Praėjusį sekmadienį apmąstėme Kristaus palaiminimus – Evangelijos šerdį, o dabar girdime Žinią apie du stiprius įvaizdžius – šviesą ir druską, kurie atskleidžia Jo troškimą, kad mes, pritaikydami Jo palaiminimus sau, galėtume savuoju pavyzdžiu prisidėti prie tos tikinčiųjų bendruomenės pašventinimo bei jos dvasinio augimo, su kurios nariais dažnai susitinkame, drauge meldžiamės, stengiamės vieni kitiems padėti, vieni kitus išklausyti...
Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsna), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Prasidėjo didžioji Jėzaus apaštalavimo – Atpirkimo – misija, kuri kvietė visus keisti gyvenimo būdą: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė! (Mt 4, 17).
Šis sekmadienis yra Kristaus krikšto, įvykusio Jordano upėje, šventimas. Tai – Dievo Sūnaus tapatybės patvirtinimas ir Jo viešosios tarnystės pradžia. Kai Jėzus atėjo pas Joną krikštytis, Krikštytojas Jį atkalbinėjo įsitikinęs, jog Viešpačiui, kaip tyriausiam Dievo Avinėliui, nereikia jokio atgailos krikšto.
Neseniai šventėme Kristaus Užgimimą, o, peržengę Naujųjų metų slenkstį, laukėme Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventės. Taigi Kalėdų laikotarpis tęsiasi, ir šį antrąjį sekmadienį apmąstome, kaip Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14).
Paskutinį Advento sekmadienį mums buvo pateikiama tam tikrą intrigą kelianti Kristaus gimimo istorijos pradžia, bylojanti, jog, kai Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, paaiškėjo, kad jiems dar nepradėjus kartu gyventi, ji jau laukėsi gimsiančio vaikelio (Mt 1, 18). Kadangi tarp judviejų nebuvo jokių artimų santykių, ši nelaukta žinia kilnųjį Juozapą sukrėtė ir tapo problema, kurią jis norėjo kuo greičiau išspręsti, ją atleisdamas…
„Ateityje įvyks – Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų… Visos tautos plūs jo linkui (…). Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti. O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“, – štai tokį, net į laikų pabaigą mus nukeliantį, pranašas Izaijas patyrė regėjimą, kuri yra nuoroda į Dievo Karalystę, kurioje nėra sukruvintų kalavijų, nes niekas nekariauja ir nežūsta…
Kai šį Advento sekmadienį prisimename šv. Joną Krikštytoją, kurį pranašas Izaijas pavadino dykumoje šaukiančiojo balsu (plg. Iz 40, 3), suprantame, kad, asketiškai gyvenusio ir ištikimai Dievui tarnavusio Jėzaus pirmtako kreipimasis į Judėjos dykumą atėjusius žydus, buvo (asmeniniu Jono Krikštytojo pavyzdžiu paliudytas) gyvybiškai svarbios žinios paskelbimas: Duokite tikrų atsivertimo vaisių! (Mt 3,1-8).
Aukščiausio gailestingumo forma yra žmogaus sukūrimas ir žmonijos atpirkimas, Dievui iš anksto žinant, kad net ir tada, kai Išganytojas, mirdamas ant kryžiaus, visiškai sutaikys žemę su dangumi, visais laikais netruks žmonių, kurie savo gyvenimo būdu tarsi sakys: „Dievo Sūnau, netrukdyk mums taip elgtis, kaip norime! Be Tavęs mums gyventi lengviau, nes Tavo įsakymai mus tik varžo…“
Artėjame prie liturginių metų pabaigos. Šiandien švenčiame visos tvarinijos Pirmgimio – visur viešpataujančio Kristaus Karaliaus šventę, o po dviejų savaičių prasidės naujas liturginis Advento laikotarpis.
Kai ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas panaikino krikščionių persekiojimus ir pastatė baziliką (beje, dabartinės pirmtakę), ją 324 m. lapkričio 9 d. iškilmingai pašventino popiežius Silvestras. Nuo tada iki pat mūsų dienų ši bazilika yra Romos vyskupų katedra.
Nors yra prasminga Visų Šventųjų iškilmės Mišiose pabrėžti Danguje triumfuojančios Bažnyčios narių džiaugsmą, o Vėlinių dienos liturginėje šventėje kalbėti apie visus mirusiuosius, kurie keliauja Namo (tikėtina, kad nemaža jų dalis per sielų nutyrinimą – dvasinį apvalymą Skaistykloje), tačiau šių minėtų švenčių esminis jungties pradas yra naujas dangus ir nauja žemė Amžinybėje (Apr 21, 1).
Praėjusį Misijų sekmadienį maldose ypač prisiminėme ne tik misionierius (tą dieną misijų veiklai paremti bažnyčiose buvo renkamos aukos), Viešpaties apdovanotus ypatingu pašaukimu svetur (už savo kultūrinės ir nacionalinės aplinkos ribų), tinkamai pasiruošusius bei drąsiai pasiryžusius vykdyti Bažnyčioje per amžius gyvuojantį tautų evangelizavimą – nešti Gerąją Naujieną iki žemės pakraščių, bet ir klausėme savęs: „Kiek iš tiesų man rūpi misijos, kai žinau, jog per Krikštą esu pašauktas liudyti Kristų ir meilės Evangeliją savo aplinkoje“?
