Ekumeninis Tikėjimo išpažinimas
Maldos už krikščionių vienybę savaitėje – dėmesys pirmojo Nikėjos Susirinkimo sprendimams
Mindaugas BUIKA
Istorinių aplinkybių savitumai
Šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės, tradiciškai švenčiamos sausio 18-25 dienomis, mastymų medžiagoje, kurią, bendradarbiaujant Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijai ir Pasaulio Bažnyčių tarybai, parengė ekumeninė Bose brolių ir seserų vienuolių bendruomenė iš Italijos šiaurės, ypatingas dėmesys skiriamas krikščioniško Tikėjimo išpažinimo sampratai.
Tai ir suprantama, kadangi šiais jubiliejiniais 2025 metais minima dar viena svarbi istorinė sukaktis: praėjo lygiai 1700 metų nuo krikščionių pirmojo Visuotinio Susirinkimo, kuriame buvo pirmą kartą suformuluota Tikėjimo išpažinimo teksto redakcija. Istorinio Susirinkimo, 325 metais vykusio Nikėjoje, netoli Konstantinopolio, dvasinis paveldas aktualus iki šiol, nes mūsų krikščioniškas tikėjimas, kad jis liktų gyvas ir vaisingas mūsų dienomis, turi būti aiškiai, teisingai ir patraukliai išsakomas. Todėl ekumeninei savaitei skirtos medžiagos rengėjai kviečia pasaulio krikščionis, kokiai konfesijai jie bepriklausytų, įsipareigojančiu būdu prisiminti šį bendrą paveldą ir stengtis dar labiau įsigilinti į pagrindines nuostatas Tikėjimo išpažinimo, kuris vienija visus pakrikštytuosius, palaiko jų nesuardomos bendrystės siekį.
Prisimenant septyniolikos šimtmečių senumo istoriją galima pastebėti, kad Nikėjos Visuotiniame Susirinkime, kuris buvo sušauktas į krikščionybę atsivertusio Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo pastangomis, dalyvavo 318 tėvų (vyskupų), daugiausia iš imperijos rytinės dalies, kurioje anuo metu ypač buvo rūpinamasi tikėjimo liudijimu. Beje, tuometinis apaštalo Šv. Petro įpėdinis, Romos vyskupas (popiežius) Silvestras I, kuris visiškai pritarė Susirinkimo intencijai, eigai ir sprendimams, jame asmeniškai nedalyvavo. Istorinės aplinkybės buvo ypatingos dar ir tuo, kad dar vos ilgiau, kaip dešimtmetis buvo praėjęs nuo paskelbimo vadinamojo 313 metų Milano edikto, kuriuo Romos imperijoje buvo įvesta visų religijų lygybė ir krikščionims galiausiai buvo garantuota tikybos laisvė. „Bažnyčia, ką tik išsivadavusi iš slapstymosi ir persekiojimų, pradėjo patirti, kaip yra sunku išlaikyti to paties tikėjimo bendrystę skirtinguose to meto kultūros ir politikos kontekstuose“, – teigiama Ekumeninei savaitei parengtoje medžiagoje. Kaip tik dėl to buvo svarbu pasiekti bendrą sutarimą dėl Tikėjimo išpažinimo teksto, kuriame būtų pateiktas glaustas svarbiausių krikščionybės teiginių (tiesų, dogmų) sąvadas. Šiais bendrais pagrindais remiantis buvo galima kovoti su vis iškylančiomis erezijomis, tuo pat metu pripažįstant vietinių tikinčiųjų bendruomenių tautinę įvairovę, gerbiant Bažnyčių seserų savitumą. Tokiu būdu galima nepaliaujamai siekti galutinės ir regimos vienybės, kaip meldė pats Jėzus: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).
