Atsinaujinimo, teisingumo ir taikos Jubiliejus
Popiežiaus Pranciškaus socialiniai palinkėjimai jubiliejiniams 2025 metams
Mindaugas BUIKA
Kristus yra mūsų viltis
Popiežius Pranciškus, kaip Romos vyskupas, pristatydamas 2025 metų Jubiliejaus šventimo bruožus Italijos sostinės laikraštyje „Il Messagero“ publikuotame savo straipsnyje, be abejonės, daug dėmesio skiria būsimoms tradicinėms piligriminėms kelionėms į Amžinąjį miestą, kuris turi būti atvira ir svetinga erdvė.
Tačiau komentare, paskelbtame Jubiliejaus inauguracijos, įvykusios gruodžio 24 dieną, išvakarėse, jis pirmiausia primena, kad Jubiliejus yra kur kas daugiau nei vien religinis turizmas, nes turėtų būti džiaugsmo, atleidimo ir susitaikymo metas, ženklinantis dvasinį ir socialinį atsinaujinimą. Jubiliejiniais metais ypatingu būdu visi prisimename, kad esame Dievo dovana, todėl turime ir save dovanoti, tarnaudami kitiems, atstatydami taiką, teisingumą, sumažindami negirdėtai išaugusią nelygybę visose srityse. Nurodydamas kas penki dešimtmečiai anuometiniu metu vykusio Jubiliejaus šventimo istoriją išrinktojoje Izraelio tautoje, Šventasis Tėvas pastebi, jog ta proga buvo dovanojamos skolos, paleidžiami vergai, palaikoma žmogiška svajonė apie išlaisvinimą nuo visokio engimo, nes Dievas, suformuodamas bendruomenes, nori, kad jos jaustųsi, kaip viena šeima bendroje gyvenimo kelionėje, kuri turi būti vilties piligrimystė. Popiežius Pranciškus aiškina, kad Jėzus savosios misijos pradžioje kalbėdamas Nazareto sinagogoje, kaip tik pasirėmė Jubiliejaus koncepcija, suteikdamas jai tikrąją prasmę. Jis pristato save, kaip Dievo veidą žemėje, pasiųstą išpirkti vargdienių, išvaduoti belaisvių ir skelbti dangiškojo Tėvo pagalbą sužeistiesiems, parpuolusiems ir praradusiems viltį. Jėzus atėjo išlaisvinti žmoniją iš kiekvienos pajungimo vergystei formos, stiprinti sąmoningumą pasimetusiems ir gelbėti prislėgtųjų (plg. Lk4, 18-19). Taigi, Viešpaties Kristaus, kaip Mesijo veikimas, išplėtojo Jubiliejaus reikšmingumą, padarydamas jį tikrais „malonės metais“, siūlant išsivadavimą visiems, įkalintiems nuodėmės, nusivylimo ar visiško beviltiškumo per nuolankų susitikimą su Dievu ir kitais žmonėmis. „Giliai kiekvieno mūsų širdyje glūdi nenumalšinamas laimės ir pilnatvės troškulys, – pripažįsta Šventasis Tėvas. – Visų gyvenimo netikrumų akivaizdoje, žmonės tikisi įveikti nepasitikėjimą ir skepticizmą, žinodami, kad Kristus yra mūsų viltis, atliepianti į tą vidinį ilgesį, kviesdama iš naujo atrasti susitikimo Juo džiaugsmą“.
