Kai ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas panaikino krikščionių persekiojimus ir pastatė baziliką (beje, dabartinės pirmtakę), ją 324 m. lapkričio 9 d. iškilmingai pašventino popiežius Silvestras. Nuo tada iki pat mūsų dienų ši bazilika yra Romos vyskupų katedra.
Nors yra prasminga Visų Šventųjų iškilmės Mišiose pabrėžti Danguje triumfuojančios Bažnyčios narių džiaugsmą, o Vėlinių dienos liturginėje šventėje kalbėti apie visus mirusiuosius, kurie keliauja Namo (tikėtina, kad nemaža jų dalis per sielų nutyrinimą – dvasinį apvalymą Skaistykloje), tačiau šių minėtų švenčių esminis jungties pradas yra naujas dangus ir nauja žemė Amžinybėje (Apr 21, 1).
Praėjusį Misijų sekmadienį maldose ypač prisiminėme ne tik misionierius (tą dieną misijų veiklai paremti bažnyčiose buvo renkamos aukos), Viešpaties apdovanotus ypatingu pašaukimu svetur (už savo kultūrinės ir nacionalinės aplinkos ribų), tinkamai pasiruošusius bei drąsiai pasiryžusius vykdyti Bažnyčioje per amžius gyvuojantį tautų evangelizavimą – nešti Gerąją Naujieną iki žemės pakraščių, bet ir klausėme savęs: „Kiek iš tiesų man rūpi misijos, kai žinau, jog per Krikštą esu pašauktas liudyti Kristų ir meilės Evangeliją savo aplinkoje“?
Šio sekmadienio Evangelijos pamoka – visiems! Kai prisimename, jog daugeliui žmonių yra ne kartą gyvenime tekę savaip didžiuotis savuoju teisumu (apie tai byloja Jėzus, Lk 18, 9).
Kai Jėzų, bekeliaujantį į Jeruzalę, pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, kurie ėmė visu balsu šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ (Lk 17, 13), nė vienas iš jų neprašė: „Išgydyk, mus!“ Jie tikėjo, kad šis Mokytojas yra Viešpats, ir todėl Jam nebūtinai reikėjo garsiai įvardinti netrukus prasidedančio išgydymo dovanos mastą, nes jie neabejojo, kad jie gaus tokią malonę, kokią tik Dievas jiems gali suteikti.
Rugsėjo 28-osios sekmadienį iš Jėzaus lūpų girdėjome palyginimą apie prabangiose linksmybėse besimurkdantį vieną turčių ir šalia jo namų vartų bejėgiškai gulintį varguolį, sunkiai sergantį Lozorių, kuriam, užuot teikę pagalbą aplinkiniai, tam tikrą rūpestį „demonstravo“ atbėgę šunys, nes laižė jo pūliuojančias votis…
Kai apaštalai prašė Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), pripažino, jog tikėjimas yra dangaus dovana, teikiama tiems, kurie visu gyvenimu vis labiau nori panašėti į Emanuelį. Vis dėl to iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti keista, kad jie prašė stipresnio tikėjimo. Juk kasdien, matydami stebuklingus Mokytojo daromus ženklus ir nuolat girdėdami Jo žodį, jų antgamtinis tikėjimas, malonei veikiant, augo savaime.
Šių metų 24-ojo sekmadienio Evangelijos pirmojo sakinio prasmė gili ir išskirtinai svarbi. Jėzus Nikodemui sakė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13).
Pagrindinė palyginimo apie nesąžiningą prievaizdą (valdytoją) (plg. Lk 16, 2) žinutė galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu: kaip tie, kurie iš gobšumo šio pasaulio gėrybes naudoja savanaudiškiems tikslams, taip tikintieji (dėl ištikimybės Jėzui) į laikinąsias vertybes žvelgia per tikėjimo prizmę, idant jos taptų priemonėmis, siekiant amžinųjų tikslų.
Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai.
Paskutinio rugpjūčio sekmadienio pirmojo Siracido knygos skaitinio ištrauka kalbėjo apie Viešpaties galybę, kurią šlovina ne išdidūs žmonės, bet nuolankieji, kurie yra išmintingi, nes jų širdys brangina patarles; atidi ausis yra išmintingo žmogaus džiaugsmas.
Šį sekmadienį Evangelija skelbia tokius Dievui atsiduoti kviečiančius Viešpaties žodžius, jog, ypač šiais daugeliui į pirmą vietą iškeliantiems pramogas ir žaidimus, kurie vis labiau formuoja žmonių elgesio būdą – malonumų siekį, laikais, net dalis krikščionių, ieškančių kompromisinių sau „lengvatų“, klausia: „Jėzau, ar ne per daug radikalus yra Tavimi sekimo kelias?“
