Žolinė su laukimo ir tikėjimo ilgesiu
Istorijos vingiai
Birutė Nenėnienė
Kai dalijamės gerumu
ALKSNĖNAI. Dar savaitę prieš Žolinę, eilinio laiko XIX sekmadienį, Šventojo Rašto skaitiniai, Evangelijos ištrauka bylojo apie laukimą ir tikėjimą. Tą homilijoje ir akcentavo Alksnėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. Virginijus Vaitkus.
Gyvename vis laukdami – kada užaugsime, eisime į mokyklą, kada pradėsime dirbti, kur nors keliausime… Laukia kaimo stotelėje žmogus ir tiki, kad autobusas atvyks laiku ir nuveš į jam reikalingą vietą… Ir taip visą gyvenimą laukiame: žiemą – pavasario, vasarą – saulės, lietaus, derliaus brandos… Galiausiai sulaukiame senatvės ir… žemiškosios kelionės pabaigos! To sekmadienio Evangelijos akcentuotina mintis: žmonija tūkstančius metų laukia Išganytojo, Pasaulio Atpirkėjo. Laukia ir tiki. Kas galėjo pagalvoti, kad Dievas savo sūnų atsiųs į Žemę, o Jis žmones palytės savo įkvepiančiu žodžiu, savo meile! Ir, kaip sakė kunigas, yra gyvenime neįmanomų dalykų, kuriuos galima padaryti per tikėjimą, nes Dievui įmanoma viskas, kas žmogui atrodo nepasiekiama. Tik žmogui reikia sugebėti laukti ir tikėti Dievo atnešamomis dovanomis. Kai laukiame svečių, ruošiamės įuos priimti pasitvarkydami namus, paruošdami vaišių, šiltai su meile bendraujame. Taip ir Dievas ateina pas mus ir atneša malonių, kurios padeda mums ramiau, taikiau, pagarbiau gyventi, palaikyti jaukius tarpusavio santykius. Atneša tokių dieviškų dovanų, kurios numalšina širdžių alkį ir troškulį, sužadina gailestingumą. Tad svarbu sulaukus atitinkamo laiko atverti Dievui savo širdį ir patikėti, kad jis yra kartu su mumis ir padės sunkiausiais gyvenimo momentais ištverti abejones, neapykantas, dvasios ir kūno skausmus. Dievas padeda tuo momentu, o jei nepasitikime Dievo malone, apima nerimas, baimė, nepasitikėjimas ne tik artimu, bet ir savimi. Įsileiskime Dievą į savo širdis ne kada nors, bet šiuo momentu, dabar, nelaukdami ateities. Kaip? Dalydamiesi maloniu, paraminančiu žodžiu su nusivylusiu ar nuliūdusiu, pasimetusiu ar abejojančiu žmogumi, paprasčiausiai – dalydamiesi gerumu, tikėjimu ir viltimi.
Nežinia, ar klebono priešatlaidiniai palinkėjimai pasiekė daug širdžių, tačiau titulinių atlaidų laukimo atmosfera jau buvo pasklidusi plačiau ir už Alksnėnų parapijos ribų. Bendruomenės pirmininkas Ramutis Skrinskas pranešimus apie šventę išplatino įvairiose informacijos priemonėse, perdavė ir džiugią žinią, jog jo ir žmonos Linutės vadovaujamas populiarusis ansamblis „Alksnė“ (jų dainos dažnai nuskamba TV muzikinių sveikinimų programose) pradėjo savo gyvavimo 15-uosius metus ir ta proga išleido antrąjį, naujų autorinių dainų diską), kad ansamblis koncertuos ir po šv. Mišių organizuojamoje kaimo šventėje.
Atlaiduose – ketverios šv. Mišios
Žolinė švenčiama visose bažnyčiose, o kaip valstybinė šventė – vos ne kiekviename kaime, bet Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulus vien Vilkaviškio vyskupijoje turi penkios bažnyčios, o viena iš jų stovi Vilkaviškio dekanate. Tad Alksnėnuose Žolinės atlaidų proga šv. Mišios rugpjūčio 15 dieną ir artimiausią sekmadienį aukojamos bažnyčioje ir parapijos teritorijoje esančioje Mažučių koplytėlėje su viltimi atsigaivinti ne tik svečių kunigų skelbimu Dievo žodžiu, bet ir šaltinėlio vandeniu. Šiemet rugpjūčio 15-ąją šv. Mišias koplytėlėje ir bažnyčioje aukojo Alksnėnus pamilęs pranciškonas kun. Julius Sasnauskas OFM. Sekmadienį į Alksnėnus pirmąkart atvyko kitas pranciškonas – kapucinas kun. Vincentas Tamošauskas OFM Cap.
