Kai Jėzų, bekeliaujantį į Jeruzalę, pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie ėmė visu balsu šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13), nė vienas iš jų neprašė: „Išgydyk, mus!“ Jie tikėjo, kad šis Mokytojas yra Viešpats, ir todėl Jam nebūtinai reikėjo garsiai įvardinti netrukus prasidedančio išgydymo dovanos mastą, nes jie neabejojo, kad jie gaus tokią malonę, kokią tik Dievas jiems gali suteikti.
Rugsėjo 28-osios sekmadienį iš Jėzaus lūpų girdėjome palyginimą apie prabangiose linksmybėse besimurkdantį vieną turčių ir šalia jo namų vartų bejėgiškai gulintį varguolį, sunkiai sergantį Lozorių, kuriam, užuot teikę pagalbą aplinkiniai, tam tikrą rūpestį „demonstravo“ atbėgę šunys, nes laižė jo pūliuojančias votis…
Kai apaštalai prašė Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), pripažino, jog tikėjimas yra dangaus dovana, teikiama tiems, kurie visu gyvenimu vis labiau nori panašėti į Emanuelį. Vis dėl to iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti keista, kad jie prašė stipresnio tikėjimo. Juk kasdien, matydami stebuklingus Mokytojo daromus ženklus ir nuolat girdėdami Jo žodį, jų antgamtinis tikėjimas, malonei veikiant, augo savaime.
Šių metų 24-ojo sekmadienio Evangelijos pirmojo sakinio prasmė gili ir išskirtinai svarbi. Jėzus Nikodemui sakė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13).
Pagrindinė palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą (valdytoją) (plg. Lk 16, 2) žinutė galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu: kaip tie, kurie iš gobšumo šio pasaulio gėrybes naudoja savanaudiškiems tikslams, taip tikintieji (dėl ištikimybės Jėzui) į laikinąsias vertybes žvelgia per tikėjimo prizmę, idant jos taptų priemonėmis, siekiant amžinųjų tikslų.
Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai.
Paskutinio rugpjūčio sekmadienio pirmojo Siracido knygos skaitinio ištrauka kalbėjo apie Viešpaties galybę, kurią šlovina ne išdidūs žmonės, bet nuolankieji, kurie yra išmintingi, nes jų širdys brangina patarles; atidi ausis yra išmintingo žmogaus džiaugsmas.
Šį sekmadienį Evangelija skelbia tokius Dievui atsiduoti kviečiančius Viešpaties žodžius, jog, ypač šiais daugeliui į pirmą vietą iškeliantiems pramogas ir žaidimus, kurie vis labiau formuoja žmonių elgesio būdą – malonumų siekį, laikais, net dalis krikščionių, ieškančių kompromisinių sau „lengvatų“, klausia: „Jėzau, ar ne per daug radikalus yra Tavimi sekimo kelias?“
Paskutinį liepos sekmadienį buvo skaitoma Evangelija, kurioje Jėzus savo mokinius moko kreiptis į Dievą Tėvą (tai – trumpesnė „Tėve, mūsų“ malda), kad būtų nuolat garbinamas Jo vardas ir prašoma kitų dalykų… Kadangi minėta malda atliepia tobulą Dievo valią, todėl ji yra sielos atgaiva kiekvienam besimeldžiančiajam, nes nelieka be atsako (Visagalis anksčiau ar vėliau, tuos, kurie, nepailsdami Juo pasitikėti, vis kelia savo maldingas širdis į Jį, ne tik čia ir dabar juos laimina, bet jiems ruošia ir kitas savo stebinančio gerumo malones).
„Dviejų dalykų iš Tavęs prašau, neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį: atitolink nuo manęs vylių bei melą, ir neduok man nei skurdo, nei turtų, tik suteik kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau Tavęs ir nesakyčiau: „Kas tas Viešpats?“ (Pat 30, 7-9).
Šio sekmadienio Evangelijos pradžia: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32) – viltinga, drąsinanti ir skatinanti dar sykį apmąstyti šiuos Viešpaties žodžius, kad jų uoliau laikytumės – jie taptų mūsų mąstymo ašimi, tarpusavio bendrystės pamatu ir bet kokios pozityvios veiklos įsiliepsnojančiomis žarijomis.
