Degei, bet nesudegei, tik ateities žvaigžde tapai
Lidija Veličkaitė
Ir vėl rugpjūčio 21-oji. Ją daugiausia prisimeną tie, kurie 1991 metais dieną-naktį stovėjo prie tuo metu vadinamų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (Parlamento) rūmų Vilniuje, kai okupacinės sovietinės armijos specnazo kariškiai mėgino į juos įsiveržti. Prabėgo 33 metai, ir daugelio tą naktį budėjusių jau nebėra tarp mūsų.
„Šiandien, kaip ir kiekvienais metais, tradiciškai susirinkome prisiminti ir pagerbti kario savanorio, Parlamento gynėjo Artūro Sakalausko atminimą. Nors prabėgo jau 33-eji metai, bet daugelis iš čia esančių vis mena ir išgyvena tas lemiamas 1991 metų rugpjūčio lūžio akimirkas, kai buvo apginta Lietuvos laisvė, kai žlugo reakcinių jėgų įvykdytas karinis pučas Maskvoje ir kai netekome bendražygio, kario savanorio, Lietuvos Parlamento gynėjo Artūro Sakalausko. Šiais metais, minėdami Baltijos kelio 35-metį ir okupacinės Rusijos armijos išvedimo iš Nepriklausomos Lietuvos valstybės 31-ųjų metų sukaktį, prisimename ir tą neapsakomą tautos vienybės jausmą, susitelkimą, bei ryžtą atkurti, apginti Lietuvos Nepriklausomybę ir ją nuolat saugoti. Kiekvieną nerimo akimirką nuolat keitė vilties ir iškovotos pergalės akimirka. Nes Tėvynės laisvė mums buvo ir lieka svarbiausia. Kiekvienas ir visi kartu laisvų demokratinių pasaulių visuomenės turime nuolat saugoti laisvę, – kalbėjo renginio vadėjas Gintaras Mikalauskas.
Iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo kario savanorio mama Genovaitė Sakalauskienė, sesuo Aušra, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Seimo ir Vyriausybės nariai, Prezidentūros atstovai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybė, Lietuvos kariuomenės pajėgų ir dalinių vadai, Lietuvos laisvės gynėjai ir Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, A. Sakalausko bendražygiai, visuomeninių organizacijų atstovai ir kiti garbingi svečiai. Rikiuotėje – Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai su LR ir savanorių pajėgų vėliavomis, bei Lietuvos šaulių sąjungos būrys, 1990-1991 metų Lietuvos laisvės gynėjai ir Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. Pagerbimo ceremonijoje grojo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas (vadovas kpt. Ričardas Čiupkovas), dainavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė).
Iškilminga pagerbimo ceremonija, minint kario savanorio Artūro Sakalausko 33-iąsias žūties metines, pradėta sugiedant Lietuvos himną.
