Kun. Vytenis Vaškelis (32)

Svetimautoja, jos Užtarėjas ir fariziejai

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kebli padėtis

Šio sekmadienio Evangelija liudija apie moterį, kurią Rašto aiškintojai pagavo svetimaujant ir atvedė pas Jėzų (žr. Jn 8, 3). Tai buvo pinklės Mokytojui, nes jie tikėjosi, jog Jis (nuo paspęstų spąstų) nebeišsisuks… Jei Jėzus bus priverstas pripažinti, jog ši moteris, atsižvelgiant į Mozės įstatymą, negali išvengti mirties bausmės, tada Jis bus remiamas prie sienos klausiant: „Kur pradingo Jo skelbiamas visuotinis gailestingumas nusidėjėliams?“ O jei Jis sakytų, kad ji labiau verta pasigailėjimo, o ne mirties bausmės, būtų apkaltintas Mozės įstatymo išdavyste ir tikėjimo bei teisingumo nesilaikymu… 

Kad tikėtume Evangelija – atsiverskime

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kaltės ir bausmės sąsaja

Šio Gavėnios sekmadienio Evangelija mus skatina Jėzaus akimis pažvelgti į atsivertimo būtinybę. Kai pas Mokytoją atėję keli žmonės papasakojo apie galilėjiečius, su kuriais žydų nemėgstamas Judėjos valdytojas Pilotas (26-30 po Kr.) žiauriai susidorojo, Jis į dienos šviesą iškėlė anuomet vyravusį klaidingą požiūrį, esą žmonių daromų nuodėmių sunkumas yra savaip proporcingas Dievo vykdomų bausmių mastui…

Taboras – slenkstis į Kalvariją

Keturios palapinės 

Dieviškai spinduliuojanti Tėvo šlovė per Jo Sūnų Taboro kalne nušvito, artėjant viską nustelbiančiam Jėzaus prisikėlimo iš numirusių apsireiškimui… Pasigėrėjimą keliantis Jėzaus atsimainymas tetruko valandėlę, todėl Petrui, išvydusiam stulbinančia Dangaus šviesa apsisiautusį savo Mokytoją, rūpėjo viena – kuo greičiau „pagauti“ tuos euforišką džiaugsmą skleidžiančius spindulius, tai yra juos kiek įmanoma ilgiau išlaikyti pirmiausia savo širdies buveinėje tarsi nuo išorinio pasaulio izoliuotoje patalpoje, kurią savaip simbolizuoja tris palapinės, kurias jis ketino padaryti Jėzui, Mozei ir Elijui.

Žmogaus gyvenimas – egzaminas

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Gal jiems stigo tik gulbės pieno?

Atrodo, kad Edeno sode pirmiesiems žmonėms nieko netrūko. Pagal Dievo panašumą sukurtiems Adomui ir Ievai Visagalis (dėl savo beribio palankumo) jiems net suteikė ypatingą malonę valdyti žemę ir viešpatauti visai kūrinijai (žr. Pr 1, 28). O jų laimės viršūnę vainikavo betarpiška bendrystė su pačiu Kūrėju... Pirmieji tėvai žinojo, jog stengdamiesi savo gyvenimu bei darbais vis labiau augti meile Viešpatyje, jų asmeninio šventumo kreivė kils taip, kad, derindami asmeninius sprendimus su Dievo valia, pajėgs galutinai įvykdyti jiems numatytą pašaukimo paskirtį. 

Į viską – Jo akimis

Aklumo tamsa                                                    

Kai aštuntojo šių metų sekmadienio Evangelijoje Jėzus klausė: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę“ (Lk 6, 39), pirmiausia siekė atkreipti mūsų dėmesį į dvasinio aklumo problemą ir jos pasekmes. Minėtas aklumas – vidinė asmens širdies tamsa. Jo širdies durys pernelyg atvertos išoriniam pasauliui, ir pro jas veržiasi geri, ir blogi dalykai.

Ko verta meilė piktadariui

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Gerumo kitam postūmis

Jėzaus žodžiai: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina, – tarsi įžanga į apmąstymą apie priešų meilę, atskiriančią asmenį nuo jo veiksmų. Pasak Mokytojo, visada turime budėti, kad mylėtume net priešą ir neturėtume jokio pritarimo nuodėmei, skatinančiai neapkęsti jo.

