Ganytojų tarnystė ir žiniasklaida

Popiežius Leonas XIV apie vyskupų ir žurnalistų užduotis šiandienos išbandymų akivaizdoje

Mindaugas BUIKA

Mokymo ir liudijimo darna

Popiežiaus Leono XIV pontifikato pradžia sutapo su 2025 metų Jubiliejaus šventimu, todėl ir jo darbotvarkė suderinta su intensyviu Jubiliejaus kalendoriuje numatytų įvykių minėjimu.

Tačiau dėl birželio mėnesiui numatytų liturginių šventimų intensyvumo yra ir tam tikrų pokyčių: pavyzdžiui, nieko nekalbama apie birželio 25 dienai Jubiliejaus kalendoriuje planuotą Vyskupų jubiliejų. Tai galėtų kiek stebinti, kadangi Šventasis Tėvas prieš išrinkimą į apaštalo Šv. Petro sostą, dvejus metus (2023-­2025) vadovavo Vyskupų kongregacijai ir Bažnyčios hierarchų reikalai jam yra artimi. Iš tikrųjų, Popiežius tai patvirtino jau pirmosiomis pontifikato dienomis ir savaitėmis. Štai gegužės 23 dieną audiencijoje priėmė Europos Sąjungos vyskupų komisijos (COMECE) vadovybę, gegužės 29 dieną telegrama pasveikino Lotynų Amerikos vyskupų tarybą (CELAM), mininčią įkūrimo 70-asias metines, birželio 17 dieną Vatikane susitiko su Italijos vyskupų konferencijos nariais, su kuriais aptarė šiandienos sielovados užduotis. Todėl tikėtina, kad netrukus per birželio 29-ąją švenčiamą liturginę šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę tradiciškai palaimindamas palijus, kurie bus įteikti neseniai paskirtiems vietinių Bažnyčių vadovams, arkivyskupams metropolitams, Šventasis Tėvas išsamiau aptars ganytojiškos tarnystės svarbiuosius bruožus. Laukiant tų apmąstymų, kaip įžangą į jo palinkėjimus vyskupams, norisi dar kartą priminti kai kurias tuometinio arkivyskupo Roberto Prevosto, dabartinio popiežiaus Leono XIV, pastabas, išsakytas 2023 metų pirmoje pusėje pradedant Vyskupų kongregacijos prefekto tarnystę. Vatikano žinių kanalui duotame interviu jis rėmėsi ir savo asmenine patirtimi, kaip iš Čikagos (JAV) kilęs augustinas vienuolis, eidamas misionierišką tarnystę Lotynų Amerikos šalyje Peru, beveik devynerius metus (2014-2023) buvo Čiklajaus vyskupas ir vietinės vyskupų konferencijos vicepirmininkas.

Vyskupas visų pirma turi išsiugdyti „katalikišką“, tai yra visuotinį požiūrį į Bažnyčios rūpesčius, nes kartais jis rizikuoja pernelyg susitelkti tik į savosios bendruomenės lygmenį, aiškino tuometinis arkivyskupas R. Prevostas. Juk ir dalinės Bažnyčios turi palaikyti artimus santykius, dalytis patirtimi, pagelbėti viena kitai tarptautiniu lygiu ir vyskupas privalo turėti platesnį požiūrį į bažnytinę tikrovę. Kita vertus, net ir savo bendruomenėje jis turi išnaudoti visas galimybes išgirsti kiekvieną besikreipiantį, patarti ir gauti patarimą, rodydamas psichologinį stabilumą, dvasinę brandą. „Fundamen­talus vyskupo, kaip asmenybės, pareigybinis bruožas – tai buvimas tikru ganytoju, o ne kokiu nors institucijos vadybininku, – sakė tuometinis Vyskupų dikasterijos vadovas. – Jis turi gebėti būti artimas visiems bendruomenės nariams, pradedant nuo kunigų, kuriems vyskupas yra tėvas ir brolis. Bet šį artumą jis turi rodyti visiems, neišskiriant nei vieno“. Arkivyskupas R. Prevostas priminė, kaip popiežius Pranciškus yra kalbėjęs apie keturių tipų reikalingą vyskupų artumą: Dievui, broliams vyskupams, kunigams ir visai Dievo tautai. Vyskupui nevalia pasiduoti pagundai gyventi izoliuotai, užsidaryti savo rūmuose, pasitenkinti bendravimu tik su tam tikro lygio visuomenės sluoksnio žmonėmis arba su aukštesniais dvasininkais Bažnyčios viduje. „Mes nebeturime slėptis už idėjos apie hierarchinę valdžią, ypatingus įgaliojimus ar institucinę vyresnybę, nes šiandien tai nebeturi prasmės, – kalbėjo būsimasis popiežius Leonas XIV. – Valdžia, kurią mes turime, tai tarnystė ir palydėjimas, buvimas ganytojais ir mokytojais“. Jis pastebėjo, jog neretai Bažnyčios hierarchai susitelkia į doktrinos formuluočių dėstymą, aiškina tikinčiojo doro gyvenimo pagrindus, bet rizikuoja pamiršti svarbiausią užduotį – mokyti, ką reiškia pažinti Jėzų Kristų ir liudyti savo artumą Viešpačiui. O juk tai yra aktualiausia: pajusti bei suvokti tikėjimo grožį ir gėrį, džiaugsmą dėl Jėzaus pažinimo, patiems prasmingai tai išgyventi ir patraukliai dalintis šia patirtimi.  