Maldos už krikščionių vienybę savaitės mąstymų rengėjai primena, kad jau pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais kildavo teologinių nesutarimų tarp iškilių tikėjimo mokytojų ir skleidėjų, kurie kartais peraugdavo į rimtus konfliktus. Pirmoji didžioji erezija, su kuria susidūrė Nikėjos Visuotinio Susirinkimo tėvai, buvo arijonizmas, kilęs iš Aleksandrijos (Egiptas) dvasininko ir teologo Arijaus (253–336) mokymo, neigusio Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus lygybę, tai yra atmetusio Kristaus dievišką prigimtį. Šis klaidingas mokymas, kaip erezija, Nikėjos Susirinkime buvo pasmerktas, tačiau vis iš naujo atgimdavo Vakarų Bažnyčioje, kaip prieš Švč. Trejybės vienovę nukreiptos atmainos iki pat XVI amžiaus Reformacijos. Taip pat ginčytasi ir dėl krikščioniškų Velykų, tai yra Kristaus Prisikėlimo šventimo datos, nes į krikščionybę atsivertę judėjai jį šventė per žydų Paschą, tai yra išrinktosios tautos išėjimo iš Egipto nelaisvės minėjimą. Nikėjos Susirinkimas šį ginčą išsprendė, nustatęs, kad Velykos turi būti švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio. Nepaisant tokio aiškaus Prisikėlimo iškilmės datos nustatymo, kai kuriose Bažnyčiose ir vėliau išliko skirtingi aiškinimai bei interpretacijos, ypač Stačiatikių Bažnyčios liturgijoje, kadangi ji tebevartoja senąjį Julijaus kalendorių. Taigi, svarbiausia krikščionių šventė Rytuose ir Vakaruose dažnai švenčiama skirtingomis datomis ir vis dar laukiama dienos, kada vėl visi galėsime kartu švęsti šventąsias Velykas. Tiesa, laimingu sutapimu šiais jubiliejiniais 2025 metais, Prisikėlimo šventimas visose Bažnyčiose vyks tą pačią balandžio 20 dieną, pabrėžiama parengtoje Ekumeninės savaitės medžiagoje. Taigi būsimąjį Velykų sekmadienį visi pasaulio krikščionys galės vienu metu dar kartą išgyventi didžiąją Atpirkimo įvykio prasmę, kuri niekada nėra pasikeitusi.
Skatinamas geranoriškas susitaikymas
Tačiau ir šiemetinė 2025 jubiliejinių metų Maldos už krikščionių vienybę savaitė, ypač dėl Nikėjos Susirinkimo sukakties, yra tinkama proga visų konfesijų krikščionims iš naujo apmąstyti didįjį ir amžinai gyvą išganymo mokymo paveldą. Vėl reikia stengtis jį tvirtai ir nuosekliai įsisavinti, atsižvelgiant į sekuliarizaciją bei ypatybes šiuolaikinių kultūrų, kurių įvairovė pasaulyje yra žymiai didesnė, nei senosios Romos laikais. Ekumeninės medžiagos rengėjai kviečia visus krikščionis drauge iš naujo patirti apaštalinio tikėjimo gilumą, naudojant Nikėjos Susirinkime patvirtintą išpažinimo tekstą, kuriame išreikšta vienijanti pirmojo asmens daugiskaita „mes tikime“, taip pabrėžiant bendrą krikštu paremtą priklausomybę. Raginama nebegrįžti prie ankstesnių teologinių ginčų, kurie be pabaigos tęsėsi ištisais šimtmečiais ir kai kurie prieštaravimai liko iki šiol. Skatinant sutaikantį ekumeninį pamaldumą galima diskusijose iš naujo pasiaiškinti tas biblijines ištakas bei anuometinio Bažnyčios gyvenimo patirtis, kurios nulėmė pirmojo Visuotinio Susirinkimo sušaukimą Nikėjoje ir priimtus sprendimus. Beje, galima priminti, jog Nikėjoje priimtas Tikėjimo išpažinimo tekstas buvo peržiūrėtas ir papildytas jau kitame 381 metų Konstantinopolio Visuotiniame Susirinkime. Todėl Tikėjimo išpažinimo forma, kurią šiandienos krikščionių Bažnyčios pripažįsta, faktiškai yra Nikėjos-Konstantinopolio Susirinkimų tekstas, nors dažniausiai ir toliau tradiciškai vadinamas Nikėjos Tikėjimo išpažinimu.
