Jubiliejinis XXI amžiaus kankinių pagerbimas Romoje
Popiežius Leonas XIV pabrėžia pareigą saugoti visų krikščioniškų konfesijų tikėjimo liudytojų atminimą
Mindaugas BUIKA
Plati išpažinėjų aukų geografija
Artėjant Visų šventųjų ir mirusiųjų liturginio minėjimo iškilmei ir Vėlinėms, tinka prisiminti ir neseniai vykusias 2025 metų Jubiliejaus naujųjų kankinių pagerbimo ekumenines pamaldas popiežiškojoje Šv. Pauliaus bazilikoje už Romos mūrų.
Rugsėjo 14 dieną, per Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventę, vykusios apeigos, kurioms vadovavo popiežius Leonas XIV, buvo organizuotos Šventųjų skelbimo dikasterijos bei prie jos dar popiežiaus Pranciškaus įsteigtos Naujųjų kankinių ir tikėjimo liudytojų komisijos iniciatyva. Ši komisija rengia XXI amžiaus kankinių ir liudytojų sąrašą pagal pasaulio vyskupų konferencijų ir ordinarų, nunciatūrų, vienuolijų ir bažnytinių sąjūdžių pasiūlytus kandidatus, daugiausia katalikus, bet ir kitų konfesijų atstovus, pagal patikrintus gyvybės aukos dėl tikėjimo atvejus. Prieš pamaldas Šv. Pauliaus bazilikoje, Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje buvo pranešta, kad į šį dar negalutinį sąrašą yra įtraukti daugiau nei pusantro tūkstančio (1624) kankinių ir liudytojų vardai, kurių visų skelbimo eiga dėl rūpestį keliančių saugumo aplinkybių įvairiose pasaulio dalyse dar nėra galutinai nuspręsta. Kita vertus, sutvarkyta dokumentacija turi užtikrinti, jog išsamios kankinystės patirties istorijos būtų išsaugotos dabarties ir ateities kartų atmintyje: juk tikėjimo išpažinėjų pralietas kraujas yra taikos, susitaikymo, brolybės ir meilės sėkla, skatinanti visų krikščionių bei geros valios žmonių bendrystę.
Popiežiškosios Naujųjų laikų kankinių ir liudytojų komisijos vicepirmininkas Šv. Egidijaus bendruomenės steigėjas profesorius Andrejas Rikardis (Andrea Ricardi) minėtoje spaudos konferencijoje pateikdamas rengiamo sąrašo geografiją ir statistiką, nurodė, kad nuo 2000 iki 2025 metų, daugiausia kankinystę patyrusių krikščionių – 643, yra pietinės Afrikos šalyse. Tai tikintieji, kunigai ir vienuolės, tapę islamiškųjų radikalų, vadinamųjų džihadistų („šventojo karo“ su kitatikiais šalininkų) smurto aukomis, taip pat misionieriai, nužudyti per etninio pobūdžio susidūrimus. Dėl panašių priežasčių per pirmąjį XXI amžiaus ketvirtį gyvybes prarado 357 krikščionys Azijoje ir Okeanijoje, įskaitant daugiau kaip šimtą nužudytų tikinčiųjų 2019 metų Velykų sekmadienį Šri Lankos sostinėje Kolombe per teroristų įvykdytus užtaisų sprogdinimus trijose miesto bažnyčiose. Net 304 vietiniai krikščionys ir misionieriai patyrė kankinystę Pietų Amerikos šalyse, tapę organizuoto nusikalstamumo (prekybos narkotikais) aukomis arba gindami Amazonijos miškuose įsikūrusias čiabuvių bendruomenes, nuo jų išnaudojimo ar bandymų pasisavinti jų žemes. Į Popiežiškosios komisijos rengiamą sąrašą taip pat įtraukti 277 kankiniai ir išpažinėjai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, tarp kurių daug nekatalikų: pavyzdžiui, nurodomos pavardės dviejų dešimčių koptų stačiatikių darbininkų, kurie 2015 metais per islamistų išpuolį buvo nukirsdinti Libijoje. Išvardijami ir 43 krikščionys iš neapykantos tikėjimui nužudyti Europoje, pabrėžiant, jog dar 110 europiečių misionierių per tą laikotarpį dėl smurtinių susidūrimų prarado gyvybes už mūsų žemyno ribų. Belieka tik apgailestauti, sakė A. Rikardis, kad krikščionys dėl tikėjimo žūsta ir šiandien – nors tragedijų aplinkybės keičiasi, bet esmė lieka ta pati: gyvybės aukojamos liudijant Evangeliją, tai yra karštą meilę Dievui, broliams ir seserims, ištikimai tarnaujant žmoniškumui, kovojant už tikėjimo skelbimo laisvę.
