Gavėnios meditacijos Vatikane

Vatikane vykusias tradicines Gavėnios penktadienių meditacijas parengė popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Robertas Pasolinis (Roberto Pasolini) OFM Cap. Jo meditacijų Pauliaus VI audiencijų salėje klausėsi Romos kurijos vadovai ir darbuotojai; interneto ryšiu iš ligoninės jas sekė ir popiežius Pranciškus. Skirtingai negu kitais metais, kai meditacijos būdavo skiriamos Romos kurijos ir Vatikano valstybės institucijų vadovams, šiais metais jų galėjo pasiklausyti kiekvienas, kas norėjo. Pauliaus VI salė gali sutalpinti 6 tūkst. žmonių. 

Krikštas – visko pradžia ir pagrindas 

Keturių penktadienių meditacijų ciklo bendra tema: „Įsišakniję Kristuje“. Pirmojoje meditacijoje popiežiaus namų pamokslininkas kalbėjo apie Krikštą.

Šiemet švęsdami Jubiliejaus metus krikščionys kviečiami iš naujo pažvelgti į Kristų kaip į tvirtą ir nepajudinamą inkarą, suteikiantį viltį. Dėl to visų pirma reikia gerai suprasti Krikšto prasmę, nes būtent Krikštas yra tikinčiojo žmogaus ryšio su Dievu pradžia ir jo misijos pasaulyje atspirties taškas.

Evangelijos pasakoja apie Jėzaus krikštą Jordano upėje – įvykį, nuo kurio prasidėjo jo viešoji veikla. Tai nebuvo tik formalus ar simbolinis gestas – Jėzus, panirdamas į vandenį, priėmė žmogiškąją tikrovę su visais jos iššūkiais ir ribotumais. Taip jis parodė ne galią, bet nuolankumą, ne viešpatavimą, bet solidarumą. Jėzus nesiekė iš karto keisti pasaulio stebuklais ar griausmingais pareiškimais – jo pirmas žingsnis buvo paprastas ir tylus įsitraukimas į žmonių gyvenimą.

Pasak pamokslininko, tai mus skatina klausti apie mūsų asmeninį apsisprendimą tikėti. Krikštas krikščioniškoje tradicijoje yra ne tik ritualas, bet kvietimas į atsakomybę, įsipareigojimą gyventi pagal Evangelijos vertybes. Tai reiškia ne tik asmeninį santykį su Dievu, bet ir socialinę dimensiją: bendruomeniškumą, įsipareigojimą kitiems ir pasaulio gerovei. Šiandien, kai individualizmas dažnai iškeliamas kaip aukščiausia vertybė, Jėzaus krikšto istorija siūlo alternatyvų požiūrį – tikrasis asmenybės augimas vyksta per santykį su kitais.

Po krikšto Jėzus išėjo į dykumą, kur praleido keturiasdešimt dienų ir išgyveno gundymus. Tai atskleidžia dar vieną esminį momentą – tikėjimas yra ne apsauga nuo gyvenimo sunkumų, bet kvietimas per juos augti. Tikrasis dvasinis kelias reikalauja ne vienkartinių sprendimų, bet nuolatinių pastangų. Susiduriant su gyvenimo krizėmis, svarbu jas matyti ne kaip nesėkmes, bet kaip galimybę augti ir stiprėti.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dažnai ieškoma greitų ir patogių sprendimų, Jėzaus pavyzdys skatina priimti gyvenimą kaip procesą, kuriame svarbūs ne vien rezultatai, bet ir pati kelionė. Tikėjimas nėra statiškas, jis kinta, vystosi ir reikalauja nuolatinio apmąstymo. Pasak tėvo Pasolini, Jėzaus krikštas ir gundymai dykumoje – tai ne tik jo asmeninė patirtis, bet ir ženklas mums visiems, kvietimas vis iš naujo įvertinti, kas gyvenime yra tikrai svarbu. Evangelijos tekstai pabrėžia, kad po šios patirties Jėzus grįžo į žmonių bendruomenę su aiškia misija – skelbti viltį, keisti žmonių požiūrį ne per prievartą, bet per atjautą ir supratimą.

