Paskutinį gegužės sekmadienį švęstos Švč. Trejybės šventės esmė prasmingai apibūdinama Mišių prefacijoje – dėkojimo maldoje: „Visagali Tėve, amžinasis Dieve, Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką Tavo apreiškimu tikėdami mes žinome apie Tavo didybę, lygiai tą pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi išpažindami tikrą ir amžinąją dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą“.
Šį sekmadienį Vilniuje prasideda Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, į kurį atvyks ir iš įvairių šalių tikintieji ir tie, kurie dar tik ieško gyvenimo prasmės ir tiesos…
Atėjus Sekminių dienai, Šventoji Dvasia tarsi ugnies liežuviais (Apd 2, 3) išsiliejo ant apaštalų. Čia ugnis minima ne tik norint pabrėžti Dievo meilės karštį, uždegantį galingą patepimą drąsiai apaštalauti, bet ugnies metaforoje glūdi ir Kristaus mokinių širdis nutyrinanti prasmė. Kadangi apaštalams buvo patikėta didinga žmonių žvejonės misija, todėl nepakako jiems suteiktų įvairių Dievo Dvasios malonių, kurios buvo iš karto matomos išorėje kaip duotybė; pavyzdžiui, įvairių tautų kalbomis stebuklingas kalbėjimas, skelbiant Dievo darbų šlovę…
Šeštinių šventės sekmadienio liturginiai skaitiniai, skatina mus kuo plačiau atverti širdis Dievo Dvasios įkvepiančiam vedimui – su nuoširdžiu dėkingumu pagarbinti Jėzų, kuris, žengdamas į Dangų, amžinai per malonę pasiliko Jį išpažįstančiųjų savo vieninteliu Gelbėtoju širdyse: Ir štai aš su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Motinos dienos šventės pradžia mūsų krašte yra siejama su Lietuvos organizacijų posėdžiu, įvykusiu 1929 m. balandžio 4 d. Kaune. Tuomet kreipimąsi – prašymą, skirtą „Ponui švietimo ministeriui“ (dėl Motinos dienos įsteigimo) pasirašė posėdžio komiteto pirmininkė Magdalena Galdikienė.
Gerojo Ganytojo sekmadienį per šv. Mišias skaitytos Evangelijos metu girdėjome įspėjančius Jėzaus žodžius, jog kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas (Jn 10, 1). Čia paminėti asmenys – įsikūnijančio savanaudiškumo įvaizdžiai, kardinaliai priešingi piemeniui, kuris ne pro gardo kiaurymę lenda, bet į gardą eina (kaip jam įprasta) pro vartus, idant avys, pažinusios jo balso tembrą, be jokių abejotinos vertės mekenimų, ramiai sektų tą, kuris jas pasiryžęs nuoširdžiai sergėti…
Kai niekas Jo nebelaukė, kai, atrodė, jog nieko naujo negali būti po saule, nes mirtis, kaip įprasta, susidorojo su savo eiline auka (tiesa, Nukryžiuotasis jai buvo nemenkas laimikis), ir viskas baigėsi – Ecce Homo gyvenimo dainelė jau sudainuota, netikėtai Evangelija, skirta Dievo Gailestingumo sekmadienio šventimui, ima pulsuoti iki šiol niekur negirdėtu Jo prisikėlimo iš numirusių įvykio skelbimu.
Du Jėzaus mokiniai ėjo į vieną kaimą ir dalinosi prieš kelias dienas juos iki (iki širdžių gelmių) sukrėtusio Mokytojo netekties išgyvenimais. Tai buvo liūdnas dialogas, nes Tas, kuris kitus prikeldavo iš numirusių, pats buvo mirties nugalėtas, ir šis Jo netekties faktas bei baimė dėl nežinomybės, kaip jie toliau turėsią gyventi be Jo, atvėrė juose negyjančios savigailos žaizdą ir tokią dvasinės tuštumos bedugnę, jog kartais, kai jų vaizduotė pernelyg laisvai įsisiūbuodavo, jiems norėdavosi, jei tik būtų buvę įmanoma, verčiau į ją įkristi ir visiškai sunykti, nei tęsti gyvenimo kelionę, nuolat jaučiant slegiantį nevilties (dėl Viešpaties praradimo) skaudulį…
Pradėdami Didžiąją savaitę, minime Verbų sekmadienį. Šią savaitę apmąstysime Jėzaus kelionę link Atpirkimo kryžiaus, ant kurio Jis savo mirtimi ir prisikėlimu pašlovins Tėvo valią, liudydamas, kad visi, dėl kurių Jis atiduos gyvybę, yra pašaukti nusigręžti nuo nuodėmės ir laikytis tiesos, kad mylėtų vieni kitus. „O meilė – tai vaikščioti Jo įsakymų keliais“ (2 Jn 6), idant turėtume asmeninę dalį Jo Prisikėlime, be kurio niekas negalėtų regėti geresnio Gyvenimo, išsekus laiko limitui šiame pasaulyje.
Švęsdami Velykas, su šv. Auksaburniu tarkime: „Visi įeikite į mūsų Viešpaties džiaugsmą; pirmieji ir paskutinieji, priimkite jums priklausantį atlyginimą. Turtingieji ir vargšai, džiūgaukite kartu. Budėjusieji ir tinginiavę, pagerbkite šią dieną. Jūs, kurie pasninkavote, ir jūs, kurie nesilaikėte pasninko, šokinėkite šiandien iš džiaugsmo. Puota paruošta, dalyvaukite joje visi. Vaišės surengtos, kad niekas neliktų alkanas (Mt 22, 4; Lk 15, 23)“.
Dviem savaitėms belikus iki Velykų, šį sekmadienį Bažnyčia mums pateikia didį stebuklingą ženklą: Jėzus prikelia mirusįjį, kurio kūnas olos angoje, užritintas akmeniu, jau keturias paras išgulėjo kape. Lozoriaus prisikėlimas – tai rodyklė, nukreipta į didžiausią istorijoje įvykį – Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, išgelbėjusį mus nuo pražūtingos lemties – nuo gyvenimo be asmeninės bendrystės su pačiu Dievu.
Artėjant Velykoms, ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį, Eucharistijos šventimo liturgija mus kvietė patirti sielos džiaugsmą, prisimenant Prisikėlusiojo istorinę mirties, šėtono ir nuodėmės įveikimo ant Kryžiaus pergalę, kurią kasmet maldingai apmąstydami bei tikėjimo darbais Dievą garbindami, nepaliaujamai link amžinųjų Velykų šventės slenksčio artėjame…
