Žurnalistas Jonas Laurinavičius ir Onuškis, Kaišiadorys, knygnešiai bei knygos
Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje
Greta mažosios kultūros sostinės Onuškio gimęs ir užaugęs žurnalistas ir rašytojas Jonas Laurinavičius, ketvirtį amžiaus vairavęs „Kaišiadorių aidų“ redakcijos vairą, yra išleidęs 140 autorinių knygų, dar kone antra tiek parengęs ir redagavęs. Nuo pat jaunystės J. Laurinavičius domisi ir kraštotyra, kone pusė jo parašytų ar sudarytų knygų yra apie gimtąjį kraštą, jo žmones ir kultūros vertybes.
Su J. Laurinavičiumi, Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės piliečiu ir Kultūros premijos laureatu, apdovanotu ir medaliais už „Už nuopelnus Lietuvai“, „Už nuopelnus kraštotyrai“, „Už nuopelnus žurnalistikai“, kalbėjomės apie jo žurnalistinį darbą, knygas ir veiklumo receptus.
Kuri darbovietė Jums įsimintiniausia, į kuriuos metus dažniausiai sugrįžtate mintimis?
Visas mano gyvenimas susijęs su redakcijomis, išskyrus šešis mėnesius, kai dirbau Kaišiadorių kultūros skyriaus vedėju. (Beje, gal tie keli mėnesiai ir liko įsimintiniausi, nes buvau nepartinis, todėl partijos rajono komiteto antrasis sekretorius V. S. liepė man rašyti pareiškimą stoti į partiją. Davė dieną pagalvoti. Aš net negalvojęs, kitą dieną jau stovėjau sekretoriaus kabinete su pareiškimu. Deja, ne į partiją stoti, bet atleisti iš rajono kultūros skyriaus vedėjo pareigų.) Tuo metu man buvo 25-eri, buvau jauniausias Lietuvoje rajono kultūros skyriaus vedėjas. Taip jau atsitiko, kad mano pavardė kultūros skyriaus darbuotojų sąraše buvusi pirmoji, pradėjus dirbti redakcijoje atsidūrė gale, tik kiek aukštėliau valytojos pavardės. Ir taip buvo iki pat Atgimimo, kol tapau redaktoriumi..
Negaliu išskirti nė vienos darbovietės – kiekviena savaip įstrigo į širdį. Pirmoji – Šalčininkų rajono redakcija, kurioje 1959 m. vasarą dirbau vos tris mėnesius. Pats Baltarusijos pasienis, įstaigose, ūkiuose beveik neišgirsi lietuviško žodžio. Laikraštis – trimis kalbomis: rusų, lenkų ir (mažiausias tiražas) lietuvių. Ten padirbėjęs įstojau studijuoti į Vilniaus universitetą, ten sutikau bibliotekininkę Aldoną Čiuladaitę, būsimą žmoną.
Negaliu išbraukti ir Mažeikių rajono – paties Latvijos pasienio – kur vyko vadinamoji didžiausioji penkmečio Naftos perdirbimo įmonės statyba. Kontrastų kontrastas! Redakcijos automobilyje – guminiai batai, jei tektų važiuoti į statybos aikšteles. Be tokių batų – nė žingsnio. Lengviau nei kituose miestuose skiriami butai (aš irgi palyginti greitai gavau), tačiau kriminogeninė situacija – baisi, pilna laisvo režimo kalinių… Mažeikiuose gimė ir krikštytas mano sūnus Valdas, išėjo pirmoji knygelė „Mažeikiai“, Pavenčiuose atgulė amžinojo poilsio mano mama.
Betgi Kaišiadorys – be konkurencijos: prieš išvykdamas į Mažeikius ir sugrįžęs iš jų Kaišiadoryse išgyvenau 41-erius metus. Tai mano kūrybingiausi ir spalvingiausi gyvenimo puslapiai. Kaišiadorių rajono Jono Aisčio viešosios bibliotekos vyr. bibliografė Zina Motiekaitienė parengė mano autorinių, sudarytų ir redaguotų knygų, knygelių, brošiūrų bibliografiją, kurioje – daugiau kaip 200 bibliografinių vienetų. Iš tos man brangios gausos, tik pati pirmoji – „Mažeikiai“ – parašyta ne Kaišiadoryse, o visa kita – iki pat atvykimo gyventi į Vilnių 2016 metais, Made in Kaišiadorys…
Nuo kada pradėjote domėtis kraštotyra?