Kas tas dvasinis gyvenimas
Penktadienį susirinko tikrai nemažai žmonių. Tik pastebėtina, kad dalis atvykusiųjų labiau linko būriuotis šventoriuje ar už šventoriaus prie prekeivių bei lankydami kapinėse prie bažnyčios Amžinybėje esančius artimuosius, kaimynus ir laukdami koncertinės programos. Tačiau iš maldai nusiteikusių žmonių pavyko suorganizuoti gana dvasingą Švč. Sakramento procesiją aplink bažnyčią, iš širdies giedojo Alksnėnų bažnyčios giesmininkai, sulaukę pastiprinančių gretimos Didvyžių parapijos giesmininkų balsų.
Šv. Mišių įžangoje kun. Julius Sasnauskas visus pasveikino su labai gražia švente – Žoline, čia pat pasvarstydamas, kodėl prigijo toks pavadinimas: ar todėl, kad vasaros pabaigoje pilna žolynų ir žalumos, kad augalai yra mūsų gyvenimo dalis ir kad šioje šventėje kalbama apie dangaus paslaptis, aukštybes ir kartu nusileidžiama ant žemės?! Apėję visą metų ratą į šiuos atlaidus atsinešame savo džiaugsmą, sunkumus, sielvartus, visokias Dievo malones, mums žinomas ir nežinomas, – už viską Jam dėkodami ir tikėdami atlaidų – atleidimo – galia. Homilijoje dvasininkas kalbėjo apie Žolinę kaip palaimos metą: kad vasara, kad naujas derlius, kad galima už daug ką padėkoti ir tarsi esame laisvesni, lengvesni, geresni. Kita vertus – tai viena iš „sunkiausių“ švenčių, kai bažnyčioje Šventojo Rašto tekstai (iš Apreiškimo šventajam apaštalui Jonui) kalba apie mums sunkiai suvokiamus dalykus, kurių tikrovėje mes nepamatysime. Bet kunigas kvietė pajausti ir išgyventi kiekvienos akimirkos nuotaiką, džiaugsmus, lūkesčius, gaudyti tai, ką galime šiandien patirti, – dalis dangiškosios paslapties spinduliuoja čia ir dabar, kiekvienam. O tos žolynų puokštės rankose tai – kaip priminimas žiūrėti į žemę, į savo gyvenimą, vienas į kitą ir pamatyti Dievo tikrovės atšvaitus. „Jūs gal nustebsite: dvasinis gyvenimas nėra vien tik melstis, – kalbėjo brolis Julius. – Dvasinis gyvenimas nėra tik skaityti Šventąjį Raštą. Dvasinis gyvenimas nėra tik kunigams – sakyti pamokslus ir teikti sakramentus. Dvasinis gyvenimas yra tai, ką mes atliekame, ką padarome iki maldos, įkvėpti Šv. Rašto, tai kas keičiasi mūsų širdyse, kuo pasipildome, ką pajuntame...Bažnyčios misijinė prigimtis reiškia, kad turime tikėjimą nešti, skleisti, parodyti, perduoti kitiems, ieškoti būdų, kaip tai padaryti.“
Pasak kunigo, jau mažėja tokių šeimų, kuriose tikėjimas perduodamas iš kartos į kartą. Dabar jau reikia ieškoti būdų, kaip sustiprinti ligonio, vargstančio žmogaus tikėjimą. Dvasinių dalykų žmonės neperkelia į politiką, į ūkinius reikalus, į tarpusavio santykius. Mes galime melstis kiek norime, skaityti Šventąjį Raštą, bet nepajusime, kas yra dvasinis gyvenimas, kol jis nebus įkūnytas. Ir tai nereiškia, kad turime kažkaip iškilmingai demonstruoti su vėliavomis su kryžiumi, bet savo paprasta kasdienybe, savo gyvenimu liudyti tikėjimą, padaryti Dievą matomą, prieinamą. Mergelės Marijos paėmimo dangų šventė tai yra kaip liudijimas, kad visi bus pakylėti, paimti į dangų… Kiekvienas mūsų darbelis, pasodintas augalas, pasidalintas duonos kąsnis, ištartas geras žodis – visi jie didina dvasingumo kiekį šiame pasaulyje. Ir visi vienodai trokštame: norime, kad mūsų politika būtų skaidri, kad politikai matytų žmones, kad rūpintųsi, norime, kad kunigai būtų prieinami, „nepasikėlę“, visur mums gyvenime tas dvasinis pradas yra reikalingas. „Pasisemkime jėgų, pasisemkime vilties, gražių emocijų, prisiminimų, kad tokiais ženklais galėtume dangų priartinti prie žemės. Žinoma, nenuleisime visos dangaus paslapties, bet kažką gero galime padaryti savo namuose, darbovietėse, mokyklose, klebonijose, ten kur esame, ten kur mūsų kojos mus neša“, – kalbėjo brolis Julius. Ir linkėjo kuo daugiau dangaus, dvasiškosios tikrovės pasėti šiame pasaulyje. Toksai Dievo vaikų atliekamas uždavinys neša džiaugsmą, vaduoja iš pykčio, iš nepasitenkinimo, amžino bambėjimo. Juk kiekvienas šiame pasaulyje galime to gėrio nors truputį padidinti.
