Ganytojai gina prigimtinę šeimą ir gyvybę
Europos Sąjungos vyskupai kritikuoja bandymus įteisinti homoseksualų „santuokas“ ir „teisę“ į abortą
Mindaugas BUIKA
Nacionalinės kompetencijos pažeidimas
Europos Sąjungos (ES) vyskupai, gindami tradicine santuoka grindžiamą šeimą, kaip tautos tapatumo ir gyvybingumo pamatą, išreiškė susirūpinimą, kad ES valstybėms narėms teisinėmis priemonėmis stengiamasi primesti homoseksualų sąjungų pripažinimą, suteikiant joms santuokos statusą.
Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) prezidiumas gruodžio 3 dieną paskelbė pareiškimą, kuriame analizuojamas Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimas, reikalaujantis, kad kiekviena ES valstybė narė turi pripažinti ir įregistruoti savo piliečių vienos lyties „santuoką“, kuri buvo sudaryta kitoje šalyje. Toks prieštaringas ir aiškiai ideologizuotas Teismo verdiktas lapkričio pabaigoje priimtas išnagrinėjus bylą dviejų Lenkijos piliečių homoseksualų, kurie 2018 metais sudarė „santuoką“ Vokietijoje ir norėjo, kad jiems grįžus į tėvynę, ta sąjunga būtų teisiškai įtvirtinta ir jie galėtų gyventi, kaip susituokusi pora. Tačiau Lenkijos civilinės metrikacijos įstaiga šį prašymą atmetė, motyvuojant, jog tos šalies teisėje tos pačios lyties santuoka nenumatyta, todėl užsienyje išduoto tokios „santuokos“ liudijimo įregistravimas pažeistų nacionalinės teisinės sistemos principus. Europos teismas tokiame sprendime įžiūrėjęs Lenkijos teisinėje sistemoje vykstančią tariamą „diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos“, pareikalavo faktiškai pakeisti nacionalines teisines normas. Juk tik tokiu būdu galėtų būti pripažinta santuoka, sudaryta pagal kitos ES valstybės narės teisę tarp dviejų tos pačios lyties narių, kurie yra Europos Sąjungos piliečiai ir sudarė tą „santuoką“, naudodamiesi laisve judėti ir gyventi kitoje ES šalyje.
Svarstydami šią padėtį, ganytojai pirmiausia nurodo, kad jų, kaip vyskupų, aiškinimas remiasi Bažnyčios antropologiniu mokymu apie prigimtinę teisę, pagal kurią santuoka apibrėžiama tik kaip vyro ir moters sąjunga. Be to, žvelgiant į teisinę sritį, svarbu priminti, jog pagrindinės Europos Sąjungos funkcionavimo sutartys patvirtina nacionalinės kompetencijos egzistavimą dėl dalies įstatyminių normų ir santuokos apibūdinimas bei sudarymas priklauso tokiai ES valstybių narių kompetencijai. Todėl ypač šeimos ir santuokos reikaluose, turinčiuose didžiulę reikšmę tautos ir visuomenės gyvenimui, reikia „atsargaus ir išmintingo požiūrio, kad nebūtų pasikėsinta į nacionalinę teisės sistemą“, teigiama COMECE vadovybės pareiškime. Tuo tarpu Europos teismo priimtas sprendimas, kad ES valstybė narė privalo pripažinti homoseksualų „santuoką“, sudarytą kitoje ES šalyje, naudojantis galimybe laisvai judėti ir gyventi visoje Europos Sąjungos teritorijoje, kaip tik ir verčia keisti nacionalinės jurisprudencijos nuostatas, o tai neleistinai peržengia ES teisinės kompetencijos ribas. Ganytojai primena, kad Europos Sąjungos pamatinių teisių chartijos 9 straipsnis („teisė tuoktis ir kurti šeimą“) kaip tik skelbia, jog ši teisė garantuojama ir įgyvendinama pagal konkrečioje šalyje galiojančius nacionalinės teisės reikalavimus. Be to, santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, teisinis apibrėžimas yra įtvirtintas daugelyje ES valstybių narių, o kai kuriais atvejais netgi šalių konstitucijose, tai susiejant su bendruoju šeimos gyvenimu ir tėvų teisėmis bei pareigomis savo vaikų auklėjimui, ko negali būti esant homoseksualų „santuokai“. Būtent Lenkijos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis skelbia, kad valstybė „saugo ir gina santuoką, kaip vyro ir moters sąjungą, ja grindžiamą šeimą, motinystę ir tėvų statusą“.