Mano gimtasis Pajautų kaimas (Onuškio sen., Trakų r.) buvo trikalbis. Lietuvių, lenkų, rusų (sentikiai), o bendrinė kalba, kurią visi mokėjo, buvo ne lietuvių, o lenkų… Nė vienas mano tėvų kartos žmogus neturėjo nė pradinio išsilavinimo, tačiau visi, išskyrus mano tėvą, mokėjo skaityti, o kai kurie ir ranka parašyti giminaičiams laišką į Ameriką. Įdomu, kad visose trobose įdiržusių rankų valstiečiai turėjo maldaknygių su šventųjų abrozdėliais, kalendorių, senų žurnalų.. Mano mama Zofija Laurinavičienė (1897–1976) buvo Onuškio bažnyčios giedorka, tautininkė, miestelyje pirkdavo ar iš klebono gaudavo visokios bažnytinės lektūros. Aš, pradinukas, lėkdavau pas kaimynų vaikus ne tiek žaisti, kiek gauti iš jų tėvų knygų, žurnalų. Jau tada galėjau skaityti trimis kalbomis. Kaupiau visokias senienas – laiškus, nuotraukas, dokumentus, banknotus… Tas potraukis išliko iki šių dienų. Tik, žinoma, mokykliniais metais nė svajoti nedrįsau, kad kraštotyros tema bus išleista visa lentyna mano knygų, kad respublikinėse kraštotyros darbų parodose būsiu apdovanotas medaliais, diplomais, pagaliau tapsiu Tėvynės pažinimo draugijos pirmininku ir turėsiu ne tik pats užsiiminėti kraštotyra, bet ir organizuoti, koordinuoti kitų veiklą. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad visą savo gyvenimą esu kraštotyrininkas.
Gražūs prisiminimai išliko iš veiklos Tėvynės pažinimo draugijoje (TPD). Dvidešimt metų (1998–2004) buvau šios Draugijos mėnraščio „Gimtinė“ konsultantas, redakcinės kolegijos narys, rašiau straipsnius. Buvęs dienraščio redaktorius dr. Kazys Račkauskas surinko tas mano publikacijas ir išleido knygą „Atminties ženklai“ (2013). Kai tapau TPD pirmininku (2016), man pavyko sudaryti du didelės apimties (366 ir 384 p.) „Tautotyros metraščio“ tomus (VI – 2016 ir VII – 2017). Buvau ir jų vyriausiuoju redaktoriumi. Taip pat buvau ir dviejų TPD Druskininkų skyriaus gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinių „Druskininkų krašto tautotyros metraščių“, kuriuos parengė Alvyra Griebliūnienė, vyriausiuoju redaktoriumi. Visuose metraščiuose tam tikra dalis skirta bažnyčių istorijoms, kunigams. Pavyzdžiui, „Tautotyros metraštyje“ – VII (2017) įdėtas išsamus žurnalisto Vytauto Žeimanto straipsnis „Kunigas Adomas Stankevičius – Lietuvos baltarusių švietėjas“ , „Druskininkų krašto tautotyros metraščio“ – II dalyje (2018) randame kun. Žydriaus Kuzino straipsnį „Kai žodis tarnauja kūnui“ .
Buvote ir Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos pirmininko pavaduotoju, daugybės kitų organizacijų narys. Kaip tiek aprėpėte?