Atleisti vargšų skolas
Pradėto švęsti 2025 metų Jubiliejaus, kurio tema „Vilties piligrimai“, socialiniai bruožai buvo popiežiaus Pranciškaus išryškinti šiemetiniame jo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai, tradiciškai 58 kartą minėtai sausio 1-ąją, kartu su Dievo Gimdytojos iškilmės liturginiu šventimu. Pristatydamas dokumentą, pavadintą „Atleisk mums mūsų kaltes, apdovanok mus savo ramybe“, jėzuitas kardinolas Maiklas Černis (Michael Czerny), kuris yra Integralios žmogaus pažangos skatinimo dikasterijos prefektas, pastebėjo, kad sąvoka „kaltė“ vienose kalbose reiškia „nuodėmę“, o kitose (pavyzdžiui, vokiečių, „schuld“), kaip ir maldos „Tėve mūsų“ lotyniškame variante („debita nostra“) išreiškia „skolą“. Savo kreipimesi Šventasis Tėvas, sujungdamas abi šias biblijines prasmes, teigia, jog senovės žydų tradicijoje Jubiliejaus skelbimas reikšdavo „malonę ir išlaisvinimą“ visai tautai, atkuriant Dievo teisingumą įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant vargšų atleidimą nuo skolų grąžinimo. Pati išnaudojimo logika, kai stipresnieji pretenduoja į teisę viešpatauti silpnųjų atžvilgiu, kaip vienas iš pagrindinių didžiosios neteisybės pretekstų, kaip tik ir šiandien yra vadinamoji „skolų krizė“, nuo kurios kenčia ne tik pažeidžiami individai, bet ištisos šalys ypač vargingame Pietų pusrutulyje. Jose didelė dalis biudžetinių lėšų, vietoje investavimo į švietimą, sveikatos apsaugą ir socialinės paramos programas, yra skiriamos užsienio skolų padengimui ar naujam skolinimuisi, vis gilėjant šiai priklausomybei ir skurdui. „Nepaliauju kartoti, kad užsienio skola tapo kontrolės priemone, kuria pasinaudodamos turtingiausių šalių vyriausybės ir privačios institucijos (didieji bankai) be jokių skrupulų beatodairiškai eksploatuoja skurdžiausių šalių žmogiškuosius resursus ir gamtinius išteklius, norėdamos patenkinti savo egoistinius poreikius ir gauti kuo didesnį pelną“, – tvirtina popiežius Pranciškus. Be to, industrinės valstybės su aplinką žalojančia ekonomika bei perdėto vartojimo įpročiais, neproporcingai naudodamos gamtinius išteklius ir didindamos atmosferos užterštumą, plečia ekologinę skolą besivystančių šalių sąskaita. Taigi, vargingos Afrikos ir Azijos tautos, jau ir taip prislėgtos tarptautinių skolų, yra priverstos nešti ir Vakarų valstybių ekologinės skolos naštą. „Ekologinė skola ir užsienio skola yra dvi tos pačios monetos pusės, išreiškiančios pačią išnaudojimo logiką“, – aiškina Šventasis Tėvas. Jubiliejinių metų proga jis kviečia tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų, kad būtų dovanota neturtingų šalių užsienio skola ir pripažįstant Šiaurės ekologinę skolą Pietų atžvilgiu, vardan solidarumo ir teisingumo padėti pietinėms tautoms dorotis su klimato kaitos keliamomis stichinėmis nelaimėmis. Priminęs, jog panašų raginimą dėl tarptautinių skolų sumažinimo ar visiško jų nubraukimo buvo išsakęs ir šv. Jonas Paulius II 2000 metų Jubiliejaus proga (Apaštališkasis paraginimas „Tertio millennio adveniente“), popiežius Pranciškus siūlo tarptautiniu mastu „formuoti naują finansų architektūrą, kuri leistų sudaryti pasaulinę finansinę chartiją, grindžiamą tautų solidarumu ir darna“. Tikintiesiems žengti šiuo keliu padeda žinojimas, kad „Dievas, kuris niekam nėra skolingas“, kaskart atleidžia mūsų nuodėmes ir dovanoja visas skolas. Toks Visagalio gailestingumas turi skatinti ir mūsų vilties kupiną dosnumą, kuris nebūtų saistomas jokių išskaičiavimų, nekeltų viešų ar slaptų reikalavimų skolininkams, nesirūpintų nauda, bet siektų tik vieno – „pakelti puolusius, sutvarstyti sugniuždytas širdis ir išlaisvinti iš naujosios vergystės pančių“, teigiama programiniame kreipimesi Pasaulinei taikos dienai.