Vienybės ir parinkimo bruožai

Atsakydamas į aktualų klausimą, kiek vyskupo tarnystėje yra svarbus vieningumas su apaštalo Šv. Petro įpėdiniu, Popiežiumi, tuo metu, kai išaugusi poliarizacija ne tik visuomenėje, bet ir bažnytinėje bendruomenėje, arkivyskupas R. Prevostas nurodė, jog šiuo atžvilgiu tinkamą paaiškinimą suteikia trys Sinodą apibūdinantys žodžiai: dalyvavimas, bendrystė ir misija. Vyskupas yra pašauktas įgyvendinti šias charizmas, gyventi dvasinėje bendrystėje su kitais broliais vyskupais ir palaikyti ištikimą vienybę su Popiežiumi, taip skatinant ir vienybę pačioje Bažnyčioje. Tai turi vykti katalikišku, tai yra visuotiniu lygmeniu, nes tikros Katalikų Bažnyčios be bendrystės su pirmuoju apaštalu Šv. Petru ir jo įpėdiniu negali būti. Pats Jėzus per Paskutinę vakarienę meldė šio vieningumo: „Tegul visi bus viena“ (Jn17, 21) ir šią vienybę mes pirmiausia turime matyti savo Bažnyčioje. „Šiandien visuomenėje ir kultūroje regimas akivaizdus nutolimas nuo šios Jėzaus vizijos ir tai atneša didelę žalą, – pripažino tuometinis Vyskupų kongregacijos prefektas. – Vienybės stygius yra labai skausminga žaizda, dėl kurios kenčia Bažnyčia“. Ryškūs pasidalijimai ir aštri polemika nepadeda spręsti iškylančių problemų, ir vyskupai, kaip rūpestingi ganytojai, ypač turėtų siekti didesnio sutarimo taikaus dialogo keliu. Bendrystę turėtų skatinti ir vyskupų parinkimas bei skyrimas, kaip kad numatė popiežius Pranciškus savo apaštalinėje konstitucijoje „Praedicate Evangelium“. Joje be kita ko išreikštas siūlymas, kad ateityje į vyskupų parinkimą būtų labiau įtraukti ir Dievo tautos nariai, kurių nuomonė galėtų būti išklausyta ir turėtų daug ką nulemti.

Arkivyskupas R. Prevostas pastebėjo, kad jo vadovaujamoje Vyskupų dikasterijoje vyksta įdomios diskusijos ganytojų parinkimo klausimu. Pripažinta, jog iškeliant kandidatus į vyskupijos ordinaro postą galėtų būti išgirstas balsas tiek kunigų ir vyskupų , tiek ir pasauliečių atstovų. Tai gana svarbu, kadangi vyskupas yra pašauktas tarnystei, kaip dalinės Bažnyčios ganytojas ir atsižvelgimas į vietinės Dievo tautos nusistatymą dėl kandidatų gali garantuoti didesnį sutarimą bei veiksmingesnę pastoraciją. Pasak būsimojo popiežiaus Leono XIV, jeigu kandidatas nėra žinomas bendruomenėje, į kurią jis yra skiriamas vyskupu, tada jam bus sunku, nors nėra neįmanoma, bet sunku, tapti tikru vietinės Bažnyčios vadovu. Todėl pageidautina, kad kandidatų parinkimo procesas taptų labiau atviras, išklausant įvairių bažnytinės bendruomenės luomų atstovus. Žinoma, tai nereiškia, jog pati vietinė Bažnyčia pati pasirenka sau ganytoją, nes vyskupų skyrimas yra Popiežiaus prerogatyva, gavus Vyskupų dikasterijos iškeltų kandidatų vertinimus. Vyskupu nėra tampama demokratinio balsavimo keliu, nes Bažnyčioje negalioja politinio proceso principai. Vis dėlto reikalingas platesnis vertinimas ir čia galėtų daug padėti apaštalinės nunciatūros, rinkdamos informaciją apie galimus kandidatus bei apdorodamos įvairias išsakomas nuomones. „Manau, kad mums palaipsniui pavyks pasiekti didesnį atvirumą ir išklausyti tiek dvasinio luomo narių, tiek pasauliečių“, – tvirtino arkivyskupas R. Prevostas. Jis teigiamai įvertino popiežiaus Pranciškaus sprendimą į Vyskupų dikasteriją paskirti tris moteris, dvi seseris vienuoles ir pasaulietę, šeimos motiną. Jų nuomonės dažniausia sutampa su tuo, ką sako dikasterijoje dirbantys dvasininkai, tačiau kartais pateikiamas žvilgsnis iš kitos, moteriškos, perspektyvos, tampa reikšmingu indėliu vyskupų parinkimo ir skyrimo procese.

