„Vyskupo tarnystė reikalinga, bet pakankamai sunki“
Taip tvirtina Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ ką tik publikuotoje autobiografinėje knygoje „Altorius šviesoje“. Joje panaudotos jau anksčiau publikuotų leidinių ištraukos, taip pat dar nepublikuotų dienoraščių fragmentai bei iš lagerio rašyti laiškai, dokumentai, nuotraukos ir niekur nepublikuoti knygos redaktorės Reginos Statkuvienės pokalbiai su kardinolu. Knyga „Altoriaus šviesoje“ yra penktasis serijos „Pergalės ženklas“ leidinys. Pirmoji serijos knyga – šviesios atminties sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“, išleista 2023 metais; antroji – Petro Plumpos „Kelionė į gyvenimą“, išleista 2024 metais; trečioji – Gerardos Elenos Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“ ir sesers Editos Reginos Teresiutės knyga „Laimė yra mylėti“, išleistos 2025 metais. Knygos „Altorius šviesoje“ herojui, legendiniam Lietuvos Katalikų Bažnyčios ganytojui minint 35-ąsias vyskupiškos konsekracijos ir 30-ąsias arkivyskupo metropolito pareigų priėmimo metines, paprašėme pasidalinti savosios veiklos liudijimu bei istorinės patirties vertinimais. Pokalbis reikšmingas ir Kauno arkivyskupijos 100 metų sukakties šventimo kontekste, kadangi jėzuito kardinolo S. Tamkevičiaus nuopelnai atkuriant posovietinį Bažnyčios Lietuvoje gyvenimą yra visuotinai pripažinti, o popiežius Pranciškus 2019 metais jam suteikė kardinolo titulą.
Knygoje „Altoriaus šešėlyje“ pastebite, kad buvote suaugęs su kunigo pareigomis, kurios buvo Jums mielos, nes reiškė buvimą su palaikančiais žmonėmis. Tuo tarpu vyskupo tarnystė, kuri Jums buvo netikėta, pareikalavo būtinų administracinių sprendimų, dėl kurių gal ne visi buvo patenkinti. Kiek kunigiška patirtis parapijinėje sielovadoje padėjo spręsti iškilusias problemas arkivyskupijos lygmeniu, „būti bendrystės ženklu, išgirstančiu Dievo balsą“, kaip vyskupo vaidmenį yra apibūdinęs popiežius Leonas XIV?
Dėkoju Dievui už du dešimtmečius (nuo 1962 iki 1989 metų) kunigiškos tarnystės įvairiose Vilkaviškio vyskupijos parapijose. Ne visada ta tarnystė buvo lengva, nes sovietinė valdžia bandė kunigus kontroliuoti ir jų veiklą riboti. Dėkoju Dievui už sutiktus gerus kunigus, iš kurių mokiausi mylėti žmones ir sąžiningai atlikti kunigo pareigas, net jei dėl to tektų patirti ir didelių išbandymų. Tų išbandymų viršūnė buvo nelaisvės metai lageryje ir Sibire.
Į vyskupo tarnystę atėjau su didele kunigiška patirtimi, ir dariau sprendimus, kuriuos diktavo ta mano kunigiška patirtis ir leido bažnytinė teisė. Kiek tie sprendimai pasitarnavo Kauno arkivyskupijos augimui, turėtų vertinti kiti.
Autobiografiniame leidinyje taip pat nurodote, kad einant arkivyskupo metropolito pareigas „daug ką reikėjo kurti iš naujo“, kadangi per sovietinės okupacijos dešimtmečius ateistinis komunistų režimas buvo sunaikinęs daugelį pagrindinių bažnytinių struktūrų arba suvaržęs jų veiklą. Kokius prioritetus kėlėte atnaujinant katalikišką švietimą, karitatyvinę ir socialinę veiklą, teologines studijas, bažnytinę žiniasklaidą, šeimų sielovadą, kurijos institucijas ir kitas sritis, pasitelkiant ir pasauliečius?
Kai pradėjau vyskupo tarnystę, Kauno arkivyskupijos kurijoje buvo tik du pagalbininkai: kunigas kancleris ir jo pagalbininkė seselė vienuolė. Pamažu į arkivyskupijos darbus įsijungė daug pasauliečių, kurių uolumu galėjau tik žavėtis. Žingsnis po žingsnio kūrėsi būtinos bažnytinės struktūros. Esu be galo dėkingas kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams, kurie savo laiku atsiliepė ir vykdė reikalingus sielovados darbus.
