Popiežius Leonas XIV 2026 metų Gavėnios proga paskelbė žinią, kurioje jis pirmiausia kalba apie svarbą „suteikti erdvę Žodžiui per klausymąsi, nes pasirengimas klausytis yra pirmasis ženklas, išreiškiantis norą užmegzti santykį su kitu (…).
Praėjusį sekmadienį apmąstėme Kristaus palaiminimus – Evangelijos šerdį, o dabar girdime Žinią apie du stiprius įvaizdžius – šviesą ir druską, kurie atskleidžia Jo troškimą, kad mes, pritaikydami Jo palaiminimus sau, galėtume savuoju pavyzdžiu prisidėti prie tos tikinčiųjų bendruomenės pašventinimo bei jos dvasinio augimo, su kurios nariais dažnai susitinkame, drauge meldžiamės, stengiamės vieni kitiems padėti, vieni kitus išklausyti...
Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsna), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Prasidėjo didžioji Jėzaus apaštalavimo – Atpirkimo – misija, kuri kvietė visus keisti gyvenimo būdą: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė! (Mt 4, 17).
Šis sekmadienis yra Kristaus krikšto, įvykusio Jordano upėje, šventimas. Tai – Dievo Sūnaus tapatybės patvirtinimas ir Jo viešosios tarnystės pradžia. Kai Jėzus atėjo pas Joną krikštytis, Krikštytojas Jį atkalbinėjo įsitikinęs, jog Viešpačiui, kaip tyriausiam Dievo Avinėliui, nereikia jokio atgailos krikšto.
Neseniai šventėme Kristaus Užgimimą, o, peržengę Naujųjų metų slenkstį, laukėme Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventės. Taigi Kalėdų laikotarpis tęsiasi, ir šį antrąjį sekmadienį apmąstome, kaip Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14).
Paskutinį Advento sekmadienį mums buvo pateikiama tam tikrą intrigą kelianti Kristaus gimimo istorijos pradžia, bylojanti, jog, kai Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, paaiškėjo, kad jiems dar nepradėjus kartu gyventi, ji jau laukėsi gimsiančio vaikelio (Mt 1, 18). Kadangi tarp judviejų nebuvo jokių artimų santykių, ši nelaukta žinia kilnųjį Juozapą sukrėtė ir tapo problema, kurią jis norėjo kuo greičiau išspręsti, ją atleisdamas…
Kai šį Advento sekmadienį prisimename šv. Joną Krikštytoją, kurį pranašas Izaijas pavadino dykumoje šaukiančiojo balsu (plg. Iz 40, 3), suprantame, kad, asketiškai gyvenusio ir ištikimai Dievui tarnavusio Jėzaus pirmtako kreipimasis į Judėjos dykumą atėjusius žydus, buvo (asmeniniu Jono Krikštytojo pavyzdžiu paliudytas) gyvybiškai svarbios žinios paskelbimas: Duokite tikrų atsivertimo vaisių! (Mt 3,1-8).
Artėjame prie liturginių metų pabaigos. Šiandien švenčiame visos tvarinijos Pirmgimio – visur viešpataujančio Kristaus Karaliaus šventę, o po dviejų savaičių prasidės naujas liturginis Advento laikotarpis.
Kai ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas panaikino krikščionių persekiojimus ir pastatė baziliką (beje, dabartinės pirmtakę), ją 324 m. lapkričio 9 d. iškilmingai pašventino popiežius Silvestras. Nuo tada iki pat mūsų dienų ši bazilika yra Romos vyskupų katedra.
Šio sekmadienio Evangelijos pamoka – visiems! Kai prisimename, jog daugeliui žmonių yra ne kartą gyvenime tekę savaip didžiuotis savuoju teisumu (apie tai byloja Jėzus, Lk 18, 9).
Kai Jėzų, bekeliaujantį į Jeruzalę, pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie ėmė visu balsu šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13), nė vienas iš jų neprašė: „Išgydyk, mus!“ Jie tikėjo, kad šis Mokytojas yra Viešpats, ir todėl Jam nebūtinai reikėjo garsiai įvardinti netrukus prasidedančio išgydymo dovanos mastą, nes jie neabejojo, kad jie gaus tokią malonę, kokią tik Dievas jiems gali suteikti.
Pagrindinė palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą (valdytoją) (plg. Lk 16, 2) žinutė galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu: kaip tie, kurie iš gobšumo šio pasaulio gėrybes naudoja savanaudiškiems tikslams, taip tikintieji (dėl ištikimybės Jėzui) į laikinąsias vertybes žvelgia per tikėjimo prizmę, idant jos taptų priemonėmis, siekiant amžinųjų tikslų.