Praktiškumo ir išminties prioritetai

Minėtame pokalbyje buvo paminėti ir ekonominiai ganytojų tarnystės klausimai, kurie irgi yra aktualūs, žinant, jog dėl sekuliarizacijos tikinčiųjų aukos daugelyje vietų yra sumažėjusios, nors bažnytinių struktūrų skaičius ir mastas išliko. Pabrėžęs, jog šiuo atžvilgiu ganytojas turi būti geras administratorius arba turėti reikiamų šios srities pagalbininkų, tuometinis Vyskupų dikasterijos prefektas priminė popiežiaus Pranciškaus nuolatinį pastebėjimą, kad mums reikia „neturtingos Bažnyčios vargšams“, kuri išlaikytų paprastumą ir kuklumą savo materialiniuose reikaluose, tuo pačiu būdama socialiai angažuota ir stengdamasi pagelbėti stokojantiems. Jis pripažino, jog kai kuriais atvejais yra iš praeities išlikusių bažnytinių struktūrų bei infrastruktūrų, kurios dabar gal ne tokios reikalingos ir kurias sunku išlaikyti, todėl lėšų taupymo tikslais reikalingos tam tikros reformos. „Tačiau aš asmeniškai nemanau, kad Bažnyčia turi viską parduoti ir išeiti į gatves skelbti Evangelijos“, – sakė arkivyskupas R. Prevostas. Taigi, vyskupai turi viską iš naujo atsakingai įvertinti, kas yra reikalinga efektyviai ganytojiškai tarnystei, atsižvelgiant į esamas konkrečias sąlygas, žinant, jog negali būti iš anksto parengtų atsakymų, kurie tiktų visiems. Jo įsitikinimu, visuose ekonominiuose sprendimuose svarbu niekada nepamiršti ir vyskupų pašaukimo svarbiausio dvasinio dėmens, nes priešingu atveju jie rizikuoja tapti tik vadybininkais, tai yra mąstyti ir veikti kaip vadybininkai, kas, deja, kartais ištinka. Be to, popiežiaus Pranciškaus nuolat keltas broliškų santykių vystymo reikalas svarbus ir tvirtinant saitus tarp vietinių Bažnyčių, vyskupijų, siekiant, kad jos dalintųsi ne tik patirtimi, bet ir įvairiais resursais, padėtų vienos kitoms.

Paklaustas dėl vyskupų santykių su socialine žiniasklaida, būsimasis popiežius Leonas XIV aiškino, jog ši sritis gali būti reikšminga priemonė skelbti Evangeliją ir taip pasiekti milijonus žmonių. Tačiau kad būtų veiksmingai naudojamasi šiuo įrankiu, reikia gero pasirengimo, ko dar neretai pritrūksta ir gali būti padaryta lemtingų klaidų. „Šiandienos žiniasklaidai jautriame pasaulyje vyksta nuolatinės permainos, susidaro naujos ir neįprastos situacijos, todėl ganytojams reikia gerai pamąstyti, prieš ką nors rašant ar sakant viešajai auditorijai, – tvirtino tuometinis Vyskupų dikasterijos prefektas. – Kitu atveju užuot reikiamai atsakius ir paaiškinus, iškyla pavojus kurstyti naujus nesutarimus ar net priešiškumą“. Taigi, kad nebūtų padaryta didesnė žala trokštamai Bažnyčios bendrystei, vyskupams tenka išmintingai naudotis visais socialinės komunikacijos tinklais, kadangi dėl jos vartotojų jautrumo ir pačios žiniasklaidos įtakos, ši sritis turi ne tik dideles galimybes, bet ir riziką, todėl reikalingas atsargumas. Šiuo atžvilgiu didelė atsakomybė priklauso ir pačiai krikščioniškai žiniasklaidai, kuri, būdama laisva ir ištikimai skelbdama tiesą, gali būti nepakeičiama ganytojų pagalbininkė siekiant vienybės.