Ekumeninis kryžiaus nešimas
Labai prasminga, kad per Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventę, kurią mini dauguma Rytų ir Vakarų krikščionių konfesijų, naujųjų kankinių ir tikėjimo liudytojų pagerbimas Romoje turėjo ryškų ekumeninį pobūdį, dalyvaujant daugiau kaip 30 įvairių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovams. Popiežiškoje Šv. Pauliaus bazilikoje apeigos pradėtos dalyvių procesija su Kryžiumi, kuris buvo pagarbiai pastatytas priešais altorių, iškilusį virš apaštalo ir kankinio Šv. Pauliaus kapo. Po Žodžio liturgijos ir popiežiaus Leono XIV sakytos homilijos, minėjimo dalyviai maldomis pagerbė kankinius ir liudytojus pagal Šv. Mato evangelijoje atpasakotus Jėzaus Kalno pamokslo palaiminimus, kuriuos skirtingomis kalbomis skaitė įvairių konfesijų tikintieji. Po šių intencijų prie Kryžiaus buvo padėti uždegti žibintai, simbolizuojantys kankinių ir tikėjimo liudytojų auką. Ekumeninių pamaldų pabaigoje visi dalyviai sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą ir „Tėve mūsų“ maldą, priimdami Šventojo Tėvo palaimimą. Šiame emocingame minėjime buvo tikrai juntama Krikščionių vienybės skatinimo dikasterijos prefekto kardinolo Kurto Kocho (Kurt Koch) žodžiais tariant „akivaizdi raiška įsitikinimo, kad Bažnyčia jau yra kone suvienyta kankinių kraujyje“. Krikščioniškas ekumenizmas iš tikrųjų yra persmelktas didžiojo kankinystės istorinio paveldo, kuris turi būti saugojamas, kaip brangus dvasinis turtas. Popiežius Leonas XIV įvadinėje maldoje irgi pažymėjo, kad apeigose minimi visi krikščionys, kurie per pastaruosius 25 metus iš ištikimybės Kristui praliejo kraują. Jis priminė kankinio, per šv. Mišių auką prie altoriaus nužudyto San Salvadoro arkivyskupo šventojo Oskaro Arnulfo Romero (Oscar Arnulfo Romero, 1917-1980) pastebėjimą, kad Dievas nori būti su žmonėmis, nes jaučia visų nužudytų tikinčiųjų skausmą ir tai teikia Bažnyčiai išganymo viltį. Šventasis Tėvas meldė Viešpatį, kad išgirdęs kenčiančiųjų šauksmą, leistų jiems ir visiems patirti gailestingumo bei išgelbėjimo džiaugsmą.
Homilijoje jis irgi pažymėjo, jog stovint Kristaus kryžiaus papėdėje ypač prasminga sieti krikščioniškos vienybės viltį su kankinių garbe. Kaip tik tą pripažino popiežius Jonas Paulius II prieš 30 metų paskelbtoje savo ekumeninėje enciklikoje „Ut Unum Sint“. Popiežiaus Leono homilijoje pasiremta ir Šv. Jono Pauliaus II išsakytomis mintimis per istorinį praėjusio XX amžiaus kankinių pagerbimą, vykusį Romos Koliziejuje švenčiant didžiojo 2000 metų Jubiliejų. Tuomet pripažinta, jog kai neapykanta, atrodo, persmelkia kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą, ištikimų Evangelijos tarnų ir tikėjimo išpažinėjų kankinystė aiškiai rodo, kad „meilė yra stipresnė už mirtį“. Prisimindami kankinystę patyrusius savo brolius ir seseris bei žvelgdami į Nukryžiuotąjį, geriau suvokiame, kad „per savąjį kryžių Jėzus apreiškė mums tikrąjį Dievo veidą, Jo begalinę užuojautą žmonijai“, aiškino popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, jog Viešpats, priimdamas į save pasaulio neapykantą ir smurtą, tuo pačiu dalijosi likimu su tais, kurie