Vytautas Augustaitis ir pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada: reikšmė lietuvių tautai ir valstybei
Atmintis
Liepos 3–6 dienomis viename gražiausių Lietuvos kurortų – Palangoje – vyko XII Pasaulio lietuvių sporto žaidynės.
Valentinas Aleksa
Pasaulio lietuvių sporto asociacijos prezidentas
Gyvenimas ir veikla
Vytautas Augustaitis (iki 1939 m. – Augustauskas) gimė 1904 m. balandžio 9 d. Lygumų miestelyje, Pakruojo rajone, Šiaulių apskrityje, Mykolo Augustausko ir Karolinos Raciburskaitės-Augustauskienės šeimoje. Jis buvo lietuvių pedagogas, sporto ir visuomenės veikėjas. 1925 metais baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, dirbo lietuvių kalbos ir kūno kultūros mokytoju Veiverių vidurinėje mokykloje. 1931 metais baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Po studijų vienerius metus dėstė kūno kultūrą, lietuvių kalbą ir pedagogikos dalykus Šiaulių mokytojų seminarijoje.
1932 metai paskirtas Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi kūno kultūros reikalams. 1933 metais vadovavo Kauno miesto ir apskrities Sporūtos komitetui. 1934–1940 metais dirbo Kūno kultūros rūmų direktoriumi, vadovavo Aukštiesiems kūno kultūros kursams. 1938–1940 metais Vytauto Didžiojo universitete, kartu su kolegomis, įkūrė Kūno kultūros katedrą ir tapo jos vedėju. 1937–1940 metais buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininkas.
Vienas iš svarbiausių jo darbų – ryšių užmezgimas su lietuvių kilmės sportininkais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis buvo vienas iš pagrindinių I Lietuvos tautinės olimpiados rengimo iniciatorių. Taip pat būrė ir globojo II Europos čempionatui besirengiančią Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, padėjo organizuoti III Europos čempionatą Kaune, stiprino ryšius su tarptautiniu olimpiniu sąjūdžiu.
V. Augustaitis daug rašė Lietuvos spaudoje. 1935–1940 metais buvo žurnalo „Fiziškas auklėjimas“ vyriausiasis redaktorius, vienas žurnalo „Tautos mokykla“ leidėjų. 1932 metais įstojo į Lietuvių tautininkų sąjungą, o 1940 metais tapo jos generaliniu sekretoriumi.
Jo veikla nutrūko 1940 metais, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Okupantai tuomet ėmėsi naikinti valstybės institucijas ir patriotines visuomenines organizacijas, persekiojo pačius šviesiausius šalies žmones, tarp jų – ir V. Augustaitį. Tų pačių metų liepos 12 d. V. Augustaitis buvo areštuotas – jis buvo vienas pirmųjų suimtų Lietuvos inteligentų. 1941 metais okupacinis teismas nuteisė jį aštuoneriems metams nelaisvės, ir ištrėmė į Sibirą, Pečioros lagerį. Tik Kūno kultūros rūmų darbuotojų, kurie išsiuntė drąsų laišką, įrodantį buvusio direktoriaus V. Augustaičio apkaltinimo nepagrįstumą ir garantavo už savo bendradarbį, dėka jis 1945 metais buvo paleistas. Tačiau grįžus į Lietuvą, sovietinė valdžia neleido jam tęsti akademinės karjeros. Nors ir sugrįžo į Lietuvos kūno kultūros institutą, 1949 metais buvo iš jo pašalintas. Okupantų valdžios persekiojimas ir gyvenimo nepritekliai stipriai pakenkė jo sveikatai. 1958 m. birželio 27 d. Vytautas Augustaitis mirė, sulaukęs vos 54 metų.
Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada
Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados atidarymas buvo kruopščiai organizuojamas, tad atidarymo iškilmės buvo apgalvotos iki smulkmenų. Prieš atidarant Pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą LTOK nusprendė išvakarėse surengti Kauno valstybiniame stadione generalinę repeticiją, kurios pasižiūrėti buvo susirinkę keli tūkstančiai žiūrovų. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų amžininkas lietuvių žurnalistas Jonas Narbutas 1978 metais išleistoje Čikagoje knygoje „Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje (1937–1940)“ antroje dalyje rašė: „Olimpiados išvakarėse olimpiados dalyviai iš stadiono žygiavo į Karo muziejaus sodelį pagerbti Nežinomojo Kareivio kapą, paimti ugnies iš jo aukuro ir ja uždegti olimpinio aukuro ugnį. Eisena buvo labai iškilminga. Jos priekyje ėjo Jankevičius (krepšininkas Petras Jankevičius – V. A.), nešinąs žibintą, papuoštą ąžuolo lapais, bet dar be ugnies ir lydimas olimpinių ženklų ir vėliavų. Po jo žygiavo visas olimpinis komitetas, toliau Amerikos (JAV – V. A.), Anglijos ir Latvijos lietuviai (vilniečiai dar nebuvo atvykę, jie atvyko olimpiados atidarymo dieną). Po jų sekė visų Lietuvos sporto organizacijų alfabetine tvarka sportininkai apsirengę įvairiaspalvėmis uniformomis, nešini savo organizacijų ir tautinės vėliavas. Pabaigoje eisenos žygiavo tautiniais rūbais apsirengusi jaunalietuvių 500 tautinių šokių šokėjų kolona, kuri olimpiados atidaryme turėjo sujungti mūsų senovę su dabartimi ir modernaus sporto žiūrovams parodyti gražius ir grakščius šokius. Eiseną lydėjo keli orkestrai ir šaligatviai buvo užtvenkti džiūgaujančių kauniečių, kurie nesigailėjo eisenai plojimų ir valiavimų ir turėjo pakankamai kantrybės laukti žygiuojančių kolonos grįžtančios iš Karo Muziejaus sodelio su liepsnojančiu žibintu ir ją lydėti vėl į stadioną, kad pamatytų įsiliepsnojantį olimpinį aukurą.“
Karo muziejaus sodelyje eiseną pasitiko generolas Vladas Nagevičius, Švietimo ministerijos atstovai ir kiti aukšti pareigūnai. Prie Nežinomojo Kareivio kapo buvo padėtos gėlės ir vainikai nuo olimpinio komiteto ir užsienio lietuvių bendruomenių. Simbolinis žibintas buvo įžiebtas nuo aukuro liepsnos, o sportininkų balsais nuskambėjęs Lietuvos himnas bei skambantis Laisvės varpas dar labiau sustiprino emocinę atmosferą – ne vieno akyse sužibo ašaros. Prieblandoje, nešini degančiais žibintais, sportininkai ir eisenos dalyviai grįžo į stadioną. Ten, po trumpos kalbos, kurią pasakė olimpinio komiteto vicepirmininkas dr. Jonas Navakas, buvo įžiebta olimpinio aukuro ugnis. Šventę vainikavo Amerikos lietuvių choro „Pirmyn“ giedama daina „Lietuviais esame mes gimę“ – pakili, įkvepianti ir vienijanti visus susirinkusius.
Kaip rašė to meto Lietuvos spauda, įspūdingos buvo ne tik I Lietuvos tautinės olimpiados išvakarės, bet dar įspūdingesnis – jos atidarymas. 1938 m. liepos 17 d. nuo pat ankstyvo ryto Kaunas, kaip ir visa Lietuva, skendėjo tautinių vėliavų jūroje. Pirmoji tautinė olimpiada buvo skirta paminėti 20-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines ir sukvietė į Kauną lietuvių sportininkus iš viso pasaulio. Į lietuvių sporto sostinę Kauną, dalyvauti šioje Tautinėje olimpiadoje susirinko apie 2 000 sportininkų. Dauguma iš Lietuvos. Iš Latvijos atvyko 65, iš JAV ir okupuoto Vilniaus – po 24, iš Anglijos – 9, iš Brazilijos – 3 sportininkai. Olimpiada buvo pradėta 10.30 val. pamaldomis Įgulos bažnyčioje, kuriose dalyvavo ministras pirmininkas Vladas Mironas, ministrai, olimpinis komitetas, sportininkai ir kiti tautiečiai. Oficialus Olimpiados atidarymas Kauno valstybiniame stadione įvyko 16 val. Tačiau jau gerokai prieš tą laiką į stadioną pradėjo plūsti žmonės ir susirinko daugiau kaip 10 000 žiūrovų. Stadione buvo visas Lietuvos ministrų kabinetas, kariuomenės vadovybė, diplomatinis korpusas, užsienio spaudos atstovai, įvairių įstaigų ir organizacijų atstovai, žurnalistai. Stadione iškilmingai plevėsavo vėliavos, o aukuro ugnis ramiai liepsnojo. Aikštėje su vėliavomis buvo išsirikiavusios sportininkų kolonos.