„Miela ponia Genovaite, mieli susirinkusieji, visi, kurie kiekvienais metais ateina čia pagerbti atminimą žmogaus, padėjusio galvą už tai, kas yra svarbiausia – už laisvę, už žmogaus orumą, už mūsų teisę gyventi taip, kaip mes norime gyventi, už mūsų teisę spręsti, kas yra mūsų draugai ir sąjungininkai. Taip, prisijungdamas prie naujausios Lietuvos istorijos, prie nepriklausomybės laikų istorijos didvyrių panteono – Sausio 13-osios, Medininkų posto, pareigos žmogus, priesaikos žmogus, suprato, kas yra svarbiausia. Kai susirinkę paminime paskutinę okupacijos auką, kartu pažymime žlugusį Maskvoje pučą. Tačiau dabar visi puikiai matome, kad imperijos grobuonis atgimė ir tas pučas gavo progą revanšui. Dabar matome tas pačias jėgas, idėjas, kurių nepavadinsi vertybėmis, bandant ir vėl kėsintis į tai, kas anuokart buvo apginta – į žmogaus laisvę, orumą, į teritorinį vientisumą valstybių, kurį gina tarptautinė teisė. Ir darome tai, kam būtų pritaręs A. Sakalauskas – stipriname savo pajėgumą, galimybę atremti bet kokias grėsmes, – kalbėjo ministrė pirmininkė I. Šimonytė. Premjerė įsitikinusi, kad A. Sakalauskas buvo už taiką. Taika yra žmonių susitarimas laikytis tam tikrų taisyklių ir kartu sugyventi, gerbiant kitokią nuomonę, nebandant kažkokių nesutarimų spręsti jėga, nebandant savo valios primesti kitam, vien todėl, kad tu esi stipresnis, turtingesnis, ar turi daugiau ginklų. Tai nėra taika, tai okupacija ir kapituliacija. Premjerė sakė: „Kai vis girdime įvairių kalbų apie taiką, kad reikia kitaip spręsti kylančius konfliktus, nes blogai, kai žūsta žmonės, turime prisiminti, kad negalima pasiduoti kažkokiems bandymams pamainyti žodžius, pakeisti tikrąjį turinį kažkokiais maloniai skambančiais apibūdinimais, užmigti, nusiraminti, nes gali nepastebėti, kad prarasi tai, kas yra svarbiausia, tai kas įprasmina mūsų gyvenimą, mūsų pačių valstybę, žmones, mūsų pačių teisę, kaip mes norime gyventi. Ir aš esu tikra, kad Artūras, sėdėdamas aukštai, tikrai tam pritartų.“
„Kiekvienais metais, kai čia susirenkame, prisimename ir kalbame apie labai didelius, plačios apimties dalykus ir apie vieno kario Artūro Sakalausko likimą. Susikryžiuoja įvairios reikšmės ir man vis grįžta mintis apie vieno jauno vaikino pasirinkimą. (…) Kodėl jis čia turėjo atsidurti ir žūti. Tai buvo jo sprendimas, paprastas ir aiškus – mano šalis, mano Tėvynė yra pavojuje, aš galiu stoti jos ginti. Taip pat ir Lietuvos pasirinkimas – būti laisva valstybe, ginti savo laisvę, stovėti ir nesitraukti prieš nuožmų priešą, kuris nori paniekinti laisvę ir žmoniškumą“, – kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis.
Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, pažymėjo, kad kario Artūro likimas ypač glaudžiai susijęs su mūsų labai ypatingai svarbiu istorijos etapu, kurį daugiau jam teko pažinti iš knygų, pasakojimų, liudijimų, kurį jis vadina geopolitiniu stebuklu. 1990 m. kovo 11-oji vis dėlto buvo tautos apsisprendimas, bet kartu ir drąsių lyderių, kurie žinojo, kad tas sprendimas nebus palaikomas net ir didžiųjų demokratijų, nes nebuvo tikėta, kad lietuviai, latviai ir estai gali atkurti savo laisvę ir įtvirtinti nepriklausomybę. Buvo siūloma neskubėti, palaukti, derėtis dėl federacinių, konfederacinių ryšių, nereikia imperijos taip greitai sugriauti. Ir tai turi atgarsį ir šiandieną, kai neduodama ginklų Ukrainai iki galutinės pergalės, nes negalima Rusijos sudaužyti, kad nebūtų dar blogiau. Tie, kurie sakė neskubėkim ir dabar tą patį sako, kad nereikia mums ginkluotis, nereikia stiprinti savo gynybos, lyg tai būtų provokacija. Ministras pabrėžė: „Jei mes būsime stiprūs – turėsime taiką. Todėl turim stiprinti savo gynybą ir turėti tautos valią priešintis. Ir Artūras yra viso to simbolis ir jo auka, ir prisiminimas apie jį įkvepia, ir turi iš kartos į kartą įkvėpti tą valią priešintis, nes priešas laimi ne tada, kai užkabina svetimas vėliavas, bet tada, kai palaužia valią priešintis.“
Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimondas Vaišnoras kalbėjo apie teroro mašiną pervažiavusią per Lietuvą ir nusinešusią daug tautiečių gyvybių 1940-1941 metais, pokaryje, bet ir atkūrus Lietuvos valstybę. Krašto apsaugos tarnyba buvo viena iš gynybinių organizacijų, kuri, generolo žodžiais, susikūrė ant Parlamento barikadų. Ir Artūras, kaip šios organizacijos narys, nepriklausomybės gynėjas, buvo vienas iš jų. Deja, totalitarinis režimas, nenorėdamas sugriauti Sovietų sąjungos likučių, pasikėsino ir nusinešė Artūro gyvybę. Šiandien mūsų kariuomenė stiprėja, esame NATO, paties galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalis, turime sąjungininkus Lietuvoje, kurie pasiruošę stoti kartu su mumis į kovą, jeigu to reikėtų. Kariuomenės vadas užtikrino, kad Lietuvos kariai, vykdys savo pareigą, kad nereikėtų daugiau tokių paminėjimų, kaip šiandien. Visų vardu generolas pareiškė didžiausią pagarbą kariui savanoriui Artūrui.
