„Ateityje Pijus galėtų tapti Lietuvos prezidentu!“

Rasa Griškevičienė

Tokią ateitį Vilniaus universiteto absolventui Pijui Brazinskui pranašauja Laičių miestelio, kuriame prabėgo būsimojo istoriko vaikystė, bibliotekininkė Vanda Vinckienė, nuo mažų dienų stebėjusi  gabų, talentingą berniuką, su pedagoge mama atkeliaudavusį į biblioteką.

Tokiomis pranašystėmis neabejoja nė vienas, pažįstantis buvusį Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos auklėtinį Pijų Brazinską, kurio pavardė nuo mažens nuolat skamba žiniasklaidoje. Įvairių konkursų, olim­piadų, viktorinų, televizijos intelektinių žaidimų „Auksinis protas“, „Kas ir kodėl“ dalyvis ir pri­zi­nin­kas. 18 kartų dalyvavęs LRT televizijos projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Keturis kartus – šeštoje, aštuntoje, dešimtoje ir dvyliktoje klasėje – tapęs nugalėtoju. Visus keturis – lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, užsienio (anglų) kalbos ir istorijos valstybinius brandos egzaminus išlaikęs 100 balų įvertinimu. Laikant istorijos valstybinį brandos egzaminą, Lietuvoje iš viso buvo gauta tik 10 šimto balų įvertinimų. Pijaus šimtukas už istorijos žinias buvo pirmasis Ukmergės rajone nuo pat kriterinio egzaminų vertinimo sistemos įvedimo 2013 metais. O šiemet baigtas Vilniaus universitetas.

Pijau, kodėl po gimnazijos rin­kaisi istorijos studijas ir kaip tokį pasirinkimą vertino  mama – visų Tavo vaikystės žygių ir veiklų palydovė? 

Sprendimas studijuoti istoriją Vilniaus universitete, regis, pribrendo savaime. Jau mokantis mokykloje istorija tapo bene labiausiai dominančiu dalyku, intrigavo praeityje nutikę įvykiai, norėjosi juos išsamiau panagrinėti, suprasti, kodėl praeityje gyvenę žmonės darė vienus ar kitus žingsnius. Tiek mama, tiek ir visi kiti man artimiausi žmonės sprendimą rinktis istoriją palaikė nuo pat pradžių, nebuvo ir jokių bandymų atkalbėti ar perkalbėti. Už tokį palaikymą jiems esu dėkingas iki šiol, tai leido ir pačiam tvirtai įsitikinti savo pasirinkto kelio teisingumu. Studijų metu taip pat neteko nusivilti, džiaugiuosi turėjęs galimybę mokytis iš tokių grandų kaip prof. dr. Rimvydas Petrauskas, doc. dr. Saulius Kaubrys, doc. dr. Aurimas Švedas, dr. Norbertas Černiauskas, dr. Valdemaras Klumbys, lekt. Andrius Grodis. Nors visų dėstytojų čia paminėti nepavyks, kiekvienas iš jų prisidėjo atveriant naujus horizontus, gilinant supratimą, jog istorija visų pirma yra mokslas apie žmogų. Laiko matmuo šioje vietoje užima tik antraeilį vaidmenį. 

Paprastai jaunieji ukmergiškiai išvažiavę studijuoti pamiršta savo gimtinę ir džiaugiasi ištrūkę į „didžiuosius vandenis“. Tavo rūpestis, domėjimasis gimtojo miesto praeitimi, permainomis, naujovėmis maloniai stebina. Balandinė, buvusio vaikų bibliotekos pastato likimas, pagaliau atostogos tarpukario Ukmergėje… Iš kur šitie gražūs sentimentai savo miestui? Nuo mažens? O ar pastebi ir kaip vertini pastarųjų metų permainas Ukmergėje? Ar pritari, kad miestas keičiasi? 

Kartą nugirsta mintis, kad norint kurti gražesnį pasaulį visų pirma reikia pradėti nuo savo paties sodo, tapo vienu iš mano veiklos orientyrų. Dvejopa jos prasmės suvokimo galimybė ne mažiau svarbi. Viena vertus, ji implikuoja rūpestį materialiosios aplinkos grožiu – mano atveju pavasarį kaime greta Ukmergės pražystančiu obelų, birželį – bijūnų žiedais, kita vertus, tai ir kur kas platesnis imperatyvas. Dėmesys aplinkiniams žmonėms, bendruomenei, o pagaliau ir miestui, kuriame užaugai, tampa integralia jo dalimi. Dėl šios priežasties sau brangias vietas norisi išsaugoti ne tik jaukiuose prisiminimuose, bet ir įprasminti skleidžiant žinią kitiems. Istorijos fakultete bakalauro darbą rašiau būtent apie Ukmergės miestą. Toks sprendimas buvo visiškai natūralus, tačiau galbūt jį lėmė ir vidinė nuojauta, savotiškas skolos gimtajam miestui ir jo žmonėms jausmas. Viliuosi, jog iš nedidelių Ukmergei skirtų darbų ir tyrimų kada nors išaugs ir didesni projektai. Pokyčiai mieste pastaruoju metu iš tiesų pastebimi, džiugina spartūs infrastruktūros gerinimo procesai. Kai daroma daug ir greitai, neįmanoma išvengti ir klaidų, tačiau tikiuosi, jog ateityje bus nuosekliau sprendžiami ir urbanistinio, ir architektūrinio paveldo, Ukmergės įvaizdžio formavimo klausimai. 