Skirtu laiku į aikštyną atvyko vyriausiasis Olimpiados globėjas, Respublikos prezidentas Antanas Smetona, lydimas kitų pareigūnų. Prezidentą sutiko olimpinis komitetas ir orkestrui grojant prezidento maršą palydėjo jį iki jam skirtos vietos. I Lietuvos tautinės olimpiados globėjas, prezidentas A. Smetona pasveikino visus susirinkusius, pristatė olimpiados istorinę reikšmę, pasidžiaugė ir pabrėžė, kad į Lietuvą atvykę tautiečiai yra mums ne tik svečiai, bet ir giminės, su kuriais norime laikyti glaudesnius ryšius. Palinkėjo, jog „kūno kultūra turi eiti greta dvasios kultūros, viena kitą papildydamos“. Pastaroji frazė tapo itin populiari lietuvių žiniasklaidos puslapiuose. Po prezidento pasakytos kalbos nuskambėjo Lietuvos himnas ir buvo perskaitytas olimpiados atidarymo aktas, kurį pasirašė prezidentas A. Smetona. Po to jis įteikė sportininkams olimpinę vėliavą, kurią sportininkų vardu priėmė Jankevičius (krepšininkas Petras Jankevičius – V. A.). Tada į Kauno padangę buvo paleista apie 1 000 karvelių, sudundėjo patrankų šūviai ir prie aukuro esančiame stiebe iškilo olimpinė vėliava.
Po to visos sportininkų vėliavos priartėjo prie tribūnos. Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados komendantui leitenantui Jonui Vabalui garsiai skaitant priesaikos žodžius visi sportininkai juos kartojo balsu. Priesaikoje buvo prasmingi žodžiai: „prisiekiame būti ištikimi amžiniems Lietuvių Tautos siekiams, ugdyti jėgas Lietuvos siekimams vykdyti, visur ir visuomet saugoti ir ginti Tautos garbę, varžydamiesi su pasaulio pranašiausiais, ryžtis juos pralenkti, tvirčiau, greičiau, gražiau tarnauti Lietuvai, te Visagalis mums tai padeda.“ Po priesaikos, vėliavos buvo grąžintos prie sportininkų kolonų.
JAV lietuvių choras „Pirmyn“, husarų orkestrui pritariant, sugiedojo lietuvių poeto Antano Miškinio parašytą himną „Olimpiados giesmę“. Nutilus „Olimpiados giesmės“ garsams, olimpiados vėliava buvo palydėta iki priekinės sportininkų kolonos ir J. Vabalui vadovaujant prasidėjo sportininkų paradas. Po sportininkų pražygiuoto parado, šventiniai trimitų garsai paskelbė Pirmosios Lietuvos Tautinės olimpiados varžybų pradžią.
Varžybos vyko pagal tarptautinių olimpinių žaidynių tradicijas. Lietuvos tautinės olimpiados programą sudarė 17 sporto šakų: lengvoji atletika, plaukimas, šuoliai į vandenį, vandensvydis, sunkioji atletika, boksas, žirgų sportas, dviračių sportas, aviacijos sportas, šaudymas, krepšinis, tinklinis, futbolas, lauko ir stalo tenisas, baidarių irklavimas, buriavimas. Varžybos truko dvi savaitės ir baigėsi liepos 31 dieną.
Reikšmė tautai ir valstybei
Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada buvo ne tik sporto šventė, bet ir mūsų tautos pasididžiavimas, stiprus tautinės savimonės, vienybės bei valstybingumo manifestas. Ji įrodė, kad laisva Lietuva geba organizuoti didelio masto renginius, suburti ir išeiviją, skatinti jaunimą idealams, kurie stiprina tautą. Mums šiandien primena, jog tautinė savimonė, bendruomeniškumas ir meilė Tėvynei yra ne tik praeities idealai, bet ir dabarties atsakomybė. Ši pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada tapo simboliniu įvykiu, liudijančiu Pirmosios Lietuvos Respublikos brandą ir siekį integruoti sportą į valstybės vystymosi ir mūsų lietuvių tautos stiprinimo viziją. Ji išlieka reikšmingu istoriniu, kultūriniu ir moraliniu paveldu, kuris iki šiol turi svarbią reikšmę šių dienų mums lietuviams ir mūsų valstybei Lietuvai. Dr. Artūras Poviliūnas 2017 metais rašė: „Turime nusilenkti olimpiados organizatoriams ir visų pirma – Vytautui Augustauskui (iki 1939 m. – Augustauskas, vėliau Augustaitis – V. A.). Vis dėlto tenka pabrėžti, jog be Prezidento Antano Smetonos, kuris labai domėjosi žaidynėms, daug skaitė apie pasaulio olimpines žaidynes, domėjosi graikų filosofiją, tokios Tautinės olimpiados nebūtų buvę galimybių surengti.“
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir prasidėjo ramaus, kūrybinio ir sportinio gyvenimo griovimas. Mūsų mylimoje šalyje prasidėjo represijos ir naikinimas, kuris palietė ir sporto bendruomenę. Prasidėjo geriausių žmonių masiniai suėmimai, žudymai ir trėmimai į Sibirą. Okupantų baisius žiaurumus patyrė ir Lietuvos sporto organizatoriai bei sportininkai. Lietuvos valstybės vardas buvo išbrauktas iš pasaulio žemėlapio ilgiems dešimtmečiams.
