Jėzaus palyginimas apie dirvoje augančius kviečius ir rauges moko budėti, nes blogis dažnai savo nuodėmingą prigimtį slepia po kauke. Kai tikintieji užmiega, ateina priešas, pasėja kviečiuose raugių ir nueina sau (plg. M 13, 25). Jis pasitraukia, nes nenori būti atpažintas ir demaskuotas. Beje, ir pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais (2 Kor 11, 14-15).
Jėzus yra paslėptas perlas, ir kas Jo ieško, tas Jį atranda ir pradeda suprasti, kad mes – kaip perliukai – Dievui brangūs ir Jo mylimi, nes esame ištryškę iš Jo gerumu perpildytos Širdies; Golgotoje Jo krauju nuplauti ir per Jo mirtį bei Prisikėlimą – Dangun kviečiami.
Kokios kilo mintys 14-ąjį šių liturginių metų sekmadienį Viešpaties šventimo dieną klausantis pirmojo skaitinio, kai Zacharijas pranašauja apie Ateinantįjį, kuris, būdamas nuolankus, Jeruzalėje joja ant asilės jauniklio? Čia išryškėja Jėzui būdingas paprastumas, nes Jam, žengiančiam Verbų sekmadienį į savo Kančios paslaptį, kaip Dievui iš pagarbos lenkiasi Visata…
Šio sekmadienio pirmasis skaitinys – per pranašą Izaiją bylojantis palyginimas: neišvaizdus pasėtas grūdas (savyje brandinantis slėpiningą augimo potencialą) ilgainiui virsta maistu būtinų žmogaus kūno reikmių patenkinimui, ir – prasivėrusios Dievo lūpos, iš kurių trykšta gyvojo vandens versmė sielų perkeitimui, niekada pas Jį negrįžtanti bergždžia…
Kai šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), garsiai skelbiant Žinią nuo stogų (Mt 10, 27), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo. Kadangi pats Mokytojas yra pirmasis Evangelistas ir Biblijos tiesų vykdytojas, todėl ir Jo mokiniai turėtų kaskart mokytis iš Jo pavyzdžio, kad Gerosios Naujienos skelbimas būtų kiek įmanoma autentiškas.
Platus, gilus bei gailestingumo kupinas Jėzaus žvilgsnis, nukreiptas į minias (Mt 9, 36), simbolizuoja milijardus sielų išgelbėjimą, nes, kai Jis anuomet gailėjosi žmonių, kurie buvo lyg avys be piemens, akimirksniu galėjo savąja Širdimi apglėbti visų laikų žmoniją, suvokdamas, jog, kas kitas, jei ne Jis pats, turės iki dugno gerti kančių taurę, už mus atiduodamas savo gyvybę, kad mainais, prisiimtų bei sunaikintų mūsų nuodėmės prakeikimą…
Paskutinį gegužės sekmadienį švęstos Švč. Trejybės šventės esmė prasmingai apibūdinama Mišių prefacijoje – dėkojimo maldoje: „Visagali Tėve, amžinasis Dieve, Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką Tavo apreiškimu tikėdami mes žinome apie Tavo didybę, lygiai tą pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi išpažindami tikrą ir amžinąją dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą“.
Šį sekmadienį Vilniuje prasideda Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, į kurį atvyks ir iš įvairių šalių tikintieji ir tie, kurie dar tik ieško gyvenimo prasmės ir tiesos…
Atėjus Sekminių dienai, Šventoji Dvasia tarsi ugnies liežuviais (Apd 2, 3) išsiliejo ant apaštalų. Čia ugnis minima ne tik norint pabrėžti Dievo meilės karštį, uždegantį galingą patepimą drąsiai apaštalauti, bet ugnies metaforoje glūdi ir Kristaus mokinių širdis nutyrinanti prasmė. Kadangi apaštalams buvo patikėta didinga žmonių žvejonės misija, todėl nepakako jiems suteiktų įvairių Dievo Dvasios malonių, kurios buvo iš karto matomos išorėje kaip duotybė; pavyzdžiui, įvairių tautų kalbomis stebuklingas kalbėjimas, skelbiant Dievo darbų šlovę…
Šeštinių šventės sekmadienio liturginiai skaitiniai, skatina mus kuo plačiau atverti širdis Dievo Dvasios įkvepiančiam vedimui – su nuoširdžiu dėkingumu pagarbinti Jėzų, kuris, žengdamas į Dangų, amžinai per malonę pasiliko Jį išpažįstančiųjų savo vieninteliu Gelbėtoju širdyse: Ir štai aš su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Motinos dienos šventės pradžia mūsų krašte yra siejama su Lietuvos organizacijų posėdžiu, įvykusiu 1929 m. balandžio 4 d. Kaune. Tuomet kreipimąsi – prašymą, skirtą „Ponui švietimo ministeriui“ (dėl Motinos dienos įsteigimo) pasirašė posėdžio komiteto pirmininkė Magdalena Galdikienė.
Gerojo Ganytojo sekmadienį per šv. Mišias skaitytos Evangelijos metu girdėjome įspėjančius Jėzaus žodžius, jog kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas (Jn 10, 1). Čia paminėti asmenys – įsikūnijančio savanaudiškumo įvaizdžiai, kardinaliai priešingi piemeniui, kuris ne pro gardo kiaurymę lenda, bet į gardą eina (kaip jam įprasta) pro vartus, idant avys, pažinusios jo balso tembrą, be jokių abejotinos vertės mekenimų, ramiai sektų tą, kuris jas pasiryžęs nuoširdžiai sergėti…
