Ilgametis Vilkaviškio klebonas aristokratas prelatas Matas Dabrila
Atmintis
Kun. Jordanas Kazlauskas
Pavardė, mokslai, paskyrimai
Motiejus (vėliau pasikeitė vardą į Matą) Dabrila gimė 1846 m. rugpjūčio 30 dieną Vilkaviškio parapijoje, Paežerių valsčiuje, Znočkų kaime. Atrodo, kad gimė sulenkintoje lietuvių Gerulių šeimoje, kurių pavardė buvusi išversta lenkiškai: Dobryłło.
Vaikystėje augo pas dėdę Pilviškiuose, mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloje. Marijampolėje baigė 4 klases ir 1864 10 01 įstojo į Seinų kunigų seminariją. Kai iš seminarijos mokslų parvažiuodavo atostogų, rekomenduotas dėdės eidavo į Antanavo dvarą mokyti dvarininkų Šabunevičių vaikus. Dažnai buvodamas šioje dvarininkų šeimoje, jis ir persiėmė aristokratiškų manierų.
1869 09 02 Kaune kunigu jį įšventino didysis lietuvių tautos gaivintojas vyskupas Motiejus Valančius. Kunigo tarnystę pradėjo Šumovo parapijos (Lenkijos karalystė) vikaru.
Seinų vyskupijos administratorius 1871 09 12 rašo pranešimą Suvalkų gubernatoriui, kad kunigą Matą Dabrilą paskyrė į Zambruvo parapiją (dabar – Lenkijos šiaurės rytai, Palenkės vaivadija), kur vikaravo 1871–1873 metais. 1873 06 25 Seinų vyskupas Petras Povilas Viežbovskis praneša Suvalkų gubernatoriui, kad kun. M. Dabrila paskiriamas Naumiesčio parapijos vikaru, kur tarnauja iki 1885 metų. O 1885–1890 metais jau administratorius Leipalingyje. Čia jis pastatė mūrinę varpinę ir bažnyčioje padarė mūrinį skliautą.
Vilkaviškyje – puspenkto dešimtmečio
Mirus šventumo garso apsuptam Vilkaviškio klebonui vyskupui Juozapui Olekui, skiriamas į Vilkaviškį. 1890 11 05 rašte vysk. P. P. Viežbovskis praneša Suvalkų gubernatoriui, kad Leipalingio administratorius kun. M. Dabrila skiriamas Vilkaviškio klebonu ir dekanato dekanu. Varšuvos generalgubernatorius paskyrimą patvirtino 1890 m. gruodžio 1 d. Šiose pareigose Matas Dabrila išbuvo 45 (ar 44 metus, žiūrint kaip tiksliai skaičiuosi), iki pat savo mirties.
Atsakingos pareigos ir garbingi titulai
Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais rusų armijai pralaimėjus Mozūrijoje ir priartėjus frontui, Seinų vyskupas Antanas Karosas traukėsi užfrontėn, į Rusiją. Numatydamas galimą karo eigą, jis rūpinosi kun. M. Dabrilą paskirti vyskupijos valdytoju. 1915 08 18 Apaštalų Sostas kun. M. Dabrilą paskyrė Seinų vyskupijos apaštališkuoju vikaru arba, kitaip sakant, administratoriumi. Šiose pareigose jis išbuvo visą kaizerinės okupacijos laikotarpį. Iš vokiečių okupacinės valdžios teko patirti daug nemalonumų: buvo suimtas ir tardomas. Suvalkų gubernatoriaus kanceliarija 1915 05 13 siunčia raštą Suvalkų gubernijos valdybos Administraciniam skyriui, kad Vidaus reikalų ministerija Vilkaviškio kleboną ir dekaną M. Dabrilą patvirtino Seinų katedros kapitulos garbės kanauninku. Tiesa, dėl kanauninko titulo suteikimo tikslios datos kyla neaiškumų, kadangi, jau porą metų prieš oficialiai jį suteikiant Matas Dabrila viešai vadinamas kanauninku.
Antai, 1913 m. birželio 15 d. Sintautų bažnyčios kertinio akmens šventinimo proga surašytame akte M. Dabrila vadinamas kanauninku. Taip pat to meto spaudoje paskelbtame šventinimo iškilmių aprašyme minima, kad kanauninkas pasakė puikų pamokslą. Faktas, jog 1922 metais jau turėjo apaštališkojo protonotaro titulą. Nuo 1920 m. – kapitulos kanauninkas, nuo 1924 m. – kapitulos prelatas kustodas, nuo 1926 m. – kapitulos prelatas arkidiakonas, nuo 1928 m. iki mirties – kurijos generalvikaras.
