Tvarkydama savo „popierinį bagažą“ į rankas paėmiau storą pilką papkę. Ne iš karto suvokiau kas joje yra. Lyg ne mano buvusi, tačiau kažkaip turėta. Atsiverčiau pirmą puslapį ir apsidžiaugiau prisiminusi…
Štuthofo (Stutthof) koncentracijos stovykla – viena žiauriausių hitlerinių koncentracijos stovyklų. Apie ją žinome iš šiame „mirties fabrike“ kalėjusių žmonių knygų1, atsiminimų publikacijų, plačiajai visuomenei skirtų istorikų straipsnių2.
1940 06 02 Lietuvos UR ministras Juozas Urbšys įpareigojo Stasį Lozoraitį eiti Lietuvos diplomatinio šefo pareigas jei Lietuvą ištiktų katastrofa.
1940 06 04 praėjus keturioms dienoms po perduoto Pozdniakovui siūlymo (05 30), kad į Maskvą vyks Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys, gauta iš LR pasiuntinio Maskvoje dr. Natkaus telegrama, kad V. Molotovas nori kalbėtis ne su ministru Urbšiu, o su Lietuvos Respublikos Ministru pirmininku Merkiu.
Apie 1525 metus – Vakarų aukštaičių tarmės ruože (Jurbarkas – Ariogala – Tytuvėnai) gimė Baltramiejus Vilentas, lietuvių raštijos darbuotojas, evangelikų liuteronų kunigas, giesmių kūrėjas, Martyno Mažvydo pusbrolis, jo darbų tęsėjas. Apie 1546–1549 (ar 1550) Prūsijos kunigaikščio Albrechto lėšomis studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Nuo 1553 m. – Karaliaučiaus Šv. Mikalojaus lietuviškos parapijos klebonas. Bendradarbiavo su M. Mažvydu, paveldėjo jo rankraščius. 1566 ir 1570 m. išleido 2 dalimis M. Mažvydo giesmyną „Gesmes Chriksczoniskas“, į kurį įdėjo ir savo verstų giesmių. Išvertė iš vokiečių kalbos M. Liuterio mažąjį katekizmą, į kurį įdėjo M. Mažvydo išplėstą vieną 1547 m. katekizmo dalį. Reikšmingiausias Vilento veikalas – „Evangelijos ir epistolos”. Vertė iš M. Liuterio vokiško teksto. Išliko tik 2 šio veikalo egzemplioriai: Vilniuje ir Giotingene. Mirė 1587 04 05 Karaliaučiuje.
Pirmajame „XXI amžiaus“ straipsnyje (Nr. 13–14, 2025 04 04) nurodėme keletą sąvokos „Penktoji kolona“ kilimo versijų ir jos veiklos apraiškų kai kuriose pasaulio šalyse. Nėra abejonių, kad „penktakolonininkai“ nuo senų laikų reiškėsi bei reiškiasi ir Lietuvoje.
Kilus naujam šurmuliui apie Penktąją koloną, šįkart, kaip tvirtina aukščiausi šalies pareigūnai, įsiraususią ne visuomenėje, o valdžioje, rodo, kad šiomis geopolitinėmis sąlygomis Lietuvoje nuspaustas raudonas pavojaus mygtukas.
Šie metai valstybės kultūros ir dvasinio, materialaus paveldo įprasminimo kontekste yra susiję su Mažosios Lietuvos regionu, nuo 1422 metų Melno taikos sutartimi atsidūrusiu vokiškosios jurisdikcijos dėmesio objektu. Žymiausias viduramžių valdovas Vytautas Didysis teritoriją nuo Smalininkų, Antšvenčių, Žirniškių (Klaipėdos kraštas) tarsi kokį šventinį pyragą atidavė vystytis germaniškai kolonizacijai. Čia iki pat 1923 metų Klaipėdos sukilimo vyko nuolatinė kova tarp lietuvybės ir protestantizmo, savo misionierišką šviečiamąją veiklą atliko pastoriai teologai, pasprukę iš etninės Lietuvos dėl jėzuitų ordino antidemokratinių veiksmų.
Akademinius tyrimus apie Holokaustą anglų kalba pristatanti dr. A. Bubnio sudaryta knyga sutikta istorikams ir žurnalistams diskutuojant apie jos poveikį visuomenei. Minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje pristatyta dr. Arūno Bubnio sudaryta ir naujais…
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų – dr. Dariaus Furmonavičiaus, dr. Augustino Idzelio, prof. dr. Igno K. Skrupskelio ir dr. Dainiaus Noreikos įžvalgomis bei prof. dr. Geniuso Procutos (Genius Procuta) naujais istoriniais duomenimis praturtintą knygą „The Holocaust…
1890 02 01 Bukončių k., Mažeikių r., gimė Povilas Plechavičius, Lietuvos kariuomenės karininkas, generolas leitenantas. Dalyvavo I Pasauliniame kare, Pilietinio karo Rusijoje metu kovojo su bolševikais. 1918 m. grįžo į Lietuvą, organizavo partizanų būrius. 1918 11 15 paskirtas Sedos apsaugos vadu., pertvarkė Žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius. 11 23 įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 02 18 paskirtas Sedos, lapkritį – laikinai Mažeikių komendantu. Nuo 11 01 tarnavo 5-ajame pėstininkų LDK Kęstučio pulke.
1890 01 01 Puskepurių k., Šunskų vlsč., Marijampolės ap., gimė Juozas Papečkys. Jau mokydamasis Marijampolės gimnazijoje už tautinę-patriotinę veiklą buvo teistas ir kalintas Kalvarijos kalėjime. 1916 m. baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Baigė Maskvos karo mokyklą. Po revoliucijos mobilizuotas į Denikino armiją. 1919 m. grįžo į Lietuvą ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. XIII (M. Šleževičiaus ) ministrų kabinete buvo krašto apsaugos ministras. 1927-1928 m. – advokatas Kaune. 1929 m. paskirtas Valstybės tarybos nariu. Vienas Šaulių sąjungos steigėjų, Klaipėdos vadavimo dalyvis. 1938-1940 m. – Valstybės tarybos pirmininko pavaduotojas. Publicistas. Bendradarbiavo „Draugijoje“, „Vilniaus žiniose“, „Mokykloje“, „Aušrinėje“. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, išvežtas į Severouralsko lagerį № 35. 1942 11 04 sušaudytas Sverdlovske.
VILNIUS. Spalio 29 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC ) Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) konferencija. Joje dalyvavo bendrijos nariai iš įvairių Lietuvos miestų: Mažeikių, Plungės, Druskininkų, Utenos, Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Lapteviečių brolijos.
Didžiausio dėmesio konferencijoje sulaukė LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešimas – „Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje: istorija ir dabartis“, skirtas partizaninės kovos pradžios 80-osioms metinėms paminėti.