Anuomet Jeruzalėje, Saliamono stoginėje, per šventyklos pašventinimo iškilmę žydai primygtinai Jėzų klausė: Ar iš tiesų Jis esąs Mesijas? (žr. Jn 10, 24). Jis jau anksčiau buvo pripažinęs, jog yra Esantysis, bet žydai Juo netikėjo. Jie norėjo iš Jo lūpų dar kartą išgirsti ir juos piktinantį liudijimą, pabrėžiantį Jėzaus ir Dievo Tėvo vienumą, kad turėtų pretekstą su Juo susidoroti.
– Mamyte, – kreipėsi trejų metų Kasia, – kodėl toks didelis tavo pilvas?
– Nes jame yra kūdikis, – atsako mama.
– Mama, ar tu jį myli?
– Na, žinoma. Aš jį labai myliu.
– Tai kodėl tu jį suvalgei?
Šį kartą prabilome vaikelio lūpomis, ir tegul tai būna šypsenos verta dovanėlė motinoms, kai Motinos dieną laiminame bei meldžiamės už visas gimdytojas.
Jėzaus mokinius buvo apėmęs sielvartas, nes, matydami ant kryžiaus kankinimų sudarkytą Mirusiojo kūną, savo širdyse išgyveno baimę ir nerimą dėl tolimesnio jų pačių gyvenimo saugumo bei nežinomybės. Tai visiškai jų atmintyje užslopino Mesijo skelbtą tiesą, jog trečią dieną Jis prisikels.
Kaip ant Taboro kalno atsimainęs Jėzus visas švytėjo gamtos dėsnius pranokstančia šviesa, ir Jį išvydę trys Jo mokiniai galėjo tik iš dalies tuomet suvokti, kad jie buvo apdovanoti tokiu nepaprastu reginiu, kuris būdingas tiktai Anapusybei, taip panašiai ir Verbų sekmadienį Jėzaus šlovingas įžengimas į Jeruzalę buvo tam tikro „atsimainymo“ reiškinys, kai didžiulė minia, matydama kukliai ant asilaičio Jojantįjį, „džiaugsmingai šlovino Jį už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję“ (Lk 19, 37).
Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad pakeistų žmonių širdis, požiūrius ir jų likimus, todėl, pasak 4-ojo Gavėnios sekmadienio Evangelijos (žr. Lk 15, 1-3), Jis drauge valgė su muitininkais ir panašiais žmonėmis, kuriuos fariziejai laikė nusidėjėliais. Reikėjo, kad Viešpaties Gerosios Žinios skelbimas ir Jo daromi stebuklai bylotų, jog kai dangus nusileidžia apkabinti žemę, ateina Kristus pas nusidėjėlius, kad pirmiausia tie, kurie atvirai pripažįsta asmeninį kaltumą, priimtų Jį kaip vienintelį Gydytoją, galintį juos išvaduoti iš visų asmenybės augimą žlugdančių savivalės įnorių.
Šio sekmadienio Evangelija liudija apie moterį, kurią Rašto aiškintojai pagavo svetimaujant ir atvedė pas Jėzų (žr. Jn 8, 3). Tai buvo pinklės Mokytojui, nes jie tikėjosi, jog Jis (nuo paspęstų spąstų) nebeišsisuks… Jei Jėzus bus priverstas pripažinti, jog ši moteris, atsižvelgiant į Mozės įstatymą, negali išvengti mirties bausmės, tada Jis bus remiamas prie sienos klausiant: „Kur pradingo Jo skelbiamas visuotinis gailestingumas nusidėjėliams?“ O jei Jis sakytų, kad ji labiau verta pasigailėjimo, o ne mirties bausmės, būtų apkaltintas Mozės įstatymo išdavyste ir tikėjimo bei teisingumo nesilaikymu…
Šio Gavėnios sekmadienio Evangelija mus skatina Jėzaus akimis pažvelgti į atsivertimo būtinybę. Kai pas Mokytoją atėję keli žmonės papasakojo apie galilėjiečius, su kuriais žydų nemėgstamas Judėjos valdytojas Pilotas (26-30 po Kr.) žiauriai susidorojo, Jis į dienos šviesą iškėlė anuomet vyravusį klaidingą požiūrį, esą žmonių daromų nuodėmių sunkumas yra savaip proporcingas Dievo vykdomų bausmių mastui…
Dieviškai spinduliuojanti Tėvo šlovė per Jo Sūnų Taboro kalne nušvito, artėjant viską nustelbiančiam Jėzaus prisikėlimo iš numirusių apsireiškimui… Pasigėrėjimą keliantis Jėzaus atsimainymas tetruko valandėlę, todėl Petrui, išvydusiam stulbinančia Dangaus šviesa apsisiautusį savo Mokytoją, rūpėjo viena – kuo greičiau „pagauti“ tuos euforišką džiaugsmą skleidžiančius spindulius, tai yra juos kiek įmanoma ilgiau išlaikyti pirmiausia savo širdies buveinėje tarsi nuo išorinio pasaulio izoliuotoje patalpoje, kurią savaip simbolizuoja tris palapinės, kurias jis ketino padaryti Jėzui, Mozei ir Elijui.
Atrodo, kad Edeno sode pirmiesiems žmonėms nieko netrūko. Pagal Dievo panašumą sukurtiems Adomui ir Ievai Visagalis (dėl savo beribio palankumo) jiems net suteikė ypatingą malonę valdyti žemę ir viešpatauti visai kūrinijai (žr. Pr 1, 28). O jų laimės viršūnę vainikavo betarpiška bendrystė su pačiu Kūrėju... Pirmieji tėvai žinojo, jog stengdamiesi savo gyvenimu bei darbais vis labiau augti meile Viešpatyje, jų asmeninio šventumo kreivė kils taip, kad, derindami asmeninius sprendimus su Dievo valia, pajėgs galutinai įvykdyti jiems numatytą pašaukimo paskirtį.
Kai aštuntojo šių metų sekmadienio Evangelijoje Jėzus klausė: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę“ (Lk 6, 39), pirmiausia siekė atkreipti mūsų dėmesį į dvasinio aklumo problemą ir jos pasekmes. Minėtas aklumas – vidinė asmens širdies tamsa. Jo širdies durys pernelyg atvertos išoriniam pasauliui, ir pro jas veržiasi geri, ir blogi dalykai.
Jėzaus žodžiai: Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina, – tarsi įžanga į apmąstymą apie priešų meilę, atskiriančią asmenį nuo jo veiksmų. Pasak Mokytojo, visada turime budėti, kad mylėtume net priešą ir neturėtume jokio pritarimo nuodėmei, skatinančiai neapkęsti jo.
Pirmieji Kūrėjo žodžiai: Tebūna šviesa! – Išganytojo atėjimo į pasaulį pirmavaizdis, nes be Jo ši šviesa nėra tvari. Kadangi žmogaus padaryta nuodėmė vėl pradėjo gramzdinti pasaulį į tamsybių bedugnę, reikėjo, kad tikroji šviesa – Kristus ne tik pradėtų savo gimimo apsireiškimu spindėti Betliejaus tvarte, bet Jo nežemiška šviesa kaip saulė nušvistų Jeruzalės šventykloje, kai Jį Motina Marija ir Juozapas pagal žydų tradiciją atnešė paaukoti Dievui.
