Ilgaamžiškumas nėra privilegija
Vatikane surengta pirmoji konferencija apie žmogaus gyvenimo trukmės problemas
Mindaugas BUIKA
Senatvė – malonė ir išteklius
Paskutiniesiems Katalikų Bažnyčios vadovams sulaukus garbingo amžiaus – popiežius emeritas Benediktas XVI mirė turėdamas 95 metus, o popiežius Pranciškus – eidamas 89-uosius, tinka aptarti Vatikane neseniai surengtą pirmąją tarptautinę konferenciją ilgaamžiškumo klausimams svarstyti.
Kovo 24 dieną Popiežiškoji gyvybės akademija organizavo forumą tema „Ilgaamžiškumas, kaip laiko trukmės iššūkis“, kuriame dalyvavo regeneratyvinės medicinos, kamieninių ląstelių biologijos, neurologijos specialistai, įskaitant Nobelio premijos laureatus. Jie kartu su socialinių, teisinių, filosofinių ir teologinių mokslų atstovais svarstė, kaip būtų įmanoma palaikyti sveikesnę ir aktyvesnę asmens būtį jo gyvenimo saulėlydyje. Susitikimo pradžioje buvo išreikštas dalyvių gilus džiaugsmas dėl Šventojo Tėvo sugrįžimo į Vatikaną po ilgiau kaip mėnesį trukusio gydymo Augustino Džemelio (Agostino Gemelli) ligoninėje, linkint greitesnio ir visiško sveikatos atgavimo. Tačiau, nepaisant pranešimų apie palaipsnį ir stabilų būklės gerėjimą bei atsinaujinusią darbinę veiklą, Velykų pirmadienio rytą, balandžio 21-ąją, po patirto insulto ir negrįžtamo kraujo cirkuliacijos sutrikimo, popiežius Pranciškus iškeliavo į dangiškojo Tėvo namus. Konferencijoje prasmingai prisimintas Šventojo Tėvo, įvedusio kasmetinį Pasaulinės vyresnio amžiaus žmonių dienos minėjimą Bažnyčioje, pabrėžtinas mokymas, kad senatvė yra „visuomenės atmintis ir išmintis“. Ji turi būti priimta, kaip „malonė“ su visų pagarba bei palaikymu, artėjančią natūralią mirtį suvokiant ne kaip visa ko pabaigą, bet naują pradžią Amžinybėje.
Pristatydamas susitikimo temą, Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentas arkivyskupas Vinčenzas Palja (Vincenzo Paglia) pažymėjo, kad jo vadovaujama institucija neatsitiktinai nusprendė kaip svarbų tarptautinį bažnytinį ir socialinį įvykį Vatikane surengti tokią konferenciją senatvės procesui aptarti. Norėta, kad tai būtų paskatinimas plačiau panagrinėti šią temą visame pasaulyje, suprantant, jog „senatvės kokybė yra tarsi lakmuso lapelis, nusakantis kiekvienos tautos civilizuotumo laipsnį“. Ganytojas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu dėl sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų pažangos daugelyje šalių, ypač Vakaruose, žmonių gyvenimo vidutinė trukmė yra išaugusi, kai kur jos trukmė viršija netgi 80 metų. Todėl tokioje visuomenėje dabar neretai vienu metu vyksta keturių ar netgi penkių kartų bendras sambūvis. Tačiau savitarpio supratimo, solidarumo ir netgi normalaus bendravimo tarp skirtingų kartų netgi giminystės santykiuose dažnai pritrūksta, todėl susidariusi, kartais dramatiška padėtis reikalauja gilesnio svarstymo ir sanglaudos stiprinimo. „Ilgaamžiškumas neturėtų būti vertinamas tik kaip biologinis tikslas, bet kaip galimybė sutvirtinti pagyvenusių ir senų žmonių statusą visuomeniniame ir šeimyniniame kontekste, – sakė arkivyskupas V. Palja. – Reikia suprasti, kad vyresnio amžiaus asmenys yra ne našta visuomenei, o vertingas išteklius: jų patirtis ir išmintis yra nepakeičiamas kultūros ir humanizmo paveldas“.
