Knygose – sudėtinga, nelaiminga ir vaikiška Kaišiadorių istorija
Lietuvos kultūros sostinėje
2024-ųjų Lietuvos kultūros sostine paskelbti Kaišiadorys – miestas vidurio Lietuvoje, įsikūręs kone tarp Kauno ir Vilniaus.
Apie Kaišiadoris šįkart pasakoja mūsų pašnekovas, šio miesto muziejaus direktorius istorikas Olijardas LUKOŠEVIČIUS, keliolikos knygų ir keliasdešimties straipsnių apie šį regioną autorius.
Šiemet išleidote net tris knygas apie Kaišiadoris ir jų apylinkes. Gal galite jas pristatyti?
Ne be reikalo pradžioje priminėte, kad dabar Kaišiadorys yra Lietuvos kultūros sostinė. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiemet teko labiau pasistengti ir net pasitikrinti galimybių ribas. Juk švenčių stalui reikia ir šventinių patiekalų! Įprastai knygą parašyti gali ne kasmet, tuo labiau ne vieną. Kartais vien surinkti medžiagą knygai užtrunka kelerius metus. Taip ir šiuo atveju. Pavyzdžiui, metų pradžioje – vasario 16 dieną – pristatėme knygą „Kovose dėl nepriklausomybės: Kaišiadorių regionas 1918–1923 m.“ Jai medžiagą rinkau kelerius metus, o galutinė knygos apimtis susidarė beveik 500 puslapių, vien jos svoris – apie du su puse kilogramo, o informacinių nuorodų – apie trys tūkstančiai! 1918–1923 metų laikotarpis tiek Lietuvos istorijoje, tiek ir Kaišiadorių apylinkėse buvo lemtingas. Po ilgo priklausomybės carinei Rusijai laikotarpio tris metus buvome okupuoti kaizerinės Vokietijos ir 1918 m. vasario 16 dieną deklaravome norą susikurti atskirą valstybę, tačiau iki realios nepriklausomybės žmonėms teko pereiti ugnį ir vandenį. Realiai vokiečių okupacija Kaišiadorių apylinkėse baigėsi tik 1919 m. liepos 7 d., žmonėms teko patirti ir bolševikų bei Lenkijos kariuomenių puolimus. Tačiau knygoje stengiausi koncentruotis į vietinių institucijų veiklą, civilių gyventojų patirtis, ne į kareivius. Man pačiam įdomiausia buvo atrasti vietinius partizanus, šaulius, milicininkus, kurie buvo išrinkti pačių gyventojų savo apylinkes saugoti. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie Kaišiadoryse įsteigtos karinės komendantūros ir žvalgų punkto veiklą. Toks mikroistorinis vaizdas toli gražu neatitinka mokyklinių istorijos vadovėlių rožinio paveikslo apie visuotinį patriotizmą ir sklandžius pasikeitimus. Nieko panašaus. Šalia pasiaukojusių žmonių buvo daug išdavikų, dezertyrų, priešiškų valstybių agentų, paprasčiausių savanaudžių ir, kas be ko, vagių bei banditų. Nepaisant to, nepriklausomybės deklaracija sunkiomis valstybės ir vietinių savivaldybių bei gyventojų pastangomis tapo realybe, ir netgi buvę priešai bei skeptikai vėliau pajuto nepriklausomybės naudą. Skaityti šitą knygą galite ir tiesiogiai Kaišiadorių muziejaus internetinėje skaitykloje www.kaisiadoriumuziejus.lt.
Man labai netikėta buvo Jūsų pasakų knyga. Kodėl pasakos?
