Gyvybės gynimas – vertinga tarnystė Bažnyčiai ir visuomenei

Popiežiaus Pranciškaus sveikinimas Italijos gyvybės gynėjų sąjūdžiui „Movimento per la Vita“ jubiliejaus proga

Mindaugas BUIKA

Pasipriešinimas mirties kultūrai

Šimtais ir tūkstančiais skaičiuo­jant žmonių gyvybių aukas vykstančiuose karuose, smurtiniuose konfliktuose bei stichinėse nelaimėse, negalima užmiršti milijonų kasmet pasaulyje nužudomų motinų įsčiose pradėtų kūdikių dėl abortų, netgi įteisinus šį infanticidą (vaikžudystę) dabar daugelyje šalių įsivyravus mirties kultūrai.

Todėl ypatingos Bažnyčios pagarbos ir palaikymo pelno organizuoti gyvybės gynimo sąjūdžiai, kai kurie minintys jau dešimtmečių veikimo sukaktis, nepasiduodantys minėtam nemoraliam teisiniam nusistatymui ir bandantys ginti gyvybės kultūrą, dažnai tam nepalankiomis radikalaus supasaulėjimo ir sekuliarizmo sąlygomis. Kaip tik toks yra prieš 50 metų įkurtas Italijos gyvybės gynimo sąjūdis „Movimento per la Vita“, kurio nariai, švęsdami savo jubiliejų, kovo 8 dieną atliko Šventųjų vilties metų piligrimystę į Romą ir dalyvavo Šv. Petro bazilikoje jiems Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino (Pietro Parolin) aukotose šv. Mišiose. Be abejonės, būtų įvykęs ir susitikimas su didžiuoju gyvybės gynėju bei „Movimento per la Vita“ rėmėju popiežiumi Pranciškumi, tačiau dėl sunkaus plaučių uždegimo Šventasis Tėvas tuo metu gydėsi Augustino Džemelio (Agostino Gemelli) ligoninėje, iš kurios atsiuntė sveikinimo laišką, kuris perskaitytas pamaldose. Jame dėkojant gyvybės gynėjams, pažymima, kad visi krikščionys turi būti pasirengę saugoti ir ginti kiekvieną pradėtą kūdikį, kuris atstovauja patiems silpniausiems ir balso neturintiems asmenims ir yra Dievo pirmaeilio dėmesio bei meilės centre.

Sveikinime tiesiogiai kreipdamasis italų gyvybės sąjūdžio pirmi­nin­kę, teisės ir bioetikos specialistę Mariną Kazini (Marina Casini), popiežius Pranciškus pripažino to veikimo „vertingumą Bažnyčios ir visuomenės tarnystėje“, ugdant konkretų solidarumą tiek pradėtiems kūdikiams, tiek ir jų motinoms, ypač atsidūrusioms sudėtingose nelaukto nėštumo aplinkybėse. Taip skatinama ne atmetimo, bet priėmimo kultūra plačiąja prasme, su reikiamu tiesumu, meile bei atkaklumu primenant tiesą apie gyvybės sakralumą nuo pridėjimo momento. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad vystant gailestingą artimo meilę motinoms bei jų kūdikiams, didelį indėlį duoda tie katalikai politikai ir visuomenės veikėjai, kurie „tarnystę gyvybei yra padarę pasaulietinio apaštalavimo ir politinio įsipareigojimo centru“. Kaip tik toks buvo M. Kazini tėvas Karlas Kazinis (Carlo Casini, 1935-2020), žymus krikščionių demokratų politikas, daugelį metų atstovavęs Italijai Europos Parlamente ir vienas pagrindinių „Movimento per la Vita“ kūrėjų. Priminęs šio sąjūdžio jubiliejinę sukaktį, Šventasis Tėvas pastebėjo, jog iniciatyva, 1975 metais katalikų iškelta Florencijoje, paplito visoje Italijoje įgyvendinant įvairius savanoriškus pagalbos kūdikių besilaukiančioms motinoms projektus, tokius, kaip „SOS Vita“, „Culle per la Vita“ („Gyvybės lopšiai“) ir daugelį kitų. Šios iniciatyvos palaikė ir skatino gyvybės priėmimo kultūrą bei pradėtų kūdikių teisių akcentavimą visuose visuomenės sluoksniuose. „Aš raginu tęsti šias pastangas, siekiant socialinės motinystės apsaugos ir žmogiškos gyvybės apgynimo kiekviename jos egzistencijos tarpsnyje“, – rašo popiežius Pranciškus.