Susikūrus Vilkaviškio vyskupijai ir Vilkaviškio parapijinei bažnyčiai tapus Katedra, nuo 1926 m. – Vilkaviškio vyskupijos Katedros klebonas.
1929 metais prel. Matas Dabrila šventė 60 metų kunigystės jubiliejų. Turėjo teisę užsidėti paprastą mitrą. Rusijos imperijos valdžia jį apdovanojo Šv. Vladimiro 4 klasės ir Šv. Onos 2 klasės ordinais.
Drąsus žingsnis ginant lietuvybę
Matas Dabrila, augęs ir mokęsis lenkiškoje aplinkoje, po truputį nuo jos tolo. Atrodo, buvo vienas paskutiniųjų seiniškių kunigų, metęs lenkybę. Galutinis, galima sakyti, viešo pobūdžio lūžis įvyko jam būnant Seinų vyskupijos valdytoju.
1917 metais Vilniaus vyskupijos administratorius prel. Kazimieras Mikalojus Michalkevičius iš Seinų vyskupijos administratoriaus kan. M. Dabrilos pareikalavo nubausti Seinų vyskupijos kunigą J. Stankevičių. Pastarasis karo metu buvo pasitraukęs Vilniun ir drauge su kitais Vilniaus lietuviais protestavo bei priešinosi administratoriaus K. Michalkevičiaus ir kitų lenkų veikėjų antilietuviškai veiklai. Eilinė nesantaika kilo, kai 1917 m. gegužės mėnesį K. Michalkevičius drauge su kitais lenkų politiniais veikėjais parašė memorandumą Vokietijos imperijos kancleriui Bethmannui-Hollwegui, prašydami Vilnių prijungti prie Lenkijos. Sužinoję apie šį raštą lietuvių atstovai tam pačiam Vokietijos kancleriui 1917 07 10 pasiuntė kontramemorandumą, kuriame lenkų memorandumą įvardijo kaip lenkiško imperializmo išraišką. Ir prašė Lietuvai tautinės nepriklausomybės. Tarp kitų inteligentų šį kreipimąsi pasirašė devyni kunigai: J. Bakšys, J. Kukta, T. Brazys, A. Varnas, J. Petrulis, Vl. Mironas, J. Stašys, J. Ribikauskas, J. Stankevičius. Vilniaus vyskupijos administratorius prel. K. Michalkevičius pasirašiusius lietuvius kunigus apkaltino ir jam pavaldžius nubaudė suspenduodamas. Kadangi kun. J. Stankevičius, priklausydamas Seinų vyskupijai, nebuvo jam pavaldus, prelatas pareikalavo, kad jį nubaustų Seinų vyskupijos administratorius M. Dabrila.
Kan. M. Dabrila ne tik kad nenubaudė kun. J. Stankevičiaus, bet parašė ilgą laišką valdytojui K. Michalkevičiui, kuriame išdėstė savo bei kitų Seinų vyskupijos kunigų požiūrį. Tarp kitų dalykų tame laiške kan. M. Dabrila rašė: „Kad lenkai geidžia laisvės ir eina prie jos, niekas lietuvių jų dėl to nepeikia, juo labiau, kad toks geidimas yra vertas pagirti; bet lenkai, taip geisdami sau laisvės, kurią iki šiol dar nėra pilnai įsigiję, jau geidžia atimti iš lietuvių laisvę ir pagrobti ją į savo neprašytą globą. Lenkų memorandumą, paremtą klaidingais faktais, pasirašė lenkai dvarininkai (…). Bet kaip Šviesiausias vyskupijos Valdytojas, dvasiškas Ganytojas, lietuvių ir lenkų Tėvas, galėjo nedrebančia ranka dėti savo parašą, reikalaudamas Lietuvą priskirti prie Lenkų karalystės! Kas Prelatą tam įgaliojo? Ar lietuviai to prašė? Juk kaip kiekvienas paukštelis, taip ir lietuviai geidžia laisvės ir trokšta liuosybės.“
Taip, gindamas lietuvybės reikalus ir eilinį kunigą, Seinų vyskupijos valdytojas kan. M. Dabrila galutinai susikirto su Vilniaus vyskupijos valdytoju prel. K. Michalkevičiumi.
Reikia pastebėti, kad ir daug anksčiau kun. M. Dabrila buvo palankus lietuviškiems reikalams. Yra žinoma, kad dar XIX amžiuje jis rėmė ir padėjo kun. Martynui Sederevičiui lietuviškos spaudos platinime.