Taikaus dialogo skatinimas

Kaip tik apie tai popiežius Leonas XIV kalbėjo gegužės 12 dieną Vatikane susitikęs su žurnalistais, gausiai susirinkusiais Romoje, naujojo Popiežiaus išrinkimo, konklavos, proga. Pavadinęs juos „tiesai tarnaujančiais brangiais draugais“, Šventasis Tėvas pirmiausia padėkojo už pranešimus apie Bažnyčios gyvenimą, kuriame derinasi įvairovė ir darna. Pasak jo, reikia tik džiaugtis, kad daugelyje tų pranešimų atspindi Kristaus meilės grožis. Ji mus vienija, „daro viena tauta, vedama Gerojo Ganytojo“. Popiežius Leonas XIV pažymėjo, kad gyvename laikais, kuriuos nelengva perprasti ir nupasakoti žiniasklaidos pranešimuose ir komentaruose. Tačiau nuo tų prieštaringų įvykių ir procesų negalime nusisukti ir bėgti, bet ištikimai atlikti informatyvų ir aiškinamąjį vaidmenį, niekada nepasiduodant vidutiniškumui. Kaip Bažnyčia, taip ir žiniasklaida turi priimti laikmečio išbandymus, nelikti už istorijos ribų, formuoti teisingą visuomenę ir kurti pasitikėjimo vertą ateitį. Šventasis Tėvas, kaip minėta, priklausantis augustinų vienuolijai, priminė jos dvasinio vadovo, didžiojo Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino išmintingą pastebėjimą: „gyvenkime gerai ir laikai bus geri“. Šiuo atžvilgiu pozityvus žurnalistų įnašas reikštų nesivadovavimą būdingais stereotipais ir klišėmis, kurios kartais naudojamos kalbant apie krikščioniškąjį ir Bažnyčios gyvenimą, bet teisingai užfiksuoti dalykų esmę ir perduoti ją pasauliui. Taip būtų bent iš dalies išvengta žalingos painiavos, kurią neretai skleidžia nuoširdumo ir meilės neturinti pasaulietinės žiniasklaidos kalba, su jos prieštaringomis ideologinėmis bei partinėmis nuostatomis.

Žurnalistų vartojami žodžiai ir pasirinktas kalbos stilius yra tikrai svarbūs, nes komunikacija yra ne tik informacijos perdavimas, bet ir kūrimas kultūros, kurioje vyrautų taikaus dialogo bei diskusijų aplinka, aiškino popiežius Leonas XIV. Tai ypač svarbu žinant naujųjų technologijų raidą, pirmiausia dirbtinio intelekto iškilimą, kuris turi didžiulį potencialą, bet reikalauja išskirtinės atsakomybės ir įžvalgumo, kad duotų naudos visos žmonijos bendrajam gėriui. Baigdamas savo pastabas Šventasis Tėvas, kaip ir anksčiau apibūdindamas vyskupų tarnystę, žiniasklaidos darbuotojams irgi priminė savo pirmtako popiežiaus Pranciškaus mokymą, išreikštą kreipimesi birželio 6 dieną Bažnyčioje minėtai Pasaulinei socialinės komunikacijos dienai. Jame kviečiama „nuginkluoti žiniasklaidą“ nuo visokių išankstinių nuostatų ir apmaudo, nuo fanatizmo ir pasitaikančio neapykantos skatinimo. Ją reikia apvalyti nuo agresijos propagandos, tik perteikiant stipriųjų nuomonę, bet stengtis, kad būtų išgirsti ir silpnieji, ypač tie, kurie neturi balso. „Nuginkluokime žodžius ir padėsime nuginkluoti pasaulį“, – sakė popiežius Leonas XIV, pabrėždamas, jog ir žurnalistams yra skirtas Kristaus Kalno pamokslo paraginimas: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9). Žurnalistai, sakydami „ne“ žodžiais ir vaizdiniais skelbiamam karui, atmes ir pačią susipriešinimo bei karo paradigmą.

Comece.eu nuotrauka

„XXI amžiaus horizontai“, 2025 m. birželio 20 d., nr. 6 (396)