Antroji knyga – dėl to sunku patikėti ir man pačiam – yra pasakų knyga vaikams. Buvo taip, kad prieš porą metų, ruošiantis kultūros sostinės metams, planavau parengti leidinį vaikams. Tikėjausi, kad paimsiu tarpukario metais Kaišiadorių apylinkėse užrašytas pasakas ir jas publikuosiu. Tačiau tai pasirodė ne taip paprasta. Nors užrašytų pasakų išliko gana daug, kelios dešimtys, tačiau jas paimti ir tiesiog mechaniškai publikuoti buvo neįmanoma. Pasakos labai skirtingos, jų atranka, vertė ir regioninis unikalumas taip pat reikalavo atskiro specialistų tyrimo. Tariausi ir su tautosakininkais, kitais specialistais. Be to, gal Jums bus sunku patikėti, tose pasakose daug siaubingų, šiurpių dalykų – tai mergaitei ranką nukirto, tai suėdė koks pabaisa. Kaip tautosakos kūriniai – jos įdomios, bet tiesiog netinka imti ir paduoti dabartiniams vaikams – pasidarė gaila jų gležnos vaikystės. Taigi, galiausiai pabandžiau pats parašyti, pasitikrinau su artimiausiais skaitytojais kelis bandymus ir palikau devynias pasakas, kurios sugulė į knygutę „Girelės miško pasakos“. Iliustracijas joms nupiešė dailininkas Marius Zavadskis, sumaketavo ir atspausdino vietinė Kaišiadorių spaustuvė „Printėja“.
O kodėl ji vadinasi „Girelės miško pasakos“?
Girelės miškas yra, galima sakyti, pačiame mieste. Ten įrengti pasivaikščiojimo takai, masiniams renginiams skirta estrada. Taigi, kaišiadoriečiai šį mišką gerai žino, ir ne kartą yra sutikę to miško gyventojų – lapių, kiškių, ežiukų, voveraičių, stirnų ir gal dar kitokių. Tiesa, Girelės miško pasakose veikia ir vilkai bei meškos, kurių dar neteko sutikti. Bet kas ten žino – kaip pasakose, taip ir gyvenime kartais visko atsitinka!
O kuri pasaka Jums pačiam labiausiai patinka?
Labiausiai – apie ežiuką, kuris suko galvą, nes jis artimiausias man pačiam. Viena pasaka skirta ne tiek vaikams, kiek jų tėveliams. Ji vadinasi „Girelės miško taryba“. Paskaitę šitą pasaką kaišiadoriečiai iš karto puola vertinti, kuris miško tarybos veikėjas atitinka dabartinius savivaldybės tarybos narius ir randa daug panašumų. O juk tiesa yra tokia, kad šita pasaka parašyta dar iki paskutinių rinkimų ir netgi teoriškai galėjo atitikti ne dabartinės, bet praėjusios kadencijos realijas. Tuo panašumu džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad suveikė literatūrinis įrankis – padaryti personažus kuo labiau archetipinius ir tinkančius bet kuriai kadencijai kad ir po šimto metų.
Ar ruošiatės ateityje parašyti daugiau pasakų?
Tokių planų neturiu. Šiuo metu manau, kad ne.
O kokia yra trečioji knyga?
Trečioji knyga vadinasi „Nelaimingos Kaišiadorių istorijos“. Jau pats pavadinimas sako, apie ką ji yra. Įdomu, kad pirminiame variante buvau numatęs ją pavadinti „Laimingos ir nelaimingos Kaišiadorių istorijos“, bet berenkant tarpukario metų istorinę medžiagą vis labiau aiškėjo, kad laimingų istorijų ir su žiburiu sunku rasti, o nelaimingų – nors vežimais vežk. Mat daugelio kasdienybės istorijų autoriai buvo policininkai, kurie į laimingus atsitikimus nekreipė dėmesio, o vos tik nutikdavo kažkas blogesnio – užfiksuodavo su smulkiausiomis detalėmis. Štai taip iš policininkų ataskaitų apie degtindarius, arkliavagius, chuliganus ir kitus piktadarius surinkau knygos pasakojimus. O kur dar begalė kitų bėdų ir nelaimių. Tai ant Kaišiadorių 1930 metais nukrito lėktuvas, tai 1933 metais kaišiadoriečiai futbolo rungtynes prieš Ukmergės komandą pralošė net 0:9, paskui žaslietis ėmėsi padirbinėti netikrus litus. Ir taip toliau. Tiesa, noriu pasidžiaugti, kad šias istorijas iliustruoja nuotaikingi dailininko Vytauto Laukio piešiniai.
Įdomu, kad daugelis miestų rodo tik savo gražiausią veidą, platina atvirukinius vaizdus, giriasi, kokie jie patys geriausi ir nepakartojami, o Jūs nebijote Kaišiadoris pristatyti iš blogosios pusės.