Jaučiausi tarsi išniręs iš redakcijos ideologinės rutinos, prieš mane atsivėrė visai kitoks pasaulis – šviesus, spalvingas, gali visa krūtine įkvėpti gaivaus oro. Kaip tiek spėjau aprėpti, vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Manau, padėjo įkvėpimas, jaučiant Dievo palaimą. Be paminėtų visuomeninių pareigų, įvairiu laikotarpiu buvau Kaišiadorių rajono Labdaros tarybos, Lietuvos kraštotyros draugijos Kaišiadorių rajono skyriaus pirmininkas ir dar kitų organizacijų narys. Įsiminė daug jautrių epizodų. Pavyzdžiui, kai artimai pradėjau bendrauti su Kaišiadorių vyskupijos kurija ir prelatu Stanislovu Kiškiu (1900–1995), kai susipažinau su jo, Sibiro lagerininko, gyvenimu, ganytojiška veikla, ėmiausi rūpintis, kad jam būtų paskirta valstybės pensija. Rajono socialinio aprūpinimo skyriui parašiau platų paaiškinamąjį raštą. Tačiau iškilo pirma rimta kliūtis – prelatas atsisakė… rašyti prašymą. („Kaip aš galiu rašyti? Būtų nekuklu prašyti sau pinigų“, – pasakė) Tik kai pasakiau, kad man dabar nepatogu, nes aš jau surinkęs visus reikalingus dokumentus, tetrūksta jo paties prašymo, vis dėlto jį pasirašė. Tai įvyko 1990 m. gegužės 29 d. o tų pačių metų liepos 5 d. „Kaišiadorių aidų“ laikraštyje straipsnyje „Žmogus, spindintis gėriu“ su džiaugsmu rašiau: „Šiomis dienomis rajono socialinio aprūpinimo skyrius Jo Prakilnybei prelatui St. Kiškiui paskyrė senatvės pensiją. Tai pirmas rajone (gal ir respublikoje) dvasininkas, kuriam pokario Lietuvoje paskirta valstybės pensija“. Dar galiu pridurti, kad prel. S. Kiškis nė cento tos pensijos sau nepasiėmė, o visus pinigus paaukojo vyskupijos bažnyčių reikmėms.
Į Knygnešio draugijos veiklą įsijungiau nuo pat jos steigiamojo susirinkimo 1989 metais. Netrukus tapau ir šios Draugijos pirmininkės doc. Irenos Kubilienės pavaduotoju, daugiausia rūpinausi Draugijos veiklos propagavimu spaudoje. Pirmoji mano knygelė, išleista Kaišiadoryse be cenzūros leidimo (dar sovietmečiu), ir buvo apie knygnešius ir daraktorius – „Platinę lietuvišką žodį“ (1989). Draugijai atstovavau daugelyje renginių. Pirmasis buvo Trakų rajoninėje bibliotekoje, per susitikimą su knygnešių ir daraktorių anūkais bei proanūkiais. Sudarge (Šakių r.) dalyvavau kun. M. Sederevičiaus, lietuvybės puoselėtojo lietuviškos spaudos draudimo metais, paminklo šventinimo iškilmėse, memorialinės lentos vaistininkui Jurgiui Milančiui ir rašytojai Sofijai Pšibiliauskienei (Lazdynų Pelėdai) atidengimo iškilmėse Vievyje, knygnešių Mečislovo Stankevičiaus, Stasio Banuškevičiaus, Antano Didikos koplytstulpių šventinimo iškilmėse Onuškyje (Trakų r.). Parengiau ir skaičiau pranešimą „Knygnešiai ir Kaišiadorių vyskupijos archyvai“ Baltijos valstybių XVI mokslo istorikų konferencijoje Vilniuje (1991), su Draugijos pirmininke doc. I. Kubiliene parengėme knygelę „Knygnešys Beiskus ir „Sietynas“, kuri sulaukė dviejų leidimų (1991, 2004). Knygnešystės ir daraktorystės tema išleistos šešios mano knygelės, dešimtys straipsnių paskelbta laikraščiuose ir žurnaluose.
Buvote ir Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ pirmininkas. Kas įsimintiniausia liko iš šios veiklos?
