Badas XXI amžiuje – globalinis skandalas

Popiežiaus Leono XIV kvietimas įveikti papiktinantį maisto stygių, jį teisingai paskirstant, vystant žemdirbystę ir siekiant taikos 

Mindaugas BUIKA

Pastaruoju metu per daugybę ginkluotų konfliktų vis dažniau girdint pranešimus apie nežmonišką bado ginklo naudojimą, gyvybės gynėjai ir visi geros valios žmonės ypač susirūpinę, kad civiliai gyventojai, pirmiausia vaikai, jau ir taip skaudžiai kenčiantys karų smurtą, išvengtų siaubingos mirties dėl maisto stygiaus.

Kaip tik todėl norėtųsi aptarti šiai temai skirtą labai aktualų popiežiaus Leono XIV laišką Jungtinių Tautų specializuotos Maisto ir žemės ūkio organizacijos  (FAO) konferencijos 44-osios sesijos dalyviams. Susitikimas nuo birželio 28 iki liepos 4 dienos vyko Romoje, kur įsikūrusi FAO būstinė, tuo pat metu dėl žiaurių kovų sklindant žinioms apie bado grėsmę Šventosios Žemės regione Gazoje. Šventasis Tėvas savo kreipimesi patvirtino, kad Bažnyčia remia visas pastangas bado skandalui pasaulyje įveikti, primindamas, kaip Jėzus rūpinosi pamaitinti minias, stebuklingai padaugindamas duoną, kurios niekam neturėtų pritrūkti. 

Smerktina aiškios maisto strategijos stoka

Laiške FAO konferencijai pripažinęs, kad tinkamai reaguoti į aprūpinimo maistu bei daugybės žmonių nepakankamos mitybos problemas tebėra vienas didžiausių šiandienos viešojo gyvenimo iššūkių, popiežius Leonas XIV pirmiausia pasirėmė Evangelija, nurodydamas joje aprašytą Jėzaus atliktą duonos padauginimo stebuklą (plg. Jn 6, 1-13). Bažnyčia, skatinanti papiktinančio bado įveikimą pasaulyje, vadovaujasi šiuo evangeliniu pavyzdžiu, rodančiu, kad Viešpačiui Jėzui apaštalavimas yra neatsiejamas nuo Jo žodžių pasiklausyti susirinkusių žmonių  ne tik dvasinio, bet ir maistinio pasotinimo, primenant mokiniams ir apie jų atsakomybę sprendžiant šią problemą. Pasak Šventojo Tėvo, svarbu suprasti, kad to duonos padauginimo stebuklo esmė yra ne gamtos tvarkos perkeitimas, bet žmonių širdžių atvėrimas dalintis gėrybėmis. Kristus, stebuklingai padaugindamas turėtus penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis, kad būtų pasotintos tūkstantinės minios, patvirtino, jog tikrasis kelias įveikti badą yra solidarus maisto produktų paskirstymas, o ne godus „atsargų“ kaupimas. Ši evangelinė nuostata dabar dažnai pamirštama ir nors buvo imtasi tam tikrų tarptautinių pastangų, vadinamasis maisto saugumas daugelyje planetos vietų tebėra nepasiektas ir dėl nepakankamos mitybos kenčia šimtai milijonų pasaulio gyventojų, ypač varginguose ir kovų apimtuose regionuose. Popiežius Leonas XIV perspėjo, kad nesiimant sutelktų ir radikalių priemonių, Jungtinių Tautų Organizacijos strateginės programos „2030 Agenda“ vienas iš tikslų per ateinančius keltą metų likviduoti globalinį badą („Zero Hunger“), liks nepasiektas. Tai reiškia, kad mes vis dar esame toli nuo prieš 80 metų, 1945-aisiais, po nualinusio Antrojo pasaulinio karo, įkurtos tarpvyriausybinės institucijos, FAO, duotos užduoties įgyvendinimo.

