Vyskupas Dovydas Zigmantas Pilchovskis – šviesusis Alvito krašto sūnus
Specialiai – „XXI amžiui“
2025 metų gruodžio 15 dieną Alvito Šv. Onos bažnyčioje iškilmingomis šv. Mišiomis ir minėjimu prisimintas bei pagerbtas prieš 290 metų Alvito parapijos teritorijoje, Rutkiškių dvare, gimęs žymus dvasininkas ir mokslininkas Dovydas Zigmantas Pilchovskis.
Apie iškilmes Alvite rašėme „XXI amžiaus“ paskutiniame 2025 metų numeryje (gruodžio 19 d.). Dabar spausdiname kunigo Jordano Kazlausko išsamų straipsnį apie šį iškilų asmenį, daug ir nenuilstamai dirbusį Abiejų Tautų Respublikoje, palikusį ryškų pėdsaką istorijoje, bet laiko tėkmės nuplukdytą į pašalius, tik epizodiškai paminimą bendruose Vilniaus universiteto dokumentuose. Kunigas Jordanas Kazlauskas šiam straipsniui duomenis ilgai, kruopščiai ir atsakingai rinko Lenkijos ir kituose archyvuose, išsivertė originalius dokumentus, derinosi faktus ir datas. Dalimis rašinys buvo skelbtas tik Vilkaviškio krašto laikraštyje „Santaka“. Šis tekstas skirtas specialiai „XXI amžiaus“ skaitytojams.
Kun. Jordanas KAZLAUSKAS
2025 metais Bažnyčioje šventėme Jubiliejinius metus. Tai ypatingi sudvasinto humanizmo, nesavanaudiško žmogiškumo metai, kai kaltininkams atleidžiame patirtus įžeidimus ir nuoskaudas, kitų atsiprašome už padarytas skriaudas, dovanojame skolininkams, laisvėn paleidžiame vergus iš vergijos… Taigi, trumpai sakant, savo namuose ir aplinkoje stengiamės parodyti gailestingumą ir atstatyti teisingumą.
Ne mažiau svarbus ir istorinės atminties, istorinio teisingumo atstatymas, – kai mes nušluostome šimtmečių dulkes nuo nepelnytai pamirštų žmonių pėdsakų. Viena tokių asmenybių, gal kiek labiau žinoma Vilniuje ir Lenkijoje, tačiau nepelnytai pamiršta gimtajame Suvalkijos krašte, yra vyskupas, profesorius, vertėjas, rašytojas ir leidėjas Dovydas Zigmantas Pilchovskis.
Pilchovskių giminė
Pilchovskių giminė buvo kilminga, išsišakojusi keliomis linijomis, gyveno Lenkijoje ir Ukrainoje, priklausė Rogalos herbui. Kai kuriuose šaltiniuose šios giminės pavardė rašoma Pilichovskiai. Gali būti, kad kitos giminės linijos vartojo pavardę su dviem i; tačiau Dovydo Pilchovskio giminėje buvo vartojama tik šitokia pavardė, būtent, su viena i. Tokią formą teko matyti daugybėje tiek spausdintų, tiek rankraštinių dokumentų.
Kaip rašo pats D. Pilchovskis, ši pavardė kilusi nuo jų turėtos valdos Pilchowa. Ir taip ši
pavardė visiems prigijo nuo Pilchovskio, Zakročimo kašteliono. Kai kurie Pilchovskiai dar vartodavo ir antrinę pavardę Biberstein.
Iki šiolei tyrinėtojams nieko nebuvo žinoma apie D. Pilchovskio tėvus bei artimuosius. Ir tik ne taip senai Lietuvos ir Lenkijos archyvuose pavyko atrasti paties D. Pilchovskio trumpas pastabas apie savo giminę bei jo motinos laiškus. Tai leidžia truputį daugiau sužinoti apie vyskupo artimuosius.