Pavojus tautiniam tapatumui ir saugumui
Europos Sąjungos vyskupai pastebi, kad ES Teisingumo teismas savuoju verdiktu dėl svetur sudarytos homoseksualų „santuokos“ registravimo Lenkijoje, pabrėžia, jog nenori paneigti tos šalies nacionalinėje teisėje (Konstitucijoje) pateiktam santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos apibūdinimui. Teismas pripažįsta, jog ES sutartys aiškiai patvirtina, kad santuokos ir šeimos teisinis reguliavimas priklauso ES valstybės narės kompetencijai, kurios Europos Sąjungos negali susilpninti ar panaikinti. Tačiau paradoksaliu būdu ES Teisingumo teismas, reikalaudamas, kad Lenkija įregistruotų užsienyje sudarytą tos pačios lyties piliečių „santuoką“, vadovaujantis laisvu judėjimu ir gyvenimu visoje Europos Sąjungos teritorijoje, tokia nuostata šioje srityje kaip tik dirbtinai susiaurina ar netgi paneigia nacionalinę kompetenciją. Verdikto tekste ideologiškai aiškinama ir „šeimos gyvenimo“ samprata, teigiant, jog šeima gali apimti ir tos pačios lyties asmenų santykius, kaip ji apima skirtingų lyčių porų teisinę būtį. Tačiau tradicine vyro ir moters santuoka grindžiamas šeimos gyvenimas yra skirtas ne tik sutuoktinių gerovei, bet ir palikuoniams gimdyti ir auginti, o tai sąlygoja prigimtinį motinystės bei šeimos tėvų statusą. To kaip tik negali būti esant homoseksualų sąjungai, kurioje negali būti kalbos apie atvirumą naujai gyvybei pradėti, kam pirmiausia ir skirti santuokiniai santykiai. Ideologiškai iškreipiant prigimtinį šeimos ir santuokos savitumą, kėsinamasi ir į nacionalinį tapatumą, nes daugeliui ES valstybių narių, santuokos apibūdinimas yra vienas pagrindinių tautinio tapatumo bruožų. Priverstinai įregistravus vienos lyties asmenų „santuokas“, iškilusi painiava nacionalinėje teisėje jautrius šeimos reikalus tvarkančioje teisinėje sistemoje, kai pripažįstamos naujos procedūros ir atmetamos kitos, gali iššaukti problemų visame viešajame gyvenime ir neigiamai atsiliepti bendrajai visuomenės moralei, ypač jaunų kartų doroviniam ugdymui.
Ganytojai perspėja, kad sustiprėjus teisiniam netikrumui šeimos ir santuokos padėtį reguliuojančiuose įstatymuose, ES valstybės narės nebegalės aiškiai numatyti, kiek jos yra savarankiškos socialinių ir politinių klausimų srityje, kiek gali taikyti savas teisines normas ginant pradėtą gyvybę, draudžiant surogatinę motinystę, reguliuojant migraciją, galiausiai užtikrinant viešąją tvarką ir saugumą. Be abejo, tai gali sustiprinti jau ir taip ryškias antieuropietiškas nuotaikas kai kuriuose visuomenės sluoksniuose ir kraštutinių politinių jėgų galimybes šias nuotaikas išnaudoti populizmui bei skatinant socialinę poliarizaciją. Štai pranešama, kad priimant ES Teisingumo teismo reikalavimą dėl homoseksualų „santuokų“ registravimo, Lenkijoje pirmiausia planuojama pakeisti pačią santuokinio liudijimo struktūrą, panaikinant iki šiol įprastas „žmonos“ ir „vyro“ skiltis, nes jose kalbama apie skirtingos lyties asmenis. Naujoje santuokinio liudijimo formoje, kurios projektas jau rengiamas, būtų pateiktas tiesiog „pirmojo sutuoktinio“ ir „antrojo sutuoktinio“ įvardijimas, kas sukeltų daugelio gyventojų, ypač tikinčių katalikų, nuostabą ir nepasitenkinimą. Teisiniame vakuume atsidurtų evangelinis Bažnyčios mokymas apie vyro ir žmonos santuokinius santykius, meilę, ištikimybę bei papildomumą kuriant darnų šeimos gyvenimą.
