Išpažįstant Jėzų aplinkiniams
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Tikrojo Evangelisto pėdomis
Už ištikimybę Jėzui bei Evangelijai tikintieji jau dabar patiria vidinį tikrumą, kuris yra ramybę stiprinantis įsitikinimas, kad sekimas Kristumi yra tinkamiausias pasirinkimas ir geriausias savo gyvenimo įprasminimas Jame. Jie taip pat atsimena, jog išauš diena, kai atsidavimas Viešpačiui bei visiškas Juo pasitikėjimas turės tokią neįkainuojamą vertę, jog dabar neįmanoma tų būsimų malonių masto net įsivaizduoti (plg. 1 Kor 2, 9).
Ištikimybės Tėvui kaina – savęs „apiplėšimas“ (Fil 2, 7)
1956 metais amerikiečių misionieriai Džimas Eliotas (Jim Elliot) ir keturi jo bendražygiai nuvyko į Ekvadorą skelbti Evangeliją toms vietinėms indėnų gentims, kurių civilizacija dar nebuvo pasiekusi. Nors misionieriai žinojo, jog gali labai nukentėti, bet (dėl ištikimybės Kristui) jie drąsiai laikėsi tikėjimo iki paskutinio atodūsio... Netrukus jie tapo kankiniais. Juos nužudė tie patys vietos čiabuviai, kuriems jie mėgino skelbti bei liudyti Gerąją Naujieną. Džimas Eliotas viename iš savo anksčiau vestų dienoraščių buvo užrašęs įsimintinus žodžius: Nėra kvailas tas, kuris atsisako to, ko negali išlaikyti, kad gautų tai, ko negali prarasti.
Iš tiesų to žmogaus intelekto koeficientas (IQ), kuris ryžtasi laikinuosius dalykus (mirties akivaizdoje) iškeisti į neturinčius savyje sunykimo, iškyla į aukščiausios išminties brandos lygį, nes šitaip elgėsi Ecce Homo, kuris pas mus atėjo, kad įvykdytų kenozę – dėl mūsų save visiškai „ištuštino“ – atsisakė dieviškųjų savybių…
Malonės įkvėpti ir drąsinami
Kai žmogus laikоsi Kristaus tikėjimo kelio ir, dėl kilniausių motyvų pernelyg nebrangindamas savosios gyvybės (žino, kad ji jam nepavaldi), viską sudeda į rankas To, kuris jam suteiks tai, už ką jis bus amžinai dėkingas, – jau dabar palaimintas! (plg. Mt 10, 39). Malonės paveikti tikintieji iš tiesų mokosi pasikliauti Jėzaus žodžiais, ypač persekiojimų metu: Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos, ir, pasitikėdami Jo pagalba bei stiprinami Šventosios Dvasios vedimo, stengiasi (su malda širdyje) tinkamai priimti tuos gyvenimo išbandymus, kurie skiriami ne tik jų tikėjimo išmėginimui, bet ir amžinųjų nuopelnų laimėjimui.
Neužmirštamas pavyzdys
Prisiminkime šv. Joną Paulių II, kuris, skelbdamas Kristų ir Jį liudydamas, padarė įtaką šimtams milijonų žmonių gyvenimų. Jis kaip alter Christus norėjo aprėpti pasaulį; buvo apskaičiuota, kad apie 60 kartų apskriejo Žemę, nes lankėsi net 129 valstybėse. Jo mėgstamas posakis: „Nieko nebijokite“, tapo kūnu, kai jis gyvenimo saulėlydyje tapo Nukryžiuotojo atvaizdu, nes iki paskutinio atodūsio nešė sunkų ligų kryžių... Čia ryškiausiai pasireiškė jo herojiškų dorybių grožis, kuris, anot popiežiaus Benedikto XVI, „giliau sujaudino žmonių širdis negu tai, ką galima nuveikti darbuojantis“. Karolis Vojtyla įrodė, kad kas iš tiesų myli Jėzų, nėra nieko, kas galėtų net kančioje atskirti nuo Jo.
Viskas bus atidengta
Žvelgdami į kupiną pasišventimo Jėzui šventųjų gyvenimą ir mes kovokime tokią tikėjimo kovą, kuri būtų verta pagauti amžinąjį gyvenimą, kuriam esame pašaukti ir kurį turime išpažinti daugelio liudytojų akyse (žr. 1 Tim 6, 12). Mūsų paguodai Jis mokė: Nėra nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ten, anapus šio gyvenimo, bus atvertos mūsų gyvenimo knygos ir jose bus surašyti net mūsų menkiausi geradarybės veiksmai, kurie buvo skirti aplinkiniams. Aukščiau visko bus vertinamas drąsus Jėzaus išpažinimas žmonių akivaizdoje. Tai bus truputį vėliau.
O dabar gyvenkime taip, kad Viešpaties meilė taptų mūsų širdžių valdove; leiskime, kad ji mus užvaldytų...
„XXI amžius“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 23-24 (2684–2685)