Mirties bausmės nepriimtinumas
Dar vienas reikšmingas Šventojo Tėvo socialinis raginimas 2025 metų Jubiliejui yra susijęs su Bažnyčios mokymu skatinti pagarbą žmogaus gyvybės orumui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Minėtame kreipimesi jis pabrėžia, jog reikia dėti pastangas, kad kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo savo padėties galėtų saugoti ir mylėti savo bei kitų gyvybę, su viltimi žvelgti į ateitį, tikėdamasis gerovės sau ir palikuonims. Popiežius Pranciškus pripažįsta, kad gyvenime neturint vilties, sunku manyti, kad jaunų žmonių širdyse įsižiebs didesnis ir taip reikalingas troškimas dovanoti naują ir ne vieną gyvybę pasauliui. O juk tik taip gali būti įveikta daugelį Vakarų šalių ištikusi demografinė krizė dėl dramatiškai sumažėjusio gimstamumo, stengiantis, kad šeimos būtų tvirtesnės ir gausesnės, augintų daugiau vaikų. Šventasis Tėvas, atsižvelgdamas į bendrąją Jubiliejaus šventimo tradicinę nuostatą dėl kalinių išlaisvinimo ir jiems skirtos bausmės sušvelninimo ar atšaukimo, dar kartą pakvietė į mirties bausmės panaikinimą visose pasaulio šalyse. Galima priminti, kad 2018 metais jis padarė pakeitimą Katalikų Bažnyčios katekizmo 2267 straipsnyje, patvirtinant nusistatymą dėl mirties bausmės nepriimtinumo jokiomis sąlygomis. Žmogaus gyvybės orumas negali būti paneigtas netgi padarius sunkų nusikaltimą, paliekant galimybę kiekvienu atveju atsiteisti ir atsinaujinti. Vatikane pristatant kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai dalyvavusi JAV nacionalinio katalikų sąjūdžio „Katalikų telkimo tinklas“ („Catholic Mobilizing Network“, CMN), vykdančio kampaniją už mirties bausmės panaikinimą vadovė Krizana Velenkur Merfi (Krisanne Vaillancourt Murphy) pabrėžė, jog ši bausmė yra „nuodėmės struktūra“. Ji priminė, kad šiuo metu mirties bausmė legali 55 pasaulio valstybėse ir beveik 28 tūkstančiams nuteistų asmenų gresia toks gyvybės praradimas.
Daugiausia kasmetinių mirties bausmės įgyvendinimo atvejų yra totalitarinių režimų valdomose šalyse Kinijoje („Amnesty International“ vertinimu apie 1000) ir Irane (daugiau kaip 600). Tačiau ir pačiose Jungtinėse Valstijose iš 50 valstijų, ta aukščiausia bausmė galioja 27 valstijose, kuriose jos atlikimas gresia per 2200 kalinių, įskaitant 40 nusikaltėlių, nuteistų federaliniu lygmeniu. Pastariesiems malonę gali suteikti JAV prezidentas ir kaip tik to kadenciją baigiantį kataliką Džo Baideną (Joe Biden) gruodžio pradžioje viešai buvo paprašęs popiežius Pranciškus, prie kurio iniciatyvos prisidėjo ir amerikiečių vyskupai, kviesdami melstis, kad mirties bausmė būtų sušvelninta kalinimu iki gyvos galvos. Jubiliejaus šventimo išvakarėse, gruodžio 23 dieną buvo pranešta, kad prezidentas Dž. Baidenas, kuris ir anksčiau buvo išreiškęs nuomonę dėl mirties bausmės panaikinimo bei 2021 m. birželį įvedė laikiną moratoriumą jos atlikimui, nusprendė 37 iš 40 federaliniu lygiu šia bausme nuteistų asmenų, ją pakeisti kalinimu iki gyvos galvos. Prezidentas sakė, kad be abejonės jis smerkia sunkius nusikaltimus dėl kurių sukeltas neįsivaizduojamas praradimo skausmas, bet vadovaujasi savo, kaip tikinčio žmogaus sąžine ir laikosi nuomonės, kad mirties bausmė turi būti atšaukta. Tarp trijų nusikaltėlių, kuriems mirties bausmė nebuvo sušvelninta, du įvykdė teroristinius išpuolius prieš krikščionių ir žydų šventoves su keliolikos žmonių aukomis, o trečias yra čečėnų tautybės radikalus islamistas Džocharas Carnajevas, kuris, kartu su žuvusiu broliu 2013 metais sprogdino užtaisus per Bostone surengtą tradicinį maratoną. Sveikindamas Dž. Baideno sprendimą dėl kalinių mirties bausmės sušvelninimo JAV vyskupų konferencijos pirmininkas, karinių pajėgų ordinaras arkivyskupas Timotis Broljas (Timothy Broglio) irgi sakė, jog tai jokiu būdu nereiškia kriminalinės veiklos palaikymo. Tačiau nusikaltėlių žudymas taip pat yra kažkas barbariško, ypač žinant, jog dabar turime patikimas kalinimo sistemas ir visuomenė gali būti apsaugota nuo pavojų. Todėl mirties bausmės praktikavimas nėra būtinas ir reikia saugoti kiekvienos žmogiškos gyvybės neliečiamumą, nusikaltėliui paliekant atgailos, dovanojimo ir reabilitavimo viltį. Belieka tik apgailestauti, kad prezidentas Dž. Baidenas, teisėtai rūpindamasis sunkių nusikaltėlių gyvybės išsaugojimu, visiškai priešingą nusistatymą rodė dėl motinų įsčiose pradėtų kūdikių gyvybės, stengdamasis kuo labiau liberalizuoti abortų darymą ir dėl to prarado tikinčiųjų amerikiečių krikščionių pasitikėjimą.