Maldos už krikščionių vienybę savaitei skirtoje medžiagoje paaiškinama, jog ekumeninėse Dievo Žodžio pamaldose vartojamas Tikėjimo išpažinimo (Credo) tekstas, kuris iš esmės yra minėta Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimo versija, šiek tiek skiriasi nuo katalikiškosios. Juo paprastai naudojamasi per Pasaulio Bažnyčių tarybos generalines asamblėjas ir kitus svarbiausius ekumeninius renginius. Tame tekste kalbant apie Šventąją Dvasią, po žodžių „kylančią iš Tėvo“, praleidžiama vadinamoji filioque frazė „ir iš Sūnaus“. Šios formuluotės nebuvo nei Nikėjos, nei Konstantinopolio Susirinkimuose patvirtintame Tikėjimo išpažinimo tekste. Vakarų Bažnyčioje minėtas filioque teologinis papildinys buvo įvestas VI amžiaus pabaigoje, siekiant pabrėžti, jog Šventoji Dvasia kylanti ne tik iš Švenčiausios Trejybės pirmojo asmens Dievo Tėvo, bet ir iš antrojo – Dievo Sūnaus, kaip judviejų meilės ir bendrystės pasekmė. Rytų Bažnyčios šios dogmatiškos formuluotės nepripažįsta ir dėl filioque įtraukimo daugelį amžių vyko teologiniai ginčai, netgi kaltinimai dėl schizmos, nukrypimo nuo krikščionybės ištakų. Dabartinėje ekumeninėje epochoje vyksta jau taikesnės diskusijos, suvokiant, jog Vakarų Bažnyčia per filioque papildymą nori akcentuoti Kristaus dieviškumą, kurią neigė įtakingoji arijonų erezija, aiškiai pasmerkta būtent Nikėjos Susirinkime. Maldos už krikščionių vienybę savaitei skirtos medžiagos rengėjai primena, kad „nors filioque formulė tebėra lotynų bei kai kurių kitų Vakarų Bažnyčių liturginės tradicijos dalis, Romos vyskupai ją praleidžia sakydami Tikėjimo išpažinimą ekumeniniuose maldos susitikimuose su Rytų Bažnyčių atstovais“. Medžiagoje taip pat pacituotas 1995 metų Vatikano dokumentas „Šventosios Dvasios aiškinimo graikų ir lotynų tradicijos“, kuriame pabrėžiama, kad „joks dalinei liturginei tradicijai būdingas Tikėjimo išpažinimas negali prieštarauti tai tikėjimo išraiškai, kurios mokė ir kurią išpažino nepadalinta Bažnyčia“.
Evangelinio teksto aptarimas
Atsižvelgiant į iškeltas aktualijas, šiais jubiliejiniais 2025 metais bei minint Nikėjos Visuotinio Susirinkimo sukaktį, Maldos už krikščionių vienybę savaitės mąstymų rengėjai ir siūlė ekumeninėse Dievo Žodžio pamaldose sutelkti dėmesį į tai, ką reiškia tikėti, pabrėžiant tiek asmenišką „aš tikiu“, tiek bendruomeninį „mes tikime“. Parengtoje medžiagoje kviečiama apmąstyti Evangelijos teksto ištrauka (Jn 11, 17-27), iš kurios paimta šiemetinės Ekumeninės maldos savaitės tema, pagal pokalbyje Viešpaties užduotą klausimą: „Ar tai tiki?“ (Jn 11,26). Klausimas buvo užduotas vedant evangelisto Jono aprašytą Jėzaus ir Mortos dialogą, kai Išganytojas aplankė pažįstamų seserų Mortos ir Marijos namus Betanijoje po jų brolio Lozoriaus mirties. Galiausiai brolis buvo prikeltas iš mirusiųjų vardan išreikšto tikėjimo į Dievo Sūnaus misiją. Medžiagoje komentuojant minėtą Evangelijos skyrių, pastebima, kad Jėzus buvo dėkingas už ankstesnį Mortos, Marijos ir Lozoriaus liudytą svetingumą Betanijos namuose, todėl rodė palankumą seserims ir broliui, kuriems, matyt, buvo skirtas ypatingas vaidmuo tikėjimui liudyti. Tą patvirtina ir Viešpaties pastebėjimas, sužinojus, kad Lozorius sunkiai serga: „šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“ (Jn 11, 4). Jis neskuba į Betaniją sergančiojo lankyti ir kai galiausiai nusprendžia nuvykti, žinodamas, kad Lozorius jau miręs, taria nieko nesuprantantiems mokiniams: „bičiulis užmigęs, tačiau bus pažadintas“ (Jn 11, 11). Jėzus, atėjęs į Betaniją, tikrai randa, kad Lozorius miręs ir prieš kelias dienas palaidotas į kapo rūsį. Jis išgirsta Mortos priekaištingus žodžius: „Viešpatie, jei būtum čia atėjęs anksčiau, mano brolis nebūtų miręs“ (plg. Jn 11, 21). Taigi, šiuo pastebėjimu moteris pripažįsta Jėzaus jau anksčiau ne kartą parodytą stebuklingo išgydymo galią dėl artimo santykio su dangiškuoju Tėvu.
