Dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ premjera

Atmintis

Retame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeryje nebuvo minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Dažniausiai tai būdavo jo teismo medžiaga, įvairiausi pareiškimai ir kreipimaisi dėl jo išlaisvinimo iš lagerio.

Minint 100-ąsias jo gimimo metines, šiemet Lietuvoje vyko nemažai įvairių renginių, o žurnalistė Rūta Sinkevičienė sukūrė dokumentinį filmą „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“. Šiandien „Katalike“ supažindiname su jos premjera. 

Dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ premjera

Povilas Šimkavičius,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Lapkričio 20 dieną Vilniuje, Valdovų rūmuose, įvyko dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ premjera. Filmas skirtas mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 100-sioms gimimo metinėms, visų represuotų kunigų, tikinčiųjų ir Bažnyčios aukai okupuotos Lietuvos tragedijos fone. Į gausiai susirinkusius filmo premjeros dalyvius kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Juozas Olekas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Karinių oro pajėgų vyresnysis kapelionas kun. plk. ltn. dr. Virginijus Veilentas bei filmo autorė ir režisierė – žurnalistė Rūta Sinkevičienė.

Mons. Alfonso Svarinsko tvirtybė, jo tikėjimo uola užstojo mus visus

Sveikinimo žodį tarė Seimo pirmininkas, tremtinys J. Olekas, atvykęs iš Lietuvos kariuomenės šventovės – Šv. Ignoto bažnyčios, kur vyko Lietuvos kariuomenės ordinariato įkūrimo 25-metis. Dalindamasis iškilmingo minėjimo įspūdžiais J. Olekas sakė, kad tai yra graži mons. A. Svarinsko darbų tąsa.

Kreipdamasis į susirinkusius Valdovų rūmuose Seimo pirmininkas pabrėžė, kad aukštaitis mons. A. Svarinskas – ypač brangus visai Lietuvai, bet Sūduvos krašto žmonėms dar brangesnis, nes nemažai laiko, keliančio ir stiprinančio pavergtos šalies žmonių dvasią ir drąsą, praleido tame krašte. Seimo pirmininkas pabrėžė, kad A. Svarinsko tvirtybė, jo tikėjimo uola užstojo mus visus. Pasak jo, žinojome, kad yra toks žmogus, kuris gali kentėti, bet niekuomet neatsisakys savo tiesos ir tikėjimo. Mons. A. Svarinsko pavyzdys ir šiandien labai reikalingas, stiprinant mūsų tau­tos tvirtybę ir dvasią, kai kaimyninėje šalyje agresorius bando paminti visiems įprastas demokratines vertybes. 

„Monsinjoro Alfonso Svarinsko  pavyzdys neturi pasilikti vien archyvuose. Jo pavyzdys turi keliauti iš vienos šventovės į kitą, iš vienos mokyklos į kitą, kad mūsų jaunoji karta būtų pasiruošusi ginti Tėvynę, taip kaip mus savo asmeniniu pavyzdžiu mokė ir rodė monsinjoras Alfonsas Svarinskas“, – užbaigė sveikinimo žodį Seimo pirmininkas. 

Svarinsko neįmanoma buvo pakeisti, sulaužyti

LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pasidžiaugė matydamas pilną salę žmonių, atvykusių į svarbaus visiems filmo prem­jerą. Generalinis direktorius pabrėžė, kad mons. A. Svarinskas buvo ypač garsi asmenybė. Jis tris kartus nuteistas sovietinės valdžios ir lageriuose praleido 22 metus. Visa tai rodo, sakė dr. A. Bubnys, kokiu patriotu, laisvės, tikinčiųjų ir Bažnyčios gynėju monsinjoras buvo, kad net pati KGB suprato, jog A. Svarinsko neįmanoma pakeisti, sulaužyti, jį pavadindama „Nepataisomuoju“. 

