Kristaus Prisikėlimas – visų krikščionių tikėjimo pamatas

Zigmas Tamakauskas

Prieš reikšmingiausią krikščionišką šventę – Velykas – artėjančią Didžiąją savaitę žymi Verbų sekmadienis. Verbos pirmą kartą  lietuvių kalba paminėtos 1573 metais evangelikų liuteronų kunigo Mykolo Sapūno postilėje – evangelijų, Šventojo Rašto ištraukų skelbimo ir aiškinimo rinkinyje.

 Verbų arba dar vadinamas palmių sekmadienis simbolizuoja Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, kada tenykščiai žmonės, laikydami rankose palmių šakeles, sveikino Jėzų, kaip Izraelio karalių, ateinantį Viešpaties vardu. Tačiau tik po kelių dienų tie patys žmonės  jau pritarė Jėzaus nukryžiavimui…  

Jėzus buvo nukryžiuotas, bet kaip teigia Šventasis Raštas,  trečią dieną išaušo  Velykos  – Kristaus iš mirties tamsos Prisikėlimo triumfas.

Šv. Velykų išvakarėse, likus vie­ne­riems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto pas­kel­bimo dienos, su mokytojų grupe lan­kydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Širvintas, kurių ruože vyko kova dėl Lietuvos išlikimo su lenkų kariuomene. Miesto kapinėse, aplankę mūsų žuvusių karių kapus, norėjome susitikti su jau mums kiek žinomu buvusiu sovietinių lagerių kaliniu, Norilsko kalinių  sukilimo dalyviu, filosofu, poetu, rašytoju bei Šventojo Rašto vertėju kunigu Česlovu  Kavaliausku. Nei miesto Šv. arkangelo  Mykolo bažnyčioje, nei klebonijoje jo neradome.  Vietos klebonas nurodė privataus žmogaus gyvenamąjį namą, kuriame esą ir gyvena mūsų ieškomas kunigas, parapijos altaristas, atleistas nuo nuolatinių tarnystės pareigų. Nuėjau nurodytu adresu vienas, kaip išvykos vadovas, kiti pasiliko laukti šventoriuje. Kunigo gyvenamasis kam­barys priminė tikro mokslininko būsto tvarką. Kambario šeimininkas,  visai ne kunigiškos išvaizdos, apsirengęs civiliais drabužiais, parimęs sėdėjo lovoje ir kažką atidžiai susikaupęs rašė rašomąja mašinėle, pastatyta ant kėdės, šalia lovos. Jis mane  sutiko labai šiltu žvilgsniu ir su nuoširdžiu paprastumu, būdingu tik labai kilnius darbus atliekančiam kukliam, bet didelę dvasinę jėgą turinčiam žmogui. Truputį pasikalbėję ir aptarę tolimesnę pasikalbėjimo  su atvykusiais mokytojais temą, kartu nuėjome į bažnyčios šventorių prie laukiančių būrio mokytojų. Artėjančių Velykų proga kalbėjomės apie Jėzaus Prisikėlimo mokslinį pagrindimą, Jėzaus Kristaus  skleidžiamą Meilę,  jo nebuhalteriškumą, o esamą žmogaus širdies nuoširdumą. Garbusis kunigas pabrėžęs, kad Kristaus Prisikėlimas yra tiesa, visų krikščionių tikėjimo pamatas, pacitavo Šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 15-tojo skyriaus liudijančius žodžius – jei sakytumėte, kad Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, bet Kristus tikrai yra prikeltas. Kiek vėliau dar keletą kartų teko susitikti su šiuo garbingu kunigu. Vieno susitikimo metu jis man padovanojo su savo įrašu jo paties išverstą Naująjį Testamentą. Praėjus jau nemažai metų, šie susitikimai su Dievo siųstuoju kunigu – Vyčio kryžiaus ordino kavalieriumi Česlovu Kavaliausku, dabar jau besiilsiančiu Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje,  yra visada gyvi mano atmintyje. Daugeliui žmonių turėtų būti  gyvi  ir ne kartą  skelbti jo  žodžiai, nusakantys Velykų dienos  turinį bei  prasmę – tai didžioji Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų fakto šventė, susijusi ir su mūsų gyvenimo tąsos viltimi.

