Apie tiesą, drąsą ir laisvę
Romas BACEVIČIUS
Liepos 14-ąją, sekmadienį, Ukmergės rajone įvyko tradicinė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė, skirta mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 10-osioms ir Ukrainos rytų (graikų) apeigų katalikų patriarcho kardinolo Josyfo Slypijaus (1892 02 17–1917 09 30–1939 12 22–1965 02 25–1984 09 07) 40-osioms mirties metinėms paminėti.
Kaip ir kasmet, renginys prasidėjo prie monsinjoro bei partizanų kapų Dukstynos kapinėse. Jį partizanų giesmėmis ir dainomis pradėjo Šiaulių Katedros choras „Džiaugsmas“, vadovaujamas Romualdo Juzukonio, ir Ukmergės tremtinių choras, vadovaujamas Julijos Juodienės. Tarp atvykusiųjų buvo kardinolas Sigitas Tamkevičius, arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, vyskupai Eugenijus Bartulis ir Jonas Kauneckas, kun. Alvydas Vaitkevičius ir Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Mikolajus Ruslanas Kozelkivskis OSBM, Vilniaus ukrainiečių bendruomenės pirmininkė Natalija Šertvytienė.
Prie monsinjoro ir partizanų kapų apie tiesą, drąsą ir laisvę kalbėjo dr. Vytautas Sinica. Jis sdakė, kad tiesa yra mūsų gyvenimo aktualija. Šiandien negalime nematyti, kad tiesa išgyvena sunkius laikus. Kalbėti tiesą apie moralę, valstybę, žmogų ir visus pamatinius dalykus tampa tarsi iššūkiu. Monsinjoras Svarinskas žinojo, kas yra tiesa ir negalėjo už ją nekovoti, nepaisydamas tos kovos kainos. „Kadangi esame partizanų atminties vietoje, turbūt suprantame, kad geriausia padėka jiems būtų prisiminti laisvės kovas, – sakė V. Sinica. – Bet juk tebegirdime įvairiomis formomis ant laisvės kovotojų metamą dėmę. Visai kaip sovietmečiu, kaip tada, kai monsinjoras Svarinskas turėjo kovoti, kai partizanus vadino banditais ir dar kokiais nors paniekinančiais žodžiais, kurie esą galėtų priversti mus galvoti, kad mes ir valstybė negalime jais didžiuotis, kad laisvės kova yra su dėme. Pasa V. Sinicos, gaila, kad nebėra monsinjoro Svarinsko, kuris tą melą paneigtų ir purvą atmestų. Monsinjoro gyvenimo drąsa mums liudija, kad jis nieko nebijojo, jo viduje buvo didžiulė neleidusi bijoti jėga, kartais atrodė, kad kiti nesupranta jo drąsos, nes iš tiesų galėjome manyti, kad jo pasirinkimai yra natūralūs, jų kitokių ir negalėję būti. Bet šiandien ir drąsa išgyvena sunkius laikus. V. Sinica priminė, ką parodė kun. Ričardo Doveikos pasakyti žodžiai apie bijančius pasakyti savo nuomonę žmones. Jie kai kam sukėlė didelį įsiūtį. „Juk mes visi iš savo gyvenimo ir patirčių žinome, jog kuo aktualesnius dalykus nori pasakyti, tuo daugiau reikia drąsos, – sakė V. Sinica. – Juk žmonės pagrįstai bijo kalbėti apie šeimą, lytį, istoriją, apie dalykus, kurie yra savaime suprantami. Mes matome, kad monsinjoro ir jo bendražygių pasirinkimai turėjo daug didesnę kainą, negu šiandien. Šiandienos pasirinkimai ir drąsos poreikis susijęs su galbūt darbo, verslo, statuso praradimu. Tai svarbu, juos žmonės saugo, todėl rizikuoja ir renkasi, kas jiems svarbiau. Bet pagalvokime, kokie buvo ano meto pasirinkimai, ką žmonės galėjo prarasti, jei nuspręsdavo drąsiai sakyti tiesą. Ir štai tada atsiranda laisvė. Monsinjoras Svarinskas buvo absoliučiai laisvas žmogus, laisvas net kalėjime ir lageryje. Turėdamas laisvės ir drąsos sakyti tiesą, jis buvo laisvas viduje, jokie išoriniai pančiai jo nevaržė“. Pasak V. Sinicos, šiandien mums pasiūloma visai kitokia laisvė, jos pilna vos ne kiekviename kasdienybės žingsnyje – laisvė tenkinti troškimus, būti malonumų vergais. O tai yra vergo laisvė. Ji tarsi apgavystės tinklas, apraizgęs mūsų gyvenimus ir viešąją erdvę. Mons. A. Svarinskas primena ir įkūnija kitą laisvę – laisvę gyventi tiesoje, drąsiai ją ginti, o prireikus už ją mirti. Tiesa, drąsa ir laisvė yra tos vertybės, kurias šiandien turėtume prisiminti ir monsinjoro asmenybės pavyzdžiu turėtume įvertinti.