Dovydo tėvas buvo Jonas Kristupas Pilchovskis (g. 1677 m. sausio 7 d.). Jaunystėje jis tarnavo užsienio kariuomenėje. Dalyvavo Jokūbo Eduardo (1688-1766), pretendavusio užimti Anglijos sostą, žygyje. Vėliau tarnavo pulkininku Karūnos kariuomenėje. Su kunigaikščiu Višniovieckiu pateko į rusų nelaisvę, iš ten suorganizavo pabėgimą, išgelbėjo kunigaikštį ir save. Kunigaikščio skatinamas, apsigyveno Lietuvoje. Karalius Augustas II (1670-1733) jam davė valdyti Tabariškių seniūniją (maždaug ten, kur dabar yra Keturvalakių seniūnija, Vilkaviškio rajone). Seniūnija tęsėsi į pietus, apimdama ir dabartinį Avikilų kaimą). Jonas Kristupas pats dar įsigijo paveldimą Rutkiškių dvarą. Buvo pasiuntiniu Gardino dvare. Mirė 1736 metais. Buvo vedęs vokietę liuteronę Gesleraitę, Frydricho Leopoldo Geslerio, vėlesniais laikais tapusio Prūsijos feldmaršalu, seserį.
Dovydo senelis buvo Jonas Jurgis Biberstein Pilchovskis, gimęs 1637 m. lapkričio 9 d. Kariškis, Švedijos karo su Prūsija metu – kapitonas. Vedęs Znosaitę, su ja turėjo du sūnus. Vyresnysis sūnus mirė ir liko tik Jonas Kristupas.
Krikštas Alvito bažnyčioje
D. Pilchovskis gimė 1735 m. gruodžio 15 d. Trakų vaivadijoje, Kauno paviete, Vilniaus vyskupijoje, Alvito parapijoje, Rutkiškių dvare. Gruodžio 20 d. buvo pakrikštytas Alvito bažnyčioje klebono kunigo Kazimiero Voistrato. Tai liudija Vatikano archyve esantis išrašas iš Alvito parapijos krikšto metrikų. Tačiau išrašas kelia klausimų: nėra nurodyti nei tėvų, nei krikšto tėvų, nei krikšto asistentų vardai, – tik pavardės. Tai labai neįprasta ir neatitinka to meto metrikų reikalavimų. Yra tekę peržvelgti dešimtis tūkstančių įvairių krikšto įrašų; ir net pačių vargingiausių valstiečių, baudžiauninkų krikšto įrašuose visuomet yra įrašyti vardai ir pavardės. Kitas painiavos šaltinis, – kai kurie tyrinėtojai, ypač lenkai, D. Pilchovskio gimimo vietą nurodo Suvalkų apylinkėse arba Augustavo gubernijoje. Tai akivaizdi klaida.
Jaunystė, mokslai, kunigystė
Literatūroje yra rašoma, kad jaunystėje Dovydas Zigmantas mokėsi jėzuitų mokyklose. Tačiau jau nuo XVII a. vidurio visai greta Alvito egzistavo Virbalio dominikonų išlaikoma mokykla. Nors nėra tiesioginių duomenų, tačiau gal būtų galima daryti prielaidą, kad pradinius mokslus Pilchovskis baigė šioje Virbalio dominikonų mokykloje.
Nepaisydamas motinos liuteronės prieštaravimo, 1752 m. rugpjūčio 2 d. įstojo į jėzuitų ordiną, Vilniuje atliko novicijatą ir studijavo filosofiją. 1757 m. rudenį Vilniuje pradėjo pedagoginę veiklą jėzuitų vadovaujamoje Kilmingųjų kolegijoje, – žemiausioms klasėms dėstė gramatiką bei poetiką. 1761-1765 metais Vilniaus Akademijoje (universitete) studijavo teologiją. Baigiantis tretiems studijų metams 1764 m. birželio 29 d. įšventintas kunigu (reikia pastebėti, kad kiti biografai, šaltiniai pateikia kitą kunigystės šventimų datą – 1761 m. birželio 29 d. Šiame straipsnyje daugiausia laikomasi lenkų istorikės E. Aleksandrovskos datavimo).