Mūsų krašte Velykas švenčia beveik visi. Tik vieni jas vadina „Pavasario švente“, „Atbundančios gamtos švente“ ar tiesiog „Velykomis“, nesuteikdami jai tikrosios šios šventės prasmės. Tačiau šis žodis sovietinės okupacijos metais viešai neminėtas, buvo persekiojami mokiniai, dalyvavę Velykų šv. Mišių aukoje arba išdrįsę antrąją Velykų dieną nenueiti į mokyklą.  Už tokią padarytą „nuodėmę“ tekę aiškintis pas mokyklos direktorių pakviestiems ir mano tėvams, buvo sumažinti mano elgesio ir drausmės pažymiai, grasinta net pašalinti iš mokyklos… Nežiūrint okupacinės valdžios pastangų ištrinti iš žmonių širdžių šią šventę ir jos prasmę, Velykos buvo vis tiek švenčiamos. Pavyzdžiui, Kauno Katedra, kaip ir kitos dar neuždarytos bažnyčios, negalėjo sutalpinti į rytmetines Kristaus Prisikėlimo šv. Mišias atėjusių žmonių. Būdavo pilni ir šventoriai. 

Išlikę gražūs prisiminimai ir iš mano studijų laikotarpio.  Švenčiant 1956  metų Velykas buvau Vilniaus universiteto antrojo kurso lituanistinių studijų studentas. Šiame mokslo židinyje turėjome visą būrį patriotiškai nusiteikusių bendraminčių studentų. Su vienu būreliu atvykome į Kauno Katedrą švęsti Kristaus Prisikėlimo rytmečio šventę. Su savo studijų draugu Adolfu Gurskiu ir kai kuriais kitais nuėję į zakristiją apsivilkome vadinamas kamžas – baltą liturginį drabužį – ir dalyvavome  Prisikėlimo šv. Mišių apeigose. Varpams gaudžiant, procesijoje triskart kartu ėjome aplink šventovę. Gera buvo matyti ir iš Vilniaus  atvykusius į šias Mišias kai kuriuos mūsų dėstytojus, kurie bijodami prarasti darbą, gyvenamajame mieste nedrįsdavo nueiti į bažnyčią. Atsirado su tais dėstytojais tyli abipusė pagarba.

Prisimenu mano surengtas jau lyg viešas Velykas, pavadintas „Gražiau­sio margučio“ švente „Kauno gelžbetonio“ susivienijime. Brėško 1988-ieji, vis ryškiau kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Tada dirbau šio susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Įmonėje buvau jau legaliai  įkūręs Lietuvių kalbos mylėtojų   kuopą ir Respublikoje tuomet išgarsėjusią blaivybės draugiją, rengėme daug pažintinių ekskursijų po Lietuvą, domėjomės savo krašto istorija, stengėmės išsaugoti savo tautos dvasinės kultūros apraiškas. Paskelbiau dirbantiesiems, kad antrąją Šv. Velykų dieną parengsime konkursinę „Gražiausio margučio“ popietę. Paprašiau, kad darbuotojai, norintys dalyvauti šiame konkurse, atsineštų savo numargintus velykinius margučius. Šį skelbimą daugelis darbuotojų sutiko su džiaugsmu. Visi suprato, kad tai simbolinė Šv. Velykų šventės išraiška. Joje gausiai dalyvavo visų cechų darbininkų ir tarnautojų atstovai. Išrinkome konkurso vertinimo komisiją.   „Gražiausio margučio“ vardą ir didįjį prizą laimėjo susivienijimo vyriausiojo technologo Benedikto Kemzūros, šiandien žinomo krepšinio trenerio Kęstučio tėvo, margutis. Pažymėti  prizais buvo ir kitų  dviejų vietų laimėtojai. Džiaugėmės suneštų margučių, simbolizavusių Prisikėlimo šviesą, išraižytų raštų spalvomis. Apie tai parašiau straipsnelį į susivienijimą valdžiusio tresto leidžiamą savaitinį laikraštį „Statybų pastoliuose“. Tačiau dar tada turėjusi galios kontroliuoti į laikraštį pateiktus rašinius,  tresto partorgė ant mano straipsnio užrašė: „Nuo kada Tamakauskas pradėjo viešai organizuoti Velykų šventimą?... Nespausdinti!“. Į tai jau kitais metais laikraščio redaktorius P. Abelkis įdėjo nupieštą vaizdelį su užrašu: „Raganos mostas…“

Velykos – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Ji turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas, susijusias su pavergtos tautos išvedimu iš nelaisvės. Pagal šį Raštą Dievo pasiųstas Mozė turėjo prašyti Egipto faraono, kad šis išleistų visus žydus į laisvę. Faraonas nesutiko. Tuomet prasidėjo Egiptą žlugdantys antgamtiniai Dievo darbai. Tačiau mirties angelas nepalietė tų namų, kurių duris, Dievo nurodymu, žydai pažymėjo avinėlio krauju. Šis nelaimės praėjimas – perėjimas buvo pavadintas Pascha. Pascha buvo laisvės pradžia jos siekusiems izraelitams, suteikusiems galimybę išsivaduoti iš Egipto nelaisvės. Keliaudami per dykumą žydai ant lauže įkaitinto akmens kepė neraugintos duonos paplotėlius, daug kam žinomus „macus“. Pascha ir dabar  žydams yra viena svarbiausių  Judaizmo religinių  metinių švenčių. 