Minėtoje knygoje teigiate, kad atkuriant Lietuvos valstybę, nelengva buvo atskirti, kurie tikrai nori šalies gerovės, o kurie tik prisidengę, galbūt KGB infiltruoti asmenys ir nori pristabdyti pažangą. Kiek ši tendencija buvo būdinga ir Bažnyčios atsikūrimui, ypač žinant, jog dalis dvasininkų nuo seminarijos laikų ir vėliau buvo verbuojami KGB agentais ir netgi užėmė svarbias pareigas? Ar santykiuose su jais reikėjo vadovautis intuicija, ar buvo žinomi archyviniai duomenys, ar sulaukėte su KGB bendradarbiavusių kunigų atviro prisipažinimo ir apgailėjimo?
Apgailėtina, kad sovietiniais metais kai kurie dvasininkai tapdavo KGB kolaborantais. Ačiū Dievui, kad net įkliuvę į KGB pinkles dauguma jų elgėsi garbingai ir vengė kuo nors pakenkti Bažnyčiai. Išaušus Lietuvos laisvės rytui tikrai nesiekiau, kad su KGB bendradarbiavusieji kunigai prisipažintų. Svarbiausias prisipažinimas ir apgailėjimas vyksta priimant Atgailos sakramentą. Esu įsitikinęs, kad kunigai šitai yra padarę.
Arkivyskupas Juozapas Skvireckas sušaukė pirmąjį Kauno metropolijos Sinodą, organizavo pirmąjį tautinį Eucharistinį kongresą, inicijavo Šiluvos Dievo Motinos šventovės, kaip pagrindinio dvasinio centro, pertvarkymo projektą. Jūs šį projektą sėkmingai įgyvendinote, taip pat surengėte antrąjį tautinį Eucharistinį kongresą ir antrąjį Kauno arkivyskupijos Sinodą. Kiek šie iškilūs darbai buvo siekimas užtikrinti bažnytinio gyvenimo tęstinumą naujomis XXI amžiaus sąlygomis? Ar rezultatai pateisino dėtas pastangas?
Prieškarį vykdyti arkivyskupo Juozpo Skvirecko projektai buvo labai svarbūs, ir man nereikėjo „išradinėti dviračio“. Reikėjo tik pratęsti vykdytus sielovadinius projektus, atsižvelgiant į naujų laikų tikrovę. Džiaugiuosi, kad tai ir pasisekė padaryti. Ypač džiaugiuosi užbaigtu Šiluvos projektu.
Didžiąją Kauno arkivyskupo metropolito tarnystės dalį vadovavote ir Lietuvos Vyskupų Konferencijai. Knygos „Altoriaus šviesoje“ įžangoje Jūsų bendražygis Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas rašo, kad eidamas šias pareigas formavote „vyskupų galvoseną, bažnytinį darbą, santykius su valdžios įstaigomis“. Ar lengvai radote sutarimą esminiais klausimais tarp brolių vyskupų?
Visi ganytojai buvome labai lygūs, ir nė vienas nesijautė kažkuo pranašesnis už kitus. Ir aš nesijaučiau. Posėdžių metu visi turėjo vienodą galimybę išsakyti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus. Už kuriuos pasiūlymus nubalsuodavo dauguma, tą ir priimdavome.
Dabar esate arkivyskupas emeritas. Kokios yra emerito pareigos?
Arkivyskupo emerito svarbiausia pareiga yra melstis už arkivyskupijos bendruomenę ir kur būtina pagelbėti ganytojų pareigas atliekantiems vyskupams. Šitai aš sąžiningai vykdau.
Buvote ir vikaras, ir klebonas, ir arkivyskupas. Kuri tarnystė Jums asmeniškai atrodė artimiausia širdžiai?
Artimiausia širdžiai buvo klebono tarnystė; vikaro tarnystė – antroje vietoje, o arkivyskupo tarnystė – tik trečioje vietoje. Ji buvo svarbi, bet mažiausiai teikė džiaugsmo.
„Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos“, – rašėte apie pirmuosius savo gyvenimo metus. Dabar vaikų gyvenimus paįvairina visai kiti dalykai, net uolių katalikų atžalos gyvena susižavėję kosmopolitine pasaulio dvasia, jų vertybės visai kitos, keliančios pavojų jų moralei.
Mano vaikystės metais gyvenimas nelepino, bet išlaikyti tikėjimą buvo nesunku, nes krikščioniška tradicija šeimose buvo gyva. Dabar gi gyvenimas yra visiškai pasikeitęs. Per informavimo priemones peršama ideologija yra visiškai svetima krikščioniškajai ideologijai ir moralei, todėl jauniems žmonėms išsaugoti tikėjimą yra labai sunku, – visuomet lengviausia yra plaukti pasroviui.
Jūs, patyręs tiek vargų sovietiniame kalėjime, tiek tardymų, labiau už kitus suvokiate melo ir prievartos niekšybes, tiesos bei laisvės vertę. Ar šių laikų žmonės šias sąvokas tinkamai supranta?