Iš tikrųjų beveik milijardas įvairių tautų ir religijų žmonių skausmingai išgyvena maisto stygiaus nelaimę ir trokšta realių politinių bei ekonominių sprendimų dėl jų dramatiškos padėties pagerinimo, suprasdami, kad jie patys be kitų pagalbos niekada nepasieks šio tikslo. Daugelyje vargingų ir konfliktus išgyvenančių šalių paplitusio bado nesibaigianti bei periodiškai pasikartojanti tragedija yra tuo labiau gėdinga, suvokiant, jog pasaulyje ir netgi dažnai pačiose minėtose šalyse yra pakankamai žemės, gebančios išauginti pakankamai maistinių produktų (javų, daržovių ir vaisių). Tačiau nepaisant visų kalbų apie tarptautinius įsipareigojimus, susijusius su maisto saugumo garantijomis, bei reikiamo solidarumo būtinumą, praktiškai nemažėja tų vargšų, kuriems trūksta kasdieninės duonos. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog esant šiam rūpestį keliančiam kontekstui, ypač pasibaisėtinas tampa vadinamojo „bado ginklo“ naudojimas, kai tarptautiniuose ir vidiniuose konfliktuose kovoja ne tik reguliarios armijos, bet ir nedidelės teroristinės grupės, kurios išdegina pasėlių plotus, vagia, grobsto ir žudo naminius gyvulius, blokuoja siunčiamą humanitarinę pagalbą. Šios absoliučiai nusikalstamos taktikos užmačios yra labai aiškios: badaujančius žmones lengva kontroliuoti, išprovokuoti smurtinius susidūrimus, paniką ir vandalizmą, vesti į desperaciją ir dėl šio beviltiškumo greičiau pasiduoti priešui. Padėtį dar labiau sunkina, kai vykstant kovoms kariniais taikiniais tampa kanalai, aprūpinimo vandeniu sistemos, netgi vandentiekis, taip pat susisiekimo arterijos, keliai ir geležinkeliai: tada ūkininkai negali pristatyti savo produkcijos ir taip sąmoningai išprovokuojant maisto kainų šuolius. Tai sukelia dar masiškesnį mitybos stygių, ligas bei mirties atvejus, ypač vyresnio amžiaus asmenų, vaikų bei kūdikių tarpe. Tuo metu, kai civilius gyventojus kamuoja šie vargai, tas negandas sukėlę kariniai vadeivos bei įvairaus pobūdžio spekuliantai lobsta ir tampa vis labiau „riebūs“ iš šių nelaimių gaunamos naudos. Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu tarptautinė bendruomenė turi aiškiai įvardyti šį „bado ginklo“ naudojimą, kaip nusikaltimą žmoniškumui ir šios taktikos vykdytojus patraukti į griežtą baudžiamąją atsakomybę.

Kiekvienas atidėliojimas spręsti bado problemą dar labiau aštrina ir kai kuriais atvejais padėtį daro netgi pražūtinga. Šventasis Tėvas teisingai nurodo, kad augantis nerimas ir baimė, beviltiškumo jausmas dėl nesibaigiančių nepriteklių, gyvenimą daro vis sunkesnį ir išeities ieškojimas skatina masinį migravimą, prieglobsčio svetur paieškas, kurios irgi ne mažiau pavojingos bei nepakelia iš skurdo. Beje, nenorimos migracijos problemos sunkumai turi būti postūmis realiai pereiti nuo tuščių kalbų prie vaisingų darbų siekiant likviduoti globalinį badą, stengiantis, kad veiksmingų priemonių paieška taptų humanitarinės politikos centru. Tik tuomet vargstantys ir badaujantys žmonės tikrai galės pažvelgti į savo padėties gerinimą su didesniu pasitikėjimu ir viltimi. Į susipriešinimą ir pyktį vedanti propagandinių šūkių ir klaidinančių pažadų era turi būti vieną kartą nutraukta, aiškino popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, kad ir šiuo atžvilgiu neturime pamiršti, jog anksčiau ar vėliau turėsime duoti ataskaitą būsimosioms kartoms, kurioms teks priimti neteisybės ir nelygybės palikimą, jeigu dabar neatsakingai veiksime. Juk visos politinės krizės, kariniai konfliktai, ekonominiai sutrikimai vaidina didesnį ar mažesnį neigiamą vaidmenį aprūpinimo maistu sistemos pažeidimams, trukdo tiekti humanitarinę pagalbą nukentėjusiems regionams, mažina vietinio žemės ūkio produktyvumą. Visa tai ne tik sukelia gyventojų pakankamos ir sveikos mitybos stygių, bet ir paneigia kiekvieno asmens teisę saugoti savo gyvybę, siekti oraus gyvenimo sau ir savo šeimai, pabrėžia Šventasis Tėvas. Jis daro išvadą, kad be taikos, visuomeninės darnos ir santvarkos stabilumo nebus galima užtikrinti tvarų žemės ūkio vystymą ir aprūpinimą visiems prieinamu bei pakankamu maistu. Tam reikia kuo platesnio ir nuoširdesnio dialogo, kad suinteresuotos pusės gebėtų ne tik išreikšti savo nuomonę dėl globalinio bado problemos, bet ir dėmesingai išklausyti kitų, ieškant bendro sutarimo ir veikimo kartu. Pripažinęs, kad tam bus nemaža kliūčių dėl politinių nuostatų skirtingumo, popiežius Leonas XIV reiškė viltį, jog vadovaujantis žmoniškumo ir brolybės principais bus galima pasiekti teigiamų rezultatų.