Avinėlio kraujas savo galia sustabdė besiartinančią mirtį. Rašydamas apie Senojo Testamento šventes, jau mūsų minėtas šventasis Paulius pažymi, kad visa tai tėra būsimų dalykų šešėlis, o realybė yra Kristus – Dievo sūnus, Velykų avinėlis, paaukotas žmonėms atpirkti iš prigimtinės nuodėmės, iš  jų nuopuolio. Tai galimybė  žmogui išeiti iš savo dvasinės vergovės, pereiti iš tamsos į šviesą. Todėl aukojant šv. Mišias prieš Komuniją cituojami Šventojo Rašto žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. 

Velykos yra kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji nustatyta atsižvelgiant į Šventojo Rašto nuorodą 325 metais imperatoriaus Konstantino I iniciatyva sušauktame pirmajame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje. Savaitė iki Velykų, kaip minėta,  vadinama Didžiąją savaite. Svarbiausios Didžiosios savaitės dienos yra ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, primenančios Kristaus kančią ir mirtį. 

Ketvirtadienio vakarą minima  vakarienė, kada Kristus paskutinį kartą  vakarieniavo su savo mokiniais. Pas­kui  Kristus  Judo  buvo išduotas ir suimtas. Mūsų buityje šią dieną sutvarkomi namai, prausiamasi, išplaunami skalbiniai, pakeičiama patalynė. Manoma, kad tuomet ir visi metai bus švarūs bei jaukūs. 

Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena. Tai tylos, susikaupimo ir apmąstymo diena. Bažnyčiose skaitoma Viešpaties Kristaus kančios istorija, neaukojamos šv. Mišios, neskambinama varpais, negrojama jokiais instrumentais. Tai tylos, susikaupimo, apmąstymo ir griežto pasninko diena – atsisakoma mėsiškų  bei pieniškų valgių, stengiamasi daryti labdarą.

Didysis šeštadienis žymi laukimo dieną. Kristus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Tai Kristaus prisikėlimo laukimo diena. Namuose dažomi margučiai – pavasario ir naujos gyvybės simbolis. Ant margučių saulės ženklai reiškia saulę. Norima, kad jos netrūktų derliui. Derlius  išreiškiamas augmenijos motyvais. Žalčio motyvai reiškia  bundančią gyvybę. Simbolinės reikšmės turi ir spalvos. Juoda spalva vaizduojama žemė, žalia pri­mena žaliuojančią augmeniją, gelsva – javų derlių, raudona spalva simbolizuoja gyvybę, mėlyna – dangų. Kai kas į margučių raštą įpina ir Dievą šlovinantį žodį „Aleliuja“, Lietuvos Trispalvę ar Gediminaičių stulpus. Kai kurie savo sukurtą margutį apkaišo sudžiovintų  augalų šakelėmis, gintaro krisleliais ir mūsų Valstybės simboliniais ženklais.

Naktis iš šeštadienio į sekmadienį vadinama Velyknakčiu. Tai žvilgsnis į Prisikėlimo šviesą. Velyknaktį sudaro Šviesos, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos liturgijos. Per Šviesos liturgiją bažnyčios prieangyje uždegama ir šventinama ugnis. Nuo pašventintos ugnies uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti prisikėlusį Kristų – pasaulio Šviesą. Žodžio liturgijoje skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai, pasakojantys apie Dievo gerumą, pasaulio sutvėrimą. Per Krikšto liturgiją krikštijami vadinamieji katechumenai –  suaugę žmonės, norintys ir pasiruošę priimti Krikšto sakramentą. Visa bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Per Eucharistijos liturgiją dalinama Komunija – prisikėlusio Kristaus gyvasis ženklas.

