Kai niekas Jo nebelaukė, kai, atrodė, jog nieko naujo negali būti po saule, nes mirtis, kaip įprasta, susidorojo su savo eiline auka (tiesa, Nukryžiuotasis jai buvo nemenkas laimikis), ir viskas baigėsi – Ecce Homo gyvenimo dainelė jau sudainuota, netikėtai Evangelija, skirta Dievo Gailestingumo sekmadienio šventimui, ima pulsuoti iki šiol niekur negirdėtu Jo prisikėlimo iš numirusių įvykio skelbimu.
Du Jėzaus mokiniai ėjo į vieną kaimą ir dalinosi prieš kelias dienas juos iki (iki širdžių gelmių) sukrėtusio Mokytojo netekties išgyvenimais. Tai buvo liūdnas dialogas, nes Tas, kuris kitus prikeldavo iš numirusių, pats buvo mirties nugalėtas, ir šis Jo netekties faktas bei baimė dėl nežinomybės, kaip jie toliau turėsią gyventi be Jo, atvėrė juose negyjančios savigailos žaizdą ir tokią dvasinės tuštumos bedugnę, jog kartais, kai jų vaizduotė pernelyg laisvai įsisiūbuodavo, jiems norėdavosi, jei tik būtų buvę įmanoma, verčiau į ją įkristi ir visiškai sunykti, nei tęsti gyvenimo kelionę, nuolat jaučiant slegiantį nevilties (dėl Viešpaties praradimo) skaudulį…
Pradėdami Didžiąją savaitę, minime Verbų sekmadienį. Šią savaitę apmąstysime Jėzaus kelionę link Atpirkimo kryžiaus, ant kurio Jis savo mirtimi ir prisikėlimu pašlovins Tėvo valią, liudydamas, kad visi, dėl kurių Jis atiduos gyvybę, yra pašaukti nusigręžti nuo nuodėmės ir laikytis tiesos, kad mylėtų vieni kitus. „O meilė – tai vaikščioti Jo įsakymų keliais“ (2 Jn 6), idant turėtume asmeninę dalį Jo Prisikėlime, be kurio niekas negalėtų regėti geresnio Gyvenimo, išsekus laiko limitui šiame pasaulyje.
Švęsdami Velykas, su šv. Auksaburniu tarkime: „Visi įeikite į mūsų Viešpaties džiaugsmą; pirmieji ir paskutinieji, priimkite jums priklausantį atlyginimą. Turtingieji ir vargšai, džiūgaukite kartu. Budėjusieji ir tinginiavę, pagerbkite šią dieną. Jūs, kurie pasninkavote, ir jūs, kurie nesilaikėte pasninko, šokinėkite šiandien iš džiaugsmo. Puota paruošta, dalyvaukite joje visi. Vaišės surengtos, kad niekas neliktų alkanas (Mt 22, 4; Lk 15, 23)“.
Dviem savaitėms belikus iki Velykų, šį sekmadienį Bažnyčia mums pateikia didį stebuklingą ženklą: Jėzus prikelia mirusįjį, kurio kūnas olos angoje, užritintas akmeniu, jau keturias paras išgulėjo kape. Lozoriaus prisikėlimas – tai rodyklė, nukreipta į didžiausią istorijoje įvykį – Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, išgelbėjusį mus nuo pražūtingos lemties – nuo gyvenimo be asmeninės bendrystės su pačiu Dievu.
Artėjant Velykoms, ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį, Eucharistijos šventimo liturgija mus kvietė patirti sielos džiaugsmą, prisimenant Prisikėlusiojo istorinę mirties, šėtono ir nuodėmės įveikimo ant Kryžiaus pergalę, kurią kasmet maldingai apmąstydami bei tikėjimo darbais Dievą garbindami, nepaliaujamai link amžinųjų Velykų šventės slenksčio artėjame…
Šio II Gavėnios sekmadienio skaitinys iš apaštalo Pauliaus antrojo laiško Timotiejui – tarsi įžanga į Jėzaus Atsimainymo esmę. Kai šv. Paulius savo bendradarbiui Timotiejui bylojo apie Kristų, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija (2 Tim 1, 9), pabrėžė apie jau buvusį Įvykį – Jo prisikėlimą iš numirusių faktą, kaip svarbiausią mūsų krikščioniškų apmąstymų išeities tašką.
III Gavėnios sekmadienio Evangelija prabyla apie Jėzų, kuris, keliaudamas iš Judėjos į Galilėją, užsuko į Samarijos miestą Sicharą ir, nuvargęs iš kelionės, ketino šiek tiek pailsėti, todėl prisėdo prie Jokūbo šulinio. Atrodė, kad ši rami vietovė Jam užtikrins atokvėpio valandėlę.
Šeštojo šių metų sekmadienio Evangelijos pradžia yra Jėzaus atėjimo į žemę svarbiausio tikslo patvirtinimas – įvykdyti Šventąjį Raštą, kad viskas išsipildytų (žr. Mt 5, 18). Šio kelio Jis moko kruopščiai laikytis kiekvieną savo sekėją, idant malonės inspiruojamu teisumu galėtume viršyti iš savimeilės kylantį netikrą Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą (Mt 5, 20).
Popiežius Leonas XIV 2026 metų Gavėnios proga paskelbė žinią, kurioje jis pirmiausia kalba apie svarbą „suteikti erdvę Žodžiui per klausymąsi, nes pasirengimas klausytis yra pirmasis ženklas, išreiškiantis norą užmegzti santykį su kitu (…).
Kai atsiveria Viešpaties lūpos, kiekvienas turėtų būti pasiruošęs išgirsti daugiau negu iš kokio nors kito kad ir genialiai kalbančio, bet mirtingo žmogaus. Prabyla Visagalis, ir mes Jo tariamus žodžius tapatiname su Jo paties asmeniu, kuris yra ne tik Dievas Žodis, per savo ištartą žodį pašaukęs visa iš nieko atsirasti (Jn 1, 3), tačiau Jis – prisikėlimas ir gyvenimas.
Praėjusį sekmadienį apmąstėme Kristaus palaiminimus – Evangelijos šerdį, o dabar girdime Žinią apie du stiprius įvaizdžius – šviesą ir druską, kurie atskleidžia Jo troškimą, kad mes, pritaikydami Jo palaiminimus sau, galėtume savuoju pavyzdžiu prisidėti prie tos tikinčiųjų bendruomenės pašventinimo bei jos dvasinio augimo, su kurios nariais dažnai susitinkame, drauge meldžiamės, stengiamės vieni kitiems padėti, vieni kitus išklausyti...