1766 metais Vilniaus Akademija jam suteikė filosofijos daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį. Tais pačiais metais kunigas D. Z. Pilchovskis grįžo prie pedagoginio darbo Vilniaus Kilmingųjų kolegijoje. 1767 metais tapo šios kolegijos studijų prefektu bei iškalbos profesoriumi, nuo kitų metų – poetikos profesoriumi.
1769 metais davė amžinuosius įžadus. Prieš amžinuosius įžadus Kilmingųjų kolegijos bibliotekai paaukojo savo paveldėtus 28 tūkstančius zlotų (kitų nuomone – 16 tūkst. zlotų).
Darbas Romoje
Kai kurie kun. D. Z. Pilchovskio biografai teigė, kad 1771-1773 metais jis buvojo Romoje, kaip vicesekretorius (kitų nuomone, – kaip lenkų asistento sekretorius) tuometinio jėzuitų ordino generolo Lorenzo Ričio (Ricci) rezidencijoje. Ir ten savo puikiu išsimokslinimu jis visiems padaręs didelį įspūdį. Tačiau kai popiežius Klemensas XIV 1773 m. liepos 21 d. savo bule Dominus ac Redemptor panaikino jėzuitų ordiną, kun. D. Z. Pilchovskis turėjęs skubiai grįžti į Vilnių, nes Romoje ir kitur prasidėjo jėzuitų persekiojimas. Lenkų istorikė E. Aleksandrovska teigia, kad žinia apie kun. D. Z. Pilchovskio buvimą Romoje yra klaidinga ir nepatvirtinta jokiais dokumentais. Po ranka neturint rimtų argumentų, tektų sutikti su mokslininkės nuomone. Tačiau, Vilniaus Akademijos mokslo laipsnių suteikimo knygoje pavyko surasti įrašą, kuriame pažymėta apie kun. D. Z. Pilchovskiui 1773 metais suteiktą teologijos daktaro laipsnį. Tarp kitų pastabų yra pažymėta, kad buvęs Romoje Draugijos kurijoje 1 metus. Taigi reiktų galvoti, kad tai ir yra patikimas įrodymas kunigą buvus Romoje. Ir, aišku, iš ten jis turėjęs skubiai bėgti, nes padėtis darėsi grėsminga. Pats Ordino generolas L. Ričis 1773 m. rugpjūčio 23 d. buvo suimtas ir įkalintas Švento Angelo pilies kalėjime sunkiose sąlygose. Vargšelis, kartodamas apie ordino ir savo nekaltumą, ten ir mirė po dviejų metų. Kiti jo artimi bendradarbiai taip pat buvo suimti ir įkalinti. Taigi, tokiomis aplinkybėmis kun. D. Z. Pilchovskis turėjo skubiai palikti Romą, galbūt palaidoti savo svajones, įspūdingą karjerą ir grįžti į varganą Lietuvą.
Akademinė tarnystė ir trys doktoratai
Grįžęs į Lietuvą D. Z. Pilchovskis 1773 metais buvo paskirtas Vilniaus Kilmingųjų kolegijos prefektu. Taip pat dar prieš 1775 metus pradėjo vadovauti Akademijos (universiteto) spaustuvei.
1773 m. spalio 8 d. Vilniaus Akademijoje jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Dar po penkerių metų, 1778 m. lapkričio 23 d., Vilniaus Akademijoje įgijo kanonų teisės doktoratą. Taigi, jo asmenyje matome tą labai retą atvejį, kai vienas asmuo įgyja tris doktoratus skirtingose mokslo srityse. Tai liudija kun. D. Z. Pilchovskio erudiciją, proto ir mokslo gilumą, asmenybės brandumą.