Eilėmis į čia palaidotą monsinjorą kreipėsi partizanas Jonas Kadžionis-Bėda.
Po to renginys buvo tęsiamas monsinjoro įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke, kuriame arkiv. K. Kėvalas lietuviškai ir t. M. R. Kozelkivskis OSBM ukrainiečių kalba pašventino naują koplytstulpį-kryžių, skirtą kardinolui J. Slypijui. Jį pagamino tautodailininkas skulptorius Rimantas Zinkevičius.
Šv. Mišių už Lietuvos laisvės kovotojus aukai vadovavo ir homiliją sakė arkivyskupas K. Kėvalas, koncelebravo vyskupai E. Bartulis ir J. Kauneckas, kunigai A. Vaitkevičius, Marius Boreiša ir t. M. R. Kozelkivskis OSBM. Arkiv. K. Kėvalas homilijoje įvertino mons. A. Svarinsko subtilų humoro jausmą, kuris padėjo ištverti lagerio baisumus ir jam, ir jo bendražygiams, tarp kurių buvo ir kardinolas Josyfas Slipyjus. Arkivyskupas irgi ragino nebijoti tiesos, būti drąsiems skelbiant ir liudijant tikėjimą, neprisirišti prie rūpesčių. „Rūpesčiai žmogų gali taip suvaržyti, kas jis tampa nelaisvas, – sakė arkiv. K. Kėvalas. – Laisvi būname tada, kai neprisirišame prie įvairių pasaulio bėdų, savo buities problemų. Iš šiandienos Evangelijos žodžio matome, kad mums labai svarbus pamokymas yra mokėjimas ištverti nesėkmę. Tą pavyzdį matome ir mūsų tautos didvyrių monsinjoro Svarinsko bei kardinolo Slipyjaus gyvenime. Nebūkime išsigandę, mūsų galia – ne mumyse, ne mūsų išmintyje ar skaičiuose, o Viešpaties dovanotoje dvasioje, kuri per krikštą skleidžiasi, kai mes ištariame: Viešpatie, ateik. Tu esi mano gyvenimo šviesa, mano gyvenimo tikslas. Todėl būk manyje, sustiprink mane ir vesk per šį gyvenimą į Tavo džiaugsmo dangų“.
Šv. Mišiose giedojo Šiaulių Katedros choras „Džiaugsmas“.
Susirinkusius sveikino renginio globėjas, Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas. Renginyje taip pat dalyvavo Savivaldybės vicemeras Eugenijus Kuodelis, Seimo narys Audronius Ažubalis.
Pranešimą „Josyfas Slipyjus ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys“ lietuviškai skaitė ukrainietė prof. dr. Marija Horiača iš Lvovo universiteto. Pranešimą spausdiname atskirai.
Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos
„XXI amžius“, 2024 m. rugpjūčio 9 d., nr. 29–30 (2594–2595)