1999 m. lapkričio 25 d. 19 rajono literatų, susirinkę viešojoje bibliotekoje, nutarė steigti literatų klubą, kurį pavadino „Gija“. Tai buvo rajone žinomi žmonės: rašytojai Ineza Janonytė-Buitkuvienė, Jurgis Buitkus, buvusi policininkė Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė, mokytojos Palmira Motiejūnienė, Domicelė Ingelevičienė (buv. Just. Marcinkevičiaus klasės draugė Prienų „Žiburio“ gimnazijoje), Renata Sausaitienė, Alma Bernatonienė, Nijolė Sabonytė, socialinis darbuotojas Jonas Katkevičius, ekonomistė Stanislava Urbonienė ir kt. Pirmininku išrinko mane, „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktorių. Dirbome entuziastingai, ypač leidybos baruose. Kai kas suklusta netikėdamas – „Gija“ išleido… 124 knygas, knygeles, informacinius leidinius! Tai daugiausia klubo narių kūryba (savo narių lėšomis), bet netrūko autorių iš Vilniaus, Kauno, kitų miestų ir rajonų. „Gijos“ aukso fondui galima priskirti nedidelę knygelę „Laimėkime gerumu. Kardinolo V. Sladkevičiaus mintys“ (2001), prel. Jono Jonio knygą „Iš mano atsiminimų“ (2002), Broniaus Petkevičiaus atsiminimus „Vareikonių metai“ (2012), prof. Konrado Kavecko sesers Irenos Kaveckaitės-Kalvelienės „Jie – mano artimiausieji. Atsiminimai“ (2003), Stasio Daunio (2004, eilėraščiai), Rašytojų sąjungos narės Birutės Lengvenienės eilėraščių rinkinį „Vainikžolės“ (2006), „Atsiminimai apie Milžiną (kun. N. Švogžlį-Milžiną)“ (2006), Marytės Akmantavičiūtės-Kavaliauskienės, Vacio Bukausko, Jono Katkevičiaus, Ramutės Dabregaitės-Šimelienės, kitų autorių poezijos ir prozos rinkinius. Išleidome ir tris klubo narių kūrybos almanachus „Gija“. Rengėme literatūrinės valandėlės bibliotekose, kultūros namuose, važinėdavome į kaimyninius rajonus, 2001-aisiais buvome surengę literatūrinę-muzikinę popietę „Laimėkime gerumu“ Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame bute-muziejuje Kaune, Šv. Onos koplyčioje Kačerginėje, Paparčių salėje.
Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ veikla 1999-2009 metais apibendrinta informaciniame leidinyje „Gija“ (2009), tačiau klubas gyvavo ir toliau, tik jo darbuotė po truputį slūgo – vis labiau mus slėgė metų našta. Paskutinę knygelę, Onos Trepuilaitės-Virginavičienės dzūkų tarme parašytas „Dzūkiškas baikas“, „Gija“ išleido 2020 metais.
Redaktoriumi tapote pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Kaip sekėsi dirbti?
„Kaišiadorių aidų“ redaktoriumi tapau 1991 m. spalio 31 d., o palikau redakciją po 25-erių metų – 2016 m., taip pat spalio 31 d. Buvau Kaišiadorių rajono pirmosios kadencijos rajono tarybos deputatu, o pirmoje sesijoje išrinko ir rajono tarybos pirmininko pavaduotoju (dabar tai – vicemeru). Negirdėjau kito tokio atvejo Lietuvoje, kad tas pats žmogus būtų ir laikraščio redaktorius, ir rajono tarybos pirmininko pavaduotojas, bet to meto įstatymai leido tai. Iš pradžių laikraštis priklausė rajono tarybai, į jos kadencijos pabaigą buvo privatizuotas, tapo UAB‘u.
Pirmieji nepriklausomybės metai redakcijai buvo itin sunkūs (ekonominė Maskvos blokada, tušti popieriaus sandėliai, banko sąskaitoje – vieni nuliai…), tačiau ir patys įdomiausi. Redakcija – tarybų rūmuose, buvusio partijos rajono komiteto patalpose, čia pat Kristaus Atsimainymo Katedra, Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai, Algirdo Brazausko tėvo Kazimiero Brazausko sodyba, aš pro savo langą matau Justicijos rūmus, kuriuose buvo rajono prokuroro Artūro Paulausko kabinetas, tolėliau – Vytauto Didžiojo gatvė – ir A. Valionio motinos namas. Mitingai, Baltijos kelias, Trispalvės kėlimo iškilmės Kaišiadoryse, Atminimo kryžių šventinimai… Mano kabinete vyko pasitarimai, kuriuose dalyvaudavo kas nors iš vyskupijos kurijos dvasininkų. Ypač malonu prisiminti susitikimus su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Pavyzdžiui, 1995-aisiais su rajono vadovais nuvykau į Kauną pasveikinti Jo Eminencijos su 75-uoju gimtadieniu. Kaip mielai jis mus pasitiko! Su ašarom akyse. Visus apkabino, visiems dėkojo… Aš Jo Eminenciją perjuosiau vardine tautine juosta, kiti įteikė atminimo suvenyrus.
