Jėzaus žodžiai: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina, – tarsi įžanga į apmąstymą apie priešų meilę, atskiriančią asmenį nuo jo veiksmų. Pasak Mokytojo, visada turime budėti, kad mylėtume net priešą ir neturėtume jokio pritarimo nuodėmei, skatinančiai neapkęsti jo.
Pirmieji Kūrėjo žodžiai: Tebūna šviesa! – Išganytojo atėjimo į pasaulį pirmavaizdis, nes be Jo ši šviesa nėra tvari. Kadangi žmogaus padaryta nuodėmė vėl pradėjo gramzdinti pasaulį į tamsybių bedugnę, reikėjo, kad tikroji šviesa – Kristus ne tik pradėtų savo gimimo apsireiškimu spindėti Betliejaus tvarte, bet Jo nežemiška šviesa kaip saulė nušvistų Jeruzalės šventykloje, kai Jį Motina Marija ir Juozapas pagal žydų tradiciją atnešė paaukoti Dievui.
Šio sekmadienio Evangelija byloja, jog dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti ką sako Išganytojas, jie ėmė Jį taip iš visų pusių spausti, kad labai arti Jo stovintys žydai savaip panašėjo į sieną, kuri slopino Jo tariamų žodžių sklidimą... Todėl Mokytojas ištrūko iš šios „apsiausties“ ir priėjo prie pat Genezareto ežero kranto krašto.
Šventosios Dvasios galybės pripildytas Jėzus pradėjo veiklą Galilėjoje (žr. Lk 4, 14). Šį labai glaustą šv. Luko liudijimą apie Išganytojo apaštalavimo pradžią išsamesnių žinių pateikia evangelistas Jonas. Po gundymų dykumoje, Jėzus pasišaukė pirmuosius šešis mokinius ir su motina Marija bei naujais savo sekėjais dalyvavo Kanos vestuvėse; ten dėl padaryto stebuklo Jis apreiškė savo šlovę (Jn 2, 11), ir ne tik mokiniai įtikėjo Jį… Taigi Dievo Dvasia – ne vien aukščiausios meilės įkvepianti jėga ir skatinanti Jėzų veikti galia, bet Ji – šlovingiausios Trejybės trečiasis Asmuo, be kurio nebūtų vienatinio Dievo.
Dievo Žodis, ateidamas pas mus ir tapdamas mažu (pasak vieno autoriaus) kaip adatos galvutė, ne tik prisiėmė žmogišką prigimtį, bet išliko Viešpačiu, tarsi nematomu dieviškos meilės energijos užtaisu. Šiai Jo mus pašventinančiai nuolankumo jėgai bus lemta skleistis palaipsniui… Siųstas Tėvo ir apsireiškęs pasauliui per Švč. Mergelę Mariją, gyveno Nazarete, drauge su savo Motina ir globėju dailide Juozapu. Ramus ir nuolatinio pamaldumo kupinas šios šeimos gyvenimas pasižymėjo ypatingo gerumo tarnyste aplinkiniams, nes jie žinojo, jog, jei ko jiems prireiktų, kreipsis į šią išskirtinę šeimą, ir jie niekada negrįš namo nukabinę nosis.
Nors Edeno sode ne tik pirmapradė pirmųjų tėvų, bet ir paveldima mūsų kaltė (žr. Rom 5, 12) sutraukė visus betarpiškos su Aukščiausiuoju draugystės saitus, tačiau Dievas, būdamas be galo gailestingas, siuntė savo Sūnų, kad ne mus nubaustų (Jn 3, 17), bet per Jį visus prie savęs pritrauktų. Iš Tėvo gavome gyvybę ir egzistenciją; per Jėzų Kristų – naują gyvenimą, o iš Šventosios Dvasios ateina ramybė, vidinis džiaugsmas bei įsitikinimas, kad Ji mus veda ten, kam amžinai esame sukurti ir kur slypi mūsų galutinė paskirtis…
Kai, veikiant malonei, ruošiamės Kristaus Užgimimui, mūsų širdys kaskart atgimsta Viešpatyje, ir mes savaip užbėgame už akių artėjančiam liturginiam Kalėdų iškilmės šventimui. Tada (dar Advento laiku) mums nauju suvokimo džiaugsmu nušvinta šios didžios šventės prasmė… Tačiau kieno širdys Išgelbėtojo priėmimui tebelieka uždaros, tiems sunku atrasti tikrąją Jo atėjimo į pasaulį priežastį.
Advento laiko įprasminimui trūktų esminio dalyko, jei neturėtume šv. Jono Krikštytojo. Kas kitas, be Kristaus, įtaigiau kvietė žmones radikaliai atsiversti, kad pasikeistų jų likimai, jei ne tas dvasios karžygys, kuris, gyvendamas dykumoje, pasikliovė vien Dievo malone; dvasia tapo tvirtas kaip uola ir subtiliai jautrus net mažam Dvasios vėjo dvelkimui…
Šį sekmadienį, kai užbaigdami liturginius metus, švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo, šventę, prisimename, kad būtent Dievas Sūnus yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, arba, tiksliau, visa ko užbaigimas. Jis yra visų mūsų Karalius, net ir tų, kuriems dar neduota suvokti, jog, savo mirtimi ant Kryžiaus, Jis nugalėjo mūsų puikybės hidrą, atiduodamas visą save už kiekvieną. Jis – Bažnyčios Galva, visus kviečiantis (per sakramentinę praktiką) priimti Jo dovanojamą laisvę, kad galėtume būti Jo mistinio Kūno – aktyviais didžiosios Bendrijos – nariais, pašauktais į Dangaus karalystę.
Mes gyvename paskutiniais laikais, kurie apima pasaulio istoriją nuo Jėzaus žengimo į dangų iki Jo antrojo atėjimo. Apie juos byloja ir 33-iojo sekmadienio Evangelija, kai Kristus savo mokiniams kalbėjo apie ypatingus reiškinius, įvyksiančius, prieš Jam šlovingai sugrįžtant į žemę: Saulė užtems, (…) žvaigždės kris nuo dangaus… Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse… (žr. Mk 13, 24-26). Kai Dievas Sūnus antrą kartą apsireikš pasauliui, ne tik Visatoje bus matyti neregėti ženklai, bet taip pat įvyks didžioji žmonių darbų bei slapčiausių intencijų atodanga.
Rudenio vėsa ir krintančių spalvingų lapų gausa liudija, kad mes esame neatskiriama šios gamtos dalis, nes ir mums nėra skirta gyventi su saule… Štai dėl ko turime skubėti pažinti bei mylėti Dievą, nes čia bet koks atidėliojimas yra susijęs su laiko rizika. Nežinodami nei dienos, nei valandos, kada būsime pašaukti viską palikti ir keliauti Anapusybėn, 31-ojo liturginių metų sekmadienio Evangelijoje girdime Viešpatį, kuris net įsakmiai liepia (nes žino mūsų valios silpnumą bei charakterio nepastovumą) negailėti visų savo pastangų pirmiausia stengiantis mylėti Jį patį.
Žinome, kad įžvalgusis Viešpats kiaurai mato ir pažįsta kiekvieno žmogaus širdį, ir Jam nereikia patarėjų, padedančių atpažinti, kas dedasi pagal Jo panašumą sukurtų individų viduje. Tuos žmones, į kuriuos kiti žvelgia iš padilbų ir juos nuvertina, juos Dievas, kaip daugiabriaunius deimantus, paima į rankas, pakelia juos aukštyn, ir visi nustemba, kad Jis mato juose tai, kas pasauliui, panirusiam į savo netikrąjį aš, yra uždengta…