Apmąstant Jėzaus krikšto sceną reikia atkreipti dėmesį ir į pasigirdusį balsą iš dangaus: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi.“ Tai primena apie gilų ir asmeninį ryšį tarp Dievo ir žmogaus. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje žmonės dažnai jaučiasi vieniši arba neįvertinti, šis momentas gali būti suprantamas kaip patvirtinimas, kad kiekvienas žmogus turi vertę, nepriklausomai nuo savo pasiekimų ar klaidų. Jėzaus krikštas kviečia kiekvieną žmogų permąstyti savo tapatybę ir atrasti gyvenimo prasmę ne per išorinius pasiekimus, bet per priklausymą bendruomenei ir ryšį su Dievu.

Jubiliejiniai metai kviečia tikinčiuosius grįžti prie pamatinių klausimų: kaip Krikštas veikia mūsų kasdienybę? Ar sugebame neprarasti pasitikėjimo, kai susiduriame su sunkumais? Ir galiausiai – ar savo gyvenimu atspindime tą šviesą, kurią Jėzus atnešė į pasaulį? Tai klausimai, sakė pamokslininkas, kuriuos turėtų sau kelti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks stiprus ir gilus yra jo tikėjimas.

Krikštas nėra tik individualus apsisprendimas – jis taip pat reiškia bendruomenės dalyvavimą žmogaus dvasiniame gyvenime. Jėzaus pavyzdys rodo, kad tikėjimas nėra atskirtas nuo bendruomenės, bet yra jos dalis. Bažnyčia kaip bendruomenė kviečia savo narius dalytis ne tik dvasine patirtimi, bet ir praktiniu kasdieniu gyvenimu, kuris gali tapti liudijimu ki­tiems. Šia prasme, Jubiliejaus metai yra proga ne tik savo asmeninio gyvenimo permąstymui, bet ir bendruomenės atsinaujinimui. Tai kvietimas iš naujo atrasti savo vietą tikėjimo kelyje, nebijoti ieškoti atsakymų ir būti atviriems permainoms, kurios gali atnešti naują gyvenimo kryptį. 

Esame mirtingi, bet amžini

Gavėnios rekolekcijose popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas tėvas R. Pasolinis kalbėjo apie Kristaus prisikėlimu perkeistą mirtį.

Mūsų laikų kultūra susikūrė nemirtingumo iliuziją. Ją skatina pažanga ir gerovė, dėl kurių žmogus nenori galvoti apie savo žmogiškosios būties ribas, sakė pamokslininkas pridurdamas, kad netgi Bažnyčia neskiria jai pernelyg didelio dėmesio, labiau susitelkdama į Dievo karalystės skelbimą. Mirties neišvengiamybės nutylėjimas slepia nesugebėjimą gyventi be baimės laukiant gyvenimo pabaigos; stengiamasi negalvoti apie mirtį, visas mintis nukreipiant į veiklą daugybėje frontų, kuriuos prieš mus atveria gyvenimas. Negalvodamas apie mirtį žmogus neskuba daryti galutinių sprendimų, vadovaujasi iliuzija, kad priimtus sprendimus visada galima pakeisti.

Pasak pamokslininko, šiandien mirtis dažnai suvokiama kaip techninė medicinos problema, o tai neleidžia mums suprasti gilesnės gyvenimo prasmės ir krikščioniškosios vilties. Mirties nutylėjimas gali vesti į nuodėmę, nes juk nuodėmė labai dažnai ir yra mėginimas susikurti iliuziją, kad įmanoma pabėgti nuo to, kas neišvengiama. Tačiau iš tikrųjų vienintelis tikras priešnuodis mirties baimei yra meilė, išgyvenama konkrečiai ir giliai, kaip liudija šv. Jono žodžiai: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14). Mylėti iki galo reiškia priimti savo ribotumą ir paversti jį galimybe dovanoti save. Kristus nepanaikino mirties, bet perėjo per ją, kad parodytų mums, jog įmanoma ją perkeisti. Kristaus kryžiaus auka ir prisikėlimas mums atskleidžią didžiąją tiesą: esame mirtingi, bet amžini.

Gyventi kaip Dievo vaikai bei kaip broliai ir seserys – tai pasirinkimas, kurį reikia kasdien atnaujinti, tvirtai tikint, kad meilė yra įmanoma, kaip liudija daugybės prieš mus gyvenusių vyrų ir moterų paliktas pavyzdys. Mes irgi galime giedoti meilės giesmę savo gyvenimu, sakė popiežiaus namų pamokslininkas rekolekcijų ka­te­che­zėje.