yra pažeminti ir engiami. Jis tikrai nešė visas mūsų negalias ir sau prisiėmė mūsų skausmus, teigiama Izajo pranašystėje (plg. Iz 53, 4). Šventasis Tėvas priminė, jog ir dabartiniais laikais daugelis mūsų brolių ir seserų „ištikimai neša Viešpaties kryžių, liudydami tikėjimą sudėtingose situacijose ir esant priešiškumui, kaip ir Jis, jie yra persekiojami, pasmerkiami ir žudomi“. Ir jiems Jėzus savajame Kalno pamoksle skelbia: „palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami“ (Mt5, 10-11). Tokie yra vyrai ir moterys, vienuolijų nariai ir narės, pasauliečiai ir kunigai, kurie moka savo gyvybe už ištikimybę Evangelijai, už savo įsipareigojimą teisingumui, už kovą dėl religijos laisvės, kuri iki šiol įvairiose vietose pažeidinėjama, už rodomą solidarumą labiausiai skriaudžiamiems ir vargstantiems. Popiežius Leonas XIV nurodė, jog pagal pasaulio standartus jie yra „pralaimėtojai“, tačiau jau Senojo Testamento Išminties knyga mums pasako tiesą: „nors tie žmonės patyrė kančias, tačiau jų viltis kupina nemarumo“ (Išm3, 4).
Nemari tikėjimo išpažinėjų viltis
Taigi, šiais Jubiliejaus metais, kurių tema yra „vilties piligrimystė“, mes iš tikrųjų švenčiame drąsiųjų tikėjimo liudytojų viltį, aiškino Šventasis Tėvas. Ta viltis kupina nemarumo, kadangi „kankinystė toliau skleidžia atleidimo ir taikos Evangeliją pasaulyje, paženklintame neapykantos, smurto ir karų“. Kankinių viltis nemari ir dėl to, kad nors jie savo kūne buvo nužudyti, bet niekas negali užgožti jų liudijančio balso ir ištrinti parodytos meilės Dievui ir žmonėms. Tikėjimo išpažinėjų viltis kupina nemarumo, kadangi jų liudijimas amžinai gyvas, kaip gėrio pergalės prieš blogį pranašystė. Tai iš tikrųjų beginklė, bet galinga viltis, kadangi kankiniai nešė savo tikėjimo liudijimą niekada nenaudodami jėgos ir smurto, bet pasiremdami slėpininga ir romia Evangelijos galia. Išpažinėjai jautė, ką savo žodžiais išsakė apaštalas Šv. Paulius: „aš mieliausiu noru gėriuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje, nes tada būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 9-10). Homilijoje paminėdamas kelis naujųjų laikų kankinius, kurie dramatiškomis aplinkybėmis pasikliovė Evangelijos stiprybe, popiežius Leonas XIV pirmiausia nurodė savo tėvynainę amerikietę seserį vienuolę Dorotėją Seng (Dorothy Sang, 1931-2005), kuri tris dešimtmečius, kaip misionierė ėjo tarnystę Amazonijos regione Brazilijoje, rūpindamasi vargingomis čiabuvių bendruomenėmis ir gindama jų teises. Užpuolikams, kurie ruošėsi ją nužudyti ir reikalavo atiduoti savo ginklą, sesuo iškėlė Bibliją ir drąsiai tarė: „tai yra vienintelis mano ginklas“. Panašų nusistatymą paliudijo ir chaldėjų kunigas Rahidas Ganis (Ragheed Ganni, 1972-2007), islamistų nužudytas prie savo šventovės Irako mieste Mosule, kartu su kitais trimis jaunais diakonais po Sekminių Šv. Mišių, nes atsisakė atsižadėti savojo tikėjimo. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog šiandien yra daug tokios kankinystės pavyzdžių, nes, nepaisant, kad didžiosios XX amžiaus diktatūros žlugo, krikščionių persekiojimai nesibaigė, o kai kuriose vietose netgi išaugo.