Iš tiesų galima tokią tendenciją pastebėti, kad kuo mažesnis miestas – tuo labiau slepia savo ydas ir giriasi privalumais, kad tik kas nors nepastebėtų, kokie jie yra iš tikrųjų. Galbūt tai savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas. Aišku, kad norėti atrodyti kuo gražesniam yra natūralu. Taip daro ir žmonės, ir miestai. Bet pažiūrėti į save be makiažo ir kritiškai – irgi naudinga. Kritiškas požiūris leidžia pamatyti save iš šono ir keistis į gerą. Taigi, šita knyga yra savotiškas miesto brandos ženklas. Taip pat tarsi istorinis teismas. Bet jis siekia ne nuteisti praeities kaltininkus (kurie ir taip jau atliko savo bausmes), bet leisti dabarties žmonėms pasimokyti teisingumo iš praeities.
Kur surinkote šitų istorijų medžiagą, kur jos galėtų ieškoti kiti miestai?
Pagrindinė tarpukario istorinių dokumentų saugykla – Lietuvos centrinis valstybės archyvas Vilniuje. Tai kaip neišsenkanti istorinių faktų kasykla.
Kur galima būtų paskaityti knygą apie nelaimingąsias Kaišiadorių istorijas?
Ši knyga bus pristatyta Žaslių kultūros centre gruodžio 4 dieną, o vėliau ją taip pat bus galima rasti bibliotekose ir Kaišiadorių muziejaus internetinėje skaitykloje. Beje, knygos pristatymo metu koncertuos aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava. Tai bus vienas iš paskutiniųjų kultūrinės sostinės renginių, taigi tikiuosi, kad mūsų lauks įdomus vakaras.
Aptarėme visas tris Jūsų knygas, matau, kad jos visiškai skirtingos, skirtingų žanrų.
Iš tikro, kaip ir pastebėjote, jos visiškai skirtingų žanrų. Pirma – rimta istorinė knyga (ir pagal temą, ir šaltinių kiekiu), antra – vaikiška, o trečia – pramoginė. Paprastai aš stengiuosi susitelkti tik ties istorinėmis knygomis. Iki šiol esu parašęs vienintelę istorinę-pramoginę knygą „Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo ir kiti istoriški nutikimai“. Tai buvo pirmasis bandymas, o „Nelaimingos Kaišiadorių istorijos“ – jau antrasis. Pripažinkime, kad platesniam žmonių ratui patrauklesnės įdomesnio turinio knygos, o ne vadovėlinės, „sausos“.
Sugrįžkime prie Kaišiadorių kaip 2024-ųjų metų Lietuvos kultūrinės sostinės temos. Ką Kaišiadorims davė šie metai?
Davė labai daug. Ateityje istorikai galbūt juokaudami galės skirstyti Kaišiadorių raidą į du etapus – iki tapimo kultūros sostine ir po to. Aš matau šiais metais labai daug gerų pasikeitimų. Kultūra Kaišiadoryse įgavo daugybę pavidalų, kurių niekada neturėjo. Tarsi padžiūvęs pakelės medis būtų sužaliavęs ir pražydęs visomis spalvomis. Gatvėse atsirado net keli paminkliniai akcentai. Puikių kultūrinių įvykių buvo daugelyje savivaldybės kultūros centrų, ypač Kaišiadorių kultūros centre, kuris buvo pagrindinis kultūros sostinės projekto garvežys, taip pat Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje. Beje, šiais metais ji gavo Jono Aisčio vardą. Ir dar noriu priminti, kad Kaišiadorių bibliotekoje galėsite rasti visas tris naująsias šių metų knygas. Šiemet matėme didžiulę renginių koncentraciją, taip pat labai kokybiškų renginių. Kartais būdavo sunku pasirinkti. Pastebiu, kad atsirado ir kaišiadoriečių tapatinimasis su Kaišiadorimis jaučiant pasididžiavimą. Tai yra nuostabu. Būtent tuo ir pasižymi kultūra, kad ji gali įkvėpti miestui ir visai savivaldybei gyvybės, gali suburti bendruomenes, žmonės gali atrasti sau įdomių ir prasmingų dalykų. Manau, kad po šitų metų turėsime progos plačiau aptarti metų rezultatus, pasikartosime pamokas ir pasidžiaugsime pasiekimais.
Kokį parašytumėte pažymį kultūros sostinei?
Kaip buvęs mokytojas sakyčiau iš dešimties balų – devynis su tvirtu pliusu!
Kodėl ne 10?
Iš principo, kad būtų kur tobulėti.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės
Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 22 (223)