Dievas tars paskutinį žodį

Minint Rusijos agresijos prieš Ukrainą tragišką 1000 dienų sukaktį

Mindaugas BUIKA

Maldos, solidarumo ir taikos poreikis

Tenka pripažinti, jog ir besibaigiančiais 2024 metais nenoromis ryškiausiu kariniu ir politiniu veiksmu Europoje, o gal visame pasaulyje, liko Rusijos valdomo Kremliaus autoritarinio režimo karas prieš Ukrainą, sukėlęs didelį popiežiaus Pranciškaus ir visos Katalikų Bažnyčios susirūpinimą.

Lapkričio mėnesį tarptautinėje bendruomenėje plačiai prisiminta Rusijos tiesioginės agresijos prieš laisvę ir nepriklausomybę ginančią ukrainiečių tautą jau 1000 dienų (galima priminti, kad Pirmasis pasaulinis karas, vadintas Didžiuoju, tęsėsi 1568 dienas) sukaktis. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin) ta proga išreiškė viltį, kad ši liūdna sukaktis „visiems pažadins didesnį atsakomybės jausmą dėti visas pastangas, kad kovose vykstančios žmonių skerdynės būtų nutrauktos“. Pavartoti žodžiai „žmonių skerdynės“ vėl priminė Pirmąjį pasaulinį karą, kurį irgi taip įvardijo tuometinis popiežius Benediktas XV, reikalaudamas atstatyti taiką. Artimiausias Šventojo Tėvo bendradarbis kardinolas P. Parolinas gerai žino padėtį Ukrainoje, nes liepos pabaigoje pats lankėsi toje šalyje, susitiko su prezidentu Volodymyru Zelenskiu, kita valstybės ir vietinės Bažnyčios vadovybe, bendravo su paprastais žmonėmis, apžiūrėjo per bombardavimus sunaikintų institucijų, įskai­tant mokyklas ir ligonines, griuvėsius. Kaip jau panešta, karo „sukaktuvėse“, lapkričio 18 dieną duotame interviu Vatikano žinių kanalo „Vatican News“ vyriausiam redaktoriui Andrejui Tornieliui (Andrea Tornielli) jis sakė, jog „negalima likti abejingais mus kasdien pasiekiamai informacijai apie vis naujas žmonių aukas ir šalies naikinimą“. Ukrainiečiai yra tauta, patyrusi neteisingą išpuolį ir dabar išgyvena kankinystę, liudydama ištisų kartų vyrų, jaunesnio ir vyresnio amžiaus, pasiaukojimą. Jie, atplėšti nuo mokslo, darbo ir šeimos, kovoja pirmosiose fronto linijose, kad apgintų savo tėvynę. Vykstantis karas yra taip pat tragiška patirtis tų, kurie išgyvena savo mylimųjų žūtį nuo priešo raketų ir bombų smūgių į gyvenamuosius kvartalus, skausmą dėl prarastų namų ir priverstinio pabėgėlių gyvenimo skurde bei nesaugiomis sąlygomis. Šiomis dramatiškomis aplinkybėmis, pasak Vatikano valstybės sekretoriaus, Bažnyčia pirmiausia kviečia tikinčiuosius be paliovos melstis, prašyti Dievo, kad atverstų „karo viešpačių“ širdis ir šauktis užtarimo Švč. Mergelės Marijos, Taikos karalienės, kuri ypač garbinama toje prieš daugelį amžių krikštą priėmusių rytų slavų žemėje.

