Šis sekmadienis yra Kristaus krikšto, įvykusio Jordano upėje, šventimas. Tai – Dievo Sūnaus tapatybės patvirtinimas ir Jo viešosios tarnystės pradžia. Kai Jėzus atėjo pas Joną krikštytis, Krikštytojas Jį atkalbinėjo įsitikinęs, jog Viešpačiui, kaip tyriausiam Dievo Avinėliui, nereikia jokio atgailos krikšto.
Neseniai šventėme Kristaus Užgimimą, o, peržengę Naujųjų metų slenkstį, laukėme Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventės. Taigi Kalėdų laikotarpis tęsiasi, ir šį antrąjį sekmadienį apmąstome, kaip Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14).
Kai ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas panaikino krikščionių persekiojimus ir pastatė baziliką (beje, dabartinės pirmtakę), ją 324 m. lapkričio 9 d. iškilmingai pašventino popiežius Silvestras. Nuo tada iki pat mūsų dienų ši bazilika yra Romos vyskupų katedra.
Šio sekmadienio Evangelijos pamoka – visiems! Kai prisimename, jog daugeliui žmonių yra ne kartą gyvenime tekę savaip didžiuotis savuoju teisumu (apie tai byloja Jėzus, Lk 18, 9).
Kai Jėzų, bekeliaujantį į Jeruzalę, pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie ėmė visu balsu šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13), nė vienas iš jų neprašė: „Išgydyk, mus!“ Jie tikėjo, kad šis Mokytojas yra Viešpats, ir todėl Jam nebūtinai reikėjo garsiai įvardinti netrukus prasidedančio išgydymo dovanos mastą, nes jie neabejojo, kad jie gaus tokią malonę, kokią tik Dievas jiems gali suteikti.
Pagrindinė palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą (valdytoją) (plg. Lk 16, 2) žinutė galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu: kaip tie, kurie iš gobšumo šio pasaulio gėrybes naudoja savanaudiškiems tikslams, taip tikintieji (dėl ištikimybės Jėzui) į laikinąsias vertybes žvelgia per tikėjimo prizmę, idant jos taptų priemonėmis, siekiant amžinųjų tikslų.
Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai.
Šį sekmadienį Evangelija skelbia tokius Dievui atsiduoti kviečiančius Viešpaties žodžius, jog, ypač šiais daugeliui į pirmą vietą iškeliantiems pramogas ir žaidimus, kurie vis labiau formuoja žmonių elgesio būdą – malonumų siekį, laikais, net dalis krikščionių, ieškančių kompromisinių sau „lengvatų“, klausia: „Jėzau, ar ne per daug radikalus yra Tavimi sekimo kelias?“
Šio sekmadienio Evangelijos pradžia: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32) – viltinga, drąsinanti ir skatinanti dar sykį apmąstyti šiuos Viešpaties žodžius, kad jų uoliau laikytumės – jie taptų mūsų mąstymo ašimi, tarpusavio bendrystės pamatu ir bet kokios pozityvios veiklos įsiliepsnojančiomis žarijomis.
Tą neužmirštamą dieną Mortai (Marijos seseriai) Jėzus įžiebė pirmąją mintį pasikviesti Jį į svečius, kad žmonės, kurie visais laikais skaitys Evangeliją, suvoktų, kas yra svarbiausia gyvenime. Taigi kai Viešpats su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) Morta drąsiai kreipėsi į Jį, ir nenusivylė – Jėzus atėjo į jos namus... Mortos sesuo Marija, palikusi viską, atsisėdo prie Mokytojo kojų ir klausėsi Jo žodžių (Lk 10, 39).
Dievas nuo pat pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimo trokšta įžengti į mūsų gyvenimus su beribės meilės jėga, idant, leisdamas mums patirti Jo buvimo ramybę bei džiaugsmą, mus taip perkeistų savyje, kad mes (Juo visa esybe švytėdami) išpažintume: Vien Dievo gana.
Viena iš katekizmo ištarmių, skirtų Sekminėms, skelbia: Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: Jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas. Taigi, negana to, kad Jėzus, veikiant Šventajai Dvasiai, mus per savo Auką ant kryžiaus jau yra atpirkęs, bet Trivienio Dievo begaline meile grįstas rūpestis dėl mūsų asmeninio Išgelbėjimo tęsis iki pat pasaulio pabaigos. Čia ypatingas vaidmuo tenka Dvasiai, kuri, pasak katekizmo, savo nepaliaujamu atėjimu įveda pasaulį į „paskutines dienas“.
