Paskutinį liepos sekmadienį buvo skaitoma Evangelija, kurioje Jėzus savo mokinius moko kreiptis į Dievą Tėvą (tai – trumpesnė „Tėve, mūsų“ malda), kad būtų nuolat garbinamas Jo vardas ir prašoma kitų dalykų… Kadangi minėta malda atliepia tobulą Dievo valią, todėl ji yra sielos atgaiva kiekvienam besimeldžiančiajam, nes nelieka be atsako (Visagalis anksčiau ar vėliau, tuos, kurie, nepailsdami Juo pasitikėti, vis kelia savo maldingas širdis į Jį, ne tik čia ir dabar juos laimina, bet jiems ruošia ir kitas savo stebinančio gerumo malones).
„Dviejų dalykų iš Tavęs prašau, neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį: atitolink nuo manęs vylių bei melą, ir neduok man nei skurdo, nei turtų, tik suteik kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau Tavęs ir nesakyčiau: „Kas tas Viešpats?“ (Pat 30, 7-9).
Šio sekmadienio Evangelijos pradžia: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32) – viltinga, drąsinanti ir skatinanti dar sykį apmąstyti šiuos Viešpaties žodžius, kad jų uoliau laikytumės – jie taptų mūsų mąstymo ašimi, tarpusavio bendrystės pamatu ir bet kokios pozityvios veiklos įsiliepsnojančiomis žarijomis.
Tą neužmirštamą dieną Mortai (Marijos seseriai) Jėzus įžiebė pirmąją mintį pasikviesti Jį į svečius, kad žmonės, kurie visais laikais skaitys Evangeliją, suvoktų, kas yra svarbiausia gyvenime. Taigi kai Viešpats su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) Morta drąsiai kreipėsi į Jį, ir nenusivylė – Jėzus atėjo į jos namus... Mortos sesuo Marija, palikusi viską, atsisėdo prie Mokytojo kojų ir klausėsi Jo žodžių (Lk 10, 39).
Dievas nuo pat pasaulio ir pirmųjų žmonių sukūrimo trokšta įžengti į mūsų gyvenimus su beribės meilės jėga, idant, leisdamas mums patirti Jo buvimo ramybę bei džiaugsmą, mus taip perkeistų savyje, kad mes (Juo visa esybe švytėdami) išpažintume: Vien Dievo gana.
Krikščionybė – ne spekuliatyvi filosofija, bet paties Dievo apreikšta religija, tebekeičianti žmonių gyvenimus bei jų likimus. Ji grindžiama ne abstrakčiais argumentais, o istoriniais faktais ir liudijimais. Kai tradiciškai birželio 29 dieną švenčiame dviejų pasaulio šviesulių – žinomiausių šventų apaštalų – Petro ir Pauliaus šventę, prisiminkime, kad jų gerbimas pasireiškė jau ankstyvojoje Bažnyčioje.
Kai praėjusį sekmadienį šventėme Švenčiausiąją Trejybę, gilinomės į Patarlių knygos – išmintingų posakių ir patarimų rinkinio (žr. Pat 8, 22-31) – pirmąjį skaitinį. Šis tekstas atskleidžia kuriantį Visagalio veikimą, formuojantį pasaulį bei visa, ką jis talpina. Čia vaizduojamas Dievas ne kaip kažkokia šalta figūra, bet kaip asmuo, alsuojantis tobulos meilės išmintimi, ir todėl yra artimas savo sukurtajam pasauliui.
Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta šventė Altoriaus sakramento garbei.
Prieš kelerius metus jaunas kunigas drauge su tikinčiųjų maža bendruomene kalnų kaimelyje šventė Kristaus Žengimo į dangų šventę. Sena moteris, kuri ilgą laiką rūpinosi zakristijos priežiūra, jam įeinant tarė: „Šiandien Viešpaties žengimo į dangų šventė. Tikiuosi, kad papasakosi mums apie dangų.“ – „Marija Luiza, tikriausiai nuvilsiu tave, bet šiandien, būtent todėl, kad tai Žengimo į dangų šventė, kalbėsiu apie žemę, nes tai – joje gyvenančiųjų šventė.“
Viena iš katekizmo ištarmių, skirtų Sekminėms, skelbia: Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: Jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas. Taigi, negana to, kad Jėzus, veikiant Šventajai Dvasiai, mus per savo Auką ant kryžiaus jau yra atpirkęs, bet Trivienio Dievo begaline meile grįstas rūpestis dėl mūsų asmeninio Išgelbėjimo tęsis iki pat pasaulio pabaigos. Čia ypatingas vaidmuo tenka Dvasiai, kuri, pasak katekizmo, savo nepaliaujamu atėjimu įveda pasaulį į „paskutines dienas“.
Kai Jėzus, pradėjęs viešąją veiklą, pasikvietė pirmuosius mokinius, jie, tarpusavyje bendraudami bei dalindamiesi lūkesčiais, vieni kitus labiau pažino ir pagarbiai vertino charakterių skirtumus bei panašumus; tarp jų užsimezgusią draugystę, ypač stiprino bei vienijo Mokytojo asmenybė. Klausydamiesi Jo žodžių ir matydami daromus stebuklingus ženklus, gėrėjosi Juo ir suprato, kad jų artimas buvimas su Viešpačiu neatsitiktinis, nes turi tikslą…
Anuomet Jeruzalėje, Saliamono stoginėje, per šventyklos pašventinimo iškilmę žydai primygtinai Jėzų klausė: Ar iš tiesų Jis esąs Mesijas? (žr. Jn 10, 24). Jis jau anksčiau buvo pripažinęs, jog yra Esantysis, bet žydai Juo netikėjo. Jie norėjo iš Jo lūpų dar kartą išgirsti ir juos piktinantį liudijimą, pabrėžiantį Jėzaus ir Dievo Tėvo vienumą, kad turėtų pretekstą su Juo susidoroti.