Norėdamas parodyti šio ryšio tikrumą, Išganytojas patikina Mortą, kad jos brolis prisikels ir kad tai yra daugiau nei tik jos religinis įsitikinimas, jog visi mirusieji prisikels laikų pabaigoje (plg. Jn 11, 23-24). Patvirtindamas savo, kaip Mesijo, dieviškąją tapatybę, Jėzus taria: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25-26). Išbandydamas Mortą, Jėzus atvirai klausia: „Ar tai tiki?“, išgirsdamas tvirtą tikėjimo išpažinimą: „Taip, Viešpatie. Aš tikiu, jog tu esi Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11, 27). Atsiliepdamas į tai ir regėdamas seserų bei kitų ašaras dėl mylimo Lozoriaus mirties, taip pat ir pats būdamas susigraudinęs, Jėzus prašo nuo kapo nuristi akmenį ir prikelia mirusįjį. Maldoje Jis dėkoja Tėvui už išklausymą ir suteiktą galią, kuri reikalinga, kad „žmonės įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (Jn 11, 42). Šiame Evangelijos pasakojime patvirtinama, jog daugelis žydų, kurie buvo atėję paguosti seserų, matydami, kaip Jėzus stebuklingai prikėlė Lozorių, „įtikėjo Jį“ (Jn 11, 45). Ekumeninės savaitės medžiagos rengėjai, komentuodami parinktą Evangelijos tekstą, daro toli siekiančią išvadą: „Pirmosios krikščionių kartos, panašiai, kaip Morta, negalėjo likti abejingos ar pasyvios, kai Jėzaus žodžiai palietė ir pasiskverbė į jų širdis“. Krikščionims uoliai ieškant, kaip suprantamai ir nuosekliai atsakyti į klausimą „Ar tai tiki?“, Nikėjos Susirinkimo tėvai, formuodami Tikėjimo išpažinimo tekstą, „stengėsi parinkti žodžius, kurie apimtų visą Viešpaties įsikūnijimo, kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį“. Taigi, laukiant Viešpaties sugrįžimo, „krikščionys visame pasaulyje yra kviečiami kartu liudyti šį tikėjimą Prisikėlimu, kuris jiems yra vilties ir džiaugsmo šaltinis ir kuriuo jie nori dalytis su visais žmonėmis“.