Ar užtenka laiko studijoms, mokslams? Ar lieka laiko Tavo paties atostogoms? Kokia būna Tavo, „amžino studento“, vasara? Ar prisimeni savo vaikystės pomėgius rankdarbiams, fotografavimui, gam­tai? 

Prasidėjus studijoms pavyksta nuveikti daug daugiau nei atostogaujant – paradoksalu, tačiau tik tada, kai užgriūva veiklos, atgyja produktyvumo genas. Visgi nemanau, jog būtina kasdien save versti būti produktyviam, laikas poilsiui ne mažiau svarbus. Kiekvieną vasarą stengiuosi kuo daugiau pakeliauti – šį pomėgį nuo mažų dienų įskiepijo mama. Šiemet pavyko apsilankyti Normandijos regione Prancūzijoje, trumpam ištrūkti į Lietuvos ir Latvijos pajūrį. Ryšys su gamta atsiskleidžia atostogaujant kaime. Todėl ir nuo vaikystės lydintys pomėgiai niekur nedingo, nepraleidžiu pro­gos pagrybauti, pasikrapštyti sode ar darže arba tiesiog pasivaikščioti. Rasti kelias valandas numarginti kiaušinius vašku ar nupinti nedidelį kalėdinį sodą taip pat pavyksta, todėl ne visai užmiršti ir šie sezoniniai pomėgiai. 

Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Su kokia veikla, kokiomis svajonėmis ją sieji? 

Šiemet Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pradedu studijuoti Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijų programoje. Kol kas sunku pasakyti, kur nuves tolimesnė akademinė kelionė, galbūt dar teks sugrįžti prie ištakų, t. y. istorijos mokslo, o gal įsilieti į diplomatinės tarnybos gretas. Tikiu, kad atėjus laikui viskas susidėlioja į savo vietas. Kita vertus, svarbu nepamiršti ir to, ką senovės graikams įkūnijo palankios progos dievybė Kairos. Nepačiupus už plaukų tinkamą akimirką, tenka nusivilti – kita jo galvos pusė plika, todėl pabijojęs drąsiai žengti pirmyn, antros galimybės gali ir nebesulaukti. Todėl stengdamasis gyventi čia ir dabar visuomet dairausi, ar greta nešmėstels naujus atradimus žadantis grai­kiškasis Kairos.

Dėkui už pokalbį.

*  *  *  

Buvo labai smagu po kelerių metų vėl susitikti savo mieląjį rašinių herojų Pijų, sugrįžusį į gimtinę ne tuščiomis – jis pakvietė ukmergiškius į romantišką pažintį su tarpukario laikų atostogautojais šiame krašte, su vieninteliu tokiu pasaulyje, kaip skelbė to meto spauda ir pats Ukmergės burmistras, – Pivonijos kurortu ir legendiniu kurhauzu. Jaunasis istorikas sužavėjo klausytojus savo žiniomis, erudicija, šmaikščiu pasakojimu ir pačiu pasiruošimu susitikimui, vykusiam Ukmergės Senajame (nebe) knygyne. Pijus atgabeno į Ukmergę ne tik pluoštą senų nuotraukų, žemėlapių, kurorto gyvenimą linksmai (mūsų akimis žvelgiant) iliustruojančių dokumentų, bet ir visą glėbį patrauklių, intriguojančių, žaismingų ir juokingų faktų, detalių, įvykių, komentarų tarpukario spaudoje. Išgirdome, kaip būsimojo Pivonijos kurorto šile buvo perkami sklypai vasarnamių statybai, kurių bene pats brangiausias kainavo 800 litų, o pirmosioms gatvėms buvo suteikti Vasarnamių ir Pušyno vardai. Buvo įrengta Gėlių aikštė, Laumių ir Paparčių ratai, Stirnų ir Zuikių takai, Gražinos alėja…

Tik bėda buvo ta, kad Pivonija neturėjo savo vandens telkinio. Negana to, visai netoliese buvo įsikūręs ir Julijono Lėmano koklių fabrikas. Todėl būdavo nelinksmai juokaujama, girdi, poilsiautojai iš Palangos kurorto grįžta įdegę saulėje, o Pivonijos kurorto vasarotojai „įdega“ ir pajuoduoja nuo koklių fabriko dūmų… Ne išeitis buvo ir Šventosios upė: jos vanduo buvo labai užterštas, nes čia savo žirgus maudė Ukmergėje dislokuoto Pirmojo pėstininkų LDK Gedimino pulko kariūnai. O ir į Palangos kurortą traukinuku dardėti tekdavo labai ilgai: per Jonavą vėžlio žingsniu iki Kretingos, iš ten persėdus į autobusą – iki Palangos… 

Šiandieną iš legendinio Pivonijos kurhauzo likę tik apsamanoję laiptai buvusioje Gražinos alėjoje.

Ir atmintis, liudijanti apie Pivonijos mišką, įvardijamą kaip viena masiškiausių žydų žudynių vietų Lietuvoje. Kasmet pirmąjį rugsėjo sekmadienį lygiai vidurdienį gyvieji susirenka prie paminklo į renginį, skirtą čia vykusiai žydų tautos tragedijai atminti.

Pijus Brazinskas pažadėjo: jei ukmergiškiams būtų įdomi viena ar kita istorijos, politikos, Ukmergės krašto praeities tema, jis visada mielai atvyks į susitikimą.

„Žvilgsniai“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 10 (312)