Įveikti Europos nevaisingumą

Popiežiaus Leono XIV kreipimasis į Europos parlamento Demografijos intergrupės narius

Mindaugas BUIKA

Popiežius Leonas XIV perspėjo, kad dėl dramatiško gimstamumo mažėjimo susidariusi sunki demografinė padėtis Europos Sąjungoje kelia realų pavojų žemyno tautų ateičiai.

Kreipdamasis į gegužės 25 dieną Vatikane audiencijoje priimtus kelias dešimtis Europos parlamento narių, priklausančių Demografijos intergrupei (jos veikloje dalyvauja ir Lietuvos europarlamentaras Aurelijus Veryga), jis kvietė spręsti šią krizę labiau remiant šeimas, stiprinant skirtingų kartų solidarumą, rodant didesnę pagarbą žmogaus gyvybės orumui. Reikia  įveikti tokią padėtį atspindintį mūsų žemyno socialinį ir kultūrinį nevaisingumą, suderintomis politinėmis, ekonominėmis ir pastoracinėmis pastangomis, kad Vakarų civilizacija neprarastų pasitikėjimo naujo gyvenimo ir ateities kūrimu, nežlugdytų savosios egzistencijos.

Statistika ženklina krizę

Pradėdamas pokalbį Šventasis Tėvas pripažino, kad 2025 metų pavasarį Europos parlamente sukurtos Demografijos intergrupės nariai, atstovaujantys skirtingoms Europos Sąjungos valstybėms narėms ir turėdami įvairias politines pažiūras (pagal partinę priklausomybę), neabejotinai tinkamu laiku susitelkė į aštrius demografinius klausimus, kurių sprendimas ar nesprendimas turės dideles pasekmes milijonams europiečių ir jų šeimų. Iš tikrųjų mes dabar gyvename žemyne, kuris vis dažniau vadinamas „senuoju“ ne tiek dėl savo šlovingos istorijos, kiek dėl bendro gyventojų senėjimo proceso, kada vis akivaizdesnis tampa jaunų dirbančių žmonių stygius, o vadinamieji „senjorai“ arba pensininkai sudaro vis didesnę visuomenės dalį. Dėl nulinio demografinio augimo iškyla vis daugiau socialinio bei humanitarinio pobūdžio problemų, tarp kurių ir didelį susirūpinimą kelianti „vienatvės pandemija“, aiškino popiežius Leonas XIV. Jis pastebėjo, kad nerimą keliantys Europos demografiniai duomenys nėra vien paprasta statistika, bet kalba apie motinystės, tėvystės ir vaikų, kurie yra mūsų ateitis, stygiaus krizę. Turint galvoje trokštamą istorinę pažangą ir pasitikėjimo kupiną ateitį, reikalingas visapusiškas vystymasis, kuris neišvengiamai sutrinka nesant kartų bendrystės ir solidarumo. Šį procesą gali užtikrinti tik skirtingo amžiaus žmonių grupių stabilus pasiskirstymas ir kartų atsinaujinimas, kuris normaliai gali vykti tik esant pakankamam gimstamumui, kai vidutiniškai dvi šeimos turi bent penkis vaikus, ko dabar nėra nei vienoje Europos šalyje.