Ekologija, žemės ūkis ir brolybė

Šventojo Tėvo laiške FAO konferencijai nurodoma, kad žemės ūkis ir maisto pramonė daro didelę įtaką gamtosaugai bei klimato kaitai ir atvirkščiai, todėl dėl šio glaudaus ryšio svarbu, jog į ekologinius iššūkius ir socialinius apsirūpinimo maistu klausimus turi būti atsiliepta kartu. Visuomeninio gyvenimo neteisybės, kurios sąlygoja stichines nelaimes ir biologinės įvairovės praradimą, kaip ir dirvožemio derlingumo mažėjimą, turi būti panaikintos, kad vyktų reikalingos ekologinės permainos, kurios gamtinės aplinkos tausojimą ir draugiškus bei solidarius žmonių saitus statytų į socialinės politikos centrą. Siekiant išsaugoti gyvybiškas ekosistemas ir nuskriaustas bendruomenes, įskaitant su gamtos aplinka ypač susietas čiabuvių gentis, būtina, kad vyriausybės mobilizuotų turimus resursus iš valstybinių bei privačių struktūrų ir tinkamai panaudotų nacionalines bei vietines pajėgas, priimtų tikrai strateginės reikšmės darbotvarkes, kuriose būtų teikiama pirmenybė miškų plotams bei dirvožemiams atkurti. „Be ryžtingų ir koordinuotų veiksmų klimato kaitos srityje bus neįmanoma užtikrinti tvaraus žemės ūkio vystymo ir maisto saugumo, kuris garantuotų pakankamą ir sveiką mitybą augančiam pasaulio gyventojų skaičiui“, – tvirtino popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, kad svarbu ne tik išaugini gausų derlių ir pagaminti daug maisto produktų, bet taip pat suformuoti teisingai ir tvariai veikiančias jų pristatymo bei paskirstymo sistemas. Neturi likti blokadų, grobstymų ir spekuliacijų bei techninių sutrikimų, kad maisto produktai už prieinamą kainą pasiektų visus. Reikia tarptautiniu ir nacionaliniu mastu persvarstyti ir atnaujinti pasaulines aprūpinimo maistu sistemas, vadovaujantis ne savanaudiška kūrinijos eksploatavimo logika, bet brolišku solidarumu, kad šioje perspektyvoje būtų tinkamai rūpinamasi aplinka, ištekliais ir žmonėmis, užtikrinant pakankamą maisto prieinamumą visiems, pradedant nuo vargingųjų ir silpnųjų visuomenės sluoksnių. 

Deja, pastaruoju metu, kai mes stebime ypač ryškų susipriešinimą tarptautiniuose santykiuose ir šalių visuomenėse, nuolat pasireiškiančią įvairaus pobūdžio krizėmis bei kon­fron­tacijomis, finansiniai resursai ir technologinės inovacijos pirmiausia nukreipiamos ne skurdui ir badui įveikti, o į ginklų gamybą ir prekybą jais, apgailestaudamas pripažino Šven­tasis Tėvas. Bandomos vėl primesti įvairios abejotinos, radikalizmu persmelktos, visuomenės sluoksnius, tautas etnines bei religines grupes supriešinančios ideologijos, tuo tarpu gyventojų santykiai vėsta, bendruomeniškumas nuvertinamas, slopinama brolybė ir socialinė draugystė. Todėl dabar, kaip niekada anksčiau, svarbu, kad mes visi taptume taikdariais, besidarbuojančiais ne tik dėl savo, bet ir kitų bendrosios gerovės ir aprūpinimas maistu yra reikšminga tos politikos dalis. Pagrindinė užduotis įtvirtinti stabilią taiką bei visuotinę pažangą turi būti suprasta pirmiausia, kaip badą, karą ir skurdą kenčiančių žmonių bei tautų gyvenimo sąlygų pagerinimas konkrečios pagalbos iniciatyvomis, pasiremiant geranorišku ir toliaregišku priėjimu. Popiežius Leonas XIV priminė savo pirmtako popiežiaus Pranciškaus pastebėjimą, išsakytą 2023 metų susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotais diplomatais, kad norint galutinai išspręsti globalinę bado problemą reikia nustumti į pašalį sterilią retoriką ir sutelkti tvirtą politinę valią, skatinant abipusio bendradarbiavimo atmosferą bei pasitikėjimą, kad būtų patenkinti visiems bendri poreikiai.

