Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta šventė Altoriaus sakramento garbei.
Kai praėjusį sekmadienį šventėme Švenčiausiąją Trejybę, gilinomės į Patarlių knygos – išmintingų posakių ir patarimų rinkinio (žr. Pat 8, 22-31) – pirmąjį skaitinį. Šis tekstas atskleidžia kuriantį Visagalio veikimą, formuojantį pasaulį bei visa, ką jis talpina. Čia vaizduojamas Dievas ne kaip kažkokia šalta figūra, bet kaip asmuo, alsuojantis tobulos meilės išmintimi, ir todėl yra artimas savo sukurtajam pasauliui.
Prieš kelerius metus jaunas kunigas drauge su tikinčiųjų maža bendruomene kalnų kaimelyje šventė Kristaus Žengimo į dangų šventę. Sena moteris, kuri ilgą laiką rūpinosi zakristijos priežiūra, jam įeinant tarė: „Šiandien Viešpaties žengimo į dangų šventė. Tikiuosi, kad papasakosi mums apie dangų.“ – „Marija Luiza, tikriausiai nuvilsiu tave, bet šiandien, būtent todėl, kad tai Žengimo į dangų šventė, kalbėsiu apie žemę, nes tai – joje gyvenančiųjų šventė.“
Viena iš katekizmo ištarmių, skirtų Sekminėms, skelbia: Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: Jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas. Taigi, negana to, kad Jėzus, veikiant Šventajai Dvasiai, mus per savo Auką ant kryžiaus jau yra atpirkęs, bet Trivienio Dievo begaline meile grįstas rūpestis dėl mūsų asmeninio Išgelbėjimo tęsis iki pat pasaulio pabaigos. Čia ypatingas vaidmuo tenka Dvasiai, kuri, pasak katekizmo, savo nepaliaujamu atėjimu įveda pasaulį į „paskutines dienas“.
Kai Jėzus, pradėjęs viešąją veiklą, pasikvietė pirmuosius mokinius, jie, tarpusavyje bendraudami bei dalindamiesi lūkesčiais, vieni kitus labiau pažino ir pagarbiai vertino charakterių skirtumus bei panašumus; tarp jų užsimezgusią draugystę, ypač stiprino bei vienijo Mokytojo asmenybė. Klausydamiesi Jo žodžių ir matydami daromus stebuklingus ženklus, gėrėjosi Juo ir suprato, kad jų artimas buvimas su Viešpačiu neatsitiktinis, nes turi tikslą…
Anuomet Jeruzalėje, Saliamono stoginėje, per šventyklos pašventinimo iškilmę žydai primygtinai Jėzų klausė: Ar iš tiesų Jis esąs Mesijas? (žr. Jn 10, 24). Jis jau anksčiau buvo pripažinęs, jog yra Esantysis, bet žydai Juo netikėjo. Jie norėjo iš Jo lūpų dar kartą išgirsti ir juos piktinantį liudijimą, pabrėžiantį Jėzaus ir Dievo Tėvo vienumą, kad turėtų pretekstą su Juo susidoroti.
– Mamyte, – kreipėsi trejų metų Kasia, – kodėl toks didelis tavo pilvas?
– Nes jame yra kūdikis, – atsako mama.
– Mama, ar tu jį myli?
– Na, žinoma. Aš jį labai myliu.
– Tai kodėl tu jį suvalgei?
Šį kartą prabilome vaikelio lūpomis, ir tegul tai būna šypsenos verta dovanėlė motinoms, kai Motinos dieną laiminame bei meldžiamės už visas gimdytojas.
Jėzaus mokinius buvo apėmęs sielvartas, nes, matydami ant kryžiaus kankinimų sudarkytą Mirusiojo kūną, savo širdyse išgyveno baimę ir nerimą dėl tolimesnio jų pačių gyvenimo saugumo bei nežinomybės. Tai visiškai jų atmintyje užslopino Mesijo skelbtą tiesą, jog trečią dieną Jis prisikels.
Kaip ant Taboro kalno atsimainęs Jėzus visas švytėjo gamtos dėsnius pranokstančia šviesa, ir Jį išvydę trys Jo mokiniai galėjo tik iš dalies tuomet suvokti, kad jie buvo apdovanoti tokiu nepaprastu reginiu, kuris būdingas tiktai Anapusybei, taip panašiai ir Verbų sekmadienį Jėzaus šlovingas įžengimas į Jeruzalę buvo tam tikro „atsimainymo“ reiškinys, kai didžiulė minia, matydama kukliai ant asilaičio Jojantįjį, „džiaugsmingai šlovino Jį už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję“ (Lk 19, 37).
Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad pakeistų žmonių širdis, požiūrius ir jų likimus, todėl, pasak 4-ojo Gavėnios sekmadienio Evangelijos (žr. Lk 15, 1-3), Jis drauge valgė su muitininkais ir panašiais žmonėmis, kuriuos fariziejai laikė nusidėjėliais. Reikėjo, kad Viešpaties Gerosios Žinios skelbimas ir Jo daromi stebuklai bylotų, jog kai dangus nusileidžia apkabinti žemę, ateina Kristus pas nusidėjėlius, kad pirmiausia tie, kurie atvirai pripažįsta asmeninį kaltumą, priimtų Jį kaip vienintelį Gydytoją, galintį juos išvaduoti iš visų asmenybės augimą žlugdančių savivalės įnorių.
Šio sekmadienio Evangelija liudija apie moterį, kurią Rašto aiškintojai pagavo svetimaujant ir atvedė pas Jėzų (žr. Jn 8, 3). Tai buvo pinklės Mokytojui, nes jie tikėjosi, jog Jis (nuo paspęstų spąstų) nebeišsisuks… Jei Jėzus bus priverstas pripažinti, jog ši moteris, atsižvelgiant į Mozės įstatymą, negali išvengti mirties bausmės, tada Jis bus remiamas prie sienos klausiant: „Kur pradingo Jo skelbiamas visuotinis gailestingumas nusidėjėliams?“ O jei Jis sakytų, kad ji labiau verta pasigailėjimo, o ne mirties bausmės, būtų apkaltintas Mozės įstatymo išdavyste ir tikėjimo bei teisingumo nesilaikymu…
Šio Gavėnios sekmadienio Evangelija mus skatina Jėzaus akimis pažvelgti į atsivertimo būtinybę. Kai pas Mokytoją atėję keli žmonės papasakojo apie galilėjiečius, su kuriais žydų nemėgstamas Judėjos valdytojas Pilotas (26-30 po Kr.) žiauriai susidorojo, Jis į dienos šviesą iškėlė anuomet vyravusį klaidingą požiūrį, esą žmonių daromų nuodėmių sunkumas yra savaip proporcingas Dievo vykdomų bausmių mastui…