Be abejonės, yra svarbus ir įpareigojantis solidarumas ukrainiečiams, užtikrinant, kad niekada nepritrūktų materialinės bei karinės paramos tiems, kurie reikalingi ne tik užuojautos, bet ir palaikymo, kad atremtų gausesnės priešo kariaunos puolimą, išgyventų sugriautos infrastruktūros būklę. „Bažnyčia Ukrainoje daug daro dėl vargstančių šalies gyventojų, kasdien dalinasi primestą karą patiriančios tautos likimu“, – tvirtino kardinolas P. Parolinas. Tačiau, jo įsitikinimu, reikia taip pat stengtis, kad būtų girdimas Bažnyčios, kaip bendruomenės, kaip Dievo tautos, balsas, reikalaujant teisingos taikos atstatymo. Turi būti išklausytos ir apsvarstytos taikingų siūlymų iniciatyvos, pripažįstant, popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, kad karas visada ir visiems yra pralaimėjimas. O ką jau kalbėti apie dėl konflikto Rytų Europoje atsinaujinusias ginklavimosi varžybas, kuriant naujus mirtį nešančius įrankius, pavyzdžiui, jau lyg ir užmirštas galingas vidutinio nuotolio raketas. Nurodęs į šį nesveiką ir papiktinantį reiškinį, Vatikano valstybės sekretorius pripažino, jog tai, kas vyksta Ukrainoje vis nesibaigiant smurtui, neretai sukelia suprantamą bejėgiškumo jausmą. Vis dėlto mes, kaip viena žmonijos šeima, galime ir turime padaryti daugiau, kad ta karo beprasmybė būtų nutraukta. Kardinolo P. Parolino nuomone, pirmiausia reikia tuoj pat sustabdyti naikinimą ir mirtį nešančias karines kovas, paskelbiant paliaubas visoje fronto linijoje. Žinoma, kai kas vertina, kad tokios paliaubos reikštų penk­tadalio Ukrainos teritorijos okupacijos „užšaldymą“ bei galimybę atnaujinti karines pajėgas, kad vėliau būtų tęsiami įnirtingi mūšiai. Nepaisant šių pagrįstų abejonių, reikia pripažinti, kad net ir laikinos paliaubos padėtų išgelbėti tūkstančius žmonių gyvybių bei sustabdyti gyvybiškai svarbių, pavyzdžiui, energetikos struktūrų, naikinimą. „Derybos dėl teisingos taikos trunka ilgai, tuo tarpu paliaubų paskelbimui šalių susitarimu užtektų kelių valandų, esant geros valios nusistatymui“, – teigė Vatikano valstybės sekretorius. Jo įsitikinimu, kovas pirmiausia turi nutraukti Rusija, kuri pradėjo agresiją ir atsakinga daugumą karo nusikaltimų. Paminėtas ir popiežiaus Pranciškaus pastebėjimas, jog šiandien ypač reikia tarptautinio lygio politinių lyderių, pasirengusių drąsioms deryboms ir tikinčių ne karo tęsimu, bet taikos siekio sėkme. Jie supranta, kokią didelę grėsmę sukelia užtęstas ir be pertraukos vykstantis karinis konfliktas, žinant, kad jo padariniai gali būti lemtingi ne vien Ukrainai, bet ir Europai bei visam pasauliui.

Toliaregiškumas ir bent minimalus pasitikėjimas

Gerai žinomas Rusijos prezidento Vladimiro Putino šantažas dėl branduolinių ginklų galimo panaudojimo, atliekant juos nešančių raketų bandymus ne kariniuose poligonuose, bet smūgiais į Ukrainos miestus. Tačiau trečiojo pasaulinio karo grėsmė iš tikrųjų tampa reali, ypač kuomet Kremliaus režimo „specialioji operacija“ įgyja vis aiškesnius azartinio lošimo bruožus, karo reikmėms skiriant daugiau nei trečdalį valstybinio biudžeto ir prarandant dešimčių tūkstančių „rekrūtų“ gyvybes. Planetai atsidūrus prie masinio naikinimo bedugnės šlaito, Šventasis Sostas savosios diplomatijos pastangomis bando daryti viską, kas įmanoma, kad šia tema būtų palaikomi atviri dialogo kanalai, sakė kardinolas P. Parolinas. Tačiau kartais atrodo, jog istorijos laikrodis ėmė suktis atgaline kryptimi, link praėjusio amžiaus grėsmingos situacijos su jai būdingais ultimatumais, pretenzijomis ir pageidaujamomis valstybinių sienų „korekcijomis“. Anot Vatikano valstybės sekretoriaus, susidaro įspūdis, jog diplomatinės pastangos, su joms būdingu kantriu dialogu ir derybiniu lankstumu, atmetamos, lyg nereikalingi praeities reliktai. Už tai didžiulę kainą moka nekaltos aukos – civiliai gyventojai, milijonai karo pabėgėlių, suirę ekonominiai santykiai, kaip ir tautų sąžinė, kuri turi stiprinti savižudiškos kaltės jausmą. Juk karas pavogė ištisų kartų, ypač vaikų ir jaunų žmonių, ateitį, sukūrė ryškaus atsiribojimo ir netgi brolžudiškos gretimų tautų neapykantos atmosferą. „Kaip mums desperatiškai dabar reikia įžvalgią viziją turinčių valstybininkų, galinčių ryžtingai veikti nuolankumo dvasioje, susitelkusių į savo žmonių gelbėjimą ir gerovę“, – sakė kardinolas P. Parolinas. Jų pasiaukojančios pastangos padėtų išsaugoti daugybę gyvybių, išvengti gausybės ašarų, gedint žuvusių artimųjų, be globos likusių šeimų, kurių tėvai žuvo kautynėse.