Šventasis Tėvas priminė, kad popiežius Pranciškus, nuolat kalbėjęs apie Europą ištikusios demografinės krizės pavojus, yra nurodęs, jog už žemyną ištikusį „drastišką sterilumą“, nemaža dalimi yra atsakinga perdėta sekuliarizacija ir politinėje srityje pasireiškiantis pokarinės Europos vienybės tėvų kūrėjų krikščioniškų nuostatų nepaisymas ar net tiesmukiškas atmetimas. Pirmiausia dėl to, kad daugybė žmonių net neteko teisės gimti, beveik visuotinai legalizavus abortą, taip pat, kadangi jauniems žmonėms nebuvo laiku perduotas kultūrinis ir dvasinis paveldas, kuris, ne mažiau kaip materialinis palaikymas, yra svarbus sudėtingų dabarties išbandymų akivaizdoje. Todėl neretai pastaruoju metu Europoje susiduriama su prieštaringa situacija, kai valdantieji sluoksniai žodžiais kalba apie šeimai palankią politiką ir tuo pat metu ideologiškai ar net teisiškai niekinama bei diskri­mi­nuojama motinystė, aukštinama „teisė“ žudyti motinos įsčiose pradėtą kūdikį, sukurtomis visuomeninio gy­venimo sąlygomis slopinant jaunų žmonių troškimą kurti šeimą ir turėti daugiau vaikų. „Laimė, šiandien tarp mūsų yra nuostabių išimčių“, – džiaugėsi popiežius Leonas XIV, turėdamas galvoje brangius ir sektinus tvirta santuoka grindžiamų daugiavaikių šeimų pavyzdžius, kuriuos reikia nuolat pristatyti visiems. Jo įsitikinimu visus su nepatenkinama demografine padėtimi susijusius klausimus reikia neatidėliotinai ir nuosekliai ištirti akademiniu lygmeniu ir kardinaliai spręsti politikos bei socialinėmis priemonėmis, pasitelkiant valstybėse ir tarptautinėje bendruomenėje veikiančias institucijas, neišskiriant Bažnyčios, turinčios didelį dvasinį potencialą.

Prioritetinis dėmesys šeimai

Susidariusiomis dramatiškomis aplinkybėmis gyventojų skaičiaus mažėjimo ir senėjimo iššūkis yra lemtingai svarbus antropologinei, ekonominei ir kultūrinei Europos ateičiai, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad Demografijos intergrupės susikūrimas Europos parlamente, kai jos nariai priklauso įvairioms partinėms frakcijoms, gali atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį ir duoti pavyzdį, kaip šalyse irgi galima būtų sujungti politines bei socialines jėgas, kuriant visuomeninius forumus šioms problemoms aptarti. Nuoširdus ir dalykiškas dialogas turi apimti ne tik įvairias Europos Sąjungos ir valstybių narių institucijas bei valdžios įstaigas, bet ir visos pilietinės visuomenės struktūrines dalis, neišskiriant ir krikščionių bendruomenės, kuri yra integrali jos dalis. Be abejonės, ir patys tikintieji, vadovaujami savo ganytojų, turi maldomis bei gailestingumo pastangomis veikliai prisidėti prie motinystės ir vaikus auginančios šeimos palaikymo vi­suo­se gyvenimo aspektuose bei išbandymuose. Pasak popiežiaus Leono XIV, reikia iš naujo apmąstyti Šventojo Rašto tekste pateiktą aiškų Dievo nurodymą pirmosios šeimos tėvams: „būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“. (Pr 1, 28). Be abejonės Kūrėjo įsteigta santuoka nėra skirta tik vaikams gimdyti, tačiau vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų ir visos visuomenės gerovės, teigiama Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et Spes“. Joje pabrėžiama, kad nenuvertinus kitų santuokos tikslų, vaikų gimdymas, auginimas ir auklėjimas yra akivaizdžiausias bendradarbiavimas su Kūrėju, kuris pats šeimos tėvus gausina atžalomis ir taip praturtina visos žmonijos šeimą.

Kiekvienu atveju, kai dviejų žmonių santuokinei sąjungai gimsta naujas kūdikis, jis į pasaulį su savimi atsineša ypatingą Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl galime sakyti, jog pats Dievas dalyvauja žmogiškoje tėvystėje ir motinystėje, o sutuoktiniai yra ypatingi Kūrėjo meilės bendradarbiai ir skleidėjai, šią užduotį atlikdami su išskirtiniu krikščionišku sąmoningumu bei atsakingumu. Šventojo Tėvo kalboje europarlamentarams primintas popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II pastebėjimas, išreikštas jo 1981 metų posinodiniame apaštaliniame paraginime „Familiaris Consortio“, kad vaikus auginanti šeima „yra pirmoji ir nepakeičiama socialinio gyvenimo mokykla: grindžiama vyro ir moters santuoka, realybėje ji jungia visus asmeninės ir viešosios egzistencijos bruožus“. Atsižvelgiant į tai, būtina siekti, kad visuose ir visų lygių politiniuose svarstymuose būtų skatinama bendra atsakomybė stiprinti aktyvų šeimų vaidmenį kiekvienos šalies socialiniame ir kultūriniame gyvenime su visuomeniniu ir teisiniu jos palaikymu. Tik tokiu būdu pripažįstant ir gerbiant centrinę šeimos vietą bei jos atžvilgiu taikant subsidiarumo principą, įgalinantį bendruomeninį savarankiškumą, galima išvengti dviejų kraštutinumų: pernelyg didelio valstybės kišimosi ir atribojančio individualizmo. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog toks požiūris, iškeliant šeimos vaidmenį visuomenėje, nereiškia grįžimo prie praeities socialinio modelio, bet siekimas priminti mūsų laikų vyrams ir moterims nekintamas krikščioniškas nuostatas, kurios neabejotinai gali padėti jiems atsakyti į visais laikais iškylančius esminius klausimus: kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė ir vertė; kokia yra autentiška žmonių visuomenė ir jos pažanga; kokį pasaulį norime perduoti ateities kartoms.