Šventų Velykų rytmetiniu bažnyčių varpų skambesiu, apie bažnyčią tris kartus einama procesija,  traukiama giesme „Linksma diena mums nušvito“. Šv. Mišiomis išreiškiamas Dievo sūnaus – Kristaus – pergalės prieš mirtį džiaugsmas. Grįžę iš bažnyčios šeimos nariai vienas kitą apdalindami gražiais linkėjimais sveikina sulaukus Šv. Velykų. Prie šventinio, visą šeimą vienijančio  stalo, papuošto į želmenų  kraitelę sudėtais margučiais ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimstantį pavasarį ir stiprybę, sukalbama Kristaus Prisikėlimą šlovinanti malda, dėkojama Dievui už suteiktas malones, prisimenami mirusieji artimieji, žuvusieji  kovose dėl Lietuvos laisvės.  

Šventiniai valgiai prasidėdavo nuo margučio. Kai kuriuose regionuose pirmasis margutis nebuvo daužomas.  Jis būdavo pagarbiai supjaustomas ir linkint sveikatos, padalijamas. Tradiciniame margučių daužyme, kada žmogus laiko vieną kiaušinį, o kitas su kitu kiaušiniu daužia per jį, išaiškinamas stipriausio margučio savininkas, kuris gali tikėtis gausaus metų derliaus.   

Vienas iš svarbiausių šventinių valgių buvo su didele meile ir atidumu šeimininkės iškeptas didžiulis pyragas, pagardintas aguonomis, riešutais ir džiovintais vaisiais. Tradiciniais patiekalais būdavo ir riebi raugintų kopūstų sriuba, kiauliena, virtos dešros, šaltiena, bandelės su aguonomis, džiovintais vaisiais ar įkeptais lašinukais, namuose pasigamintas varškės sūris, gira ir midus.

Prie tokio šventinio sotaus stalo žmonės sėsdavo po septynias savaites trukusio Gavėnios pasninko. Etnologas Libertas Klimka pateikia šiam laikotarpiui būdingą mįslę: „Septynios mylios sauso tilto, o gale jo – rožė pražydo“.

Velykinės tradicijos turėjo  ir savo personažus. Tai  „Velykų bobutė“ ir pavasario gyvybės pranašai – „Velykų kiškiai“. Prabudę Velykų rytą vaikai prie savo lovos rasdavo margučių. Kas juos atnešė? Tėvai jiems sakydavo, kad tai „Velykų bobutės“ ir jos pagalbininkų „Velykų kiškių“ dovanos…

Pirmąją Velykų dieną, grįžus iš bažnyčios, visi būdavo savo namuose. Antrąją šventės dieną būdavo pirmiausia aplankomi krikštatėviai, pas­kui – giminės ir kaimynai. Buvo ir „kiaušiniaujama“: atėjusysis pavaišinamas ir apdovanojamas  kiaušiniu. Vykdavo ir žaidimai: po padarytą lovelį ridendavo kiaušinius. Kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Žaidėjai sutardavo ir kitaip: kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, tas ir laimėdavo. Kartais būdavo pastatomi  varteliai. Laimėdavo tas, kurio nuriedėjęs laiveliu kiaušinis į juos pataikydavo. Gerai, kad šiuos velykinius žaidimus stengiasi priminti  Kauno tautinės kultūros centras ir kai kurios mokyklos.

Velykos su savo tradicijomis yra giliai įaugusios į mūsų tautos kultūros dvasinį lobyną, teikdamos nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą.  Sovietinės okupacijos metais lietuviškų Velykų tradicijos buvo  gyvos ir nenutautėjusių mūsų išeivių širdyse bei buityje, žadindamos ir palaikydamos Lietuvos prisikėlimo viltį, gaivindamos savo kultūrines šaknis, istorinę atmintį, savo Tėvynės ilgesį. Prisimintini išeivijoje gyvenusio poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu – / Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai, / Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų / Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno Katedros varpai.

Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė tepadeda mums dar kartą priartėti prie amžinojo Gėrio šaltinio, tepaskatina mus geriau pažinti savo tautos dvasinių vertybių klodus, tepaskatina prisidėti savo kūrybiniu darbu prie jų puoselėjimo ir išlaikymo,  prie Tikėjimo, Meilės ir Vilties tvirtumo. Tegul Kristaus prisikėlimo Šviesa aplanko mūsų namus, teikdama velykinį džiaugsmą ir palaimą. Kartu su „Gražių dainelių daug girdėjau“ autoriumi kanauninku Kazimieru Žitkumi-Vincu  Stoniu  džiaukimės  – Velykos atėjo. [Eilėraščio „Velykos“ paskutinė eilutė].

„XXI amžius“, 2026 m. balandžio 3 d., nr. 13-14 (2674–2675)