Dvasinis atsinaujinimas senatvėje
Mindaugas BUIKA
Ateinantį sekmadienį, liepos 26 dieną, Bažnyčios liturgijoje minimi Švč. Mergelės Marijos tėvai, Jėzaus seneliai šventieji Joakimas ir Ona.
Tą patį šventadienį ypatingu būdu su pagarba prisimenami visi vyresnio amžiaus žmonės per popiežiaus Pranciškaus prieš šešis metus įsteigtą Pasaulinę senelių ir pagyvenusių žmonių dieną. Sekdamas savo pirmtako pavyzdžiu, popiežius Leonas XIV šiai progai paskelbtame kreipimesi „Aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15), pabrėžia, kad krikščioniškai išgyventa senatvė gali tapti tikra dvasinio atsivertimo kelionė, perduodant patirtį ir išmintį jaunosioms kartoms. Jauni žmonės savo ruožtu turi tęsti gražų paprotį, lankyti ir globoti senolius, kad jie nesijaustų vieniši ir užmiršti.
Viešpaties meilė skirta kiekvienam
Pradėdamas laišką Šventasis Tėvas primena Senojo Testamento tvirtinimą, kad Viešpats pranašo Izaijo žodžiais išreiškia pažadą, kad niekuomet neužmirš nei vieno iš mūsų. Jis užtikrina, kad mūsų vardus įsirėžė į savo rankos delną (plg. Iz 49, 16), ir kad Jo meilė kiekvienam yra didesnė už motinos meilę savo vaikams (plg. Iz 49, 15). Šie žodžiai ir šis patikinimas, pasak popiežiaus Leono XIV, visus paguodžia ir visiems suteikia vilties, bet ypač tiems, kurie jaučia, kad jų gyvenimas niekam nerūpi, kurie patiria skausmingą užmaršties bei apleidimo neviltį ir tarp kurių yra nemažai senyvo amžiaus žmonių. Patvirtinta Dievo meilė, skirta kiekvienam, kuri neaplenkia nei vieno, yra teisingumo atsakas į neretai širdį slegiančią kančią mūsų senolių, kurie patiria abejingumą ir vienatvę ne tik namuose, bet kartais ir globos įstaigose, „kur kiekvieno žmogaus išskirtinumas rizikuoja apsiriboti palatos lovos numeriu ar liga“, teigiama kreipimesi. Todėl Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos minėjimas tikinčiųjų bendruomenėje suteikia galimybę iš naujo atrasti, kad Bažnyčia yra pašaukta būti visų Motina ir kad bet kuriame žmogaus amžiuje, taip pat ir senatvėje, galima atpažinti save, kaip Dievo sūnus ir dukteris, dieviškosios šeimos narius.
„Tegul ši diena įkvepia visus, ypač jaunus, atgaivinti gražų paprotį aplankyti savo senelius, pagyvenusius šeimos narius ir net tuos, kurie neturi, kas juos lankytų“, rašo Šventasis Tėvas. Jis pastebi, jog būtų gerai, kad šiuo aplankymu būtų perduotas ir jo artumas bei meilė senoliams, stengiantis, kad Viešpaties paskleistas pažadas „Aš tavęs niekad neužmiršiu“ įgautų tikrai malonaus ir šilto susitikimo formą. Tuo labiau, kad, kaip nurodoma neseniai paskelbtoje popiežiaus Leono XIV enciklikoje „Magnifica Humanitas“, mūsų sparčiais pokyčiais paženklintoje epochoje „žmogaus širdis išlaikė neatšaukiamą tikro artumo poreikį“. Žinodama tai, Bažnyčia gerai supranta jos pagyvenusių narių širdgėlą, ji puikiai žino, kad į juos pernelyg dažnai žiūrima stereotipiškai ir jie laikomi tarsi būtų našta. Senolių padėtį dar labiau apsunkina tai, kad į pelno siekimą sutelkta ekonomika ardo tradicinius šeimyninius ryšius. Kiek daug yra pagyvenusių žmonių, kuriuos paliko vaikai, nes buvo priversti migruoti, kad išgyventų arba buvo pašaukti kovoti karinių konfliktų frontuose. Ir kiekvienos iš šių dramatiškų priežasčių atveju Šventasis Raštas džiaugsmingai skelbia Dievo meilingą pažadą: „Aš tavęs niekuomet nepamiršiu“. Tą priminęs Šventasis Tėvas, pamini popiežiaus Jono Pauliaus I pastebėjimą, kad esame „amžinos Dievo meilės gavėjai“ ir kad Dievas, kuris yra mūsų Tėvas, reikšdamas savąją meilę kiekvienam, „dar labiau yra mūsų motina“. Tokiu būdu visada, netgi senatvėje, nenustojame būti dieviškos šeimos sūnumis ir dukromis ir kvietimas sugrįžti į glėbį Dievo, kurio meilė yra ir tėviška, ir motiniška, taigi, visuotinė, lieka vertingas kiekviename žmogaus amžiuje.