Šventojo Tėvo įsitikinimu stengiantis atsakyti į šiuos klausimus, nacionalinė ir Europos Sąjungos šeimos politika turi būti plėtojama bendradarbiaujant su visa pilietine visuomene ir joje veikiančiomis tikslingomis organizacijomis. Tinkamą pavyzdį tam rodo ir Europos parlamento Demografijos intergrupė, palaikydama tamprius ryšius su Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacija (FAFCE) ir Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE). Tokiu būdu patvirtinama, kaip skirtingos organizacijos – kiekviena su savos kompetencijos sritimi – gali dirbti kartu, kad užtikrintų veiksmingus pokyčius, kurie pagerintų šeimų gyvenimo kokybę.

„Tai yra impulsas, kurį krikščionys įneša į „Europos projektą“, kad politika būtų orientuota į šeimą, kaip visumą ir visada skatintų žmogiškojo asmens orumą, – teigė popiežius Leonas XIV. – Taip veikiant galima atverti tikrai žmogaus vertą kelią demografinei krizei išspręsti, kuris būtų orientuotas į bendrąjį gėrį ir ateities kartų gerovę“. Jis tokį požiūrį palygino su gaiviu pavasario oro proveržiu šeimų gyvenime, kuris gali pakeisti mūsų senstančioje populiacijoje įsivyravusį žiemišką šaltį. Galiausiai Šventasis Tėvas patikino audiencijos dalyvius, jog kartu su šiais apmąstymais jis tikisi, kad Europos parlamento Demografijos intergrupės nariai (ir kiti politiniai veikėjai) dės gyvybiškai svarbias pastangas šeimų vaisingumą ir gerovę skatinti.

Sveikos visuomenės kūrimas

Komentuojant popiežiaus Leono XIV europarlamentarams išsakytas pastabas, pripažįstama, jog toks jo gyvybiškumo pastangų akcentavimas iš tikrųjų yra savalaikis, nes jeigu būtų prarastas pasitikėjimas tradicine, vaikus gimdančia ir auginančia šeima, kuri yra pirminė visuomenės ląstelė, tai iškiltų realus pavojus mūsų civilizacijos egzistavimui. Nurodant tikrai reikalingą radikalų būdą demografinėms problemoms Europoje spręsti, galima pateikti pavyzdį iš priimamų priemonių saugumui užtikrinti Rusijos agresijos grėsmės akivaizdoje. Neseniai NATO gynybinės sąjungos nariai vieningai priėmė sprendimą karinės ginkluotės stiprinimui skirti 5 procentus šalių bendrojo nacionalinio produkto. Kai kurie visuomenės veikėjai mano, jog panašų įstatyminį sprendimą dėl biudžeto sandaros reikėtų  priimti ir šeimoms stiprinti bei gimstamumui skatinti. Tačiau šiuo atžvilgiu vien finansinių stimulų, kad ir kokie svarbūs jie būtų, jau nepakanka, nes pati sekuliarizuota kultūra bei gyvenimo būdas didele dalimi yra atsakingi už susidariusią demografinę krizę. Juk neretai žiniasklaidoje ir netgi intelektualiniuose svarstymuose iškyla ideologinės nuostatos, kad santuoka ir vaikai yra ne gyvenimo palaima, bet asmeninės raiškos suvaržymas. Tikėjimo priešai skleisdami tariamai pažangų lozungą: „laisvė nuo vaikų“, bando išjuokti ir paniekinti vaikų gausios šeimos gy­venimą, kaip tariamą atsilikimą ir save įprasminti trukdančią kliūtį. Iš tikrųjų tokia propagandinė nuostata, kurią galima vadinti motinystės bei tėvystės diskriminavimu, daugeliui jaunų žmonių nuslopina prigimtinį troškimą kurti šeimą ir turėti daugiau vaikų.

