Žemėje, kur gimė poeto Kazio Bradūno žodis
Birutė Nenėnienė
KIRŠAI. Birželiui baigiantis žmonės šiemet jau devintą kartą rinkosi į tradicinį vasarinį vakarojimą poeto Kazio Bradūno tėviškės vietoje Kiršų kaime, Alvito parapijoje (Vilkaviškio r.).
Alvitiečiai ir svečiai kasmet susitinka ten, kur gimė vienas ryškiausių ir svarbiausių lietuvių literatūros žemininkų kartos atstovų. Jo gilus ryšys su gimtinės žeme, jos arimais bei kaimo dvasia giliai persismelkė kūryboje. Žemės šventumo jausmas ir artimas ryšys su gimtine yra svarbiausia jo kūrybos ašis. Tad šių susitikimų sumanytoja ir organizatorė Vilkaviškio kultūros centro Alvito padalinio darbuotoja Angelė Blažaitienė ir šį kartą pradėjo poeto Kazio Bradūno eilėmis – „Kas gali būt realiau/ kaip mediniai kryžiai prie tako/ ten, kur tu ir kur aš gimiau…“ (eil. „Antroji fuga“).
Tačiau netrukus pro medžių lajas šviečiant vakaro saulei ir gaivinant vėjeliui, sename kaštone besisupant Alvito moterų nunertiems tautiniais motyvais nėriniams žodį tarė svečiai. Aktorė, profesionali filmų bei audioknygų garsintoja Aldona Vilutytė ir roko muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Zalieska-Zala dueto parengtoje programoje „Pasinesusikalbėjimai“ į paslaptingai jaukią erdvę išleido poetės Daivos Čepauskaitės ir paties Andriaus gilias mintis apie žmonių buvimą šalia, susikalbėjimą ir nesusikalbėjimą, buvimą šalia, kai suprasti vienas kitą užtenka tylos, vieno žvilgsnio ar šypsenos.
Tačiau ypatinga šio renginio viešnia poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, pristatyta kaip šio kiemo šeimininkė, tėvelio tėviškės vietą pirmą kartą pamatė tik nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau tėviškės vaizdas jau nuo vaikystės giliai įsirėžė per tėvelio pasakojimus ir ilgesį.
Havajuose (JAV) gyvenanti ir ilgą laiką viešinti Lietuvoje poeto dukra eilinį kartą liudijo, kad Lietuvoje gyventi šimtąkart geriau nei Havajuose, nes mes turime savo žemę, savo istorines šaknis, savo upes, ežerus, miškus, savo kalbą. „Tėvelis sakydavo – be kalbos nėra kūrybos, be kūrybos nėra kultūros, o be kultūros nėra tautos“, – dalijosi viešnia, akcentuodama, kokie mums lobiai ateina iš praeities. Tėvelis pasakodavo, kad auklė Ona Šulinskienė jam, vaikui, aiškindavo kaip akmenėlis kalba, liepdavo po medeliais atsistojus paklausyti, kaip kiekvienas jų sava kalba šnara… „Tėvų kartą išblaškė karo vėjai, tačiau jie su savimi išsivežė tai, kas brangiausia – pasakas, legendas, meilę savo kraštui ir visa tai perdavė mums. Ir mums Amerikoje tai buvo didžiausia dovana, nes apsaugojo nuo vartotojiškos kultūros, nuo materializmo. Už tai esu dėkinga tėveliui, o jums – kad prisimenate, kad galime kartu pabūti“, – sakė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.
Prisiminimų gijos susipynė su poezija ir muzika, o pabaigoje laukų kvapus sodybos prieglobstyje papildė tradicinis kvapnusis pyragas, kurį pagal išsaugotą Kazimieros Bradūnienės receptą šioje šventėje vaišina alvitiečiai (kepė Dalė Šeštakauskienė).
Vilkaviškio rajonas
Birutės Nenėnienės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2026 m. liepos 10 d., nr. 13 (262)