Sakyti „taip“ meilės civilizacijai

Laiške nurodoma, jog Vakarų visuomenėje dramatiškai išaugus bevaikių ir mažavaikių santuokų skaičiui, kada, kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje – M. B.) mirtingumas kone dvigubai didesnis, nei sumažėjęs gimstamumas, aptilo pradėtos gyvybės gynimui priešiškos ideologijos. Vis dėlto nepaisant išaugusio jautrumo gyvybės ir visos Dievo kūrinijos apsaugai ypač tarp jaunų žmonių bei pasirengimo ją globoti, deja, toliau plėtojama praktinė silpnųjų atmetimo kultūra, pirmenybę teikiant naudingumui, efektyvumui ir patogumui. „Todėl dabar labiau nei bet kada reikia bet kokio amžiaus žmonių, kurie atsidėtų tarnystei žmogaus gyvybės labui, ypač tada, kai ji yra trapiausia ir labiausiai pažeidžiama, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Kadangi kiekviena gyvybė yra sakrali, sukurta Dievo didingam ir gražiam likimui, teisinga visuomenė negali būti formuojama, pašalinant nenorimus pradėtus kūdikius ar senyvo amžiaus žmones bei tuos, kurie nebegali patys išsilaikyti ir nepagydomai serga“. Taigi, teisingos visuomenės kūrimui, galvojant apie jos ateitį, tokių žudymo metodų, kaip abortas ir eutanazija, legalumas ir naudojimas moraliniu atžvilgiu „absoliučiai nepriimtinas, nes žmogaus gyvybė, kaip Dievo dovana, yra šventa ir neliečiama“, teigiama popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II, kurio išėjimą pas Tėvą 20-ąsias metines dabar minime, istorinėje enciklikoje „Evangelium Vitae“. Joje nurodoma, kad privalu ne tik neatimti gyvybės žmogui, bet ir rūpestingai, su meile, ją saugoti, pavirtinant asmens nepažeidžiamą orumą visais gyvenimo momentais ir visomis sąlygomis.

Sveikindamas švęsti Vilties Jubiliejų į Romą atvykusius „Movimento per la Vita“ narius ir juos skatindamas, popiežius Pranciškus rašė: „Jūs mielosios seserys ir brangieji broliai atvykote iš daugelio Italijos vietų, kad atnaujintumėte savąjį „taip“ meilės civilizacijai“. Gyvybės gynėjai štai suvokia, kaip yra svarbu išvaduoti moteris nuo tokių sąlygų, kurios verčia jas atsisakyti savo vaiko gimdymo, ir šios pastangos yra reikšmingas pilietinės visuomenės atnaujinimo principas. Iš tiesų, visų akivaizdoje mes dabar matome visuomenę, suskirstytą į turėjimo, darymo ir pasirodymo kategorijas, tačiau darnoje su Bažnyčios mokymu, reikalingas kitoks požiūris, paremtas įsipareigojimu rodyti pagarbą kiekvieno asmens orumui, pirmenybę teikiant silpniesiems. Pradėtas ir dar negimęs kūdikis, kaip tik yra „par excelence“ pavyzdys kiekvieno silpno ir bejėgio vyro ar moters, kurie kitiems galbūt nieko nereiškia, kurie neturi balso. Būti jo ar jos pusėje, pagelbėti ir apginti juos, reiškia solidarizuotis su visu atmestu pasauliu, kuris negailestingai eliminuojamas. Tai širdies žvilgsnis, kuris su meile pripažįsta silpnuosius, kaip vienus iš mūsų, kuriems pirmiausia yra skirti mūsų pagalbos projektai. Šventasis Tėvas vėl linkėjo, kad gyvybės gynėjai ypač paremtų kūdikių besilaukiančias moteris, skatindami supratimą, dosnumą ir drąsą. Šios moterys turi jausti visos pilietinės ir bažnytinės bendruomenės artumą, o pagalbos gyvybei centrai turi būti svarbios institucijos visiems, tikri atramos taškai kiekvienai socialinei veiklai. 