Riboti ginklavimosi „biznį“
Kreipimesi Pasaulinei taikos dienai, iškeldamas kitą svarbią jubiliejinę iniciatyvą dėl nusiginklavimo, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad ir dabartiniu metu, XXI įvairiopos pažangos amžiuje, pasaulis yra draskomas mirtį ir naikinimą nešančių karų, kurių tragediją papildo vis dar didelę žmonijos dalį kankinamas skurdas ir naujo pobūdžio alinimas, susijęs su klimato kaita. Šių, ypač jaunų žmonių ateičiai gresiančių problemų sprendimui jis siūlo sukurti globalinį fondą, kuriam reikalingos lėšos būtų skiriamos iš dabar atsinaujinančioms ginklavimosi varžyboms nukreipiamų didžiulių finansinių resursų. Tai padėtų likviduoti išlikusį pasaulinį badą, kurį patiria 800 milijonų žmonių, įveikti vis dar išsiplėtojusį neraštingumą (nesimoko per 250 milijonų vaikų ir tai galima vadinti kultūriniu genocidu) vargingiausiose ir karinių konfliktų apimtose šalyse, taip pat skatinti tvarią ekonominę plėtrą, būtiną mūsų bendrųjų namų, supančios gamtinės aplinkos apsaugai. Švedijos sostinėje Stokholme veikiančio Tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis pasaulio ginklų gamybos industrija praėjusiais 2023 metais gavo 632 milijardus dolerių pajamų, kurios per vienerius metus išaugo 4,2 %, o nuo 2015 metų – net 15 %. Pusė šios sumos tenka Jungtinėms Valstijoms, o pridėjus kitą „supervalstybę“, komunistinę Kiniją, susidaro visi du trečdaliai. O Rusija ginkluotei skirtų pinigų sumos nepateikia, tačiau vertinama, kad vykdant agresyvų karą prieš Ukrainą, karinei industrijai skirtų lėšų kiekis išaugo 40 %, o valstybinio ginklų supirkėjo ir pardavėjo Rostec konglomerato pajamos išaugo 49 %. Komentuodamas šią sukrečiančią statistiką Vatikano žinių kanalo „Vatican News“ redaktorius Andrė Tornielis (Andrea Tornielli) pastebi, jog už šių skaičių slypi tragiškos karinių konfliktų pasekmės: labai išaugęs kariškių ir civilių gyventojų aukų skaičius, karo pabėgėlių minios, sugriauti miestų kvartalai ir gyvybiškai svarbi infrastruktūra, sunaikinta gamtinė aplinka, pavogta ištisų kartų ateitis. Popiežius Pranciškus šią dramatišką realybę ironiškai vadina „žaidimais karu“, pabrėždamas, jog vyraujant tokiam mentalitetui, jau nebegalima kalbėti apie konfliktų priežastis bei jų sprendimo derybines galimybes, nes vyksta „varžybos“, laukiant kas laimės. Beje, šią „sportinę“ nuostatą savotišku būdu patvirtino, kaip manoma, neadekvačios psichologinės būsenos Kremliaus režimo šefas Vladimiras Putinas neseniai duotame metiniame interviu pasiūlęs surengti „čempionatą“ tarp Rusijos balistinių raketų ir Ukrainos sostinę Kyjivą saugančios Vakarų priešraketinės gynybos sistemos… Tokie „žaidimai“ nustatant laimėtojus ir pralaimėtojus gal ir tinka futbolo rungtynėms ar dvikovai teniso