Gimtinėje pristatyta pomirtinė Alfo Pakėno publicistikos knyga
Rasa Griškevičienė
„Užtikau ją parugėj, prie seno griovio. Gulėjo, pasitiesusi gėlėtą chalatą ir sklaidė kažkur matytą knygą. Kai pastebėjo mane, pakilo, perbraukė padūmavusius plaukus ir, ištiesusi rankas, šaukė artyn. Priėjęs išbučiavau akis, paleistus plaukus, veidą... O paskui skaitėm abu. Buvo likę tik du lapai. Ji šnabždėjo, lūpomis kutendama mano ausį, kad tuoj reikės išsiskirt ir mes nebegyvensime toje knygoje. Netrukus ji užvertė paskutinį tarp pirštų čežantį lapą ir, liūdnai nusišypsojusi, palingavo galva. Atsikėlė, užsimetė lauko ramunėm nubertą chalatą ir nušvylavo molėtu rugių takučiu… Taip negrįžtamai išėjo vaikystė.
Alfas Pakėnas“.
Labai stengiausi nesigraudinti. Šitą mažytę, trumputę novelę Alfo knygos pristatymui skirtame vakare perskaičiau iš savo seno vaikystės dienoraščio, kuriam daugiau kaip pusšimtis metų.
Buvau tąsyk paaugliukė, aštuntokė, nedideliame, man pačiame gražiausiame Žemaitijos miestelyje, tuometinėje Šaukėnų vidurinėje mokykloje, dabar – Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazijoje. Aptikau šitą, mane sužavėjusią, novelę „Moksleivio“ žurnale ir persirašiau į vaikystės dienoraštį, kurį išsaugojau iki šiol.
Žinoma, tada nieko nežinojau ir negalėjau žinoti apie Alfą Pakėną. Nieko nežinojau apie jo Deltuvos mokyklą. Mus skyrė kone du šimtai kilometrų…
Bet praėjo 20 metų, ir mes drauge su Kęstučiu Griškevičiumi, du žurnalistai, atvykome dirbti į Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ redakciją. O čia ir sutikau Alfą Pakėną – tą patį savo mokyklinių metų romantiškąjį poetą, kurio novelę apie atsisveikinimą su vaikyste išsaugojau iki šiol. Savo sename vaikystės dienoraštyje…
Laikraščio redaktorius Julijonas Petronis įkurdino mus su Alfuku viename kabinete, antrajame redakcijos aukšte. Pasitikdavome rytais tekančią saulę ir pasikeisdami lakstydavome su laikraščio korektūromis į spaustuvę. Vis juokaudavome – esame kieti! Esame labai protingi korektoriai! Su aukštuoju išsilavinimu! Baigę universitetą! Tai bent korektoriai!
Vasarą Alfukas atvažiuodavo į darbą, prisikrovęs kupiną savo automobilio bagažinę šviežių kopūstų. Sakydavo, čia iš mano gimtinės daržo… Ištisus metus valgydavome Alfuko kopūstus. Kol vieną dieną jis neišvažiavo į Kauną. Į Maironio lietuvių literatūros muziejų…
Praėjo dar 30 metų. Ir šiandieną aš dėkoju visiems, suėjusiems, suvažiavusiems, susirinkusiems iš Kauno ir Vilniaus, Anykščių, Širvintų ir Kaišiadorių, iš Deltuvos, Jasiuliškių, Veprių ir Šinkūnų į Ukmergės kultūros centro Mėlynąją salę, kur buvo surengtas šventinis vakaras, skirtas Alfui Pakėnui ir šeimos rūpesčiu išleistai jo knygai „Ataudai“, kurios, kaip gražiai sakė jo bičiulis poetas Vladas Vaitkevičius, Alfas nebesuspėjo priglausti prie savo širdies. Priglaudė žmona Nida, sesuo Ritutė ir mes visi…
Renginio moderatorius poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas, vis pažerdamas eilučių ir pastraipų iš „Ataudų“ knygos, atvirai gerėdamasis poezijos kupinais Alfo prozos tekstais, žaismingai ir šmaikščiai provokavo diskusijos dalyvius atviram pokalbiui ir kvietė prie mikrofono svečius – rašytoją, poetą, vertėją, redaktorių Vladą Vaitkevičių, Kalbos premijos laureatę, literatūrinių-muzikinių programų autorę ir rengėją Violetą Bakutienę, krikščioniškosios minties, kultūros ir visuomenės leidinio „XXI amžius“ redaktorių Romą Bacevičių, ukmergiškį poetą, fotomenininką Albiną Kuliešį, kuris į renginį atsinešė vaizdo įrašą su A. Pakėno skaitomais jo itin mylėto poeto Jono Strielkūno eilėraščiais.
Su brangia dovana ukmergiškiams į renginį atvyko ir anykštėnai – Svėdasų seniūnijos seniūnas Saulius Rasalas ir šiame krašte įsikūrusio Vaižganto muziejaus muziejininkas, žurnalistas, respublikinės literatūrinės Vaižganto premijos laureatas Vytautas Bagdonas. 2019 metais Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose A. Pakėnui buvo įteikta literatūrinė Vaižganto premija. Šių iškilmių įamžintomis akimirkomis ir pasidalino svečiai iš Svėdasų.
Renginio dalyviams koncertavo Ukmergės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Cantilena“ (vadovė Daiva Petrikienė, koncertmeisterė Audra Bernadišienė) ir Lietuvos bardas, dainų autorius ir atlikėjas Kazimieras Jakutis-Pagulbis.
„Alfas šiandieną būtų labai piktas. Dvi valandas nieko daugiau neveikiame, kaip tik kalbame apie jį ir vis giriame… Vis giriame…“, – su šypsena kalbėjo Alfuko bičiulis Kazimieras, gyvenimo vingiuose tapęs jo broliu ir gražiai vadinantis A. Pakėną savo kūrybos mokytoju.
Šventos, amžinai žaliuojančios Pagulbio pievos… Kur kadaise susitiko du gražūs, talentingi, poetiškos, romantiškos prigimties, savo šeimą, namus ir savo Aukštaitiją be galo mylintys du vyrai – Alfas Pakėnas ir Kazimieras Jakutis-Pagulbis.
– Saulyte, būk gera, suskaičiuok, kiek čia salėje galėtų būti žmonių? – paprašiau vakaro metu penkiametės anūkės.
– Nu tu žinok, močiute Rasa, koks šimtas tai tikrai!
Ukmergė
Birutės KAIRAITYTĖS-VAITKEVIČIENĖS nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 7 (232)