Dr. A. Bubnys taip pat pasidžiaugė, kad talentinga režisierė Rūta Sinkevičienė LGGRTC užsakymu sukūrė filmus apie generolą Povilą Plechavičių ir Vietinę rinktinę, apie generolą Joną Že­maitį-Vytautą. LGGRTC generalinis direktorius sakė turintis viltį, kad bendradarbiavimas su talentinga režisiere bus pratęstas ir ateityje dar pamatysime naujų filmų rezistencine tematika.

Mons. A. Svarinskas – XX amžiaus teisuolis

Karinių oro pajėgų vyresnysis kapelionas kun. plk. ltn. dr. V. Vei­len­tas, prabilęs apie mons. A. Svarinsko darbų tęstinumą, ieškojo sąsajų Senajame Testamente teisuolio Jobo istorijoje, kuris, ištiktas didelių gyvenimo išbandymų ir kančios, susirinkusiems jo paguosti draugams sakė, kad kas jo žodžius užrašytų, uoloje iškaltų, kad kas juos ant skardos švininės įraižytų amžiams. „Šiandien susirinkome pagerbti XX amžiaus teisuolio monsinjoro Alfonso Svarinsko. Jį galima šitaip tituluoti dėl to, kad jis buvo tvirtas visada, neatsižadėjo savo idealų, galėjo geriau eiti į tremtį, kalėjimą, bet liko ištikimas jiems“, – kalbėjo kapelionas. Kun. plk. ltn. dr. V. Veilentas atkreipė dėmesį į tai, kad Senojo Testamento teisuoliui Jobui jo artimieji ir draugai, matydami jo nepaprastą kančią, siūlė prakeikti Dievą ir mirti. Jobas nieku gyvu nesutiko. Mons. A. Svarinskas savo visu gyvenimu irgi paliudijo, kad ryšys su Dievu ir idealai, yra tas kelias, kuris kad ir atneša daug kentėjimo, kad ir pareikalauja didelės aukos, bet veda į išgelbėjimą, tuo tarpu Dievo atsižadėjimo kelias veda į pražūtį, į nieką.

Prisiminęs Lietuvos kariuomenės ordinariato 25-metį kun. plk. ltn. dr. V. Veilentas pasakojo, kad mons. A. Svarinskas vyriausiuoju kariuomenės kapelionu tapo dar iki Ordinariato atsiradimo. Išties didelį darbą atliko ir mons. A. Svarinskas, kad Lietuva galėjo pasirašyti sutartį su Šventuoju Sostu ir atsirado Ordinariatas, kuris rūpinasi dvasinėmis vertybėmis, idealais, kuriuos gali puoselėti kariuomenės žmonės. „Mes, šiandieniniai kapelionai, tarsi esam šitų darbų tęsėjai, stengdamiesi perimti geriausia, ką paliko mūsų pirmtakai“, – sakė kun. V. Veilentas.

Karinių oro pajėgų vyresnysis kapelionas teigė, kad monsinjoras garsėjo betarpišku, paprastu bendravimu, kartais nevyniodamas į vatą mokėdavo pasakyti kad ir skaudžią tiesą tiesiai į akis. Šios savybės padarė jį moraliniu autoritetu. Jis taip pat buvo darbų tęsėju. Okupavus Lietuvą  sovietinė valdžia pirmiausia panaikino karo kapelionų instituciją ir įsteigė politinę valdybą. Atkūrus nepriklausomybę mons. A. Svarinskas pakėlė Lietuvos kariuomenės kapelionų vėliavą ir aukštai iškėlė. 

„Manau, jo darbų tęstinumas Rūtos Sinkevičienės filme visa tai atsispindės, kad mūsų darbai, mūsų siekiai nebūtų užmiršti, kad jie būtų tarsi uoloje iškalti, skardoje švininėj įrašyti amžiams. Tegul monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas ir jo pavyzdys visada būna gyvas ir tegul visada būna tų, kurie šiuo pavyzdžiu seka“, − palinkėjo kun. V. Veilentas. 