Naujoje meditacijoje, kitą rytą, pamokslininkas pabrėžė, kad Kristus mums siūlo amžinąjį gyvenimą kaip dovaną, kurią turime priimti, o ne kaip premiją, kurią patys galime užsitarnauti. Evangelijos palyginimas apie turtingą jaunuolį parodo kontrastą tarp amžinojo gyvenimo kaip atpildo už gerą gyvenimą sampratos ir Kristaus raginimo atsisakyti viso savo saugumo ir sekti paskui jį. Jaunuolis, negalėdamas atsiriboti nuo savo turtų, išeina liūdnas. Evangelijoje pagal Joną Jėzus apibūdina save kaip ganytoją, kuris veda savo avis į žalias ganyklas. Jo balsas ragina žmogų išeiti iš baimės aptvarų ir žengti į tikrąjį gyvenimą. Jėzaus taip pat atskleidžia, kad jis yra tikroji gyvenimo duona, kuri gali numalšinti visokeriopą žmogaus alkį.

Amžinybė nėra tolima iliuzija, sakė pamokslininkas. Amžinybė yra tikrovė, kurią galime patirti jau dabar, kai išmokstame gyvenime su pasitikėjimu aukoti net ir tai, ko turime nedaug. Dievo akyse kiekvienas mūsų meilės gestas turi begalinę vertę, viskas gali tapti amžina. 

Prisikėlimo malonė pasiekia per asmeninę patirtį

Kitoje Gavėnios penktadienių meditacijoje, kalbėdamas apie Kristaus prisikėlimą, tėvas R. Pasolinis kalbėjo, kad Evangelijos ne tik mini patį prisikėlimo faktą, bet pabrėžia, kad prisikėlęs Kristus be jokio triumfo paryškinimo toliau ramiai bendravo su mokiniais. Patyręs išdavystę ir kančią, jis neieškojo kaltų, nepriekaištavo, bet norėjo tik vieno – dalytis gyvybe. Pasak pamokslininko, ši nuostata radikaliai kontrastuoja su mūsų žmogiškuoju polinkiu keršyti ar užsidaryti skausme. Jėzaus pavyzdys kviečia mus kitaip žvelgti į santykius ir praradimus – atsisakyti priekaištų, netgi mylėti tuos, kurie mus nuvylė. Tai išlaisvinantis kelias, leidžiantis mums iš tiesų prisikelti – ne išoriškai, bet širdyje.

Prisikėlęs Kristus ateina pas mokinius ne tam, kad būtų šlovinamas, bet dalijasi su jais ramybe ir Šventąja Dvasia. Linkėjimas „Ramybė jums“ – tai kvietimas būti atleidimo ir susitaikinimo nešėjais pasaulyje. Ypatingą vietą Evangelijoje užima Tomo istorija. Jis atsisako tikėti vien tik žodžiais – nori pamatyti, paliesti, būti tikras. Tomas neabejoja dėl Dievo galios, bet ieško tikro, gyvo santykio. Būtent dėl šio troškimo jis gauna ypatingą malonę – savo rankomis paliesti prisikėlusio Kristaus žaizdas ir ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Tai mus moko, kad prisikėlimo malonė pasiekia žmogų per gilią asmeninę patirtį, kuri išlaisvina nuo kaltės, pripildo meilės ir įkvepia misijai.

Velykiniai evangelijų pasakojimai stebina tuo, kad juose nėra jokios pompastikos. Prisikėlęs Kristus nesinaudoja jokiais stebuklingais ženklais, bet pasirodo kaip keliautojas, sodininkas, nepažįstamasis. Mokiniai dažnai jo neatpažįsta iš karto. Tai ypač pabrėžta Luko pasakojime apie priskėlusio Jėzaus susitikimą su dviem Emauso mokiniais: tik per vakarienę jie atpažįsta Kristų. Jų širdys degė jau tada, kai jis kalbėjo kelyje, bet tik sulaukę duonos laužymo jie viską suprato. Viltis ir džiaugsmas jau gyveno jų viduje, tačiau reikėjo ir tos ypatingos akimirkos.

Savo prisikėlimu Viešpats Jėzus mums padeda atpažinti ir mūsų viduje slypinčius žmogiškumo lobius. Kai leidžiamės perkeičiami jo meilės, suprantame, kad pykti yra beprasmiška. Daug vaisingiau – pasitikėti, susitikti, atleisti. Tik taip, be pykčio ir nuoskaudų, tampame liudytojais tos didesnės meilės, kurios nei blogio bangos, nei mirtis negali užgesinti.

