Vydūno draugijos stovykla: apie žmogaus esmę

Istorijos vingiai

Graži Lietuvos vasara. Šviesos ir šilumos visada laukiame ir džiaugiamės, matydami tame ypatingą aukštosios būties gyvenimą. Panašios mintys ateina ir prisimenant Vilhelmo Storostos-Vydūno stovyklą, kuri vyko Bitėnuose rugpjūčio 4–8 dienomis.

Netoli Rambyno kalno vykstanti Vydūno draugijos kuriama stovykla visus kviečia susitikti jau daugiau kaip 30 metų. Toks gali būti pilnosios dvasinės brandos laikas, kai žmogus tampa Tikruoju Savimi. To siekiame palinkėti kiekvienam žmogui, draugijai ir tautai. 

Šį kartą stovykloje dalyvavo apie trys dešimtys žmonių. Stovyklą atidarėme Žemgulių sodyboje. Lan­kėme Vydūno kapą ir Rambyno šventovę. Kartu su Vydūno giedotojais ir Egle Burkšaityte giedojome Vydūno sukurtą Tautos giesmę „Mes Lietuvos vaikai“, prisiminėme kitas gražias lietuviškas giesmes ir dainas. Sakėme Vydūno susivokimo maldą „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kiekvieną aušrą pasitikome nuotaikinga ryto mankšta, rimties meditacija ir Saulės sveikinimu. Vakarus lydėjome lietuvių tautos dainomis, kanklių muzika prie jaukios ugnies, Vydūno skaitymais, prasmingais pokalbiais. Kalbėjome, kaip svarbu prisiminti, kad lietuvių daina taip pat yra malda, meilės stebuklas, kuriuo ir motina pasitinka savo iš Amžinybės sugrįžtantį kūdikį. Koks svarbus yra sąmonės kilimas, net ir labai sunkų laiką padarantis itin mielai gyvenamą. Auganti sąmonės šviesa visada suteikia viltį, priartina žmogų prie jo paties ramiosios širdies ir Kūrėjo. Todėl visi turėtume dažniau skaityti šviesiausius raštus, dainuoti ir leistis į kokybiškus savęs apmąstymus ir prisiminimus.  

Stovyklos metu rengėme dvi konferencijas. Pirmoji vyko Kintų Vydūno kultūros centre, tema „Sąmoningumas ir religija“. Pranešimą pristačiusi Vydūno centro direktorė Rita Tarvydienė apžvelgė prasmingas ankstyvąsias V. Storostos-Vydūno sąsajas su teosofija. Mąstytojas Aleksandras Žarskus aptarė, kaip esmingai Vydūnas suprato krikščionybę. Jaunoji Vydūno draugijos narė Gabija Kmieliauskaitė skaitė ištraukas iš Vydūno raštų „Pasaulio išvaduotojai“. Visa tai priminė Vydūno ypatingai pažangų visuotiną požiūrį į gyvąją tikybą ir tikybas, pasaulines didžiąsias istorines ir esamas religijas. V. Storosta-Vydūnas visuomet priminė, kad visų pasaulio didžiųjų religijų šaltinis yra vienas – Pati Aukščiausia Visumos Šviesa. Ir šios Šviesos kiekvienas žmogus turi tiek, kiek pats į Ją artinasi.

Antroji konferencija buvo Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje. Kalbėjome tema „Tautos, tautiškumo reikšmė žmoniškumo raidai“. Pranešimą skaitė Karaliaučiaus krašto lietuvių visuomenininkas Sigitas Šamborskis. Prisiminėme tikrai nelengvą Mažosios Lietuvos ir Lietuvos istoriją. Aptarėme atkaklias daugialypes kovas už Lietuvos kultūros, asmeninę ir visuomeninę laisvę. Vydūno draugijos valdybos narys Georgijus Garmus priminė, kad visas pasaulis tobulėja, kai kokybiškai auga jį kuriančios tautos. O laimingas, stiprias ir vertingas tautas kuria tauriausio žmoniškumo žmonės. Vydūno draugijos direktorės pavaduotojas Remigijus Jakulevičius pabrėžė, kad tikrai kokybiškas žmoniškumo augimas yra įmanomas tik turint skaisčiausią tikėjimą Dievu – Didžiosios Visumos Kūrėju. Jis ir yra didžiausia Išmintis, Meilė ir Pažanga, kurios visi žmonės, visos tautos ir pasauliai iš prigimties siekia.   

Konferencijas lydėjo brandžias valandas trukusi Vydūno stovyklos diskusija. Jos metu vėl patyrėme savąjį augimą, mokėmės būti geresniais, šviesesniais ir kilnesniais žmonėmis. Supratome, kad išgyvenimai ir temos „Vydūnas ir religija“, „sąmoningumas ir gyvoji tikyba“, „Išmintis ir tauta“ yra mūsų visų ateityje tikrai dar laukiantis ypatingai vertingas aukštojo žmoniškumo kelias. 

Šviesias patirtis papildė Martyno Jankaus muziejuje vykusi pažintis su neeilinio skaistumo kaligrafijos srities profesoriumi Albertu Gursku. Šviesuolio klausėme, kada žmogus yra tikrai laimingas. Ir girdėjome esminį atsakymą: kai jis tikrai kitus Myli. 

Už brangų laiką esame dėkingi visiems, prisidėjusiems prie sąmonės augimo. Dėkojame visų stovyklų iniciatorei ir dalyvei Birutei Žemgulienei, Vydūno draugijos nariams, Tomui Stanikui, Juozui Šidiškiui, Jurgiui Garmui, Eglei Burkšaitytei, Algirdui Sagatui, Gabijai Kmieliauskaitei, Jolantai Lipkevičienei, Indrei Pavinkšnienei, Virgilijai Dolgovai, Audriui Daukšai, Aleksandrui Žarskui, Britai Storost, Ritai Šlaitaitei, Eligijui Valskiui, Auksei Muntainaitei, Viktorui Justickiui, Sigutei Augutienei, Ievai Voroneckytei ir Ramūnui Vaicekauskui. Ypatingai dėkojame Vydūno draugijos pir­mi­nin­­kei Aušrai Martišiūtei-Linartienei, šilčiausiai mus globojusiai Pagėgių Vydūno bibliotekos direktorei Ingai Kuzmarskienei ir mieliems bibliotekos darbuotojams, Pagėgių savivaldybės vicemerei Aušrai Zongailienei ir Vydūno kultūros centro direktorei Ritai Tarvydienei. Martyno Jankaus muziejaus direktorei Liudvikai Burzdžiuvienei.

Ačiū visiems, nuoširdžiai prisidėjusiems prie šių metų Vydūno stovyklos šviesos, kad „Giedroji žmonių ūpų ir minčių gyvata būtų kaip koks dangus, kuriame žmonės gyvena“ (Vilhelmas Storosta-Vydūnas, Raštų tomas III, 1991, p. 244). Visų laukiame kitose Vydūno rugpjūčio stovyklose. Ir iš širdies kviečiame būti vis labiau Saulėtais Žmonėmis. 

Remigijus Jakulevičius,
Vydūno draugijos direktorės pavaduotojas

Gabijos Kmieliauskaitės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2025 m. rugsėjo 5 d., nr. 17 (242)