Dėkoja Dievui, kad leido gyventi ant Nemuno kranto

Laikas ir žmonės

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

SUDARGAS. Tai miestelis, įsikūręs Paprūsėje, Šakių rajono savivaldybėje, kairiajame Nemuno krante – reikšminga vieta Lietuvos knygnešių istorijoje. Apie knygnešius, gyvenimą pasienyje ir dar daug ką – pokalbis su sudargiškiais Irena ir Jonu Prūsaičiais.

45-eri metai mokyklai

I ir J. Prūsaičių lūpomis pasakojamos Sudargo krašto, pačių gyvenimo istorijos kelią ir nuostabą, ir džiaugsmą, kad ši pora 53 metus gyvena darnoje. 

Pokalbio pradžioje Irena atskleidžia, kad jai tekę gyventi ir mokytis keliose pasienio su Karaliaučiaus sritimi Paprūsės miestelių mokyklose: Slavikuose, Kudirkos Naumiestyje, Sudarge, kuriame jau visam laikui apsigyveno prieš daugiau nei penkiasdešimt metų ir pradėjo dirbti mokykloje, čia begyvendama studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 18 metų Sudargo mokyklai vadovavo. Iš viso šiai mokyklai atidavė 45-erius metus. Irena prisimena, kad keitėsi mokyklos pavadinimas, bet labiausiai ją džiugino, kuomet 2004 metais Sudargo pagrindinei mokyklai buvo suteiktas knygnešių patriarcho kunigo Martyno Sederevičiaus (1829 11 09–1858 11 27–1907 03 07) vardas. Prieš ketverius metus, rugsėjo 2 dieną, Sudargo Martyno Sederevičiaus pa­grin­dinė mokykla buvo uždaryta.

„Pro savo namų langus matau mokyklą… Kai ją uždarė – tokie jausmai ir emocijos užplūsdavo. Trūksta mokyklos, mokinių“, – atvirauja I. Prūsaitienė. 

Ji prisimena, kad dvejus metus važiuodavo į Būdviečių gyvenvietę Karaliaučiaus srities šiaurinėje dalyje dėstyti lietuvių kalbą. 

Kaimas su priemiesčiais

J. Prūsaitis kilęs iš gretimo – Pervazninkų kaimo, bet prasidėjus kolektyvizacijai gimtąją sodybą teko palikti ir statytis namus Sudarge, kur gyvena su Irena nuo 1972 metų. iki šiol. Jonas dirbo vairuotoju kolūkyje, paskutinė darbovietė – ugniagesys Sudargo gaisrinėje.

„Mokiausiu aš namuose… Viename mūsų namo gale buvo įrengta Pervazninkų pradinė mokykla. Toks nurodymas buvo. Pervazninkai turėjo net dvi pradines mokyklas. Pervazninkuose kolūkis vadinosi „Žings­nis pirmyn“, ale nenužengėm niekur, tai kolūkius sujungė ir paskiausiai pavadino Sudargo, – prisimena Jonas. – Pervazninkų kaimas tai didelis buvo, kaip aš sakau, su priemiesčiais: kur dabar gyvenvietė – tai buvo Pašiliniai, kur aš gyvenau – Paplynėlė, piečiau – Rakai, dar kitas vietas Pempėnais, Kregždėnais vadindavo.“ 

Knygnešių tėvas

Kaip žinia, Sudarge klebonavo ir knygnešystę plėtojo kun. Martynas Sederevičius. Pasak I. Prūsaitienės, sudargiečiai su rajoninėmis organizacijomis knygnešystės atminties gaivinimo programos ėmėsi dar gūdžiais 1984 metais, kai buvo minimas spaudos atgavimo 80-metis.

„Sudargo pagrindinėje mokykloje buvo įkurtas klubas – Sederevičiukai. Rinkom atsiminimus apie knygnešius. Tuomet nebuvo vaiko, kuris nežinotų, kas yra kun. M. Sederevičius, knygnešiai“, – sako I. Prūsaitienė.