„Kad ne auksinės vasaros…“

Renginį vedęs Evaldas Gelumbauskas pabrėžė, kad A. Svarinskas sovietinės okupacijos metais buvo politiniu kaliniu, tremtiniu, disiden­tu, partizanų ryšininku, tiesiog žmogumi, kovojusiu už Lietuvos laisvę. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mons. A. Svarinskas tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu ir partizanų vyriausiuoju kapelionu. Jam buvo suteiktas dimisijos pulkininko karinis laipsnis.

Renginio vedėjas į sceną pakvietė aktorių, dainuojamosios poezijos atstovą, partizanų dainų atlikėją Giedrių Arbačiauską, kuris susirinkusiems dovanojo galimybę prisiminti tą partizaninį laikotarpį. Labai jautriai nuskambėjo aktoriaus atliekamos partizanų dainos „Kad ne auksinės vasaros“ ir „Partizanų būrys“ bei skaitomos eilės: Antano Miškinio „Regėjimas“ ir Broniaus Krivicko „Tegul krenta mums likimo kirčiai!“

„Duok, Dieve, mums visiems būti tokiems „Nepataisomiems“ ir išlaikyti viduje tas vertybes, dėl kurių kovojo ir iškovojo šitokie žmonės, tokie milžinai“, − šiltais žodžiais savo trumpą, bet prasmingą ir nuoširdų pasirodymą užbaigė G. Arbačiauskas.

Kas yra ta mons. A. Svarinsko homilija?

Filmo autorė ir režisierė Rūta Sin­kevičienė dėkojo premjeros dalyviams už tai, kad jie atėjo, ir už tokį dėmesį rezistencinei temai.

Režisierė sakė, kad klausydama G. Arbačiausko atliekamų dainų, prisiminė vieną filmavimo Kryžkalnyje, prie tūkstančių žuvusių partizanų vardų, įamžintų Vyčio kryžiaus formos stelose, momentą. „Šiurpsta oda, plaukai piestu stoja, kai tu stovi prie tos begalybės vardų ir supranti, kiek mūsų valstybė ir mūsų tauta neteko. Ir staiga prieina vienas nepažįstamas žmogus, persižegnoja“, − tęsė pasakojimą R. Sinkevičienė. Žmogus, paklaustas, ar žino, kad čia mons. A. Svarinsko valios įgyvendinimas, atsakė žinantis. Jis pašnekovei pasakojo turėjęs laimės mons. A. Svarinską, tuometinį Lietuvos kariuomenės kapelioną, sutikti paprastame priemiestiniame autobuse, kuriame kartu sėdėjo ir išsikalbėjo. Žmogus guodėsi mons. A. Svarins­kui apie savo nesėkmes. Kariuomenės kapelionas klausėsi, klausėsi jo ir ištarė, kad melsis už jį, kol jam pagerės. Žmogus, išlipęs iš autobuso, atsisuko ir pamatė jį žegnojantį mons. A. Svarinską. Ir pašnekovui, ir filmo režisierei akys buvo pilnos ašarų. „Tokia yra homilija, toks jo mokymas – Melskis, Padėk, Užjausk“, − tarė R. Sinkevičienė.

Filmo autorė ir režisierė taip pat padėkojo dviems pašnekovams – Egidijui Bičkaukui ir Ferdinandui Kauzonui. Todėl, kad jų – tardytojo trečioje byloje ir žmogaus, kuriam KGB leido sukurti filmą lageryje, liudijimai atsiduria filme, kuris mums sukuria tokią laiko kilpą, ir mes galime suvokti, kas yra ta monsinjoro homilija – tai atlaidumas. Vieni iš Sibiro lagerių, KGB rūsių, kiti iš prokuratūros kabinetų – visi atėjo tarnauti Lietuvai.

Po filmo peržiūros salė atsistojo ir šiltais plojimais bei gėlėmis dėkojo autorei ir režisierei R. Sinkevičienei bei visiems filmo kūrėjams

„Katalikas“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 23 (482)