Šviesa širdžių perkeitimui

Dievas Sūnus – Dievui Tėvui

Pirmieji Kūrėjo žodžiai: Tebūna šviesa! – Išganytojo atėjimo į pasaulį pirmavaizdis, nes be Jo ši šviesa nėra tvari. Kadangi žmogaus padaryta nuodėmė vėl pradėjo gramzdinti pasaulį į tamsybių bedugnę, reikėjo, kad tikroji šviesa – Kristus ne tik pradėtų savo gimimo apsireiškimu spindėti Betliejaus tvarte, bet Jo nežemiška šviesa kaip saulė nušvistų Jeruzalės šventykloje, kai Jį Motina Marija ir Juozapas pagal žydų tradiciją atnešė paaukoti Dievui. 

Palaiminta žvejonė

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Prie ežero kranto

Šio sekmadienio Evangelija byloja, jog dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti ką sako Išganytojas, jie ėmė Jį taip iš visų pusių spausti, kad labai arti Jo stovintys žydai savaip panašėjo į sieną, kuri slopino Jo tariamų žodžių sklidimą... Todėl Mokytojas ištrūko iš šios „apsiausties“ ir priėjo prie pat Genezareto ežero kranto krašto.

Sugrįžimas į Nazaretą

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Dvasios galybės veikiamas

Šventosios Dvasios galybės pripildytas Jėzus pradėjo veiklą Galilėjoje (žr. Lk 4, 14). Šį labai glaustą šv. Luko liudijimą apie Išganytojo apaštalavimo pradžią išsamesnių žinių pateikia evangelistas Jonas. Po gundymų dykumoje, Jėzus pasišaukė pirmuosius šešis mokinius ir su motina Marija bei naujais savo sekėjais dalyvavo Kanos vestuvėse; ten dėl padaryto stebuklo Jis apreiškė savo šlovę (Jn 2, 11), ir ne tik mokiniai įtikėjo Jį… Taigi Dievo Dvasia – ne vien aukščiausios meilės įkvepianti jėga ir skatinanti Jėzų veikti galia, bet Ji – šlovingiausios Trejybės trečiasis Asmuo, be kurio nebūtų vienatinio Dievo. 

Jėzus – Nazareto šeimos vėliavnešys

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Išskirtinė Šeimyna

Dievo Žodis, ateidamas pas mus ir tapdamas mažu (pasak vieno autoriaus) kaip adatos galvutė, ne tik prisiėmė žmogišką prigimtį, bet išliko Viešpačiu, tarsi nematomu dieviškos meilės energijos užtaisu. Šiai Jo mus pašventinančiai nuolankumo jėgai bus lemta skleistis palaipsniui… Siųstas Tėvo ir apsireiškęs pasauliui per Švč. Mergelę Mariją, gyveno Nazarete, drauge su savo Motina ir globėju dailide Juozapu. Ramus ir nuolatinio pamaldumo kupinas šios šeimos gyvenimas pasižymėjo ypatingo gerumo tarnyste aplinkiniams, nes jie žinojo, jog, jei ko jiems prireiktų, kreipsis į šią išskirtinę šeimą, ir jie niekada negrįš namo nukabinę nosis.

Kosminio matmens Kalėdų istorija 

Nesame našlaičiai

Nors Edeno sode ne tik pirmapradė pirmųjų tėvų, bet ir paveldima mūsų  kaltė (žr. Rom 5, 12) sutraukė visus betarpiškos su Aukščiausiuoju draugystės saitus, tačiau Dievas, būdamas be galo gailestingas, siuntė savo Sūnų, kad ne mus nubaustų (Jn 3, 17), bet per Jį visus prie savęs pritrauktų. Iš Tėvo gavome gyvybę ir egzistenciją; per Jėzų Kristų – naują gyvenimą, o iš Šventosios Dvasios ateina ramybė, vidinis džiaugsmas bei įsitikinimas, kad Ji mus veda ten, kam amžinai esame sukurti ir kur slypi mūsų galutinė paskirtis…

Kalėdų prasmė – geras kaip duona

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Kai, veikiant malonei, ruošiamės Kristaus Užgimimui, mūsų širdys kaskart atgimsta Viešpatyje, ir mes savaip užbėgame už akių artėjančiam liturginiam Kalėdų iškilmės šventimui. Tada (dar Advento laiku) mums nauju suvokimo džiaugsmu nušvinta šios didžios šventės prasmė… Tačiau kieno širdys Išgelbėtojo priėmimui tebelieka uždaros, tiems sunku atrasti tikrąją Jo atėjimo į pasaulį priežastį.