1944 metais tūkstančiai lietuvių išvyko iš mylimos Lietuvos į Europos Vakarus, bijodami Sovietų Sąjungos okupantų persekiojimų, kankinimų, kalėjimų, trėmimo į Sibirą ir mirties. Lietuviai sporto organizatoriai pasitraukę į Vokietiją 1947 metais įkūrė Vyriausiąjį fizinio auklėjimo ir sporto komitetą (Vyr. FASK). Šio Vyr. FASK veikloje dalyvavo lietuvių sporto organizatoriai ir entuziastai, pasitraukę iš Lietuvos, gyvenantys Vokietijoje ir Austrijoje. Vėliau, dideliam skaičiui lietuvių persikėlus į JAV, Kanadą ir Australiją, Vyr. FASK veikla Vokietijoje baigėsi. 1951 ar 1952 metais (tiksli atkūrimo data kol kas nėra tiksliai nustatyta) Jungtinėse Amerikos Valstijose Vyr. FASK buvo atkurtas. 1965 metais Vyr. FASK pavadinimas buvo pakeistas į Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungą (ŠALFASS).
Mūsų išeivijos lietuviai puikiai prisiminė įspūdingą 1938 metų Pirmąją tautinę Lietuvos olimpiadą. Idėją surengti pirmąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes (PLSŽ), prikelti I Lietuvos tautinės olimpiados atminimą, kilo tuomečiam Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio lavinimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) pirmininkui Pranui Berneckui. Pirmosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynes (PLSŽ), surengtos 1978 metais, vyko Toronte (Kanada). ŠALFASS jas skyrė 60 metų sukakčiai Lietuvos valstybės atkūrimui ir 40 metų – vykusiai Pirmajai Lietuvos Tautinei Olimpiadai. Antrosios pasaulio lietuvių sporto žaidynės vyko 1983 metais Čikagos mieste (JAV), kurių organizacinio komiteto pirmininku buvo JAV lietuvių visuomenės ir sporto veikėjas Valdas Adamkus. Šios abejos Pasaulio lietuvių sporto žaidynės vyko be lietuvių iš Lietuvos. 1988 m. gruodžio mėnesį Australijoje, Adelaidėje, laisvojo pasaulio lietuviai rinkosi į mūsų lietuvių tautos sporto šventę – III Pasaulio lietuvių sporto žaidynes. Šių žaidynių organizacinio komiteto pirmininku buvo Australijos lietuvių visuomenės ir sporto veikėjas Jurgis Vytenis Jonavičius. Jose dalyvavo ir lietuviai atvykę iš okupuotos Lietuvos. Lietuvos sporto grupės vadovas buvo atkurto Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas. Prisimindamas šių žaidynių dienas dr. A. Poviliūnas 2016 metais rašė: „Tai buvo toks sunkiai nusakomas emocijų pliūpsnis, ko gyvenime negalima užmiršti! Lietuvos sportininkus tribūnos sutiko taip, kaip prieš penkiasdešimt metų pirmoje Tautinėje olimpiadoje (I Lietuvos Tautinė Olimpiada – V. A.) buvo sutikta Lenkijos okupuoto Vilniaus komanda… Atrodė, plojimams galo nebus. Vyresni žmonės šluostėsi ašaras.“
1991 metais IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynės vyko vis dar okupuotoje Lietuvoje. Nepaisant labai įtemptos politinės padėties Lietuvoje ir baisios Medininkų tragedijos, kurią įvykdė ginkluoti okupantai, šios lietuvių sporto žaidynės buvo puikiai suorganizuotos mūsų nuostabioje šalyje. Pagrindiniai šios sporto šventės vadovai ir organizatoriai buvo: tuometis šalies vadovas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pavaduotojas, IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas Romualdas Ozolas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas ir IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojas Artūras Poviliūnas bei kiti. Jos vyko dvylikos Lietuvos miestų ir miestelių sporto bazėse, taip pat – Kaukazo (Gruzija, dabar Sakartvelas) bei Himalajų (Nepalas) kalnuose. IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojas A. Poviliūnas 2016 metais rašė: „Tokios šventės, kokia buvo 1991 metas per IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, Lietuva (ko gero) nebepamatys! (…) Tai buvo kažkas neįtikėtino! (…) Stadione nebuvo vietos nė uodui nutūpti. Kaunas tapo visų pasaulio lietuvių sostine.“ Tai buvo puikiai suorganizuotos žaidynės, kurios paliko dalyviams ir žiūrovams neišdildomų įspūdžių.