Jonas pasakojo, kad dar 1932 metais visuomeninių organizacijų – pavasarininkų ir ateitininkų – pajėgomis ant knygnešių M. Sederevičiaus ir Serafino Lauryno Kušeliausko kapo pastatytas iškilus paminklas išliko iki šių dienų, o 1989 metais, minint kun. M. Sederevičiaus 160-ąjį gimtadienį, paminklas buvo restauruotas. 

„Kunigas Martynas Sederevičius buvo palaidotas su mano močiutės brolio vikaro Felikso Martišiaus sutana... Nes nerado tokio nesudėvėto drabužio, kad tiktų laidoti…“ – įdomius faktus atskleidžė J. Prūsaitis. 

Išsaugojo Trispalvę

Šiandien Sudargo miestelyje belikę 1944 metais susprogdintos Šv. Jono krikštytojo bažnyčios pamatai.

„Aš esu buvęs toje bažnyčioje… Joje buvau krikštytas. Esu gimęs vasario mėnesį. Vėliau rusų armija atėjo iki Juodkupio upelio, o vokiečiai įsitvirtinę buvo miestelyje ant kalniuko. Bažnyčios bokštuose žvalgai įsitaisę, tai tik kitų metų sausį Sudargas buvo „išvaduotas“… Vokiečiai atsitraukdami ir katalikų, ir evangelikų liuteronų bažnyčias susprogdino…“ – pasakoja J. Prūsaitis.

Šiemet sudargiečiai gražiai paminėjo Kovo 11-ąją, šventėje I. ir J. Prūsaičiai išdidžiai iškėlę laikė Trispalvę, su kuria 1989 m. rugpjūčio 23 d. vyko į Baltijos kelio akciją.

„Stovėjome tarp Jonavos ir Ukmergės, nes autobusiuko sankaba sugedo… Šiaip taip namo parvažiavome. Kartu važiavo ir sūnūs Tomas su Jonu“, – prisiminė Jonas, o Irena priduria: – „O mes moterys – dukros Žaneta ir Milda, kuriai buvo vos vieneri, ir mano anyta Agota – namuose susikibę už rankų stovėjome.“ 

Prašo taikos

I. ir J. Prūsaičiai pripažįsta – keičiasi Sudargas. Viena vertus, neliko daug įstaigų, tačiau sutvarkyti penki piliakalniai, kurie mena ne tik kovas su kryžiuočiais. Istoriniu ir archeologiniu požiūriu Sudargo piliakalnių reikšmingumas prilygsta Kernavės piliakalniams. Viduramžiais čia stovėjo viena svarbiausių gynybinių pilių, o dabar atsiveria nuostabus Nemuno peizažas ir akį džiuginantys horizontai. Džiugina ir Sudarge atsiradę paminklai Melno taikai atminti bei rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio (Jerome David Salinger, 1919–2010) knygai „Rugiuose prie bedugnės“, nes jo autoriaus protėviai kilę iš čia. Tie paminklai traukia turistus. Sudargiečiai džiaugiasi, kad miestelyje kol kas dar išliko seniūnija, biblioteka, aktyvi bendruomenė.

„Nepuošia miestelio centre esantys apleisti, negyvenami pastatai“, – sako pašnekovai ir atvirauja, kad didžiuojasi, jog gyvena Sudarge ir dėkoja Dievui, kad „leido gyventi ant Nemuno kranto“. 

„Kai dalyvaujame šv. Mišiose bažnyčioje, meldžiamės ir prašome Lietuvai, pasauliui taikos!“ – sako sudargiškiai. 

Ireną ir Joną galime matyti besilankančius įvairiuose koncertuose, renginiuose. 

„Švenčiam gyvenimą!“ – sako Irena pridurdama, kad aplankyta su sutuoktiniu Jonu ne viena Europos šalis. 

„53-eji metai kartu pragyventi… Gal todėl, kad katalikiška santuoka… Kad tik sveikatos būtų…“ – priduria Jonas. 

Beje, Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Motinos dienos proga Ireną Prūsaitienę apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Šakių rajonas

„Sidabrinė gija“, 2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 4 (126)