Rezoliucijos ideologiniai motyvai
Europos Sąjungos vyskupai nacionalinės teisinės kompetencijos klausimus minėjo ir atsiliepdami į gruodžio viduryje Europos parlamente surengtą balsavimą dėl rezoliucijos „Mano balsas – mano pasirinkimas. Už saugų ir prieinamą abortą“ priėmimo. Šia menkaverte ir praktiškai neįgyvendinama rezoliucija siūlyta įtraukti „teisę“ į abortą, tai yra motinos įsčiose pradėto kūdikio žudymą, į Europos Sąjungos fundamentalių teisių chartiją ir visai Europai sukurti finansinį mechanizmą tai „teisei“ įgyvendinti. Taip būtų įgyvendinamas prieštaringai suvokiamas rūpinimosi moters „seksualine ir reprodukcine sveikata“ tikslas. Ta proga gruodžio 16 dieną COMECE sekretoriato paskelbtame pareiškime pirmiausia primenamas nesikeičiantis Bažnyčios mokymas, kad „žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo prasidėjimo… Tiesioginis, tai yra kaip tikslas arba kaip priemonė trokštamas abortas yra sunkus nusižengimas moraliniam įstatymui“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2270–2271). Savo poziciją išreikšdami ir kaip Europos Sąjungos piliečiai, visiškai įsipareigoję žemyno integracijos procesui, ganytojai reiškia gilų susirūpinimą, kad vis labiau poliarizuotos europinės visuomenės kontekste, minėtomis pastangomis dėl aborto įteisinimo, vadovaujamasi tik ideologiniais motyvais. Taigi į žmogaus teisių chartiją įrašant „teisę“ daryti abortą, būtų vėl apeita pripažinta nacionalinė kompetencija bei subsidiarumo principas sveikatos apsaugos politikos srityje. Primintas Europos Sąjungos funkcionavimo sutarties 168 straipsnis, kuriame patvirtinama, kad reikia rodyti pagarbą kiekvienos ES valstybės narės teisei ir atsakomybei organizuoti sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugas. Ši nuostata ypač aktuali aborto, dažniausiai nieko bendro neturinčio su sveikatos priežiūra, atžvilgiu, kadangi ES valstybės narės yra priėmusios gana skirtingas teisines normas ir kai kur abortai su retomis išimtimis iš viso draudžiami. Be to, siūlomas europietiškas aborto finansavimo mechanizmas mokesčių mokėtojų lėšomis gali pažeisti valstybių atitinkamų įstatymų bei etinių normų įgyvendinant nacionalinę sveikatos priežiūros politiką.
COMECE pareiškime pabrėžiama, kad į seksualinės ir reprodukcinės sveikatos sritį negali būti įtrauktas abortas, kuris dažniausiai neturi nieko bendro su sveikata ir paprastai atliekamas dėl socialinių priežasčių. Medicinos įsikišimas į tokius reikalus, kurie turi sunkias moralines ir etines pasekmes, negali būti normalizuotas, kaip esą ligos gydymas. Ganytojų įsitikinimu nėščioms moterims, atsidūrusioms sudėtingose situacijose, kuo labiau prieinamomis sąlygomis reikalinga kitokia parama nei aborto siūlymas. Šio pobūdžio debatuose reikalingas ne ideologinis nusistatymas, bet išmintinga politika, skirta tikram moterų apgynimui bei visokeriopai paramai, kartu stengiantis, kad būtų išsaugota jų pradėto kūdikio gyvybė. Tokių svarstymų šviesoje COMECE ragino Europos parlamento narius rodyti didesnę atsakomybę šio pobūdžio balsavime, ypač atsižvelgiant į nacionalinę kompetenciją sveikatos apsaugos srityje, kurios pažeidimas sukeltų didesnę įtampą bei poliarizaciją daugelio Europos Sąjungos šalių visuomenėse. Deja, gruodžio 17 dieną vykusiame balsavime, svaria balsų dauguma (358 – už, 202 – prieš ir 79 susilaikė) rezoliucija, remianti „Mano balsas mano pasirinkimas“ iniciatyvą buvo priimta.
COMECE pirmininkas vyskupas Marianas Kročiata (Mariano Crociata) apgailestaudamas pastebėjo, jog šis balsavimas dar kartą patvirtino Europos Sąjungos institucijose vyraujančią ideologinę orientaciją pamatiniais asmens gerovės ir žmogaus gyvybės klausimais ir tai nepadeda skatinti tikrą laisvę ir atsakomybę. Galima priminti popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II pripažinimą, kad „jokios aplinkybės, joks tikslas, jokie įstatymai negali padaryti teisėtu veiksmo (aborto, sąmoningo nekalto kūdikio žudymo), kuris yra vidujai neteisėtas, nes prieštarauja Dievo Įstatymui, įrašytam kiekvieno žmogaus širdyje, pažįstamam protu ir skelbiamam Bažnyčios“. (Enciklika „Evangelium Vitae“, 62).
„Pro vita“, 2026 m. vasario 6 d., nr. 2 (402)