Vyriausioji mokykla. Edukacinė komisija
Nuo 1783 m. rudens kun. D Z. Pilchovskis reformuotoje LDK Vyriausioje mokykloje (buvusioje Akademijoje, universitete) pradėjo dėstyti lotynų ir lenkų literatūros bei retorikos katedroje, buvo pirmasis Literatūros ir retorikos katedros profesorius. Šiai katedrai jis vadovavo iki 1793 metų. Tais pačiais 1783 metais Edukacinė komisija jį paskyrė Vyriausios mokyklos Moralės mokslų kolegijos pirmininku (prezidentu). Šiose pareigose garbingasis kunigas išbuvo iki 1793 metų. Beje, panaikinus Akademiją ir įsteigus Vyriausiąją mokyklą, buvo įsteigtos dvi kolegijos: Fizikos mokslų ir Moralės mokslų. Šioms kolegijoms vadovavo pirmininkai. Kalbant šiuolaikiniais terminais, tai atitinka fakultetus ir dekanų pareigybes.
Lietuvos-Lenkijos valstybėje 1773 m. lapkričio mėnesį panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus Akademija (universitetas) neteko savo vadovų ir globėjų. Visa Lietuvos švietimo sistema atsidūrė krizėje, nes būtent jėzuitai daugiausia ir rūpinosi mokyklomis, kolegijomis, švietimu. Buvo įkurta Edukacinė komisija, kuri turėjo perimti jėzuitų nuosavybę ir rūpintis švietimu valstybėje. Nuo 1783 m. kun. D. Z. Pilchovskis dalyvavo šios Komisijos darbe, buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklų generaliniu vizitatorium. Šioje srityje darbavosi keletą metų, vizitavo mokyklas, pateikė nuodugnias ataskaitas bei rekomendacijas. Jo vizitacijos raportas buvo pripažintas pavyzdiniu ir pavesta paruošti instrukciją visiems vizitatoriams. Nuo 1789 m. lapkričio iki 1790 m. vasario, kaip LDK Vyriausios mokyklos delegatas, kartu su astronomu prof. kun. M. Počobutu, prof. kun. J. Stroinovskiu dalyvavo Edukacinės komisijos posėdžiuose Varšuvoje, ruošdami Nuostatus akademinei būklei. Edukacinės komisijos veikloje kun. D. Z. Pilchovskis dalyvavo ilgai, beveik iki paskutinių savo gyvenimo metų.
Akademinės karjeros viršūnė buvo pasiekta 1793 metais, kai, tų metų liepos mėnesį, kun. D. Z. Pilchovskiui buvo pasiūlytos LDK Vyriausios mokyklos rektoriaus pareigos, t. y. Vilniaus universiteto rektoriaus pareigos. Deja, dėl nežinomų priežasčių rektoriaus pareigų jis atsisakė. Galbūt dėl silpnos sveikatos, galbūt troško labiau atsiduoti bažnytinei tarnybai.
Literatūrinė ir leidybinė veikla
Panašu, kad pirmuoju spausdintu autoriniu kūriniu buvo 1760 metais išspausdintos proginės eilės apie liūdesį, mirus ponui Antanui Davainai Solohubui. Taip pat drauge su K. Maruševičium ir M. Počobutu išspausdino prakalbą-panegiriką, skirtą ponui Juozapui Zaluskiui, Kijevo vyskupui. 1768 metais parengė leidybai kalbų ir retorinių pratimų rinkinį studentams, likusį rankraštyje VU bibliotekoje. 1777 metais išleido paties parašytą veikalą „Šimtas pastabų trumpų ir svarbių…“, dedikuotą seseriai Bialozorienei. 1789 metais pasirodė anoniminė brošiūra „Apie lenkų pavaldinius“ (ankstesni autoriai šios knygutės autorystę priskirdavo Pilchovskiui; dabar yra žinoma jos autoriumi buvus Juozapą Pavlikovskį).