Vatikano valstybės sekretorius, kuris pats yra patyręs diplomatas, atstovauja Šventajam Sostui svarbiausiuose tarptautiniuose forumuose, bendrauja su valstybių vadovais ir gerai žino vyraujantį jų nusistatymą, minėtame interviu buvo paklaustas, ar yra realių perspektyvų deryboms dėl konflikto Ukrainoje nutraukimo. Atsakydamas jis pripažino, jog „signalai kol kas nėra tam palankūs“, kadangi politinių viršūnių susitikimuose, ypač Europoje ir NATO, daugiau kalbama apie aprūpinimą ginklais ir jų naudojimą, kad būtų įveiktas priešas ar priverstas nusileisti ir pasiduoti. Taip stengiantis pasiekti vienos pusės pergalę, o kitos pralaimėjimą, kovos gali tęstis ilgai iki visiško išsekimo ir daugybės abipusių netekčių. „Tačiau derybos visada yra galimos bei pageidaujamos tiems, kurie teisingai vertina žmogaus gyvybės šventumą“, – pabrėžė kardinolas P. Parolinas. Be to, reikia aiškiai suprasti, kad derybų siekis nėra silpnumo, bet drąsos bruožas, kaip moko popiežius Pranciškus. Jis aiškiai nurodo, kad „sąžiningos derybos“ ir „garbingi kompromisai“ turi būti veikimo siekiai tų, kurie savo rankose turi tarpusavyje nesutariančių šalių ir tautų likimą. Dialogas įmanomas, jeigu yra bent minimalus pasitikėjimas tarp šalių ir tai reikalauja nuoširdumo bei sąžiningumo iš visų. Bet jeigu nėra tokio pasitikėjimo, jeigu veiksmuose trūksta nuoširdumo ir daugiau galvojama apie siaurus interesus, tada visi susitaikymo siekiai lieka užblokuoti. Dėl to Ukrainoje, Šventojoje Žemėje ir daugelyje kitų pasaulio vietų tęsiasi kruvini konfliktai, žmonės tarpusavyje grumiasi ir žūsta. „Tačiau negalima pasiduoti karo neišvengiamybės jausmui“, – tvirtino Vatikano valstybės sekretorius, vildamasis lyderių atsakomybės proveržio, kurio reikalauja objektyvus susidariusios padėties supratimas. 

