Ištikimas sąžinei ir Lietuvai
Atmintis
115-osioms Viktoro Aleksos gimimo metinėms
Valentinas Aleksa
Vaikystė ir jaunystė
Viktoras Aleksa gimė 1910 m. liepos 28 d. Kalvarijoje, inteligentų šeimoje.
Jo tėtė Konradas Juozas Aleksa buvo veterinarijos gydytojas, vėliau nepriklausomoje Lietuvoje tapęs profesoriumi ir žymiu visuomenės veikėju. Mama Marija Aleksienė buvo kilusi iš aristokratų giminės. 1912 metais šeima persikėlė į Balaklavą Kryme, kur tėtė gavo paskyrimą dirbti.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, V. Aleksos tėtė Konradas Juozas buvo mobilizuotas į carinę Rusijos armiją, o vėliau – į baltagvardiečių kariuomenes. Tuo metu mama Marija Aleksienė liko viena rūpintis trimis vaikais. Šeima išgyveno labai sudėtingas sąlygas, kupinas bado, smurto ir nesaugumo.
Nepaisant sunkių laikų, 1918 metais Viktoras Aleksa pradėjo mokytis Balaklavos gimnazijoje.
Grįžo į Lietuvą
1922 metais šeima sugrįžo į atkurtą ir nepriklausomą Lietuvą. V. Aleksa su tėveliais, seserimi ir broliu, apsistojo Kaune pas dėdę, Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministrą Joną Praną Aleksą, o netrukus persikėlė į Dotnuvą. Greitai pradėjo mokytis Kėdainių gimnazijoje, kur išryškėjo jo gabumai matematikai.
Bendramokslis, vėliau gydytojas Juozas Gulbinas prisiminė, kad Viktoras buvo ramaus būdo, nekalbus, tačiau ypač gabus ir žingeidus. Į gimnaziją jis įstojo iškart į ketvirtą klasę, sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus. Baigęs gimnaziją 1930 metais, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą.
Kariuomenės kelias
1931 m. rugsėjį V. Aleksa buvo pašauktas į Lietuvos karo tarnybą ir įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1932 metais ją baigė jaunesniojo leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas į artilerijos karininkų atsargą.
Vėliau dar kartą tęsė studijas universitete, o 1936 metais įstojo į Karo mokyklos ginklavimo karininkų kursus. Juos baigęs, pradėjo tarnybą Lietuvos Krašto apsaugos sistemoje: buvo būrio vadas 3-iajame pėstininkų pulke, vėliau dirbo Ginklavimo valdyboje bei Kauno karo komendantūroje.
Audrų metai
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, V. Aleksa įsitraukė į pogrindines karininkų grupeles, kurios atėjus patogiam momentui ruošėsi imtis ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietų okupantus.
1940 m. spalį jis buvo paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 179-ojo pulko būrio vadu. Kilus Vokietijos–SSRS karui, iš armijos savavališkai pasitraukė ir įsijungė į antinacinį judėjimą, kuriame dalyvavo visą vokiečių okupacinį laikotarpį.
1944 m. vasaros pabaigoje V. Aleksa organizavo lietuvių partizaninį būrį Sūduvos krašte ir kurį laiką slapstėsi dėdės J. P. Aleksos Lakinskų dvare, esančiame Sūduvos krašte. Tų pačių metų rudenį jis buvo Sovietų Sąjungos armijos karių paimtas iš Lakinskų dvaro ir priverstinai įtrauktas į Raudonosios armijos gretas. Vėliau dalyvavo kovose prieš nacistinės Vokietijos pajėgas, o 1945 metais kartu su Sovietų Sąjungos armija pasiekė Kiniją ir dalyvavo Mandžiūrijos mūšiuose prieš Japonijos kariuomenę.
Grįžimas ir akademinė veikla
1946 m. liepos 4 d. Viktoras Aleksa, baigęs karo tarnybą, grįžo į Lietuvą. Po metų jis baigė Kauno valstybinį universitetą, įgydamas inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. 1947 m. liepos 8 d. Metalų technologijos katedros vedėjas prof. Vytautas Mošinskis apie V. Aleksos diplominį darbą rašė: „Inžinierius-technologas mechanikas Viktoras Aleksa dirbo savo projektinį diplomą man vadovaujant ir konsultuojant. Jo projektas ir jo gynimas buvo Komisijos įvertinti labai gerai. Tiek jo diplominio projekto ruošimo periode, tiek ir jo studentavimo metu pastebėjau, kad inžinierius Aleksa pasižymi gerais gabumais, žymiai didesniu bendru išsilavinimu ir rodo padidintą norą ištirti studijuojamus klausimus kiek galima giliau ir nuodugniau, nepasitenkindamas vien programos išpildymu. Šie faktai mano manymu leidžia manyti, kad inž. V. Aleksai reikėtų duoti galimybę gilinti toliau savo techniškas studijas kaip aspirantui.“ Profesoriaus išsakytos prasmingos mintys sudarė tvirtą pagrindą V. Aleksos tolimesnei profesinei, mokslinei ir pedagoginei kelionei.
Tų pačių metų rudenį jis pradėjo dirbti Kauno valstybiniame universitete asistentu, o nuo 1951 metų jau ėjo vyresniojo dėstytojo pareigas. Vėliau, reorganizavus universitetą, persikėlė į Kauno politechnikos institutą (dabartinį KTU). Deja, 1953 metais, dėl politinių suvaržymų, ideologinių spaudimų ir nesutikęs nusilenkti okupacinei sovietinei valdžiai, buvo priverstas pasitraukti iš akademinės veiklos. Neilgai trukus dirbo inžinieriumi Kaišiadorių mašinų ir traktorių stotyje, tačiau pašaukimas mokyti buvo stipresnis. 1954 metais jis vėl grįžo prie pedagogikos – pradėjo dėstyti Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikume, vėliau – Vilniaus universitete, kuriame kantriai ir nuoširdžiai dirbo iki 1985 metų.
1973 metais V. Aleksa apgynęs technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, jis dar labiau įtvirtino savo, kaip mokslininko, autoritetą. Tačiau jį išskyrė ne tik moksliniai pasiekimai, bet ir asmeninės savybės. Jis nevartojo alkoholio, nerūkė, mokėjo kelias užsienio kalbas. Jo fenomenali atmintis, tauri sąžinė ir besąlygiškas atsidavimas tiesai studentams darė jį tikru moraliniu autoritetu. Vis dėlto, būdamas principingas ir nesutinkantis pataikauti sovietinei ideologijai, jis liko nuošaliau nuo akademinės karjeros aukštumų. Tačiau išliko gerbiamas ir mylimas – ne dėl titulų ar pareigų, o dėl savo dvasios stiprybės, kuklumo ir nepriekaištingo sąžiningumo.
1986 m. birželio 4 d. Vilniuje, sustojus jo širdžiai, nutrūko ilga ir prasminga gyvenimo gija. V. Aleksa amžinojo poilsio atgulė Vilniuje, Rokantiškių kapinėse. Jo biografija atspindi sudėtingą XX amžiaus Lietuvos istoriją, o gyvenimo kelias liudija žmogų, kuris liko ištikimas savo vertybėms nepaisant istorinių vėjų.
Nuotrauka iš autoriaus archyvo
„XXI amžius“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 29–30 (2642–2643)