D. Z. Pilchovskis įsijungė į visuomenės diskusiją apie pavaldinius, baudžiauninkus. Jis sutiko su knygelės teiginiais apie taisytiną valstiečių teisinę bei ekonominę padėtį, tačiau turėjo ir savų įžvalgų. Tais pačiais metais jis anonimiškai išleido savo knygą „Atsakymas į klausimą ar nejautrumas…“, tarsi tęsdamas tolesnę diskusiją apie valstiečių būklę
Vertimai: Seneka ir kiti klasikai
Galbūt apie 1760 metus ar vėliau pradėjo versti iš lotynų į lenkų kalbą romėnų klasikus. 1767 metais Vilniuje buvo išspausdintas jo vertimas iš lotynų į lenkų kalbą romėnų istoriko Gajaus Salustijaus Krispo veikalas „Apie karus su Katilina ir Jugurta.“ 1771 metais Akademijos spaustuvėje išspausdino Senekos vertimą „Penkios knygos…“ Išvertė ir 1775 metais išleido Senekos veikalą „Apie malonę ir pyktį“. 1781 metais pradėjo spausdinti savo paskutinį vertimą – Senekos „Laiškai Lucilijui“. Prie šio vertimo dirbo daug metų ir pastarasis vertimas amžininkų buvo labai aukštai įvertintas.
Tarnyba šventoje Bažnyčioje
Kaip jau minėta, nuo 1752 metų D. Z. Pilchovskis buvo jėzuitas, 1764 metais tapo kunigu. Be abejo, šie laipsniai buvo patys aukščiausi, kokių tik jis galėjo trokšti ir gauti šiame gyvenime. Tai daugiau už įvairius mokslo laipsnius, profesūras, įvairias tarnybas, nes tik per kunigystės šventimus jis tapo antruoju Kristumi, kunigu per amžius, čia, žemėje ir Amžinybėje, Kristaus ir Melchizedeko būdu. Ir nebuvo, nėra ir nebus žemėje didesnio laipsnio už Kunigystę. Be jokios abejonės, kun. D. Z. Pilchovskis savo gyvenime tai puikiai suprato.
Nuo 1785 metų kun. dr. prof. D. Z. Pilchovskis buvo kanauninku, vėliau – Inflantų vyskupijos kustodu. 1792 m. sausio 22 d. buvo priimtas į Vilniaus katedros kapitulą. 1793 m. pradžioje atstovavo Vilniaus kapitulai dvasininkų suvažiavime Gardine. 1793 metų antroje pusėje šlovingasis Vilniaus vyskupas kunigaikštis I. J. Masalskis kan. D. Z. Pilchovskį nominavo Vilniaus vyskupu koadjutoriumi. 1794 m. birželio 28 d. sukilėliai Varšuvoje pakorė Vilniaus vyskupą I. J. Masalskį. Tai buvo baisus smūgis Lietuvai ir Vilniui. Šios netekties akivaizdoje 1794 m. gruodžio 1 d. Vilniaus kapitula vyskupą nominatą D. Z. Pilchovskį išrinko kapituliniu vikaru. Esant vakuojančiam vyskupo sostui, D. Z. Pilchovskis tapo vyskupijos oficijolu ir administratoriumi. Popiežiaus nuncijus Varšuvoje patvirtino šį išrinkimą 1795 m. sausio 14 d. Popiežius Pijus VI 1795 m. birželio 1 d. nominuotąjį vyskupą D. Z. Pilchovskį prekonizavo bei paskyrė tituliniu Echino vyskupu ir Vilniaus vyskupu pagalbininku. Esant sunkioms ir sudėtingoms sąlygoms vysk. D. Z. Pilchovskis ėmėsi ryžtingų veiksmų. 1795 m. pradžioje išleido ganytojinį laišką, skelbiantį gedulines pamaldas ir vysk. I. J. Masalskio laidotuves kovo 17 dieną. Gegužės 10 dieną paskelbė laišką pamokslininkams apie pareigą sakyti pamokslus, jų tematiką, formą bei kitas aktualias aplinkybes. Su seserimi Bialozoriene rūpinosi sukilėlių karių likusiais našlaičiais vaikais, jų mokslu.