Bendrystė silpnume ir pasitikinti malda
„Daugeliui Dievo švelnumo atradimas pasireiškia visą asmeninio gyvenimą, kartais net ir paskutiniuose jo etapuose“, – aiškina popiežius Leonas XIV. Jis pažymi, jog dabartiniame sekuliarizmo laikmetyje, kitaip nei anksčiau, neretai pasitaiko atvejų, kada senatvės sulaukiama taip ir neišgyvenus tikrosios tikėjimo patirties. Tokiais atvejais ir pagyvenusiame amžiuje su visu aktualumu iškylantys prasmės klausimai gali tapti tinkama proga atsiversti bei atsinaujinti dvasiškai. Šioje sielos kelionėje vėlgi atsiranda galimybė atpažinti, jog Dievas, kaip teigia Bažnyčios mokytojas Šv. Augustinas, veikia ir kaip motina, nes mus brangina, maitina, slaugo ir saugo, kaip savo vaikus. Šis suvokimas padeda mums ne tik nesigėdyti su amžiumi ryškėjančio trapumo, bet vis geriau suprasti, kad reikia vieniems kitų, reikia tarpusavio dėmesio ir rūpinimosi. Tokiu būdu į Dievą, kuis artėja prie mūsų ir kurį mokomės atpažinti Jo švelnume, dabar galime kreiptis su sūnišku pasitikėjimu maldoje. Šventasis Tėvas pabrėžia, jog niekada nevėlu, net ir gilioje senatvėje, taip kreiptis į Viešpatį ir tokia atsivertimo bendrystė yra didelė dovana kiekvienam.
Kreipdamasis į „brangius pagyvenusius vyrus ir moteris“ popiežius Leonas XIV pastebi, kad jo pirmtakas popiežius Pranciškus, didelį dėmesį skyręs senelių sielovadai, yra juos apibūdinęs, kaip „nauja tauta“. Kadangi jų skaičius niekada nebuvo toks didelis, kaip dabar, išaugus vidutiniam žmogaus amžiui ir mažėjant gimstamumui ypač Vakarų pasaulyje, senolių dalis tarp visų gyventojų tampa vis labiau ryškesnė. Todėl dabar dar svarbiau visais atžvilgiais apmąstyti šių žmonių, „naujos tautos“, pašaukimą, kurį veikia būdingas jų sveikatos fizinis trapumas. Atrodytų, kad tai neigiamas bruožas, bet iš tiesų jame slypi didelis potencialas, kuris nušviečia ir kitus gyvenimo tarpsnius. Juk pripažįstant savo žmogišką trapumą, atsiveria širdys tarpusavio palaikymui ir „šaukimuisi To, kuris gali suteikti tai, ko negali užtikrinti jokia žmogaus jėga“, tvirtina Šventasis Tėvas. Pagal jį, ši būklė dar labiau skatina solidarumo, vienybės ir santarvės siekį, o kartu „atgimimą senatvėje“, apie kurį Jėzus kalbėjo Jį aplankiusiam žydų raštų aiškintojui Nikodemui. (plg. Jn 3, 1-6). Kreipimosi Pasaulinei senelių ir pagyvenusių žmonių dienai pabaigoje, priminęs, jog vyresnio amžiaus žmonės dažnai susimąsto, koks bus pasaulis, kuriame turės gyventi jų anūkai, popiežius Leonas XIV prašė kartu su juo karštai melstis, kad jame kuo greičiau būtų nutrauktas karo smurtas bei kiti socialiniai neramumai ir įsivyrautų taika. Dėkodamas pagyvenusiems broliams ir seserims, kad jie kasdien palaiko jį savo maldomis, ypač kalbėdami šventąjį rožinį, Šventasis Tėvas pamaldžiai prašė Viešpaties, kuris niekada mūsų nepamiršta, kad atnaujintų mūsų tikėjimą, viltį ir meilę.