kortuose, bet kai taikoma naikinimui bei žudynėms, tai visiškai prieštarauja ne tik etinėms nuostatoms, bet tiesiog „sveiko proto“ reikalavimams, jau nekalbant apie krikščioniškus žmogiškos brolybės siekius ar elementarius tarptautinės teisės principus. Kaip tik dėl to Šventasis Tėvas, demaskuodamas veidmainystę tų, kurie žodžiais skelbia taikos norus, bet faktiškai su malonumu murdosi karo kovų klampynėje ir yra abejingi šių kontraversijų pasekmėms, kreipiasi į politinių lyderių bei kiekvieno mūsų sąžinę. Jis ryžtingai ragina nutraukti ar bent apriboti nešvarų, bet kai kam pelningą ginkluotės gaminimo ir naudojimo „biznį“, vykdomą daugybės gyvybių praradimo ir griuvėsių sąskaita, iš esmės paties žmoniškumo sąskaita. Kaip tik Jėzus Kristus, Taikos kunigaikštis, švenčiamo Jubiliejaus atmosferoje, gali įkvėpti mintis, žodžius ir darbus, kurie nacionalinę ir tarptautinę politiką paskatintų ieškoti „garbingos išeities“, žvelgiant į vilties kupiną ateitį bei vedant nuoširdų dialogą, kuris yra viešojo gyvenimo ir derybinių pastangų siela.
Aljansas kovai su badu ir skurdu
Galima priminti, jog būtent tokio pobūdžio mintis, turėdamas galvoje artėjantį Jubiliejų, popiežius Pranciškus išreiškė savo laiške Brazilijos prezidentui Luisui Ignasijui Lulai da Silvai (Luiz Inácio Lula da Silva), lapkričio mėnesį surengusiam įtakingiausių pasaulio šalių, vadinamosios G20 grupės, aukščiausio lygio susitikimą. Tame laiške, kurį Rio de Žaneiro mieste vykusio forumo dalyviams perskaitė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), pažymima, jog globalizuoto pasaulio kontekste galima pastebėti daugelį tarptautinėje sistemoje išgyvenamų ir tarpusavyje susijusių iššūkių: intensyvėjančius karus ir konfliktus, nesibaigiančius teroristų išpuolius, ryškėjančią kategorišką ir dažnai neargumentuotą užsienio politiką, totalitarinių režimų imperialistinį agresyvumą, besiplėtojantį socialinį neteisingumą. Pasak Šventojo Tėvo, įvairiose vietose vykstančios kovos ne tik atsakingos už tūkstantines žūtis, masinį gyventojų tapimą pabėgėliais ir ekologinės būklės prastėjimą. Jos taip pat ženkliai prisideda prie globalinio bado ir skurdo didėjimo tiek karų paliestose teritorijose, tiek ir šalyse, esančiose už šimtų ar netgi tūkstančių kilometrų nuo konfliktų zonų dėl prekybos ir tiekimo (pavyzdžiui, energetinių resursų ir žemės ūkio produkcijos) grandinių sutrikimų. Be to, karai ir toliau kelia didelę įtampą beveik visoms nacionalinėms ekonomikoms dėl pernelyg gausių pinigų sumų, skiriamų karinėms ir gynybinėms reikmėms. Tai stiprina socialinę nelygybę nes sutrinka biudžetinė pusiausvyra finansuojant įvairias viešojo gyvenimo sritis, daugelis kurių tampa antraeilės, kadangi pirmenybė teikiama ginklams, o ne socialinėms programoms.