Tuo metu aš jau buvau parašęs biografinę apybraižą „Kilnus artimo meilės liudytojas“, kuri iš pradžių buvo išspausdinta bendraautorių knygoje „Po Nemuniją, po ežeriją...“ (2001), o vėliau mano knygoje „Atvira širdim. Kaišiadorių vyskupijos hierarchai“ (2011). Vėliau parengiau ir išleidau kard. V. Sladkevičiaus minčių rinkinį „Laimėkime gerumu“ (2001, 2002). O kaip nuoširdžiai su redakcija, rajono vadovybe bendravo vysk. Juozas Matulaitis… Jam teko didžiulis organizacinių darbų krūvis! Visa tai vyko mano akyse, o kai kuriais atvejais – ir tiesiogiai bendraujant… Rajono valdžiai buvo nelengva grąžinti sovietų valdžios iš vyskupijos atimtus kurijos rūmus. Ten buvo rajoninė biblioteka. Niekas nė žodžiu rajono taryboje neprieštaravo, kad reikia nedelsiant tai padaryti. Betgi knygų neišmesi lauk, reikia rasti, įrengti patalpas. Vyskupas suprato tai, nespaudė… Ir tas reikalas gražiai buvo išspręstas. Kaip tų dienų liudininkas, vienas iš buvusių rajono vadovų, galiu patvirtinti, kad vyskupija tokiu sudėtingu, sunkiu metu buvo apgaubta Dievo malonės, turėdama tikrą savo Ganytoją – vyskupą J. Matulaitį. Jo Ekscelencijos vyskupavimo laikais buvo plytų mūru aptverta Kaišiadorių Katedros teritorija, tokia pat tvora aptverta Vyskupijos kurijos rūmų teritorija, perimta ir naujai įrengta dešimtys Bažnyčiai grąžintų pastatų, atlikta daugybė kitų darbų. Redakcija gaudavo kan. Jono Mintaučkio straipsnių, mano artima bendrystė prasidėjo su vyskupijos kancleriu prel. Stanislovu Kiškiu, generalvikaru prel. Jonu Joniu, kun. Vytautu Kazimieru Sudavičiumi, kun. Vidu Bernardu Sajeta (poeto Jono Aisčio sūnėnu) – daugiau ar mažiau su visais Kaišiadorių rajono parapijos kunigais. Laikraščiui parengiau daugybę straipsnių, reportažų bažnytinio gyvenimo temomis. Išleidau ir keletą biografinių apybraižų: „Milžinas. Kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas“, „Prelatas Stanislovas Kiškis“, „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“, „Vyskupas Juozapas Kutka“, istorines apžvalgas „Kaišiadorių katedra“, „Guronys. Kardinolo V. Sladkevičiaus gimtinė“, „Žaslių bažnyčia“, „Onuškio bažnyčia“, „Dusmenų bažnyčia“, „Palomenės bažnyčia“. Palomenės bažnyčia man išskirtinė per bendrystę su Kazlauskų šeima. Esu rašęs apie Janiną Kazlauskienę, daugiavaikę motiną, kurios du sūnūs – Kęstutis ir Jurgis – kunigai. Kai popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Lietuvoje, Vingio parke aukojo šv. Mišias, ji atnešė atnašą – savo pačios iškeptą duonos kepalą.
Ką vadinote rajono laikraščio misija ir funkcija?
Išrinktas rajono laikraščio redaktoriumi, vedamajame straipsnyje „Telkti, vienyti“ rašiau: „Mes, žurnalistai, optimistai. Mes tikime, kad nepriklausoma Lietuva ištvers tuštėjančių lentynų laikus. Tik būtina stengtis, dirbti, kad kuo greičiau į mūsų kraštą ateitų palaima, gerovė. O kad taip būtų, reikia ne skaldytis, ne pjudytis, ne kiršytis, ne pykti, ne drabstyti vieni kitų purvais, ne didinti socialinės įtampos, o tiesti vieni kitiems rankas, kaip jos buvo tiesiamos Baltijos kelyje. Stengsimės, kad laikraštis ne konfrontuotų, o konsoliduotų visas visuomenės jėgas Lietuvos suklestėjimui“ („Kaišiadorių aidai“, 1991 m. lapkričio 7 d., nr. 89). Tų principų laikiausi per visą savo redaktoriavimo laiką.
Ar esate optimistas dėl rajoninių laikraščių, spausdinto žodžio ateities?
