Iš Lietuvos kariuomenės istorijos
11 23 – Lietuvos kariuomenės diena. 1918 11 23 Lietuvos valstybės premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė pirmąjį įsakymą Apsaugos ministerijai, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas Jurgis Kubilius patvirtintas Generalinio štabo viršininku.
1934 11 23 Kauno Karo muziejaus sodelyje garbingiausioje vietoje, priešais paminklą kariams, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę buvo palaidoti Lietuvos Nežinomo kareivio palaikai.
Kitų valstybių pavyzdžiu 1934 m. buvo sumanyta įrengti Lietuvoje Nežinomo kareivio kapą. Visur tokie kapai sostinėse, o Lietuva tuo metu sostinės neturėjo – Vilnius buvo užgrobtas lenkų. Valdžia nutarė įrengti Nežinomo kareivio kapą Kaune, prie Karo muziejaus. Nežinomo kareivio palaikais pavesta pasirūpinti Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo švietimo skyriaus karininkui Petrui Jakštui (1899 10 30–1988 11 14), kuris pasiūlė nežinomo kareivio palaikus paimti iš Červonkos kapinių Latvijoje. Ten buvo palaidoti keli Lietuvos kareivėliai, kurių asmenybės nebuvo nustatytos. Tačiau norint pervežti palaikus reikėjo gauti Latvijos valdžios leidimą, o laiko tam nebuvo. Atsirado žmogus (Kupšanas), kuris sutiko palaikus per sieną pristatyti į Noreikių geležinkelio stotį. Kadangi palaikų vežti keleiviniame vagone neleidžiama, reikėjo prekinio vagono. Anksti rytą buvo parengtas prekinis vagonas, jį atidarius visų nuostabai buvo iškeltas karstas, vietiniai nesuprato, kas čia vyksta. Į karstą buvo įdėta dėžutė su palaikais. Eglišakių vainiku papuoštas, su eglišakių kryžiumi ant durų vagonas su Nežinomo kareivio palaikais buvo prikabintas prie keleivinio traukinio ir atgabentas į Kauną. Iškilmingos pamaldos vyko Kauno Įgulos bažnyčioje. Pamokslą pasakė tikras Lietuvos patriotas vyskupas Pranciškus Būčys. Po iškilmingų pamaldų 15 val. prie naujųjų Vytautu Didžiojo muziejaus rūmų įvyko iškilmingos Nežinomo kareivio laidotuvės. Karstas stovėjo ant pirmos iš priešo paimtos patrankos lafeto, apdengtas Vyčio kryžiaus vėliava, dekoruota Vyčio kryžiumi ir Nepriklausomybės medaliu. Aplink išsirikiavo karo invalidų, pėstininkų, artilerijos, karo technikos dalių ir aviacijos garbės sargyba. Donelaičio gatvėje išsirikiavo visų Kauno įgulos dalių rinktinė, savanoriai kūrėjai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Atvyko valstybės prezidentas, ministrai, užsienio valstybių diplomatai ir karo atstovai, kariuomenės vadovybė, arkivyskupai J. Skvireckas ir P. Karevičius, vyskupas P. Būčys. Valstybės prezidentas prie karsto padėjo gėlių vainiką, kitą vainiką nuo kariuomenės atnešė Karininkų ramovė. Duobę pašventino ir apeigas atliko, patriotišką pamokslą pasakė arkivyskupas P. Karevičius. Giedojo šaulių choras, karo invalidų orkestro pritariamas. Karstą prie duobės nešė krašto apsaugos ministras P. Šniukšta, vidaus reikalų ministras plk. S. Rusteika, buvęs kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas ir generolas J. J. Bulota. Prezidentas pasakė kalbą. Karo muziejaus viršininkas V. Nagevičius perskaitė valstybės aktą apie Nežinomo kareivio apdovanojimą Vyties kryžiaus III laipsnio ordinu. Muziejaus bokšte suskambo Laisvės varpas, Amerikos lietuvių padovanotas Lietuvai, nuaidėjo trys šūvių salvės… Sovietmečiu visos relikvijos buvo sunaikintos. Sunaikintas buvo ir Nežinomo kareivio kapas. Vietoj Nežinomo kareivio, kaip pajuokai, buvo pastatytas paminklas čekistiniam budeliui F. Dzeržinskiui… Prasidėjus Lietuvos atgimimui, atstatytas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir perlaidotas Nežinomas kareivis. Neradus seniau palaidotų kareivio palaikų iš Giedraičių kapinių perkelti kito niekam nežinomo kareivio palaikai. Palaikai perlaidoti 1990 11 23.