Rusijos valdžiai 1796 metais panaikinus Vilniaus vyskupiją ir prijungus ją pie Inflantų vyskupijos, D. Z. Pilchovskis tapo Inflantų vyskupo pagalbininku, tačiau ir toliau praktiškai rūpinosi buvusia Vilniaus vyskupija. 1798 m. balandžio 27 d. caro įsakymu vėl atkūrus Vilniaus vyskupiją, tapo Vilniaus vyskupu koadjutoriumi. Pagaliau, 1798 m. rugpjūčio mėnesį Inflantų ir Piltinėnų vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio buvo konsekruotas vyskupu. Tų pačių metų rugpjūčio ar lapkričio mėnesį vysk. Jonas Nepomukas Kosakovskis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu valdytoju. Ilgiau nei tris metus savarankiškai valdęs vyskupiją, vysk. D. Z. Pilchovskis toliau tęsė savo pagalbininko tarnybą prie vysk. J. N. Kosakovskio.
Finis coronat opus
Matyt, jausdamas savo silpnėjančią sveikatą, vysk. D. Z. Pilchovskis 1803 m. kovo 19 d. padarė amžiną užrašą-fundaciją dvylikai neturtingų studentų išlaikyti. 6 studentai galėjo būti kilmingi, 6 Vilniaus miestiečiai. Fundaciją sudarė 6 701 auksinis zlotas, lokalizuotas Kamajuose ir Vilniuje esantis mūrinis namas Nr. 966, netoli Šv. Jurgio bažnyčios. Šis turtas turėjo amžinai tarnauti neturtingiems studentams išlaikyti.
Netrukus, kovo 29 dieną, vyskupas D. Z. Pilchovskis sudarė pirmąjį testamentą, tačiau jis buvo pamestas ar neaiškiomis aplinkybėmis kažin kaip dingo. 1803 m. gegužės 8 d. jis antrą kartą sudarė testamentą, kuris išliko.
Atsimenant, kad vysk. D. Z. Pilchovskis buvo literatūros ir iškalbos profesorius, rašytojas, būtų galima tikėtis įspūdingo testamento literatūrine prasme. Nors ir keista, testamentas yra labai paprastos formos, be tų puošnių barokinių įžangų, įmantrių frazių, taip būdingų XVII-XVIII amžių testamentams. Netgi galima sakyti, kad testamentas yra per daug smulkmeniškas, nuobodus. Tačiau iš jo matosi, kad kilnusis vyskupas mirties patale su giliu dėkingumu atsiminė visus, – ne tik turtinguosius, giminaičius, bet, atrodo, net priešingai, – daug daugiau savo turto paliko tarnams, ubagams, aišku, broliams kunigams, šventoms Vilniaus bažnyčioms ir vienuolynams.
Vysk. D. Z. Pilchovskis mirė Vilniuje 1803 m. gruodžio 4 d. ir buvo palaidotas prie Šv. Stepono bažnyčios, atskiroje koplyčioje.
Apdovanojimai
Vysk. D. Z. Pilchovskio pasiaukojantis darbas, rūpestis neturtingaisiais buvo aukštai įvertintas tiek savųjų, tiek svetimųjų.
1790 arba 1791 metais kan. D. Z. Pilchovskis iš karaliaus rankų gavo Šv. Stanislovo ordiną.
1798 metais Rusijos imperatorius Povilas I vysk. D. Z. Pilchovskį apdovanojo Šv. Jono Jeruzaliečio ordinu.
1803 metais Rusijos imperatorius Aleksandras I apdovanojo Šv. Onos 1-os klasės ordinu.
Ryšys su Suvalkijos kraštu
Koks buvo tiesioginis vysk. D. Z. Pilchovskio ryšys su Suvalkija, Vilkaviškio kraštu, Alvito žeme?
