Genutės ir Valdemaro dovana parapijai – daugiau nei dovana
Laura RAGINYTĖ
PALŪŠĖ. Šventų Velykų rytą Šv. Juozapo bažnytėlėje pleveno visiems pažįstamas jaudulys.
Čia visuomet gera būti drauge. Gera melstis, giedoti ir šį ypatingą rytą sveikinti vieniems kitus su Kristaus Prisikėlimu. Ir tarsi iš pačios širdies ateina tylus pajautimas: bažnyčia gyva ne tik savo istorija ar protėvių maldomis prisotintomis sienomis. Ji gyva žmonėmis – tais, kurie čia ateina iš kartos į kartą, kurie laukia, nepamiršta, kuriems rūpi.
Palūšės parapija nedidelė, bet joje daug tikro artumo. Čia tikėjimas įsišaknijęs maldoje, giesmėje, pagalboje, ištikimybėje savo bažnyčiai. Iš tokių paprastų, bet svarbių dalykų ir laikosi bendruomenė.
Verbų sekmadienį šią parapiją aptarnaujantis Ignalinos dekanas kun. Vidas Smagurauskas jautriai priminė: kas būtų Lietuvoje ir pasaulyje žinoma, į kultūros paveldą įrašyta Palūšės bažnytėlė, jeigu joje nebūtų gyvo tikėjimo? Vien pastato neužtenka. Bažnyčią saugo ir išlaiko žmonės – jų malda, jų buvimas, jų meilė savai šventovei.
Per šias Velykas tą meilę buvo galima ne tik pajusti, bet ir pamatyti. Prisikėlimo procesijoje patarnautojai žengė vilkėdami naujomis baltomis kamžomis. Net dešimt kamžų Palūšės parapijai padovanojo Pavajuonio kaimo gyventojai – Genutė Gimžauskaitė-Daubarienė ir jos vyras Valdemaras.
Atrodytų, tai tik liturginis drabužis. Tačiau iš tiesų tokia dovana pasako labai daug. Ji kalba apie ryšį su savo bažnyčia, apie pagarbą, apie norą prisidėti ne žodžiais, o darbu. Tai gražus ir tylus liudijimas, kad žmogui rūpi ne tik jis pats, bet ir jo bendruomenė, kraštas, žmonės.
Labai jautrūs ir pačios Genutės žodžiai: „Mano seneliai, tėvai ir visa mūsų šeima esame tarsi suaugę su Palūšės bažnytėle. Mažiausia, ką galime padaryti, – kiekvienas pagal savo gebėjimus ir galimybes rūpintis savo bažnyčia. Kas, jei ne mes?“
Šiuose žodžiuose telpa paprasta, bet labai svarbi tiesa. Dažnai laukiame, kad kažkas ateis, pasirūpins, padarys, išsaugos. Tačiau mūsų kraštas ir jo ateitis prasideda nuo mūsų pačių. Nuo to, ar pakeliame akis, ar pastebime, ko trūksta, ar ištiesiame ranką. Iš mažų darbų gimsta dideli dalykai. Iš vieno žmogaus ar vienos šeimos gerumo stiprėja visa bendruomenė.
Tikintieji ir kun. V. Smagurauskas nuoširdžiai dėkojo Genutei ir Valdemarui už jų gerumą, dosnumą ir meilę Palūšės bažnytėlei. Už tai, kad savo pavyzdžiu jie primena visiems mums: rūpestis savo šventove, savo kaimu ir savo žmonėmis yra ir atsakomybė, ir meilės išraiška, ir būdas saugoti tai, kas brangu.
Tegul šis gražus darbas įkvepia ir kitus. Nebūtina pradėti nuo didelių dalykų. Kartais užtenka pradėti nuo savęs ir paklausti: ką aš galiu padaryti dėl savo bažnyčios, savo kaimo, savo miško, savo ežero, savo žmonių? Būtent taip ir keičiasi pasaulis – pamažu, nuoširdžiai, per gyvus žmones ir jų geras širdis. Prisikėlimas širdyje – pačios tikriausios Velykos.
Ignalinos rajonas
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2026 m. balandžio 17 d., nr. 8 (257)