Be to, juntamas akivaizdus prieštaravimas tarp tariamo viešo apgailėjimo dėl dramatiško gimstamumo mažėjimo įvairaus lygio politikos veikėjų bei atsakingų pareigūnų kalbose ir tuo pat metu formuojamų ideologinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų, kurios neskatina ar netgi atbaido pareigingą gausios ir stabilia santuoka paremtos šeimos formavimą. Be abejonės, valdžia negali sparčiai padaryti viską, pavyzdžiui, pakeisti nusistovėjusį žmonių požiūrį, vartotojišką elgseną ir sekuliarizuotą pasaulėžiūrą kokiomis nors totalitarinėmis direktyvomis. Tačiau sutelktas ir darnus politinis veikimas šeimų gyvenimui palengvinti ir skatinti negali būti perlenkimu demografinės krizės akivaizdoje. Pirmiausia reikia, kad panašiai, kaip saugumo ar ekologijos atžvilgiu, iš aukštųjų nacionalinių bei tarptautinių tribūnų būtų aiškiai pasakyta, jog gimstamumo stygiaus problema turi būti įveikta, kad tai yra išlikimo sąlyga, dėl kurios reikia perorientuoti visą ekonominę ir kultūrinę valstybės politiką. Reikia kurti „sveiką visuomenę“, kurioje turi būti sudarytos sąlygos stabilia santuoka grindžiamai šeimai, kaip palankiam ir patraukliam žmonių gyvenimui tiek iš dvasinės, tiek iš finansinės perspektyvos. Taip bus ugdomas jaunųjų kartų pasitikėjimas, kad meilėje sukūrę šeimą, jie galės įgyti reikiamą būstą, orų darbą su pakankamu atlyginimu gimdyti ir auginti vaikus, kurių turėjimas nebus laikomas prabangos dalyku ar nuobodžia kasdienybe.

Reikia keisti dešimtmečiais formuotą mentalitetą, kad ekonomikos augimas neturi nieko bendro su šeimyniniu gyvenimu, kad žmogiška egzistencija pirmiausia yra susieta su gamyba, vartojimu, karjera ir individualia savirealizacija, su patogumais ir malonumais, neišskiriant ir bevaikį (kontraceptinį) seksualinį pasitenkinimą. Dėl šios priežasties aukščiausio lygio europinė civilizacija nebėra pajėgi įtikinti jaunus žmones, kad ateitis yra verta ir garantuota tik šeimose gyvenant su vaikais, o šiuolaikinė Europa, sukūrusi neprilygstamą materialinę gerovę, palaikomą naujausios technologijos, išgyvena dramatišką abejonių kupiną situaciją, ar išsaugos savąjį tęstinumą. Išlikimo užtikrinimui reikia atmesti leftistines „revoliucines“ nuostatas, kurios individualią gerovę atsiejo nuo šeimos, bendruomeniškumo ir antgamtiniu apreikštu tikėjimu paremtos bei įpareigojančios būties. Tiek, kiek sekuliarizmas bei iš jo išsirutuliojusios kultūrinės ir intelektualinės tendencijos susilpnino niekuo nepakeičiamą santuokinį šeimos su vaikais gyvenimą, tiek jų radikalus pakeitimas yra pagrindas gyvenimą atnaujinti ir normalizuoti užtikrinant kartų išlikimą. Popiežiaus Leono XIV įspūdingas kreipimasis šiuo reikalu į europarlamentarus parvirtina, kad mūsų žemynui reikia politikų, kurie imtųsi esminių pastangų šeimai stiprinti, motinystei ir gyvybei apginti. Tik tokiu būdu Europos civilizacija gebės išvengti tragedijos, kai pasenusi ir nustojusi pasitikėjimo, ji nebegalėtų užtikrinti ateities kartų išlikimo.

Vatican Media nuotrauka

„Pro vita“, 2026 m. liepos 10 d., nr. 7 (407)