Buvimas gyvenimo mokytojais
Galima priminti, jog kiek anksčiau, birželio viduryje, Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijai Romoje surengus kongresą, skirtą vyresnio amžiaus žmonių sielovadai tema „Tiltas į dangų: magisteriumas apie trapumą, kuriame glūdi stiprybė“, popiežius Leonas XIV vėlgi išreiškė senjorų vertinimą Bažnyčios ir visuomenės veikloje, pavadindamas juos „gyvenimo mokytojais“. Šventojo Tėvo vardu Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino (Pietro Parolin) pasiųstame laiške minėtos dikasterijos prefektui kardinolui Kevinui Farelui (Kevin Farrell), pabrėžiama, jog šiandienos visuomenėje daugelyje šalių, „senjorai dažnai yra kupini energijos, kurią skiria tarnystei bendruomenėje“. Tai paliudyta įvairių formų savanorystės darbuose, įskaitant daugelį bažnytinio gyvenimo sričių. Šiuo atžvilgiu vyresnio amžiaus krikščionims tinka apaštalo Šv. Pauliaus išsakytas patvirtinimas: „džiaugiuosi silpnumu (…) dėl Kristaus, nes būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Šiuo metu, ilgėjant vidutinio gyvenimo trukmei, reikia iš naujo svarstyti, kaip žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos priimti vis gausesnį senelių ir pagyvenusių žmonių skaičių su jų fizinio silpnėjimo problemomis, tačiau noru ir galimybėmis vertingai išgyventi savo žemiškosios egzistencijos saulėlydį, laikantis aiškaus principo, kad žmogiškoji gyvybė išlaiko savo begalinį orumą visuose jos tarpsniuose.
Pats žmogiškasis silpnumas ir trapumas ypač vyresniame amžiuje turi dvasinę ir bendruomeninę vertę, nes primena mums, kad reikia vieniems kitų ir reikia Dievo pagalbos. Taigi, seneliai ir vyresnio amžiaus žmonės ne tik savąja veikla, bet ir pačia būtimi yra tikri gyvenimo mokytojai nuolankiai priimdami ir neslėpdami su išgyventų metų skaičiumi iškylantį fizinių ir mentalinių jėgų ribotumą. Šiame silpnėjime visiems, ypač jauniems žmonėms, jie liudija, kad gyvenimas nėra matuojamas vien gamybiniu efektyvumu, bet gebėjimu mylėti ir būti mylimais, gebėjimu duoti ir priimti. Tuo atžvilgiu į senatvę reikia žiūrėti, kaip į malonės metą, kuris turi būti išgyvenamas maldoje ir tarnystėje, išsaugotoje praeities atmintyje, kuri turi būti perduodama ateities kartoms. Štai kodėl dabartinėje visuomenėje, kurioje dominuoja pasirodymo, piktnaudžiavimo galia ir varžymosi logika, vyresnieji bendruomenės nariai savo patirtimi ir išmintimi yra vertingiausi krikščioniško žmogiškumo liudytojai. Popiežius Leonas XIV, pagirdamas sektinas Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos pastangas stiprinti vyresnio amžiaus žmonių sielovadą, nurodo, kad Bažnyčia turi skirti didesnį dėmesį „palaimintam senatvės metui“ su pagarba ir padėka skatindama teisingų ir tvirtų vertybių bei nuostatų perteikimą ateities kartoms.
Vatican Media nuotraukos
„Sidabrinė gija“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 5 (132)