Grožio šventė
Antroji atlaidų diena Alksnėnuose nepasakytum, jog buvusi kaip eilinis sekmadienis, vien dėl to, kad melstis susirinko gal tik trys dešimtys žmonių. Prieš šv. Mišias pasitiko galingai skambantis vargonininkės Laimos Botyrienės, viešnios iš Kauno, balsas giedant „Salve Regina“. Pabaigoje Alksnėnų bažnytėlės skliautai tarsi dangun kilo nuo vargonininkės vedamos giesmės „Marija. Marija“. Šv. Mišias aukojo tik svečias kun. Vincentas Tamošauskas OFM Cap, nes parapijos klebonas, nors jam Alksnėnuose tik pirmoji Žolinė, tą sekmadienį turėjo patarnauti kitoje savo parapijoje – Gižuose, ir kaip įprasta, dar šv. Mišias aukoti Paežerių koplyčioje susirenkantiems žmonėms.
Kunigas Vincentas niekur neskubėjo, pašlakstė ir pasmilkė atsineštus žolynus, pasakė ilgoką pamokslą. Susirinkusieji Eucharistinėje procesijoje aplink bažnyčią du kartus su maldomis nulydėjo Švenčiausiąjį Sakramentą.
Homiliją kunigas Vincentas pradėjo teigimu, kad Žoline – gražumo šventė ir susirenkame dėkoti Dievui už grožybes: už pribrendusių javų laukus, sunokusias sodų ir daržų gėrybes. Ir atlaidų dieną Šventojo Rašto skaitiniuose bei Evangelijoje kalbama apie dvasinį grožį. Tad kunigas, komentuodamas dabar pasaulyje iškreiptai suprantamą grožį, akcentavo, kad gražiausia yra tai, kas nematoma, kas pasilieka širdies gelmėje, o iš ten tyliai skleidžiama į aplinką. Kiekvienas žmogus Dievo akyse yra gražus. O kiekvienas žmogus pasirenka, kas jam svarbiausia, ir kiekvienas semiamės gyvenimo gėrį pagal savo polinkius, supratimą. „Ar tai nėra grožis, kai močiutė meldžiasi už savo vaikus, anūkus?“ – klausė pamokslininkas ir pridūrė, kad gali būti ir nuodėmingas grožis, kai moraliai pasiklystama… Kiekvienas žmogus trokšta meilės, laimės, grožio, bet visa tai dažniausiai nepastebima, neužčiuopiama. O kai suvilioja šėtoniškas grožis, jis žmogų suteršia išeidamas iš jo vidaus. Kunigas Vincentas palinkėjo savo širdyse ieškoti gražių „perliukų“, nepasiklysti tarp netikro grožio, – nuodėmingo, apgaulingo, savo vidų puoselėti ir gražinti, sustyguoti protą ir jausmus ir tuo harmoningu vidiniu pasauliu dalintis su kitais.
Dvasininkas rekomendavo įsigyti ir paskaityti jo atvežtą ir platinamą žurnalą „Mylėkite viens kitą!“ bei „Piligrimo pasą“ Tėvo Stanislovo pėdomis – rinkti antspaudus aplankant atmintinas Tėvo Stanislovo vietas.
Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 16 (241)