Aš dėkoju Dievui ir už tuos sunkius metus, kuriuos teko praleisti nelaisvėje, nes tai padėjo dar labiau branginti tikėjimą ir laisvę. Geras medžiaginis gyvenimas visuomet turi savo neigiamą pusę, nes jauną žmogų įtikina, kad svarbiausia žmogaus vertybė yra ne tikėjimas, bet lengvas gyvenimas. Dievo vietą lengvai užima krepšinis.
Vylėmės, kad Lietuvos Seimas, kaip ir kitų valstybių parlamentai, nuspręs išviešinti KGB agentus. Deja, nesutiko. Nejaugi taip ir nesulauksime tos dienos, kai sužinosime, kurie asmenys išdavinėjo Lietuvą? Ką Jūs manote apie KGB agentų išviešinimą?
Neturiu tvirtos nuomonės, kad yra būtina išviešinti žmones, kolaboravusius su KGB. Kaip jau minėjau, didelė dalis užverbuotų kunigų dirbti KGB agentais vengė aktyvaus bendradarbiavimo ir Lietuvai nepakenkė. Kam tada juos viešinti? Be to, žinodami kolaborantų pavardes, ar mes patys tapsime geresni?
Prisimenant Jūsų, Eminencija, turtingą ganytojiškos veiklos patirtį, norisi paklausti, kokie didžiausi išbandymai iškilę Bažnyčiai šiame XXI amžiuje, ir Lietuvai, kai tiek daug melo politikoje, kurstoma karo propaganda, vyrauja sudėtinga geopolitinė įtampa, įvedama cenzūra, vėl turime galvoti, kaip eisime į pogrindį? O kas Jums kelia didžiausią džiaugsmą ir viltį?
XXI amžius Bažnyčiai yra sudėtingas ir sunkus. Laimėti žmogų, kad jis labiau vertintų dvasines, o ne medžiagines vertybes, yra pakankamai sunku. Tačiau viliuosi, kad į pogrindį nereikės keliauti. Dabartinis gyvenimas yra didelis iššūkis dar nepametusiems tikėjimo. Mums reikia labai tvirtai laikytis Viešpaties rankos ir būti šviesos žiburiais dabartinėje dvasinėje tamsoje.
Kaip vertinate fondo „Donum“ tikslą leisti knygas, skirtas atminti ir išsaugoti nepriklausomybės kovų istoriją ir jų herojus. Pasirodžius joms, vyksta ne tik knygų pristatymai, bet net įvairios pasaulietinės žiniasklaidos priemonės (radijas, televizija, interneto svetainės) kalbina jų herojus – taip perduodamos įvairios svarbios mintys, kurių kitu atveju pasigendame. Bet ar nenueis į užmarštį knygos vertų mirusių kunigų gyvenimai? Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo jaunystės metus, dažnai minite kunigą Joną Maksvytį. O kiek yra tokių, kurių gyvenimas aprašytas tik neilguose nekrologuose, o jų sukauptus vertingus dalykus giminės išmeta į šiukšlyną…
Fondas „Donum“ atlieka labai svarbų darbą – bando išsaugoti atminimą žmonių, kurie sunkiomis sąlygomis brangino tikėjimą ir mylėjo Lietuvą. Tačiau daug gerų, įkvepiančių istorijų apie dvasininkus ir pasauliečius, pasišventusius Lietuvai ir Bažnyčiai, liks užmirštos. Guodžia tik viltis, kad jos tikrai yra įrašytos Dievo širdyje.
Pabaigai – klausimas apie sveikatą. Einate 88-uosius, o pagal amžių atrodote dar pakankamai žvalus. Būdami tokio amžiaus dažnas atrodo tikrai blogiau. Gal turite kokį receptą?
Metų naštą tikrai jaučiu. Tačiau dėkoju Dievui, kad dar galiu judėti ir važiuoti dviračiu. Tikriausiai, pakankamai sveikas gyvenimo būdas prisidėjo prie sveikatos išsaugojimo. Juokaudamas sakau, kad Dievas iš mano amžiaus išminusavo tuos metus, kai buvau kalinamas. Iš tikrųjų, žmogaus amžių trumpina perdėtas rūpinimasis savo kūnu, o sunkios sąlygos pažadina visas gyvybines jėgas
Nuoširdžiai dėkodamas už atsakymus, linkiu geros sveikatos, ilgiausių gyvenimo metų ir sėkmės visiems mums reikalinguose Jūsų sielovadiniuose ir visuomeniniuose darbuose.
Kalbino Mindaugas BUIKA
„Sidabrinė gija“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 5 (132)