Kviečiama kalbėti, Artūro mama Genovaitė Sakalauskienė priminė: „1991 m. rugpjūtis. 21 diena. Vėlus vakaras. Žvaigždė dega danguje. Skaisčiai dega, krenta ir užgęsta. Ir tu Artūrai žvaigždele degei tą naktį. Degei, bet nesudegei, tik ateities žvaigžde tapai.“ Motina didžiavosi, kad jos sūnus, karys A. Sakalauskas, žuvo gindamas laisvę ir nepriklausomybę. Garbė jam. Garbė ir visiems didvyriams, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir duok Dieve, kad neraudotų motinos daugiau. Motina prisipažįsta esanti dzūkelė, gimusi 1941 metais Alytuje. Tuo metu ant miesto krito bombos. Jai mama pasakojo, kad ją, tik gimusią, nešė į Angelų Sargų bažnyčią krikštyti. Kunigų nerado, tad, paėmusi švęsto vandens, pakrištijo. Jei prieš karą šeima gyveno gana turtingai (šeimoje augo 7 vaikai), pokaryje turėjo kęsti alkį. Tad motina jau tada gerai suprato duonos skonį ir vertę. Šiandieną vėl nerimas dėl kaimyno iš rytų, kad neatimtų dabar turimos duonos. Tad G. Sakalauskienė kreipiasi į Lietuvos vadovus, kad sugebėtų taip atremti priešą, kad karas Lietuvoje nekiltų.
Maldą, žuvusiems už Lietuvos laisvę, perskaitė Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. plk. ltn. Remigijus Monstvilas.
Tylos minute pagerbtas karys savanoris A. Sakalauskas ir visi žuvusieji, ir šiandien žūstantys už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, atminimas. Nuaidėjo trys atminimo salvės, kurias kario savanorio A. Sakalauskui ir visiems už laisvę ir nepriklausomybę kovojusiems ir žuvusiems atminti atliko Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai. Prie paminklinio akmens, skirto kariui savanoriui A. Sakalauskui padėta gėlių. Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai išnešė gėles žuvusiems laisvės gynėjams pagerbti, kurios visų susirinkusių vardu padėtos prie laisvės gynėjų kapų Antakalnio memoriale.
Padėkojęs visiems susirinkusiems, laisvės gynėjams ir Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, atėjusiems pagerbti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjo kario savanorio A. Sakalausko atminimą, renginio vedėjas paragino kiekvieną iš mūsų neužmiršti savo pareigų ir atsakomybės mūsų Tėvynei. Paprašė renginio dalyvių dar neišsiskirstyti, pabūti kartu, pasivaišinti kareiviškomis vaišėmis, pasidalinti istorinių akimirkų prisiminimais, bei pasiklausyti lietuviškų melodijų ir laisvės dainų.
Gr. Michail Lysenko ir Astos Kazlauskienės nuotraukos
„XXI amžius“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 33–34 (2598–2599)
