Šio II Gavėnios sekmadienio skaitinys iš apaštalo Pauliaus antrojo laiško Timotiejui – tarsi įžanga į Jėzaus Atsimainymo esmę. Kai šv. Paulius savo bendradarbiui Timotiejui bylojo apie Kristų, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija (2 Tim 1, 9), pabrėžė apie jau buvusį Įvykį – Jo prisikėlimą iš numirusių faktą, kaip svarbiausią mūsų krikščioniškų apmąstymų išeities tašką.
III Gavėnios sekmadienio Evangelija prabyla apie Jėzų, kuris, keliaudamas iš Judėjos į Galilėją, užsuko į Samarijos miestą Sicharą ir, nuvargęs iš kelionės, ketino šiek tiek pailsėti, todėl prisėdo prie Jokūbo šulinio. Atrodė, kad ši rami vietovė Jam užtikrins atokvėpio valandėlę.
Šeštojo šių metų sekmadienio Evangelijos pradžia yra Jėzaus atėjimo į žemę svarbiausio tikslo patvirtinimas – įvykdyti Šventąjį Raštą, kad viskas išsipildytų (žr. Mt 5, 18). Šio kelio Jis moko kruopščiai laikytis kiekvieną savo sekėją, idant malonės inspiruojamu teisumu galėtume viršyti iš savimeilės kylantį netikrą Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą (Mt 5, 20).
Popiežius Leonas XIV 2026 metų Gavėnios proga paskelbė žinią, kurioje jis pirmiausia kalba apie svarbą „suteikti erdvę Žodžiui per klausymąsi, nes pasirengimas klausytis yra pirmasis ženklas, išreiškiantis norą užmegzti santykį su kitu (…).
Kai atsiveria Viešpaties lūpos, kiekvienas turėtų būti pasiruošęs išgirsti daugiau negu iš kokio nors kito kad ir genialiai kalbančio, bet mirtingo žmogaus. Prabyla Visagalis, ir mes Jo tariamus žodžius tapatiname su Jo paties asmeniu, kuris yra ne tik Dievas Žodis, per savo ištartą žodį pašaukęs visa iš nieko atsirasti (Jn 1, 3), tačiau Jis – prisikėlimas ir gyvenimas.
Praėjusį sekmadienį apmąstėme Kristaus palaiminimus – Evangelijos šerdį, o dabar girdime Žinią apie du stiprius įvaizdžius – šviesą ir druską, kurie atskleidžia Jo troškimą, kad mes, pritaikydami Jo palaiminimus sau, galėtume savuoju pavyzdžiu prisidėti prie tos tikinčiųjų bendruomenės pašventinimo bei jos dvasinio augimo, su kurios nariais dažnai susitinkame, drauge meldžiamės, stengiamės vieni kitiems padėti, vieni kitus išklausyti...
Kai Jono Krikštytojo viešosios veiklos žibintas ėmė slopti (nors, jam esant suimtam kalėjime, jo širdyje degė neužgesinama Dievo valiai atsidavimo liepsna), atėjo lemtingų permainų laikas, nes užtemdytą nuodėmės šešėlių pasaulį nušvietė neužgesinama visur viešpataujančio Dievo Sūnaus gailestingumo šviesa. Prasidėjo didžioji Jėzaus apaštalavimo – Atpirkimo – misija, kuri kvietė visus keisti gyvenimo būdą: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė! (Mt 4, 17).
Kai Jonas Krikštytojas bylojo apie Dievo Avinėlį, „kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33), pirmiausia tai primena mums suteikto Krikšto dovanas…
Kaip, pasak rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi, medis privalo maudytis šviesoje, nes, suleidęs šaknis į žemę, o šakas panarinęs žvaigždėse, jis yra mainų kelias tarp žvaigždžių ir mūsų, taip panašiai ir kiekvienas, priėmęs Krikšto sakramento malones, yra apgaubiamas Dievo Trejybės gyvenimo bei meilės spindesiu.
Šis sekmadienis yra Kristaus krikšto, įvykusio Jordano upėje, šventimas. Tai – Dievo Sūnaus tapatybės patvirtinimas ir Jo viešosios tarnystės pradžia. Kai Jėzus atėjo pas Joną krikštytis, Krikštytojas Jį atkalbinėjo įsitikinęs, jog Viešpačiui, kaip tyriausiam Dievo Avinėliui, nereikia jokio atgailos krikšto.
Neseniai šventėme Kristaus Užgimimą, o, peržengę Naujųjų metų slenkstį, laukėme Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventės. Taigi Kalėdų laikotarpis tęsiasi, ir šį antrąjį sekmadienį apmąstome, kaip Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14).
Džiugią Kalėdų dieną pasveikinome vieni kitus su Kristaus gimimu – su kūdikyje įsikūnijusio Dievo Sūnaus šlovingu apsireiškimu! Tai – be išimties visam pasauliui… Nuo didingose katedrose susirinkusiųjų iki kukliose misijų koplytėlėse besimeldžiančiųjų – visuose mumyse Viešpats Jėzus trokšta iš naujo užgimti, idant, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto mums paskyrė atlikti (Ef 2, 10), įvykdytume Jo mums duotą pašaukimo užduotį, kasdien leisdami Jam per mus sklisti šviesai, kuri turi galią kitus patraukti prie Jo.
Paskutinį Advento sekmadienį mums buvo pateikiama tam tikrą intrigą kelianti Kristaus gimimo istorijos pradžia, bylojanti, jog, kai Marija buvo susižadėjusi su Juozapu, paaiškėjo, kad jiems dar nepradėjus kartu gyventi, ji jau laukėsi gimsiančio vaikelio (Mt 1, 18). Kadangi tarp judviejų nebuvo jokių artimų santykių, ši nelaukta žinia kilnųjį Juozapą sukrėtė ir tapo problema, kurią jis norėjo kuo greičiau išspręsti, ją atleisdamas…