Pirmiausia, Alvito žemėje buvo jo tėviškė, Alvito bažnyčioje po puošniais marmuro antkapiais ilsėjosi jo tėvas, kiti šeimos nariai. Pilchovskių giminė šiame krašte gyveno daugiau kaip šimtą metų. Panašu, kad viena jo sesuo buvo ištekėjusi už pulkininko Petersono ir gyveno Vilkaviškyje.
Antra, jų giminė labai ilgai valdė Tabariškių seniūniją.
Trečia – ir Vilkaviškio parapija, ir Alvito parapija priklausė Vilniaus vyskupijai iki trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo.
Galiausiai pavyko surasti vieną archyvinį dokumentą: 1795 m. gruodžio 4 d., pasirašytą vysk. D. Z. Pilchovskio. Šiuo raštu įgaliojami Alvito dekanas, Pajevonio ir Lankeliškių klebonai būti įgaliotiniais nustatant Vilkaviškio, Marijampolės ir Gižų parapijų ribas. Šių parapijų ribų nustatymo klausimas buvo ginčytinas, aktualus kelis dešimtmečius, susikūrus naujoms Marijampolės ir Gižų parapijoms.
Abiejų Tautų Respublikos pilietis
Mąstydami primityviais šių laikų stereotipais, paklaustume: o kokia buvo vysk. D. Z. Pilchovskio tautybė: vokietis, lenkas, o gal lietuvis? Kiek teko skaityti, šiuo klausimu savo asmeninės nuomonės jis nebuvo pareiškęs. Vis dėlto beveik visi tyrinėtojai jį laiko tikru lenku. Tačiau yra ir kitas aspektas. 1803 m. gruodžio mėnesio laikraštyje „Kurier Litewski“ paskelbtame nekrologe buvo rašoma:
„Lietuva neteko naudingo piliečio, Lietuvos Bažnyčia – švento vyskupo, Imperatoriškasis universitetas – verto nario, klasikinių veikalų pavyzdinio vertėjo ir daugelio raštų autoriaus, Vilniaus kapitulа – pavyzdingo prelato, vargšai ir našlaičiai – globėjo ir geradario!
Amžinos atminties kunigas Dovydas Pilchovskis, Vilniaus vyskupas sufraganas, emeritas profesorius ir Imperatoriškojo Vilniaus universiteto literatūros ir laisvųjų menų skyriaus dekanas, Senekos, Salustijaus ir daugelio mokytų raštų autorius ir vertėjas, prelatas koadjutorius, Vilniaus kapitulos dekanas, našlaičių, bajorų bei miestiečių luomų pensionato steigėjas… Visuotinis, gilus liūdesys po šio žymaus vyro mirties leidžia suprasti, kokią didžiulę netektį patyrė Tėvynė! Tebūna, kad Lietuvoje gimtų vyrai, panašūs į Dovydą Pilchovskį.“
Nežinomas autorius vyskupui atminti skirtame eilėraštyje, rašė:
„Broliai lietuviai! Pažvelkite į jį –
ne tiek jo likimas šviesus, kiek gyvenimas!
Kaip dorybė, kuri turi skambėti pasaulyje,
sekime geriausiojo Brolio pėdomis!“
Taigi, ko gero, teisingiausia būtų išvada, kad jis buvo Abiejų Tautų Respublikos pilietis, Tėvynės, gimtojo krašto, mylėtojas, gailestingasis vargšų tėvas.
O virš visko, – buvo Gerasis Ganytojas, savo tėviška ranka priglaudžiantis suvargusias aveles, gydantis jų baisias žaizdas; paimantis ir ant savo senų, nuvargusių pečių nešantis pačias silpniausias, žiaurių gyvenimo vilkų labiausiai apdraskytas aveles.
Birutės Nenėnienės nuotraukos
„XXI amžius“, 2026 m. sausio 9 d., nr. 1–2 (2662–2663)