Vyskupijos atgimusiame muziejuje saugojami tikri lobiai
Birutė Nenėnienė
MARIJAMPOLĖ. Jei atėjus palankiam piligrimystei metui nusiteiksite Suvalkijos sostinėje pasimelsti Jubiliejaus šventovėje – Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje, įsidėmėkite, jog visai netoli nuo jos, Vytauto gatvėje 25, veikia Vilkaviškio vyskupijos muziejus. Oficialiai jis buvo įkurtas kaip Religinės kultūros muziejus Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškosios kultūros centro rektoriaus kun. Gracijaus Sakalausko įsakymu 1992 m. kovo 13 d. Muziejaus direktoriumi buvo paskirtas Justinas Sajauskas. Po penkerių metų, 1997 m. birželio 18 d. vyskupas Juozas Žemaitis MIC įgaliojo šio muziejaus direktorių J. Sajauską perimti muziejaus žinion Vilkaviškio vyskupijos bažnyčiose esančius liturgijoje nenaudojamus, bet istorinę ir meninę vertę turinčius daiktus, o klebonams siūlė geranoriškai vertinti šio muziejaus veiklą. Bėgant metams keitėsi pavadinimai, iš pradžių muziejus veikė Bažnyčios gatvėje. Oficialus ekspozicijos atidarymas įvyko 1997 m. gruodžio 16 d. Jame dalyvavo Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Po metų, 1998-ųjų lapkričio 27 d. apsilankęs prezidentas Valdas Adamkus paliko įrašą, jog „šis muziejus yra didelis įnašas į Lietuvos valstybės ir Bažnyčios istoriją.“ Ekspozicija veikė iki 2001 metų, per tą laiką buvo paruoštos kelios parodos.
O paskui muziejus tarsi dingo, veikė tik kaip saugykla. Per dvidešimtį metų toje saugykloje sukauptos vertybės niekur nepradangintos. 2024 metų pabaigoje vyskupijos muziejus duris atvėrė lankytojams. Nuo 2023 metų jo vadove paskirta buvusi ilgametė Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro vadovė Elena Gvazdaitienė. Moteris Vilniaus universitete įsigijusi kultūros paveldo magistro laipsnį visa širdimi pasinėrė į naują veiklą. Su talkininkais pertvarkė, atnaujino ekspozicijas ir mielai priima ir kaip ekskursijos vadovė palydi lankytojus. Ji dėkinga Krikščioniško Kultūros centro direktoriui kan. Donatui Jasulaičiui, kad pakvietė ir sudarė sąlygas dirbti.
Pravėrus duris į muziejų pirmiausia nustebina eksponatų gausa ir įvairovė. Jų daugumą rūpestingai iš bažnyčių ir vienuolynų ar pavienių asmenų surinko Justinas Sajauskas. Pasitaiko, kad ir dabar žmonės dovanoja vertingų istorinių daiktų. Eksponatai išdėstyti trijuose kambariuose, dar kitos dvi patalpos naudojamos kaip saugyklos.
Patalpose išdėstyti įvairūs kryžiai, laidotuvių vėliavos, koplytėlės, paveikslai, velykiniai būgnai, kryžiaus kelio stotys, popiežių palaiminimai… Čia yra unikalus, vienintelis Lietuvoje Švč. Jėzaus Širdies paveikslas, nutapytas 1741 metais, atkeliavęs iš Vištyčio bažnyčios. Taip pat unikalus Marijos Rožių karalienės paveikslas. Daug medinių dievdirbystės eksponatų, tačiau, medinės skulptūrėlės į muziejų patekusios jau gerokai nukentėjusios nuo laiko ir aplinkybių, bet jos autentiškos – tai su nulaužta kokia nors dalimi, tai suskilusios, kai kurios restauruotos.
Įspūdinga medinė sakykla, XVIII amžiaus pradžioje stovėjusi Riečių dvaro koplyčioje, o po to perkelta į bažnyčią. Gausu kaltinių saulučių. Yra didelė istorinių knygų kolekcija, – tai mišiolai, gradualai (liturginiai giesmynai), retieji senieji spaudiniai. Net turima unikalių rankraščių iš XVIII amžiaus ir XIX amžiaus pradžios. Nemažai vietos skirta liturginiams rūbams, kurie labai akivaizdžiai skiriasi nuo dabartinių. Puošniausi – rankų darbo arnotai, siuvinėti rankomis aukso, sidabro siūlais, su perlais. Jie labai sunkūs. Muziejuje eksponuojama ir saugoma nemažai Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio perduotų asmeninių daiktų, rodoma vyskupo Pranciškaus Būčio spinta, pirmojo Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso sutana, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bibliotekos knygos. Saugykloje be daugybės saugojamų įvairių raštų bei spaudos leidinių yra ir pirmieji „XXI amžiaus“ komplektai.
Žmonės, kuriems įdomu Lietuvos ir Bažnyčios istorija ar norėtų surasti kitur neatrandamos medžiagos, kviečiami užsukti į muziejų. Jo vadovė taip pat nuoširdžiai prašo, ypač jaunesniosios kartos žmonių, neišmesti namuose turimų ir tėvų ar senelių labai brangintų daiktų – maldaknygių, nuotraukų, knygų, paveikslų, rožinių ir panašių dalykų – ir perduoti vyskupijos muziejui.
Muziejaus vadovė Elena Gvazdaidienė informatyviai gali pasakoti apie kiekvieną eksponatą ir jo istoriją, bet jos pasakojimą pratęsime kitą kartą.
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 9 (234)