto studijoms. Netrukus išrinktas Hiponos Afrikoje vyskupu, trisdešimt ketverius metus buvo šiai kaimenei gyvenimo pavyzdys, mokė savo kalbomis ir gausiais raštais, ryžtingai kovojo su to laiko klaidomis, raštais bei pamokslais skelbdamas tikrąjį tikėjimą.

29 – Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas. Karalius Erodas Antipas laikė jį Macheronto pilies kalėjime ir savo metinių puotoje, prašant Erodiados dukrai, įsakė nukirsti jam galvą. Taigi, Viešpaties pirmtakas, kaip liepsnojantis ir šviečiantis žibintas, tiek savo gyvenimu, tiek ir mirtimi liudijo tiesą.

Pagal https://lk.katalikai.lt/lkalendorius/vrk_lt

„Katalikas“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 14 (449)