Zakristijonui Kostui keičiasi tik metai 

Ieškodama informacijos, perverčiau ne tik 100 „Šv. Domininko varpo skambesys“ laikraščio numerių,  bet teko peržvelgti į buvusi Palėvenės ir Kupiškio parapijų laikraštį „Tau parapijieti“. 

Ir štai radau. 2009  metų rugpjūčio mėnesio laikraštyje, vienas straipsnis prasideda taip: 

Prieš 65-erius metus, rugpjūčio 21 d., Subačiaus miestelyje, Kosto ir Valerijos Ramanauskų šeimoje gimė sūnus. Jis buvo pirmasis iš susilauktų keturių vaikų. Krikštijant tėčio vardu, Kostu, buvo linkima augti išaugti sveiku, doru, tikinčiu žmogumi. Šeimoje buvo gera aplinka, mama buvo pamaldi tretininkė, maldos buvo išklausytos ir, su Dievo padėjimu, vaikas tapo geru žmogumi, – tokiu, apie kurį sakoma: „Žmogus iš didžiosios Ž“. Nuo aštuonerių metų iki kariuomenės daug laiko praleisdavo bažnyčiose, būdavo patarnautoju (taip vadinamu klapčiuku). Kostas visą gyvenimą skiria šeimai, darbui, Dievui, bažnyčiai ir žmonėms. Jau šešerius metus Palėvenės parapijiečiai kas sekmadienį mato gerb. Kostą prie altoriaus.

Taip rašiau tada, prieš 15 metų, bet ir šiame laikraštyje, straipsnis turėtų prasidėti panašiai. Įdomiausia, kad galima visą straipsnį perrašyti iš naujo ir viskas atitiks, nes niekas nesikeičia, keičiasi tik skaičiai. Visų gerbiamas, mylimas, ilgametis za­kris­tijonas šventė garbingą 80-metį ir Palėvenės bažnyčiai paaukojo jau ne kelis, bet  dvidešimt kelis metus, atlikdamas pareigą Dievui ir žmonėms. 

Gyvenimas žemėje – tai kelias, kuriuo praeiname tik kartą, bet mūsų Kostukas (niekas jo Kostu nevadina, visiems jis Kostukas) per savo vienerius gyvenimo metus, atrodo nueina trejų metų kelią, nes jo  gerumas žmonėms, atsidavimas ir tarnystė Dievui, kantrybė ir gebėjimas išlikti ra­miam bet kokioje situacijoje, paguosti ir patarti – trigubas. Jeigu reikia, jis gali pabūti draugu, seneliu, tėčiu, psichologu, patarėju, stiprintoju ir dar daug kuo. 

Kiekvienas pritars, kad  jo darbai jį lydi, kaip iš Švento Rašto eilučių, kurias jo lūpomis girdime kas sekmadienį. Visos žvakės, bažnytinės regalijos, šventos knygos pasiduoda jo valdomos. Niekada jo veide nesimato skausmo, nors žinau, būna, kad skauda. Jis geba gyventi ne tik tada, kai gera, bet nenusimena, jei būna ir sunku. Sugeria kitų bėdas už tai neprašydamas nieko atgal. Gražią, prasmingą giesmę visada palydi slapta nubraukdamas ašarą. Jo stiprybė ir jautrumas visada eina šalia, kuriuos lydi tikėjimas, viltis ir meilė.

Kviečiu visus, perskaičiusius šį straipsnelį jo jubiliejaus proga, nusiųsti dovaną – savo maldą, kad dar ilgai bažnyčioje savo atsidavimu ir geranoriškumu mus džiugintų zakristijonas Kostukas.

Stiprybės tau ir sveikatos.
Eini prie Dievo šventojo altoriaus
Su virpančia širdim lyg pirmąkart,
Jam savo džiaugsmą išsakyti nori,
Sunku pro ašaras žodžius ištart…
 
Prie Viešpaties altoriaus atsistoki, 
Į jį ištieski prašančias rankas,
Už savo laimės kelią jam dėkoki,
Atneški savo dovanas menkas. 
 
Tiki tu vieną Dievą visagalį,
Jo Sūnų Jėzų mirusį už mus,
Jam atiduodi protą, širdį, valią,
Jį išpažįsti su didžiu džiaugsmu.
 
Tikėjimas tai tavo sielos saulė,
Viltis, paguoda, džiaugsmas 
varguose,
Kol išpažįsti Viešpatį pasauly,
Tave tesaugo Dievas visada.
Palėvenės parapijos choristų 
ir parapijiečių vardu 

Gintautė Bakanavičienė

Palėvenė, Kupiškio rajonas

„Sidabrinė gija“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 8 (121)