Vėlgi primintas popiežiaus Pranciškaus dažnai reikštas pastebėjimas, kad „tauta, kuri nebrangina senelių ir pagyvenusių žmonių, neturi ateities“. Jis pabrėždavo, jog būtina puoselėti kultūrą, kuri pripažintų senatvės vertę ir priešintųsi bandymams ignoruoti senolių vietą bendruomenėje. Pasak arkivyskupo V. Paljos, todėl iškyla svarbi užduotis stengtis, kad įsitvirtintų teisinga ir visiems pasiekiama prieiga prie mokslinių atradimų bei technologinių naujovių. Medicinos naujovės turėtų būti skirtos ne išskirtiniams ir turtingiesiems sluoksniams, o priemonės, nukreiptos gerinti kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę ir sveikatą, nepriklausomai nuo jo kilmės, socialinės ir ekonominės padėties. Galiausias tikslas yra ne tik gyventi ilgiau, bet ir gyventi geriau, kiek įmanoma užkirsti kelią įvairioms degeneracinėms ligoms bei užtikrinti, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę sveikai ir oriai senėti. Taigi, ilgaamžiškumas yra ne tik biomedicinos mokslo, bet ir teisingumo, solidarumo bei kolektyvinės atsakomybės reikalas. Tuo tarpu senatvei būdingas silpnumas ir didesnis ligotumas nėra kažkas tokio, ką mes turėtume atmesti ar laikyti, kaip neigiamą bruožą, bet nuolankiai priimti, kaip svarbų egzistencijos elementą, Kadangi mes kiekvienas vienu ar kitu atžvilgiu esame trapūs bei pažeidžiami, todėl rūpinimasis ligotais ir silpnais seneliais gali suteikti gilesnę prasmę mūsų visų gyvenimui.
Socialinė sveikata ir biomedicina
Vienas pagrindinių pranešėjų susitikime, 2009 metų Nobelio chemijos premijos laureatas iš Indijos kilęs britų akademikas Venkatramanas Ramakrišnanas (Venkatraman Ramakrishnan), duodamas interviu Vatikano žiniasklaidai, sakė, kad žmonija, ieškodama ilgaamžiškumo „paslapties“, dabar atsidūrusi savotiškoje kryžkelėje. Viena vertus, bandoma sukurti ypatingus vaistus, sąveikaujančius su žmogaus biologine prigimtimi ir padedančius išspręsti įvairias ligotumo problemas, o kita vertus, vis aiškiau suvokiama, jog tai susiję su paprasčiausia kasdienybe: sveiku maitinimuisi, judėjimu, streso vengimu ir normaliais socialiniais santykiais. Kitaip sakant ilgaamžiškumo siekis ir gyvenimo kokybė, stengiantis palaikyti normalią žmogaus organų, ypač nervų sistemos veiklą turi eiti išvien. Tenka pripažinti, kad biomedicina, neurologija ir psichologija pasiekė didelių laimėjimų, stengiantis geriau suprasti ankstyvo senėjimo priežastis ir galbūt pirmą kartą bandoma sulėtinti patį senėjimo procesą, o ne vien kovoti su konkrečiomis ligomis ir tai duoda rezultatų. Tačiau šiems moksliniams tyrimams reikalingos didelės lėšos, įskaitant privačias investicijas, ir tai sau gali leisti turtingesni sluoksniai bei visuomenės. Tokiu būdu ir šioje srityje gali išryškėti socialinė nelygybė tarp ekonomiškai stipresnių bei vargingesnių tautų, kai pirmųjų žmonės gyvens ilgiau ir sveikiau, o antrosios liks toliau atsilikusios ir gyvenimo trukmės atžvilgiu.
Akademikas V. Ramakrišnanas taip pat sakė, jog reikia kelti klausimą, kaip atrodys ilgaamžių visuomenė ateityje, ypač ne tik fizinės, bet ir socialinės sveikatos atžvilgiu. Ši problema aktuali žinant išsivysčiusiose visuomenėse vykstančius du paralelinius procesus: žmogaus amžiaus ilgėjimą ir gimstamumo mažėjimą. Tai neišvengiamai daro įtaką jaunų ir dirbančių žmonių dalies mažėjimui, kuris sukuria paslaugų ilgaamžiams palaikyti, tiek medicininių, tiek ir socialinių, stygių. Taigi, ilgesnė vidutinė gyvenimo trukmė negarantuoja visapusiškai sveikesnės visuomenės buvimo, jei tuo pat metu nebus veiksmingai spendžiamos demografinės problemos, išlaikant tolygų įvairių kartų atstovų visuomenėje santykį, o tai jau šeimos politikos užduotis. Kalbėdamas apie molekulinės biologijos srities vystymą ilgaamžiškumo terapijai palaikyti, V. Ramakrišnanas atkreipė dėmesį į ribosomas – ląsteles organoidus, kuriose vyksta proteinų (baltymų) sintezė. Ribosomos yra savotiškos „molekulinės gamyklos“, formuojančios gyvybingumui būtinus baltymus ir be sveikų ribosomų, mūsų ląstelės sparčiai sensta, nyksta, sakė akademikas, kuriam Nobelio chemijos premija ir buvo paskirta už ribosomų struktūros bei funkcijos