Kai Jėzų, bekeliaujantį į Jeruzalę, pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie ėmė visu balsu šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13), nė vienas iš jų neprašė: „Išgydyk, mus!“ Jie tikėjo, kad šis Mokytojas yra Viešpats, ir todėl Jam nebūtinai reikėjo garsiai įvardinti netrukus prasidedančio išgydymo dovanos mastą, nes jie neabejojo, kad jie gaus tokią malonę, kokią tik Dievas jiems gali suteikti.
Pagrindinė palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą (valdytoją) (plg. Lk 16, 2) žinutė galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu: kaip tie, kurie iš gobšumo šio pasaulio gėrybes naudoja savanaudiškiems tikslams, taip tikintieji (dėl ištikimybės Jėzui) į laikinąsias vertybes žvelgia per tikėjimo prizmę, idant jos taptų priemonėmis, siekiant amžinųjų tikslų.
Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai.
Šį sekmadienį Evangelija skelbia tokius Dievui atsiduoti kviečiančius Viešpaties žodžius, jog, ypač šiais daugeliui į pirmą vietą iškeliantiems pramogas ir žaidimus, kurie vis labiau formuoja žmonių elgesio būdą – malonumų siekį, laikais, net dalis krikščionių, ieškančių kompromisinių sau „lengvatų“, klausia: „Jėzau, ar ne per daug radikalus yra Tavimi sekimo kelias?“
Šio sekmadienio Evangelijos pradžia: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32) – viltinga, drąsinanti ir skatinanti dar sykį apmąstyti šiuos Viešpaties žodžius, kad jų uoliau laikytumės – jie taptų mūsų mąstymo ašimi, tarpusavio bendrystės pamatu ir bet kokios pozityvios veiklos įsiliepsnojančiomis žarijomis.
Tą neužmirštamą dieną Mortai (Marijos seseriai) Jėzus įžiebė pirmąją mintį pasikviesti Jį į svečius, kad žmonės, kurie visais laikais skaitys Evangeliją, suvoktų, kas yra svarbiausia gyvenime. Taigi kai Viešpats su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) Morta drąsiai kreipėsi į Jį, ir nenusivylė – Jėzus atėjo į jos namus... Mortos sesuo Marija, palikusi viską, atsisėdo prie Mokytojo kojų ir klausėsi Jo žodžių (Lk 10, 39).
Dievas nuo pat pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimo trokšta įžengti į mūsų gyvenimus su beribės meilės jėga, idant, leisdamas mums patirti Jo buvimo ramybę bei džiaugsmą, mus taip perkeistų savyje, kad mes (Juo visa esybe švytėdami) išpažintume: Vien Dievo gana.
Viena iš katekizmo ištarmių, skirtų Sekminėms, skelbia: Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: Jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas. Taigi, negana to, kad Jėzus, veikiant Šventajai Dvasiai, mus per savo Auką ant kryžiaus jau yra atpirkęs, bet Trivienio Dievo begaline meile grįstas rūpestis dėl mūsų asmeninio Išgelbėjimo tęsis iki pat pasaulio pabaigos. Čia ypatingas vaidmuo tenka Dvasiai, kuri, pasak katekizmo, savo nepaliaujamu atėjimu įveda pasaulį į „paskutines dienas“.
Sekmadienio Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą ir velykinę antifoną „Regina Caeli“, popiežius Leonas XIV padėkojo visiems, dalyvavusiems jo tarnystės pradžios iškilmėse, ir prašė melstis už nuo karų kenčiančius žmones visame pasaulyje. „Šios šventės pabaigoje sveikinu ir dėkoju visiems jums, romiečiams ir…
Sekmadienį, gegužės 18 dieną, Šv. Petro aikštėje aukotomis Mišiomis popiežius Leonas XIV pradėjo Romos vyskupo tarnystę. Iškilmingoje pontifikato inauguracijoje dalyvavo daugiau nei 150 tūkst. žmonių, pusantro šimto oficialių valstybinių delegacijų, Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių bei kitų religijų atstovai. Prieš Mišias…
Velykų sekmadienio vidudienį popiežius Pranciškus pasirodė Šv. Petro bazilikos centriniame balkone ir suteikė Velykų palaiminimą Romai bei visam pasauliui – „Urbi et orbi“. Pabaigoje, nusileidęs į aikštę, pasodintas į papamobilį, popiežius Pranciškus ilgai važinėjo po ją laimindamas maldininkus. Kitos dienos…
Anuomet Jeruzalėje, Saliamono stoginėje, per šventyklos pašventinimo iškilmę žydai primygtinai Jėzų klausė: Ar iš tiesų Jis esąs Mesijas? (žr. Jn 10, 24). Jis jau anksčiau buvo pripažinęs, jog yra Esantysis, bet žydai Juo netikėjo. Jie norėjo iš Jo lūpų dar kartą išgirsti ir juos piktinantį liudijimą, pabrėžiantį Jėzaus ir Dievo Tėvo vienumą, kad turėtų pretekstą su Juo susidoroti.