Apie Bose bendruomenę
Baigiant šią apžvalgą, galima priminti, kaip Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagoje trumpai pristatoma jos rengėja Bose vienuoliška bendruomenė. Rašoma, kad ji siekia įkūnyti vienuolinio gyvenimo kelią, savyje įterpdama Rytų ir Vakarų Bažnyčioms būdingas tradicijas, pagal pirmųjų krikščionybės šimtmečių dvasinį paveldą. Viską apleidę vyrai ir moterys nusprendė radikaliai gyventi celibate, pagal Evangelijos patarimus susivieniję į savo bendruomenę. Pabrėžiant, jog Bose vienuolinę bendruomenę sudaro kartu gyvenantys vyrai ir moterys (broliai ir seserys), remiamasi Evangelijos pasakojimu, kad tarp Jėzaus artimiausių mokinių, „buvo dvylika apaštalų ir kelios moterys“ (plg. Lk 8, 2). Bose bendruomenė buvo įkurta 1968 metais brolio Enso Bjankio (Enzo Bianchi) iniciatyva, su tėvišku tuometinio Turino arkivyskupo kardinolo Mikelės Pelegrino (Michele Pelegrino) palaiminimu. Nuo pat pradžių tai buvo tarptautinė ir ekumeninė bendruomenė, kadangi tarp jos narių, pirmuosius įžadus davusių 1973 metais, buvo įvairių Bažnyčių nariai, visi gyvenantys celibate, atsiliepdami į Kristaus šaukimą. Šiandien Bose bendruomenė yra Katalikų Bažnyčios pripažintas vienuolynas sui iuris vyskupijos teisėmis, Bielos (Pjemonto sritis) vyskupo pastoracinėje globoje. Tačiau broliai ir seserys turi pilną vidinės tvarkos savarankiškumą, gyvena pagal patvirtintus įstatus, laikydamiesi vienuoliškų neturto, klusnumo ir susivaldymo principų, vadovaudamiesi Vatikano II Susirinkimo mokymo ir ekumeninio sąjūdžio nuostatomis.
Bendruomenės nariai tris kartus per dieną renkasi bendram maldos užsiėmimui, kurio metu gieda psalmes, klausosi Dievo žodžio, skaitydami Šventąjį Raštą pagal senąsias tradicijas, kurias Bažnyčia paveldėjo iš Izraelio tautos. Kadangi Bose bendruomenei priklauso įvairių krikščioniškų denominacijų atstovai, Valandų liturgija buvo taip sudaryta, kad būtų tinkama melstis visiems krikščionims, nors išlaikant Vakarų liturginių maldų struktūrą. Šis bendruomeninis Bose brolių ir seserų maldos gyvenimas atsiliepia kiekvieno nario ir narės asmeniniam pamaldumui, kuriame vyrauja lectio divina, tai yra dvasinis Biblijos tekstų skaitymas, beje, siūlomas ir bendruomenės svečiams. Šeštadienio vakarais, ruošiantis švęsti sekmadienio Eucharistiją, bendruomenės nariai ir svečiai susitelkia į budėjimą (vigiliją), per kurią bendruomenės vyresnysis, prioras, ar jo paskirtas brolis bei sesuo savo apmąstymais padeda kitiems geriau suvokti perskaitytas Šventojo Rašto ištraukas, ypač akcentuojant dvasinę bendrystę. Šioje Maldos už krikščionių vienybę savaitėje apmąstant rekomenduojamą Evangelijos ištrauką (Jn 11, 17-27), drauge iškilmingai sukalbamas ir Nikėjos Tikėjimo išpažinimas.
Kasdienybėje visi Bose bendruomenės broliai ir seserys dirba, garantuodami pragyvenimą savo rankomis irgi sekdami apaštalų bei Bažnyčios tėvų pavyzdžiu. Imamasi įvairių darbų, siekiant patenkinti savo bendruomenės, svečių ir aplinkos vargšų poreikius, užsiimant žemdirbyste vaisių soduose ir daržovių sklypuose, prižiūrint alyvmedžių giraites ir vynuogynus. Taip pat veikia ikonų ir vaško dirbtuvės, baldų gamyba, leidykla, Biblijos ir patristikos raštų tyrimai bei kiti profesiniai užsiėmimai. Kadangi svetingumas yra svarbi dvasinės tarnystės praktika, žinoma nuo vienuolystės ištakų, Bose broliai ir seserys pasirengę priimti kiekvieną, ypač stokojantį, kuriame stengiasi pajusti buvimą Kristaus, sakiusio: „buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Su svečiais dalinamasi malda, gyvenimo patirtimi, tyla ir susikaupimu, o taip pat vedamos diskusijos apie pasaulio ir Bažnyčios problemas. Beje, po 2019 metais Vatikano atliktos vizitacijos, E. Bjankiui ir dar trimis bendruomenės nariams rekomenduota pasitraukti iš bendruomenės ir gyventi atskirai.
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. sausio 24 d., nr. 2 (213)