tyrimus. Jis priminė, jog naujausi molekulinės biologijos tyrimai patvirtino, kad ribosomų sutrikimas yra susijęs su tokiais ligotumo procesais, kaip neurodegeneracija, vėžio užuomazgos ir priešlaikinis senėjimas. Šis pažinimas atveria kelią naujoms terapinėms strategijoms, siekiant išsaugoti ribosomų vientisumą bei funkcijas ir tuo pačiu lėtinti senėjimą molekuliniu lygmeniu. V. Ramakrišnanas aiškino, jog biomedicinos mokslo pažangiausiuose tyrimuose dabar daugiausia dėmesio skiriama dviem pagrindinėms kryptims: pirmiausia, ribosomų efektyvumui palaikyti vyresniame amžiuje taikant mitybos bei farmakologines pastangas, kurios moduliuoja baltymų apykaitą. Antra, tai bandymai perprogramuoti pačias ribosomas, siekiant optimizuoti baltymų sintezę ir užkirsti kelią netinkamai suformuotiems proteinams kaupti, kas yra pagrindinė neurodegeneracinių ligų, taigi su senėjimu susijusio raumenų nykimo priežastis. Pasak mokslininko, šių mokslinių laimėjimų pasekmės gali būti tikrai revoliucinės: gebėjimas tiesiogiai įsiterpti į ribosomų veiklą padėtų ne tik kovoti su senėjimu, bet ir užkirsti kelią lėtinėms ligoms, taip iš esmės pagerinant kokybę vyresniame amžiuje.
Fiziniai ir demografiniai pokyčiai
Plataus tarptautinio dėmesio susilaukė senėjimo procesui nagrinėti skirta praėjusiais metais publikuota V. Ramakrišnano knyga „Kodėl mes mirštame ir kaip gyvename“ („Why We Die and How We Live“), kurioje kartu su biocheminiais ląstelių amžiaus kaitos bruožais, pateikiami praktiniai ir gerai moksliškai argumentuoti sveiko ilgaamžiškumo siekio elementai. Kalbėdamas apie savo knygą Vatikano žiniasklaidai duotame minėtame interviu ir kituose pokalbiuose su žurnalistais akademikas sakė, jog visuose tyrimuose prieita tos pačios išvados dėl vadinamojo „trio“ ilgesniam ir sveikesniam gyvenimui. Tai sveikas ir nuosaikus maitinimasis, reguliari mankšta ir judėjimas bei pakankamas miegas (septynios ar aštuonios valandos) yra žymiai geriau nei rinkoje randami ir plačiai reklamuojami visokie maisto papildai bei vaistai. Taip pat akivaizdu, jog tie trys dalykai yra tarpusavyje susiję ir padeda vienas kitam, tvirtino V. Ramakrišnanas. Štai, pavyzdžiui, pakankamas miegas mažiau skatina persivalgymą ir didina norą fiziškai mankštintis, judėti, užsiimti fiziniais darbais. Jis paminėjo savo tėvą, irgi žymų mokslininką biochemijos profesorių, kuris jau sulaukė 98 metų amžiaus, pats atlieka buitinius darbus ir dar prieš kelis metus kasdien nueidavo iki 12 kilometrų. Toks intensyvus judėjimas vyresniame amžiuje savo ruožtu gerina miegą ir padeda išvengti vidinės įtampos, streso. Visi trys minėti gyvenimo ir elgsenos bruožai padeda sumažinti cholesterolio kiekį, kraujo spaudimą bei polinkį į diabetą, o kartu ir atgauti sveikatą po sunkios ligos.
Kalbant apie demografinius pokyčius pasaulyje gyvenimo trukmės ilgėjimo linkme, faktai yra akivaizdūs: tarp 1913 ir 2022 metų vidutinis žmogaus gyvenimo amžius daugiau nei padvigubėjo nuo 34 iki 72 metų ir ši tendencija išlieka. Tuo pat metu maždaug nuo 1970 metų vidutinis gimstamumas mažėja ir tai jau juntama beveik kiekvienoje tautoje, todėl galima sakyti, jog vyksta bendrasis žmonijos senėjimo procesas su visomis minėtomis jo prieštaringomis pasekmėmis. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad 2030 metais vienas iš šešių planetos gyventojų bus šešiasdešimtmetis arba vyresnis. Tokių „pensijinio amžiaus“ žmonių skaičius pasaulyje per dešimtmetį (2020-2030 metais) išaugs kone trečdaliu, nuo 1 iki 1,4 milijardo. Žvelgiant dar toliau į ateitį, iki 2050 metų, mūsų planetos gyventojų, turinčių 60 ir daugiau metų, palyginus su šiandiena, turėtų padvigubėti iki 2,1 milijardo. Dar daugiau, PSO prognozuoja, kad senų žmonių, 80-mečių ir vyresnių, skaičius laikotarpiu tarp 2020 ir 2050 metų netgi patrigubės ir pasieks beveik pusę milijardo (426 milijonus). Be abejonės šie demografiniai pokyčiai, tai yra ryškus vyresnio amžiaus gyventojų daugėjimas planetoje kelia naujus socialinius iššūkius, ypač kadangi, kaip rašo V. Ramakrišnanas savo knygoje „Kodėl mes mirštame“, iš esmės žmogaus produktyvumo viršūnės amžius beveik nesikeičia.