Popiežiaus namų pamokslininkas penktadienio meditaciją užbaigė malda: „Tėve, kuris per savo vienatinį Sūnų nugalėjai mirtį ir atvėrei mums kelią į amžinąjį gyvenimą, leisk mums, besirengiantiems švęsti Viešpaties prisikėlimą, atgimti gyvenimui, atnaujintam Tavo Dvasios“.

„Tiksliai nežinome, kas mūsų laukia, bet ir tai, ką žinome, yra nuostabu“

Romos kurijos Gavėnios rekolekcijoms vadovavęs kapucinas t. R. Pasolinis kalbėjo kalbėjo apie poilsį žemiškajame gyvenime ir amžinąjį atilsį.

Nuo vaikystės žinome maldą: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje“. Mintis apie amžinybę, kaip amžinąjį poilsį, gali nuvilti, tarsi gyvenimas baigtųsi nesibaigiančiu miegu. Tačiau toks suvokimas kyla iš nesusipratimo: mes poilsį suvokiame tik kaip neveiklumą, kai tuo tarpu, pasak Biblijos, ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę, sakė pamokslininkas. Pats Dievas ilsėjosi, kai Jėzus, miręs ant kryžiaus, buvo paguldytas į kapą. Jis „nužengė į pragarus“. Kristus per šį atilsį slėpiningai veikė, vadavo įkalintus mirusiuosius.

Šiandien mes poilsį dažnai suvokiame kaip prabangą, kurios negalime sau leisti. Gyvename visuomenėje, kuri reikalauja, kad būtume nuolat aktyvūs, nuolat produktyvūs. Kol gyvensime apsėsti rezultatų manijos, niekada nerasime poilsio. Tik tie, kurie pripažįsta savo ribas, pagaliau gali ramiai pailsėti.

Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė, sakė tėvas Pasolinis. Tai būsena, kai mums nebereikia nieko kitiems įrodinėti, nes leidžiamės apkabinami Dievo meilės. Gerai išgyventi poilsį reiškia rengtis amžinajam gyvenimui, mokytis gyventi be baimės, atsisakyti to, kas nereikalinga, ir pasitikėti, kad Dievas jau veikia mumyse. Tikrasis poilsis – tai vidinė ramybė, matuojama ne pasiekimais, bet gebėjimu priimti tai, ką mums duoda gyvenimas. Tai ne pasyvumas, o būdas gyventi intensyviau, bet be nerimo. Tai aktyvus pasitikėjimas, kuris padaro mus laisvais ir sugebančiais mylėti.

Per paskutinį Gavėnios rekolekcijų susitikimą t. R. Pasolinis apibendrino viską, apie ką buvo kalbėta per visas pastarųjų dienų meditacijas.

Gyvenimas su savo grožiu ir sunkumais kelia mums esminį klausimą: kokia mūsų klajonių šiame pasaulyje prasmė, jei viskam lemta baigtis? Jei neturėtume amžinybės vilties, gyvenimo svoris mus sugniuždytų arba padarytų cinikais. Kiekvieno žmogaus laukia kūno mirtis, tačiau kiekvieną dieną mumyse vyksta ir vidinis atsinaujinimas. Tai, kas, regis, nyksta, iš tikrųjų turi didesnę paskirtį: Dievas mus sukūrė prisikėlimui. Tai nėra utopinė svajonė, bet į pilnatvę pašauktos egzistencijos logika.

Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinyje Dievas įgyvendino savo meilės planą. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip Nukryžiuotojo pralaimėjimas, iš tikrųjų yra įrodymas, kad Tėvas nepalieka savo vaikų. Mūsų gyvenimas nėra paliktas atsitiktinumui, bet yra dalis atpirkimo plano, kuris mus padaro mylimais vaikais, skirtais amžinybei. Žengę per mirties slenkstį, esame skirti naujam ir šlovingam gyvenimui. Nors mes tiksliai nežinome, kaip viskas baigsis, tačiau žinome, kad tai, kuo būsime, jau yra mumyse užsimezgę. Mūsų ateitis tik iš dalies yra mums atskleista, tačiau ir tai, ką matome šiandien, yra nuostabu: esame mylimi vaikai, dangaus piliečiai, gyvenantys su Dievu per amžius, baigė paskutinę meditaciją Gavėnios rekolekcijoms vadovavęs popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas t. R. Pasolinis. 

Vatican News
Vatican Media nuotrauka

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. balandžio 18 d., nr. 4 (215)