„Dėkoju jums už vilties ir švelnumo puslapius, kuriuos padedate rašyti istorijos knygoje, – baigdamas laišką patikino popiežius Pranciškus. – Tie puslapiai lieka neišdildomi, duoda ir duos daug vaisių“. Linkėdamas Viešpaties palaimos ir Švč. Mergelės Marijos globos, jis kiekvieną gyvybės gynėją ir jų grupes bei pastangas pavedė šventosios Motinos Teresės iš Kalkutos užtarimui, pavadindamas ją visų pasaulio gyvybės gynimo sąjūdžių dvasine vadove.

Nacionalinė gyvybės diena

Galima priminti, kad Šventasis Tėvas su jubiliejine sukaktimi pasveikino Italijos gyvybės gynimo sąjūdį „Movimento per la Vita“ ir kiek anksčiau, vasario pradžioje, kai tos šalies Bažnyčioje buvo minima Gyvybės diena, šiemet turėjusi temą: „Perduoti gyvybę, pasaulio viltį“. Italijos vyskupai kasmet minimą Nacionalinę gyvybės dieną įsteigė 1978 metais, kai toje šalyje buvo legalizuotas abortas. Tą dieną tikinčiųjų bendruomenėse maldomis, viešomis manifestacijomis ir susitikimais plačiai aptariamas būtinumas ginti žmogaus gyvybės sakralumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Italijoje galioja sąžinės prieštaravimo teisinė nuostata, leidžianti medicinos personalui atsisakyti dalyvauti atliekant abortus. Kaip rodo socialinės apklausos beveik du trečdaliai (63%) italų ginekologų atsisakę atlikti abor­tus, tai yra popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, nenori būti motinų įsčiose bręstančių kūdikių žudikais. „Aš prisijungiu prie Italijos vyskupų, reikšdamas padėką daugeliui šeimų, kurios su dideliu troškimu pasirengę priimti gyvybės dovaną ir drąsinu jaunąsias sutuoktinių poras nebijoti gimdyti vaikus pasauliui, – sakė Šventasis Tėvas per vasario 2 dieną, sekmadienį, vykusį vidurdienio „Vieš­paties Angelas“ maldos susitikimą Šv. Petro aikštėje. – Taip pat Nacionalinės gyvybės dienos proga sveikinu „Movimento per la Vita“ su 50-uoju gimtadieniu. Geriausi linkėjimai“.