Akivaizdu, kad atsiliepiant į šiuos iššūkius, reikalingas integralus, nuoseklus ir daugiašalis priėjimas, vadovaujantis ilgalaike vizija bei strategija bendrojo gėrio naudai. Tame kontekste teigiamai įvertinęs didžiausios pasaulio katalikiškos šalies Brazilijos iniciatyvą steigti Globalinį aljansą kovai su badu ir skurdu, popiežius Pranciškus siūlo, kad lėšos šių gerų siekių įgyvendinimui būtų nukreiptos iš ginklams ir kitoms karinėms reikmėms skiriamų didžiulių piniginių sumų. Toks požiūris ir veikimas padėtų užkirsti kelią nepatenkintų piliečių gundymams griebtis smurtinių ir kitų iliuzinių bei populistinių akcijų, bandant keisti jų gerove nesirūpinančią valdžią ar ieškoti išeities migruojant į užsienį, stengiantis kurti oresnį gyvenimą svetur. Šventasis Tėvas laiške primena, kad suteikiant finansinę ir ekonominę pagalbą neturtingoms Afrikos ir Azijos šalims, būtina atsižvelgti į tenykščių bendruomenių turtingas kultūrines bei nacionalines tradicijas ir nebandyti primesti tariamai pažangių pasaulėžiūrinių nuostatų (pavyzdžiui, homoseksualų „santuokos“), nes tai reikštų naują „ideologinę kolonializaciją“. Kiekviena tarptautinė parama turi skatinti žmogiškąjį orumą ir bendrąjį gėrį, atsiliepiant į tikruosius vietinių tautų poreikius, o ne siaurus ideologinius ar geopolitinius interesus bei didesnio pelno siekį, užvaldžius gamtinius resursus. Reikia imti pavyzdį iš gausių socialinių Katalikų Bažnyčios institucijų veikimo, kurios, suteikdamos pagalbą, pirmiausia stengiasi, kad nei vienam Dievo mylimam žmogui nepritrūktų kasdienės duonos, būtų ginama jo gyvybė ir tradicinė šeimos sankloda, nes tik tada Visagalis laimina tikros pažangos siekius.
Laisva ir nusiginklavusi širdis
Popiežius Pranciškus jam būdingu stiliumi taikos siekius perpindamas artimo meilės, taigi, žmogiškos širdies reikalais, savo kreipimosi baigiamojoje dalyje nurodo, kad vilties kupinomis širdimis Katalikų Bažnyčia ir kviečia švęsti 2025 metų Jubiliejų. O tai reiškia širdžių išlaisvinimą iš karus sukeliančio egoizmo, keršto ir agresyvios neapykantos tariamam, priešui, kurio neturėtų būti. Primindamas Šv. Jono XXIII pastebėjimą, išsakytą jo istorinėje enciklikoje „Pacem in Terris“ („Taika Žemėje“), kad tikroji taika gali kilti tik iš nusiginklavusios širdies, Šventasis Tėvas paaiškina kokia yra ta beginklė širdis. Tai iš egoizmo išsivadavusi širdis, „kuri nedvejodama pripažįsta esanti Dievo skolininkė ir dėl to pasirengusi atleisti skolą, slegiančią artimą, pasirengusi greitai ištiesti ranką kitiems“. Popiežius Pranciškus tvirtina, jog toks savo širdies nuginklavimas yra užduotis visiems, dideliems ir mažiems, turtingiems ir vargšams, nes tik su tokiomis širdimis galime artėti prie didžiojo taikos tikslo. Jį pasieksime dar greičiau, jeigu keliaudami drauge su naujai atrastais broliais ir seserimis visų išbandymų patirtyje „suvoksime, kad jau pasikeitėme, palyginti su tuo, kokie buvome pradėdami kelionę“. Kviesdamas, kad jubiliejiniai 2025-ieji būtų taikos klestėjimo metai, Šventasis Tėvas tvirtina, jog „taika ateina ne tik pasibaigus karui, bet ir išaušus naujam pasauliui, tokiam, kuriame suvokiame esą kitokie – vieningesni ir broliškesni, nei galėjome įsivaizduoti“. Perduodamas naujametinius linkėjimus politiniams ir religiniams lyderiams bei kiekvienam geros valios žmogui, jis įstabia malda kreipiasi į Dievą, kuri per visą Jubiliejų mus turi lydėti atsinaujinimo, teisingumo ir taikos kūrimo kelyje.
Viešpatie, atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams,
ir šioje atleidimo apytakoje suteik mums savo ramybę,
tą ramybę, kurią tik Tu gali dovanoti:
tiems, kurie leidžia nuginkluoti širdis,
tiems, kurie su viltimi nori atleisti skolas savo broliams,
tiems, kurie be baimės išpažįsta, kad yra Tavo skolininkai,
tiems, kurie nelieka kurti vargingiausiųjų šauksmui.
Vatican Media nuotraukos
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. sausio 10 d., nr. 1 (212)