Galima priminti, jog popiežiaus Leono XIV homilijoje ne kartą cituotas Šv. Jonas Paulius II, per didįjį XX amžiaus kankinių pagerbimą 2000 jubiliejinių metų trečiąjį Velykų sekmadienį Romos Koliziejuje, kaip tik susitelkė į didžiųjų antikrikščioniškų diktatūrų, komunizmo ir nacizmo, pirmąsias aukas. Tuomet irgi ekumeniškai buvo paminėtas bolševikų slaptosios policijos nužudytas Petrogrado rusų stačiatikių metropolitas Benjaminas (1873-1922), aiškiai pasisakęs prieš valdžią Rusijoje 1917 metais užgrobusių bolševikų nužmoginančią valstybinio ateizmo ideologiją. Priminta ir pirmoji Vokietijoje 1933-aisiais įsitvirtinusių nacių Buchenvaldo naikinimo lagerio auka, vokiečių liuteronų pastorius Paulius Šnaideris (Paul Schneider, 1897-1939), drąsiai pasipriešinęs hitlerininkų pastangoms iškraipyti Evangelijos mokymą, kad pateisintų smurtinius nusikaltimus. Popiežius Jonas Paulius II, kuris pats asmeniškai savo gyvenimo tėvynėje Lenkijoje patyrimu galėjo paliudyti Antrojo pasaulinio karo ir vėlesnio laikotarpio persekiojimų, prievartos bei mirties dėl tikėjimo atvejus, nurodė tuos Bažnyčios hierarchus, kurie drąsiai pasitiko žūtį, nusprendę, kaip Gerasis Ganytojas, likti su savo žmonėmis, nepaisant visų grasinimų ir pavojų. Kaip tik toks buvo sovietinių stalinistų nukankintas neseniai palaimintuoju paskelbtas Estijos katalikų arkivyskupas Eduardas Profitlichas (Eduard Profittlich, 1890-1942), kuris, kaip ir kiti kankiniai, savo pavyzdžiu patvirtino, jog krikščioniškas gyvenimas ir mirtis, tai „gyvenimas ir mirtis dėl Kristaus“. Šv. Jonas Paulius II pabrėžė, kad tokiu brangiu liudijimo paveldu, kurį paliko kankiniai, dalijasi visos Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės: „tai kankinių ekumenizmas, kuris įtikinamai rodo kelią į krikščionių vienybę bei naujosios sekuliarizuoto pasaulio evangelizacijos kryptį.
Įpareigojanti atmintis
Kaip tik šiuos svarbius naujųjų kankinių ir išpažinėjų atminties aspektus savo homilijoje iškėlė ir popiežius Leonas XIV. Jis pasirėmė žymaus III amžiaus krikščionių teologo ir filosofo Tertulijono žodžiais: „kankinių kraujas yra krikščionių sėkla“ („sanguis martyrum semen christianorum“, Apologeticum 50, 13), kurie tinka tiek senovės pirmųjų amžių, tiek ir dabartinio trečiojo tūkstantmečio krikščionybei. „Todėl mes norime palaikyti šią atmintį gyvą, kartu su mūsų broliais ir seserimis iš kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, – sakė Šventasis Tėvas. – Noriu patvirtinti Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą išsaugoti atmintyje visų krikščioniškų tradicijų tikėjimo liudytojus“. Prie Šventųjų skelbimo dikasterijos sukurta Naujųjų kankinių komisija toliau įgyvendina šią užduotį bendradarbiaudama su Krikščionių vienybės dikasterija. Popiežius Leonas XIV paminėjo ir neseniai vykusią Vyskupų Sinodo asamblėją, kurios Baigiamajame dokumente irgi pripažįstama, jog kraujo ekumenizmas vienija skirtingų konfesijų krikščionis, kurie yra pasirengę kartu atiduoti gyvybę už tikėjimą į Jėzų Kristų. Jų praktinis liudijimas, kad vienybė kyla iš Viešpaties Kryžiaus, yra iškalbingesnis už bet kokius svarstymus. Taigi, reikia palaikyti viltį, kad „daugybės liudytojų kraujas greičiau priartins palaimintą dieną, kai mes visi gersime iš tos pačios išganymo taurės“, tvirtino Šventasis Tėvas. Baigdamas homiliją jis paminėjo dešimtmečio pakistaniečio krikščionio berniuko Abišo Masicho (Abish Masih), žuvusio 2015 metais per islamistų išpuolį prieš katalikų bažnyčią, dienoraštyje užrašytus žodžius: „paverskime pasaulį geresne vieta“ ir linkėjo, kad ši vaiko svajonė mus įkvėptų drąsiam tikėjimo išpažinimui ir kad „mes visi kartu būtume taikingos ir broliškos žmonijos raugas“.
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. spalio 24 d., nr. 13 (224)