Vėliau visos Pasaulio lietuvių sporto žaidynės (PLSŽ) vyko laisvojoje Lietuvoje: V PLSŽ – 1995 m., VI – 1998 m., VII – 2005 m., VIII – 2009 m., IX – 2013 m., X – 2017 m., XI – 2022 m.
Artėjančios XII PLSŽ primena mums istorinius 1938 metus, Vytauto Augustaičio asmenybę bei Pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą.
Išvados:
1. Vytautas Augustaitis buvo vienas iš svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto sistemos kūrėjų, aktyviai dirbęs švietimo srityje, vadovavęs Kūno kultūros rūmams bei svariai prisidėjęs prie reikšmingų sporto renginių organizavimo Lietuvoje, tarp jų – ypač prie istorinės ir simbolinės svarbos turėjusios I Lietuvos tautinės olimpiados įgyvendinimo. Jis sukūrė reikšmingą vaidmenį akademinėje veikloje, buvo vienas iš Kūno kultūros katedros įkūrėjų Vytauto Didžiojo universitete, dėstė pedagogikos ir kūno kultūros disciplinas, rašė spaudoje, redagavo leidinius. Pasižymėjo ištikimybe Lietuvos valstybei. Sovietinė okupacija tragiškai paveikė jo gyvenimą – jis buvo areštuotas, ištremtas į Sibirą ir vėliau persekiojamas, o tai ne tik nutraukė jo profesinę veiklą, bet ir prisidėjo prie ankstyvos mirties.
2. Tautos vienybės simbolis. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada buvo ne tik sporto renginys – tai visos lietuvių tautos vienybės, pasididžiavimo ir dvasinio pakilimo šventė. Į ją susirinko lietuviai iš tolimojo pasaulio krašto – Brazilijos ir JAV, Latvijos ir Vilniaus krašto. Tai parodė, kad Lietuvių tauta, net būdama išsisklaidžiusi po pasaulį, gali susitelkti bendram tikslui. Lietuvos tautinė olimpiada buvo organizuota siekiant ugdyti jaunimo fizinį pajėgumą, dvasinę stiprybę, patriotiškumą, valią tarnauti Lietuvai. Lietuvos tautinė olimpiada buvo neatsiejama nuo tautinio atgimimo idėjų, jos metu skambėjo tautiniai šūkiai, dainos, giesmės, buvo akcentuojama branginti lietuvių kalbą, istoriją, tradicijas ir vertybės. 1938 metų Lietuvos tautinė olimpiada buvo tarsi tarptautinis pareiškimas, kad Lietuva yra savarankiška, vieninga, aktyvi valstybė. Dalyvavimas, organizavimas ir tarptautinis dėmesys stiprino valstybės prestižą.
Šiandien tai įkvepia dabartinius lietuvius siekti vienybės, ypač svarbu išeivijos bendruomenėms palaikyti ryšį su Lietuva. Ši dvasia tebėra aktuali ugdant jaunąją kartą, akcentuojant ne tik sportinius, bet ir pilietinius idealus – atsakomybę, ištikimybę mūsų Tėvynei Lietuvai, bendrystę. Lietuvos tautinė olimpiada primena apie būtinybę saugoti ir puoselėti nacionalinį tapatumą globaliame pasaulyje. Puikus pavyzdys, kaip sportas gali tapti priemone stiprinti mūsų šalies įvaizdį ir vienyti lietuvių tautą, o istorinė atmintis – ginklas prieš istorinį nutylėjimą ar iškraipymą.
„XXI amžius“, 2025 m. birželio 20 d., nr. 23–24 (2636–2637)