Liūdna statistika ir išeities paieškos

Pats „Vatican News“ vyriausias redaktorius A. Tornielis karo Ukrainoje pradžios 1000 dienų sukakčiai skirtame komentare pirmiausia primena, kad kovos 2022 vasario 24 dieną prasidėjo Rusijos Federacijos karinių pajėgų įsiveržimu į taikios kaimyninės šalies teritoriją. Įsakymą vadinamajai „specialiajai karinei ope­racijai“ davė Kremliaus režimo vadovas Vladimiras Putinas, kuris pirmiausiai ir labiausiai atsakingas už šią nusikaltėlišką akciją, nors jo rėmėjas Maskvos stačiatikių patriarchas Kirilas tai vadina „šventuoju karu“. Karo pasekmė – stulbinantis netekčių, tiek karinių, tiek civilių, skaičius, įskaitant tokias nekaltas aukas, kaip subombarduotose miestų gatvėse ir mokyklose žuvę tūkstančiai vaikų. Vatikano žiniasklaidoje paskelbtoje statistinėje apžvalgoje minimi įtakingo JAV laikraščio „The Wall Street Journal“ duomenys, paremti slaptais šaltiniais, kad per šį karą jau žuvo arba buvo sužeisti apie milijonas ukrainiečių ir rusų, tiek abiejų pusių kariškių, tiek Ukrainos civilių gyventojų. Gyvybiškai svarbios Ukrainos infrastruktūros agresorius irgi nepagailėjo: toje apžvalgoje nurodoma, kad raketomis, bombomis ir dronais atakuotos 3789 mokyklos, iš kurių 356 buvo visiškai sunaikintos. Taip pat pažeista 1619 medicinos įstaigų, kurių 214 visai sugriautos ir gausiam ukrainiečių sužeistųjų skaičiui gydyti ypač reikalinga solidari tarptautinė pagalba. Labai sutrikdytas Ukrainos ekonomikos veikimas: pavyzdžiui, istoriškai ši derlingo juodžemio šalis buvo vadinama „pasaulio duonos pintine“, nes eksportuodavo penktadalį (daugiau kaip 20 %) planetos grūdų ir beveik pusę (45 %) augalinio aliejaus. Šiandien, vykstant kovoms, Juodosios jūros uostai užblokuoti, todėl prekybiniai ryšiai nutrūkę ir dėl to ypač kenčia vargingos Afrikos tautos, kurių nepasiekia buvę pigesni Ukrainos maisto produktai. Agresoriaus užpultos šalies sunkią ekonomikos padėtį liudija didelė infliacija (8-9 %), sparčiai augančios vartojimo prekių kainos, nacionalinės valiutos nuvertėjimas, su pertrūkiais vykstantis aprūpinimas elektros energija. Nors dėl menko gimstamumo ir gausios migracijos Ukrainos gyventojų skaičius rekordiškai sumažėjęs –1991 metais šalis turėjo beveik 50 milijonų gyventojų, dabar jų liko tik šiek tiek daugiau nei 30 milijonų (netektis beveik 40 %), tačiau nedarbas išlikęs didelis (beveik 15 %), nes darbuotojai – fronte arba tapę pabėgėliais. Tai sukelia didelį skurdą ir pagal visus socialinius rodiklius Ukraina tapo labiausiai varginga Europos šalis.

Dėl karo aplinkybių Ukrainos valstybinės socialinės paramos programos silpnos, didelė biudžeto dalis skiriama gynybos reikmėms, todėl tarptautinė humanitarinė parama gyvybiškai svarbi. Ši pagalba, įskaitant Bažnyčios pastangas, yra suteikiama, nors ne tokiu mastu, kokio reikėtų, nes politiniuose sluoksniuose pirmiausia kalbama apie kovinės ginkluotės pristatymą už šimtus milijonų ir milijardų dolerių. Be abejonės, ginklai, įskaitant ypač brangias priešraketinės gynybos sistemas, reikalingi atremti priešo atakas, tačiau tenka pripažinti, jog tarptautinio karinio pramoninio komplekso augimas kelia daug klausimų. Kadangi šis globalinis „biznis“ gauna didelį pelną, tai jis natūraliai suinteresuotas tęsti karo tragediją, nes klesti didžiulių žmonių aukų ir gyvenimo infrastruktūros naikinimo sąskaita, todėl jis negali būti taikos nešėjas. Tai pripažinęs A. Tornielis teisingai tvirtina, kad susidariusi dra­matiška karo padėtis turi skatinti ne ginklavimąsi, bet ieškoti konflikto nutraukimo būdų paliaubų ir taikos derybų keliu. Reikalingi „garbingi kompromisai“, apie kuriuos kalba Šventasis Tėvas, nurodydamas į pavojingą karo tęsimo spiralę, galinčią Europą ir pasaulį įtraukti į branduolinės tragedijos bedugnę. „Žinoma, negalima užmerkti akis ir nematyti, jog dabar diplomatinis peizažas yra negyvas“, – pažymi A. Tornielis. Jo pastebėjimu, tam tikrą viltį teikia išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ir jo pažadai daryti viską, kad kovos tarp Rusijos būtų nutrauktos ir taip trečiojo pasaulinio karo būtų išvengta. Tačiau tam, kad būtų paskelbtos paliaubos ir pradėtos realios teisingos taikos derybos, nepakanka vieno lyderio įsipareigojimo, tuo turi rūpinti visi. Ypač to reikėtų laukti iš įtakingų Europos valstybių vadovų, kurių pirmtakai, atmetę susipriešinimą, po Antrojo pasaulinio karo gebėjo sukurti Vakarų Europos bendruomenę, garantavusią stabilios taikos dešimtmečius ir vis glaudesnį bendradarbiavimą mūsų kontinente.