Nors vyresnio amžiaus žmonės dažnai būna įsitikinę, jog gali daug pasiekti netgi kūrybingumo srityje ir sulaukę senatvės, vis dėlto dauguma jų maksimalų darbingumo gebėjimą pasiekia turėdami 45 metus, o vėliau jis negrįžtamai mažėja. Beje, pats V. Ramakrišnanas su šypsena teigia, jog nelabai kreipia dėmesio į šią taisyklę: turėdamas daugiau kaip 70 metų (gimęs 1952-aisiais) toliau sėkmingai vadovauja molekulinės biologijos laboratorijai prestižiniame Kembridžo universitete. Jis vartoja kraujo spaudimą bei cholesterolį mažinančius vaistus, nors tai ir nėra palanku sveikam ilgaamžiškumui siekti. Mokslininkas pripažino, jog ilgėjant vidutinei žmogaus amžiaus trukmei, stiprės panašūs socialiniai iššūkiai, kaip ir nelygybė sveikatos galimybių atžvilgiu, neteisingumo atvejai santykiuose tarp kartų, pensininkų dalyvavimo darbinėje veikloje ir politiniame gyvenime problemos, bendrasis kūrybingumo mažėjimas senstančioje visuomenėje.
Tariamas biologinis nemirtingumas
Tuo tarpu natūralus žmogaus troškimas gyventi kuo ilgiau ir nenorėti mirties išlieka. V. Ramakrišnanas aiškina, kad jeigu kas pasiūlytų vaistą, kuris pratęstų gyvenimo trukmę dar dešimčia metų, nei jums skirta ir siūlytų pradėti vartoti be jokio šalutinio poveikio, turbūt retas, kuris tokio vaisto atsisakytų. Ne veltui minėtoje jo knygoje pastebima: „Kai šiandienos technomilijardieriai buvo jauni, svajojo tapti turtingais, o dabar, kada jie turtingi, nori būti jauni“. Todėl jų pastangomis ir milžiniškomis investicijomis kuriama vadinamoji „ilgaamžiškumo industrija“, dosniai finansuojant garsiausius mokslininkus, braunantis į gyvybės kodo duomenis, kad per manipuliavimą genais, molekulėmis ir proteinais būtų prailginta gyvenimo trukmė, turtuoliams svajojant apie kone „amžiną“ jaunystę ir žemišką nemirtingumą. Iš dalies, matyt, turėdamas galvoje šio pobūdžio kraštutinumą, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin), sveikindamas istorinės konferencijos dalyvius, pripažino, jog mes gyvename epochoje, kurioje stengiamasi paneigti bet kokį žmogišką ribotumą ir silpnumą, gyventi tarsi ir senatvės problema iš viso neegzistuotų.
„Bet gyvenimas yra (Dievo) dovana ir išsaugo savo vertę kiekviename būvyje, – aiškino Bažnyčios hierarchas. – Bandant pasiekti tariamą biologinį nemirtingumą, užmirštama, kad jo pilnatvę atskleidžia bei įprasmina ne metų skaičius, o žmogiškų santykių kokybė, duodama ir priimama meilė, giliausias buvimo bendruomenės dalimi pojūtis“. Todėl kardinolas P. Parolinas kvietė, kad mokslinė ir technologinė pažanga būtų labiau orientuota ne tik į gyvenimo trukmės ilginimą, bet ir „integralią kiekvieno žmogaus gerovę, tarnystę jo orumui ir visuotinei brolybei“. Pagaliau ir ilgaamžiškumas negali tapti tik nedaugelio privilegija, nei nauja socialinės nelygybės forma, kaip ne kartą yra pabrėžęs popiežius Pranciškus. Vatikano kardinolas patvirtino santykių tarp jaunųjų ir vyresniųjų kartų atnaujinimo svarbą, kad būtų stiprinamas visuotinis solidarumas, o ne perdėto individualizmo kultūra, kuri veda į nepriimtiną senelių ignoravimą. Reikia sutelktai kurti ateitį, kurioje ilgaamžiškumas ir gyvenimo kokybė eitų išvien bendrosios gerovės kryptimi.
„Sidabrinė gija“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 3 (125)