Žmones žvejoti – tai ne lydekas gaudyti

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Dievo planas

Pasauliui atpirkti užteko Vienintelio Aukos Golgotoje. Tačiau, kad ilgainiui visi žemės gyventojai išgirstų Žinią apie tai, kokią brangią kainą Žmogaus Sūnus sumokėjo už jų laimę čia ir Anapus, ir ką reikia daryti, idant jie būtų verti galutinio išgelbėjimo, Viešpats į pagalbą pasišaukė Dvylika, kad jie taptų žemės druska bei pasaulio šviesa (žr. Mt 5, 13 – 14), ir Evangelija (per juos ir kitus) būtų skelbiama „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 6). 

Siuntė juos po du

Jėzus dėl mūsų ant kryžiaus mirė vienas, bet Atpirkimo misijoje išvien veikė ir Tėvas, nuolat laimindamas savo Siųstąjį, ir Šventoji Dvasia, savo įkvepiančiu meilės alsavimu nuolat padėdama Tam, kuris drauge su Ja ir Tėvu yra tobulas Vienis – Dievas. Taigi kaip Tėvas siuntė Sūnų, taip panašiai Jėzus – savo apaštalus (žr. Mk 6, 7). Kodėl Jis į sielų žvejonės misijas juos siuntė ne po vieną, o po du? Vienas lauke – ne karys. O du – jau dvasinė jėga, nes vienas kitą stiprina malda, papildo asmeninio charakterio gerosiomis savybėmis, lengviau mokosi iš savo bei kito klaidų; o atsidūrę bėdoje, vienas iš kito greičiau sulaukia pagalbos… Svarbiausia, kad pats Kristus esti tarp jų, nes „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). 

Tarpusavio parama

Vieną dieną tėvas su dviem vaikais vaikščiojo po lauką. Virš prinokusių kukurūzų lauko pūtė vėjas, todėl auksinės varpos bangavo tarsi jūros bangos. „Argi ne nuostabu, – tarė vienas iš vaikų, – kad vėjas nelaužo plonų kukurūzų stiebų?“ „Mano vaike, – tarė tėvas, – pažiūrėk, kokie lankstūs tie stiebai! Jie lenkiasi, kai į juos pučia vėjas, ir vėl pakyla, kai vėjas juos aplenkia. Kaip jie padeda vienas kitam! Stipriam vėjui pučiant, vienas stiebas palinktų iki pat žemės ir galėtų palūžti… Bet kai lauke tiek daug stiebų, augančių taip arti vienas kito, jie kaip geriausi draugai palaiko vienas kitą. Jei ir mes laikysimės išvien, tada, kai gyvenimo rūpesčiai užgrius mus kaip audringas vėjas, remsime vienas kitą, o tas, kuris bandys išstovėti vienui vienas, kris“.  

Duotybės latakai

Evangelija byloja, jog prieš siųsdamas į misiją, „Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms“ (Mk 6, 7). Nuodėmė ir piktoji dvasia yra didžiausi žmogaus priešai. Todėl Jėzaus mokinių pašaukimas – pirmiausia kviesti žmones į atgailą, kad jie, išgirdę Naujieną, „jog prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 10, 7), pradėtų keisti savo mąstymą ir atsiverstų. Tik po šio skelbimo jie gydys ligonius, prikels mirusius ir išvarinės demonus, jokių asmeninių nuopelnų nepriskirdami sau, nes paprasčiausiai laikysis Mokytojo paliepimo: Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Duodami tai, kas ne mums, o (per mus) kitiems priklauso, suprantame, kad esame tik tam tikros duotybės latakai, tarpininkai, tarnai ir bendradarbiai, kuriais naudojasi Dievas, kai Jo pažintos valios įgyvendinimui, Dievo Motinos laiminami, sakome: Fiat! 

Klusnumas – nuolankumo tėvas

Taigi palaimintas klusnumas Jėzui pritraukia nuolankumo dorybę, kuri netikėtai atveria kelią į malonių kupiną išaukštinimą, nes Jo žodžiai neatšaukiami: Kas save pažemina, bus išaukštintas. Šiame išaukštinimo potyryje nebebūna puikybės, nes sieloje įsiviešpatauja tikrumas, jog kiekvienoje tarnystėje artimui dėl Kristaus yra visada daugiau ramybės ir taikos su savimi bei kitais, ir mažiau tam tikro slogučio bei kartėlio, kuris kartais neišvengiamas, kai reikia mokytis priimti, pavyzdžiui, nemažą nepelnytai (dažnai tik iš pažiūros taip atrodančią!) patiriamos nuoskaudos dozę…

Ontologinė Atrama

Mokiniai suprato, kad jie nė pirštu neprisidėjo prie to esminio bei slėpiningo žmonių širdžių virsmo (iš tamsos į šviesą!), kuris yra grynai dieviško Gailestingumo prerogatyva. Tačiau dėl to, kad jie pakluso Jėzui ir misijose elgėsi taip, kaip buvo nurodyta, – neimti jokio nebūtino daikto, idant jis netaptų netikra atrama, tai yra skatiko nevertu Mokytojo žodžių pakaitalu, – toks jų klusnumas patiko Viešpačiui… 

Tai atitinka mokinio tarnystės pašaukimo esmę, kai, save laikydami kukliais mokinukais Jo mokykloje, jaučiame, kaip mūsų širdys ima plėstis (plg. 2 Kor 6, 13), ir norisi dar labiau panašėti į Tą, kuris žemėje ne karaliavo, o vien mums tarnavo. 

„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)