Deja, dabar vėl susitelkiama į siautulingas ginklavimosi varžybas, kuriami ir bandomi nauji galingi gin­klai, formuojami kariniai aljansai, kurie vienu metu jau atrodė atgyvenę Šaltojo karo reliktai. Sutriko ir mūsų žemyno tautų bendrystė: netgi, atrodytų, vieningoje Europos Sąjungoje ir NATO gynybiniame bloke atsiranda šalių, kurios dėl įvairių priežasčių eina savu keliu ir netgi palaiko bei stiprina santykius su imperialistine Rusija. Todėl jos atžvilgiu priimami vis nauji sankcijų paketai nepasiekia savo tikslo, o parama Ukrainai lieka dalinė: kartais susidaro įspūdis, jog norima, kad ji išliktų, bet nelaimėtų. Kodėl tokių prieštaravimų akivaizdoje neišnagrinėjus visų galimybių ieškant tikro kelio į teisingą taiką, klausia A. Tornielis, kurio tvirtinimai atspindi Vatikane vyraujančią nuomonę. Kodėl neišplėtojus diplomatines pastangas, kurios padėtų palaikyti dialogą per reguliarias ir prasmingas, bet ne biurokratines konsultacijas tarp visų suinteresuotų ir įtaką turinčių šalių? Jeigu Europos vyriausybiniams sluoksniams sunku pradėti žengti šiuo keliu, galbūt didesnį tarpinin­kaujantį vaidmenį galėtų atlikti Bažnyčios ir religiniai lyderiai? Kiekvienu metu yra svarbu, kad oficialūs kontaktai, dažnai apsiribojantys finansinės ir karinės paramos Ukrainai klausimais, įgytų ir gilesnės analizės bei iniciatyvų dėl taikos derybų pobūdį. A. Tornielis pažymėjo, jog svarbu, kad į šį procesą neatidėliojant įsijungtų tarptautinės ekspertų grupės, iškeldamos siūlymus dėl konkrečių perspektyvų taikos sprendimams, kurie būtų visiems priimtini. Baigdamas savo komentarą, jis vėl priminė Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo P. Parolino aptartame interviu išsakytą mintį, jog šiandien pasauliui labai reikia valstybininkų, turinčių ilgalaikę viziją ir galvojančių apie visų tautų bendrąją gerovę. Galiausiai taip pat reikia, kad geros valios žmonės visame pasaulyje keltų savo balsą, reikalaujantį patraukti į teisminę atsakomybę karo nusikaltėlius ir jų iniciatorius, kas neatskiriama nuo teisingos taikos siekio.