„Noriu patikinti, kad siekiant šio kilnaus tikslo Šventasis Sostas visada bus pasirengęs tarnauti visų žmonių santarvei, nepaliaudamas bendradarbiauti dėl visos tautų šeimos bendrojo gėrio“, – baigdamas savo laišką patvirtino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog ypatingas dėmesys bus skiriamas tiems, kurie kenčia badą ir troškulį, gyvena įvairaus pobūdžio periferijose ir nebegali atsitiesti nuo išsekimo dėl abejingumo tų, kuriems nepaliaujamo solidarumo rodymas turėtų būti svarbiausias gyvenimo bruožas. Su viltimi laukdamas Dievo pagalbos ir pakeldamas balsą už tuos, kurie yra ištikti bado ir skurdo nelaimės, popiežius Leonas XIV meldžia Visagalio Dievo malonės, kad FAO pastangos duotų brandžių vaisių ir būtų naudingi varguoliams bei visai žmonijai.

„Fiat panis“ užduotis

Galima priminti, kad Jungtinių Tautų specializuota struktūra FAO, telkianti tarptautines pastangas, kad būtų įveiktas globalinis badas, pagerinta žmonių mityba ir užtikrintas maisto saugumas, buvo įkurta 1945 metų spalio 16 dieną, taigi, netrukus minės savo veikimo 80-metį. Vienas pagrindinių šios organizacijos, kurios lotyniškas motto „fiat panis“ („tebūnie duona“), iniciatorių anglas politikas seras Džonas Boidas Oras (John Boyd Orr) už savo veiklą 1949 metais buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, taip pripažįstant jos aktualumą. FAO sudaro 195 valstybės narės, įskaitant Lietuvą bei Europos Sąjungą. Organizacijos pagrindinė būstinė įsikūrusi Italijos sostinėje Romoje, nors yra dar daug regioninių biurų, veikiančių daugiau kaip 130-yje šalių. Jų darbuotojai padeda vietinėms vyriausybėms ir kitoms institucijoms koordinuoti veiklą vystant žemės ūkį, miškininkystę, žvejybą, rūpintis dirvožemiu ir vandens resursais. Kartu su finansine pagalba, moksliniais tyrimais, techniniu aprūpinimu, rengiamos švietimo ir specialistų rengimo programos, renkami statistiniai duomenys apie vietinę aprūpinimo maistu padėtį.

FAO kas dveji metai Romoje organizuoja atskaitomąsias konferencijas, kuriose išrenkama 49 narių vykdomoji taryba ir generalinis direktorius. Dabar šias vyriausio administratoriaus pareigas užima Kinijos atstovas Ku Dongiu (Qu Dongyu). Atsiliepiant į beplintantį badą pasaulyje, ypač Afrikoje, 1974 metais FAO sušaukė Pasaulio viršūnių susitikimą maisto klausimais (World Food Summit), kuriame priimta deklaracija skelbia, jog „kiekvienas vyras, moteris ir vaikas turi neatimamą teisę būti laisvi nuo bado ir nepakankamos mitybos, kad galėtų palaikyti ir vystyti savo fizinius ir protinius gebėjimus“. Pasaulio lyderiai numatė šias problemas išspręsti per dešimtmetį, tačiau paaiškėjus, kad šio tikslo nebus įmanoma pasiekti ir per kelis dešimtmečius, naujas tokio masto viršūnių susitikimas 1996 metais jau su realesniu požiūriu numatė eliminuoti badą bei mitybos stoką XXI amžiuje. Tačiau popiežius Leonas XIV pastebi, jog nedarant konkrečių įpareigojančių veiksmų ir finansinius resursus labiau nukreipiant į ginkluotės stiprinimą, minėtas tikslas gali nebūti pasiektas ir dabartiniame amžiuje…

„Pro vita“, 2025 m. rugsėjo 5 d., nr. 9 (397)