Džiugių švenčių prisiminimai
1917 m. kovo 11 d., sekmadienį, Varšuvoje vyko iškilmingas 100 metų sukakties, kada Varšuvos Šv. Jono katedra buvo pakelta į arkikatedros titulą, minėjimas. Dalyvavo daugelis Lenkijos vyskupų, prelatų ir kanauninkų. Susirinko Valstybės Tarybos nariai, aristokratijos atstovai, legionieriai, okupacinės vokiečių bei austo-vengrų valdžios atstovai. Šiose iškilmėse dalyvavo ir Seinų vyskupijos valdytojas Vilkaviškio klebonas Matas Dabrila, kuris viešai ten buvo tituluojamas prelatu. Karo sumaištyje lieka neaišku, būtent kuriais metais jam buvo suteiktas prelato titulas.
Beje, reikia pastebėti, kad lenkai turi tą gražią kilnumo savybę: vienu laipsniu, vienu laipteliu padidinti žmogaus turimus garbės ar mokslo titulus. Kai tuo tarpu lietuviai visomis jėgomis stengiasi sumenkinti, pajuokti ir nuvertinti asmenį.
Kita džiugi šventė vyko 1918 metais, kai kan. M. Dabrila asistavo vysk. Jurgio Matulaičio konsekracijoje. Ji prasidėjo 1918 m. gruodžio 1 d. 10 val. Kauno Katedroje. Dėl karo veiksmų strigo susisiekimas. Dėl to į konsekraciją negalėjo atvykti nei Seinų, nei Minsko bei Rygos vyskupai. Konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Jam asistavo prel. K. Bajko – Vilniaus kapitulos pirmininkas ir kan. M. Dabrila – Seinų vyskupijos atstovas. Arkidiakonu buvo Žemaičių kunigų seminarijos rektorius prel. Jonas Mačiulevičius-Maironis. Beje, į šią konsekraciją vyskupas nominantas J. Matulaitis išvyko lapkričio 29 dienos rytą iš Vilkaviškio geležinkelio stoties ir, traukiniui vėluojant bei sustojant kurui pasiimti malkų ir vandens, visiems nerimaujant, tik vakare pasiekė Kauną.
Paminklu pasirūpino pats
Prelatas mirė gripu 1935 m. sausio 24 d. Bet jis iš anksto buvo pasirūpinęs antkapiniu paminklu. Prelatą palaidojo Vilkaviškio Katedros šventoriuje, iškart prie kapo buvo pastatyta Romoje pagaminta žalvarinė Marijos statula. Po karo, kai Katedra buvo griaunama, vidurnaktį jo palaikai iškasti ir pervežti į miesto kapines, o vėliau į kapines traktorium nutemptas ir kapo paminklas.
Su tvirtu nusistatymu ir orumu
Prel. M. Dabrila, nors ir nebaigė aukštųjų mokslų studijų, buvo sveikos nuovokos, rimto būdo, gero išsiauklėjimo kunigas, priklausęs senajai aristokratijai ir sugebantis save laikyti deramoje aukštumoje. Mėgo bendrauti su aukštuomene. Buvo įsisavinęs kilmingųjų galvoseną bei dvasią ir tai išlaikė per visą savo gyvenimą. Po Pirmojo pasaulinio karo kartais tai atrodė net karikatūriškai. Kadangi buvo prelatas, protonotaras ir kurijos generalinis vikaras, tai šios aplinkybės tą didingą aristokratišką laikyseną tarsi pateisindavo, lyg pridengdavo.
Parapijos reikaluose laikėsi savo valdymo tvarkos ir neleido kam nors iš šalies kištis. O tai buvo neišvengiama Vilkaviškiui tapus vyskupijos centru ir atsikėlus kurijai.
Parapiją valdė tvirta ranka: geriems buvo geras, bet atšiauriems kietas ir šaltas. Buvo kietokas klebonas, tačiau teisingas, maldingas ir reprezentatyvus savo poste, nes aristokrato akimis žiūrėjo į gyvenimą. Ekonominius parapijos reikalus vedė pavyzdingai. Pradėjęs klebonauti, bažnyčios vidų rado dar ne visiškai užbaigtą. Visus darbus pabaigė, parūpino meniškų statulų, zakristijai įgijo puošnų inventorių.
Dvasininkų dzūkų negerbė ir šiuo klausimu net turėjo savo devizą: „Dzūkas – defectus vocationis“ – dzūkas – pašaukimo defektas.
Buvo neatsilikęs nuo gyvenimo ir judrus iki pat mirties. Jausdamasis mirsiąs, pasikvietė abu vyskupus (A. Karosą ir M. Reinį) atsisveikinti. Paprašė vysk. A. Karosą, kad į jo vietą neskirtų nei kan. V. Vizgirdos nei prel. J. Laukaičio. Vyskupas išpildė M. Dabrilos paskutinį prašymą ir jo vieton Vilkaviškio klebonu paskyrė Kalvarijos kleboną kun. Adomą Simoną Povilaitį.
„XXI amžius“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 5–6 (2618–2619)