1939 11 23 Vilniuje, pažymint Lietuvos kariuomenės įkūrimo 21-ąsias metines, įvyko Lietuvos kariuomenės paradas. Paradą priėmė Lietuvos kariuomenės vadas gen. St. Raštikis. Iškilmėse, kaip ir visuose to meto renginiuose buvo kviečiami ir dalyvavo raudonosios armijos karininkai, pagrindinai – politrukai.
1989 11 23 Kauno karo muziejaus sodelyje padėtas kertinis akmuo paminklui „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
1894 11 26 Jakštų k., Daugailių vlsč., Zarasų ap., gimė Vladas Mieželis, Lietuvos kariuomenės brigados generolas. 1921 m. grįžo iš Rusijos į Lietuvą. 1922 – 1926 studijavo LU Teisės fakultete. Nuo 1929 m. – Kariuomenės teismo ypatingai svarbių bylų karinis tardytojas, nuo 1933 – nuolatinis karinis teisėjas, Vyriausiojo Tribunolo karinis teisėjas, nuo 1938 – Kariuomenės teismo pirmininkas. Vokiečių okupacijos metais – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotinis nuo karo nukentėjusiems šelpti, buvo Apeliacinių rūmų teisėjas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Mirė 1986 06 04 San Sityje, Arizonoje, JAV. Palaidotas Sanlando kapinėse.
1954 11 26 Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudytas Jonas Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, 1949 metų Vasario 16-sios Deklaracijos signataras, Lietuvos partizanų vadas, generolas. 1926 m. J. Žemaitis įstojo į karo mokyklą, 1929 m. pradėjo karo tarnybą 2-ajame artilerijos pulke. 1936–1938 m. stažavosi Prancūzijoje. Karas J. Žemaitį užklupo Varėnos poligone. Su grupe karininkų atsisakęs trauktis į Rytus pasiliko Lietuvoje. Tarnauti vokiečiams irgi atsisakė. Darbuodamasis kaime būrė vyrus į gen. P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. Buvo šios rinktinės bataliono vadas. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, nuo 1945 m. įsitraukė į partizaninį judėjimą. 1947 m. išrinktas Kęstučio apygardos vadu. 1948 m. įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) sritį ir tapo jos vadu. Netrukus ėmėsi organizuoti visos Lietuvos partizanų vadovybę. 1949 m. vasarį vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. LLKS tarybos deklaracija numatė, kad „atstačius Lietuvos nepriklausomybę ligi susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas“. Todėl J. Žemaitis yra teisėtas ketvirtasis Lietuvos Respublikos Prezidentas. 1951 m. gruodį ištikus insultui atsisakė pareigų (jas vėl pradėjo eiti 1953 m. pavasarį) ir gulėjo paralyžiuotas Vyriausiosios vadavietės bunkeryje Šimkaičių miške, Jurbarko r. 1953 05 30 bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą. L. Berijos nurodymu lėktuvu nuskraidintas į Maskvą. 06 25 tarp 10 ir 11 val. vakaro J. Žemaitį nuvedė tardyti pas budelį Lavrentijų Beriją. Traukiniu grąžintas į Lietuvą tardyti toliau. Antrą kartą traukiniu, nuvežtas į Maskvą ir čia buvo priimti paskutiniai jo gyvenimo sprendimai. Tardymo metu nepasirašė nei vieno tardymo protokolo: „Aš, kaip buvęs Lietuvos karininkas, davęs priesaiką (…), atsisakau pasakyti tardymo organams (…) savo nelegalios veiklos dalyvius, nes laikau, kad iš mano pusės tai bus išdavystė“. Teismo metu, nors buvo įspėtas paskutinio žodžio nenaudoti antisovietinei agitacijai, pareiškė: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį aš laikau neteisėtu (…). Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais (…). Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. J. Žemaičio palaidojimo vieta nežinoma. Gimė 1909 03 15 Palangoje. Lietuva gerbia Prezidento Jono Žemaičio atminimą. Jo garbei šalyje skirta daug įvairių atminimo ženklų: jam atidengti paminklai – 1999 02 16 prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 2004 11 28 – Palangoje. Atminties ženklų yra ir kitose vietose.
Parengė Gediminas Adomaitis
„Už laisvę“, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 6 (46)