Popiežiaus laiškas nuncijui

Minint 1000 dienų sukaktį nuo Rusijos grobikiško įsiveržimo į kaimyninę Ukrainą, popiežius Pranciškus dar kartą išreiškė savo solidarumą kenčiančiai ukrainiečių tautai, pabrėždamas, jog Dievas tars paskutinį žodį dėl tos agresijos pasekmių vertinimo. Lietuviui arkivyskupui Visvaldui Kulbokui, kuris he­rojiškai, nepaisant visų pavojų, atlieka apaštalinio nuncijaus Kyjive pareigas, adresuotame laiške, Šven­tasis Tėvas pripažino ukrainiečių patiriamos tragedijos mastą ir žmogiškos paguodos ribas. „Gerai supran­tu, kad joks žmogiškas žodis negali apsaugoti jų gyvybių nuo kasdienių bombardavimų, paguosti gedinčių dėl mylimųjų žūties, išgydyti sielos žaizdas, sugražinti į gimtinę (oku­pan­tų deportuotus) vaikus, išvaduoti belaisvius, atkurti teisingumą ir taiką“, –  rašoma laiške, kurį lapkričio 19 dieną publikavo Vatikano laikraš­tis „L‘ Osservatore Romano“. Jame popiežius Pranciškus reiškia viltį, kad žodis „TAIKA“ (laiške parašytas didžiosiomis rai­dė­mis), kuris, daugeliu atvejų šiandienos pasaulyje  užmirštas, vėl skambės brangios Ukrainos šeimose, namuose ir aikštėse. Dėl to jis nuo Rusijos kariaunos įsiveržimo pradžios nuolat karšta malda kreipiasi į Dievą, vienintelį gyvybės, vilties ir išminties šaltinį, kad atverstų kariaujančiųjų širdis ir jas paskatintų eiti dialogo susitaikymo ir santarvės keliu.

Kreipdamasis į savo diplomatinį atstovą, Šventasis Tėvas priminė, kad Ukrainoje kasdien 9 val. ryto sutelktai minima „nacionalinė tylos minutė“, per kurią su skausmu paminimos karo aukos: vaikai ir suaugę, civiliai gyventojai ir kariai, į nelaisvę paimti asmenys, dažnai laikomi baisiomis sąlygomis. Maldoje vienydamasis su ukrainiečiais, kurių kančios šauksmas kyla į dangų, popiežius Pranciškus priminė 121 psalmės žodžius: „Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę“. Su tokiu pasitikėjimu jis meldžia Dievą „paguosti visų širdis ir sustiprinti viltis, surinkti visas išlietas ašaras, už kurias pareikalaus ataskaitos iš kaltininkų“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad šie jo žodžiai rodo ne tik neišsenkantį solidarumą Ukrainos žmonėms, bet ir nuolankų dieviškosios pagalbos prašymą, kadangi Viešpats visada yra palankiai artimas teisingumo reikaluose, pasirengęs padėti, kai žmogiškosios pastangos atrodo bevaisės ir veiksmai neatitinka poreikių. Baigdamas savo laišką, popiežius Pranciškus suteikia palaiminimą Ukrainos vyskupams ir kunigams, kurie lieka ištikimi savo misijai net ir karo sąlygomis, sielovadiškai palydėdami tikinčiuosius ir jiems patarnaudami. Jis su padėka atkreipia dėmesį, kad apaštalinis nuncijus arkivyskupas V. Kulbokas irgi išliko arti kenčiančių Ukrainos žmonių per visas karo dienas, taip patvirtindamas pasiaukojimą ir ištikimybę, būdingą Šventojo Sosto atstovui.

Kitą dieną, lapkričio 20-ąją, popiežius Pranciškus privačioje audiencijoje priėmė Ukrainos prezidento žmoną Oleną Zelenską, kuri į Romą buvo atvykusi aplankyti Vatikanui priklausančioje pediatrinėje ligoninėje gydomų sužeistų ukrainiečių vaikų. Tą dieną vykusioje bendrojoje trečiadienio audiencijoje Šventasis Tėvas dar kartą atkreipė dėmesį į karo 1000 dienų sukaktį, pabrėždamas, jog ši tragedija yra „gėdinga nelaimė visai žmonijai“. Nepaisant tokios dramatiškos būklės, o gal būtent dėl jos, mes neturime vengti pagalbos teikimo Ukrainos žmonėms ir kartu atkakliai darbuotis, kad „ginklai užleistų vietą dialogui, o kovos – susitikimui“, teigė popiežius Pranciškus.

„XXI amžiaus horizontai“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 12 (390)