Šiemetinės Gyvybės dienos išvakarėse duotame interviu Italijos katalikų laikraščiui „Avvenire“ sąjūdžio vadovė Marina Kazini pasidžiaugė, kad Bažnyčia nepaliaujamai pasisako už pradėtų kūdikių gynimą, nes „kai ir įstatymai tai nutyli, lieka sąžinė į kurią galima kreiptis“. Jos įsitikinimu Bažnyčios mokymas ir nusistatymas yra visai suprantamas, kadangi Šventojo Rašto tekstuose aiškiai patvirtinama, jog Dievas myli gyvybę ir pasirengęs ją palaikyti bei plėsti Jo sukurtame pasaulyje. Ypatingu būdu Viešpats myli žmogų, kviesdamas kiekvieną dalintis sūnišku ir dukterišku orumu, būti dieviškojo gyvenimo dalyviu. Visa tai mus skatina ginti gyvybę pradėto kūdikio, kuris visada yra „vienas iš mūsų, sūnus ar duktė, asmuo“. Pasak M. Kazini, kaip tik kasmet minima Nacionalinė gyvybės diena skatina tikinčiuosius ir visus geros valios žmones labiau įsipareigoti ginti teisę gimti ir gyventi, nes ši teisė yra žmogiškosios egzistencijos pamatas. Tai taip pat gera proga priminti ir daugybę situacijų, kuriose žmogaus gyvybė yra paniekinama, ypač iškilus pavojams dėl silpniausios ir pažeidžiamiausios būklės, ar tai būtų motinos įsčios, ar užšaldyti embrionai bandymų mėgintuvėliuose, kai negimusiam asmeniui paneigiama viskas, netgi priklausomybė žmogiškai šeimai. Galima pastebėti, jog dabartinė Italijos vyriausybės vadovė Džiordžija Meloni (Giorgia Meloni) iš konservatyvios Italijos brolių (Fratelli di Italia, FdI) partijos, irgi palankiai žiūri į gyvybės gynimą. Štai praėjusiais metais Italijoje surengus pagrindinių valstybių, vadinamosios G7 grupės, viršūnių susitikimą premjerės Dž. Meloni reikalavimu iš baigiamojo pareiškimo buvo pašalinta gyvybei priešinga nuostata apie „saugaus ir legalaus aborto“ svarbą.

Pagalba paskutinę akimirką

Dabartinės vyriausybės iniciatyva Italijos senatas patvirtino praėjusiais metais šalies parlamento žemųjų rūmų priimtą įstatymą, balsuojant 140 „už“ ir 91 „prieš“, kad gyvybės gynėjų grupėms, turinčioms „kvalifikuotą motinystės palaikymo patirtį“, būtų leidžiama taikiai veikti prie abortus darančių klinikų, kalbėtis su nutraukti nėštumą atvykusiomis moterimis. Jos būtų informuojamos apie finansinę pagalbą bei kitas socialinės paramos galimybes, kad nejaustų ekonominio spaudimo daryti abortą. 

Žinoma, šiuo atveju svarbus ir dvasinis bendravimas, nes sprendimą atsikratyti vaisiaus gali nulemti ir įvairios psichologinio pobūdžio priežastys, todėl reikalinga sielovadinė, teisinė ar tiesiog žmogiška parama bei sutelkta malda už gyvybę, kas irgi dažnai daroma prie klinikos durų. Kaip jau rašyta „XXI amžiaus“ priede „Pro Vita“, kai kuriose šalyse šalia abortus darančių klinikų valdžios sprendimu nustatomos vadinamosios „buferinės zonos“, kuriose gyvybės gynėjams draudžiamos bet kokios akcijos, netgi maldos budėjimas, grasinant kalėjimo bausme už tokius „pažeidimus“. Taigi Italija yra geras pavyzdys, kaip galima padėti motinystei ir gelbėti pradėtų kūdikių gyvybes netgi paskutinę išbandymų akimirką, nepažeidžiant moters pasirinkimo teisių. Juk kokios bebūtų rimtos ir skaudžios aborto siekimo priežastys, negalima pateisinti žudymo absoliučiai nekalto pradėto kūdikio, kuris niekada nenustoja būti mylinčio Dievo norimas ir turi būti patikėtas motinos įsčių globai bei apsaugai. „Visi privalome teikti savo artimui meilės tarnystę, visada gindami ir skatindami jo gyvybę, ypač silpną ir apsuptą pavojų, – teigiama enciklikoje „Evangelium Vitae“. – Tik tokiu būdu atkakliai ir narsiai darbuodamiesi pasieksime, kad pernelyg daugelio mirties ženklų paženklintame mūsų laikmetyje, pagaliau įsiviešpatautų nauja gyvybės kultūra, tiesos ir meilės ugdymo vaisius“.

„Pro vita“, 2025 m. balandžio 18 d., nr. 4 (392)