Esu, kitaip ir neturėtų būti, nes aš rajoniniams laikraščiams paskyriau visą savo darbinę veiklą. Prisiminkime, kad dorai, patriotiškai lietuviškai spaudai niekada nebuvo lengva, nuo pat dr. Jono Basanavičiaus „Aušros“ ir dr. Vinco Kudirkos „Varpo“. Juk kiek ir Smetonos laikais laikraščių neišsilaikė, bankrutavo. Nepriklausomybės metais Kaišiadorių rajone ėję net keturi laikraščiai: „Sąjūdis“, „Tikroji Kaišiadorių kronika“, „Atspindžiai“ ir „Kaišiadorių aidai“. Dabar likęs tik pastarasis… Nors gyventojų skaičius Kaišiadorių rajone per tris dešimtmečius sumažėjo maždaug 7 procentais, o „Kaišiadorių aidų“ tiražas krito… penkis kartus (maždaug iki 2 tūkst. egz.). Bet jis gyvuoja, išsilaiko, gauna paramą už įgyvendinamus projektus. Manau, kad dar ilgus metus išsilaikys, nes yra toks poreikis. Respublikinė spauda apie rajono įvykius rašo tik jeigu įvykiai rezonansiniai, o rajono laikraščiui pakanka ir kasdienių vietos reikalų, kaimo bendruomenių darbų ir švenčių, skaitytojų keliamų problemų. Galbūt rajonų laikraščius ilgainiui pakeis regioniniai, bet vietinė spauda bus.
Per pastaruosius dešimt metų išleidote nemažai knygų. Kokios Jums svarbiausios?
„Bibliografinė rodyklė“ (sudarė Z. Motiekaitienė) teigia, kad per tą laikotarpį išleidau 141 knygą, knygelę, brošiūrą. Jos visos man mielos, brangios. Tačiau, kaip sakoma, ir auksas turi prabas, tad yra pačios mieliausios. Man tokia knyga – „Mama. Sakmė. Zofijos Vyšniauskaitės-Laurinavičienės 125-osioms gimimo metinėms“ (2022) bei knygelė „Tėtis“, „Gyvenimo spalvos“, skirta sūnui Valdui ir jo šeimai. Jos skirtos visų pirma mano palikuoniams, kad jie žinotų savo šaknis, dinastijos pradžią, tęstų jos tradicijas, niekada neatitrūktų nuo Lietuvos, būtų garbinga jos dalimi. Kitos mano knygos – daugiausia apie gimtinę: („Vienišas topolis“, „Onuškio vidurinė – mano mokykla“, „Virš gimtinės nutilo vieversiai“, „Kur eini? – Į biblioteką!“), apie garbius žmones, kuriuos sutikau savo kelyje („Su gerumo ženklu“ (kard. V. Sladkevičius: jo gimtinė, kilmė, memorialinės vietos), „Ąžuolai žalieji“, „Po laiminga žvaigžde“, „Kaišiadorių krašto šviesuoliai“, „Žurnalistai“, „Be pagražinimų“) bei literatūriniai kūriniai (eilėraščių knyga „Rugsėjo gėlės“, už kurią skirta Jono Aisčio literatūrinė premija (2021), „Su minuso ženklu“ (epigramos), „Trigubu žvilgsniu“ (trieiliai), „Brūkštelėjimai“ (aforizmai).
Mus, kaip katalikišką leidinį, bene labiausiai domina Jūsų knygos apie Kaišiadorių vyskupijos bažnyčias ir iškiliuosius dvasininkus. Ką išskirtinio pavyko sužinoti?
Mūsų pokalbyje jau esu paminėjęs kai kurias savo knygas, knygeles ta tema, dar galiu pridėti, kad dauguma tų leidinių turi tiesioginių sąsajų su mano gyvenimu. Pavyzdžiui, knygelė „Žaslių bažnyčia“ (parengta su N. Sabonyte) – joje krikštytas ir tuokėsi mano senelis Adolfas Vyšniauskas, Dusmenų bažnyčia (dvi laidos) – joje tuokėsi mano tėvai, šioje parapijoje palaidoti seneliai Vyšniauskai, „Onuškio bažnyčia“ (dvi laidos) – joje mane krikštijo. Išskirtine laikau knygą „Atvira širdimi. Kaišiadorių vyskupijos hierarchai“ (2011). Laikau Dievo dovana, kad iš šešių hierarchų, aprašytų knygoje, net keturių buvau amžininkas (kard. V. Sladkevičiaus, prel. S. Kiškio, prel. J. Jonio, vysk. J. Matulaičio), bendravęs su jais, žurnalisto plunksna paliudijęs kai kuriuos jų veiklos epizodus.
1990 metais išleista mano biografinė apybraiža „Milžinas“ (kun. N. Švogžlys-Milžinas, buvęs Onuškio parapijos klebonas). Tai itin ryški asmenybė mano gyvenime, per jį gavau žurnalistinio darbo pradžiamokslį, nes per gimines radau Smetonos laikų katalikiškų žurnalų, kuriuose buvo gausu Milžino publikacijų. Kai kas, skaitęs Milžino raštus, sako matantys jo stiliaus įtaką mano rašiniuose. Dėl bendrystės pokario metais su kun. N. Švogžliu-Milžinu vėliau kartkartėmis vis buvau kviečiamas „pokalbiui“ į saugumo poskyrius.
Esate įkūrę Jono ir Valdo Laurinavičių literatūros ir istorijos muziejų „Riešė“, užsiimate šio muziejaus knygų leidyba. Papasakokite apie šią veiklą?
Sūnaus Valdo Laurinavičiaus (g. 1974) pastangomis jo šeimos sodyboje Didžiojoje Riešėje (Vilniaus r.) įkurtas privatus literatūros ir istorijos muziejus. Jame kaupiamos ir eksponuojamos knygos, rankraščiai, nuotraukos bei kiti istoriniai artefaktai. Eksponatai suskirstyti į skyrius: „Senoji lituanistinė literatūra“ (iki 1864), kurioje yra vysk. M. Valančiaus veikalas „Žemajtiu Wiskupiste“ (1848), „Spaudos draudimo laikotarpio (1864-1904) knygos ir kiti eksponatai“ (pavyzdžiui, „Aušros“ laikraščio komplektas (1884), V. Kudirkos „Varpo“ komplektas (1898), kun. A. Vienažindžio XIX a. pab. nuotraukų fotomontažas), „J. Tumo-Vaižganto autografai“, „Sibiro tremtinių laiškai ir nuotraukos“, rankraštinė poezijos knyga „Saulėtekio link“ (1955) ir kt.
Apie šį muziejų Valdas dabar rašo knygą, kai kurie jo eksponatai verti atskirų studijų. Į šį muziejų jau pateko ir dalis mano archyvo, o kitą dalį tvarkau, aprašinėju ir tai netrukus irgi keliaus į sūnaus šeimos sodybą.
Muziejus išleidęs 15 knygų ir informacinių leidinių: „Kun. Užupis-Šerenga“, „Ekspozicija „Antanui Vienažindžiui – 180“, „Ekspozicija Justinas Marcinkevičius“, „Ekspozicija Marcelijus Martinaitis“, „Onuškio bažnyčia“ ir kt.
Gal galite pasidalinti savo veiklumo ir energingumo receptais?
Negaliu, nes nežinau. Esu visai kitos aplinkos žmogus. Gimęs skurdžioje kaimo trobelėje, visiškai silpnas, pirmagimis, mamai buvo 41-eri. Visokiomis vaikiškomis ligomis sirgęs, vaistažolėmis gydytas, pas Onuškio gydytoją pirmąkart apsilankęs baigęs vidurinę, kai reikėjo sveikatos pažymėjimo stojant į universitetą. Veikli ir energinga buvo mano Mama, turbūt iš jos tai paveldėjau. Kaip žurnalistas, „milijonus“ kartų raginamas vaišintis degtine, nė karto nebuvau girtas, nė vienos eilutės naktį nesu parašęs, o kietai miegojęs, neturėjęs savo automobilio, todėl daug vaikščiojęs, „nė minutės“ be darbo, be laisvų savaitgalių, nes tada vis vykdavo visokie renginiai, kuriuose turėjau dalyvauti ir rašyti laikraščiui. O rašiau azartiškai, „su atsidavimu“ ir tas darbas neapsakomai patiko. Ir dabar dirbu kaip ir tarnybos metais, tik jau ne redakcijoje. Nuobodulys nekamuoja.
Dėkoju už pokalbį, linkiu sveikatos ir visapusės sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Nuotraukos iš virtualios parodos „Žurnalistika – mano gyvenimas“.
„Sidabrinė gija“, 2024 m. gruodžio 6 d., nr. 9 (122)