Kunigas, kovojęs už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises
Atmintis
Pogrindžio spaudos pėdsakais
Kun. Leono Kalinausko (1925 02 07–1948 12 19–2008 05 02) gimimo 100-mečiui
XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje viena svarbiausių ir įtakingiausių antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio krypčių Lietuvoje buvo kunigų ir tikinčiųjų priešinimasis Katalikų Bažnyčios veiklos varžymui, tikinčiųjų teisių pažeidinėjimams. 1978 m. pabaigoje buvo įsteigtas tikinčiųjų ir dvasininkų teisių gynimo centras – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK), kurio steigėjai buvo penki aktyvūs kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Per penkerius veiklos metus (1978–1983 metais) TTGKK sudėtis ne kartą kito. Tarp 1980 metais į jį įstojusių naujų narių buvo ir kunigas Leonas Kalinauskas.
L. Kalinauskas gimė 1925 m. vasario 7 d. Rumšiškių miestelyje (Kauno apskr.). Vaikystę praleido Rumšiškėse, mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, o nuo 1938 metų mokėsi Kaune. 1944 metais baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1948 metais ateistinė valdžia įsakė kunigų seminarijos studentų skaičių sumažinti iki 150 klierikų. Be to, tremtys ir gausūs areštai labai apsunkino seminarijos veiklą. Dėl to bažnytinė vyresnybė dalį klierikų šventino paankstintai, Leonas į kunigus įšventintas 1948 m. gruodžio 19 d. Diplominius egzaminus pašventintieji išlaikė jau vėliau, dirbdami parapijose. Kun. L. Kalinauskas dirbo pastoracinį darbą įvairiose Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio vyskupijų parapijose. Iš pradžių darbavosi Rumšiškių parapijoje. 1950 metais paskirtas Pašvitinio parapijos vikaru, 1951-aisiais – Zibalų parapijos klebonu. 1953 metais tapo Pajevonio klebonu: čia pasirūpino atgauti karo metu apgriautą bažnyčią, kuri, skubiai suremontavus, 1954 metais buvo pašventinta. Kaip už bausmę, religinių kultų įgaliotiniui reikalaujant, 1954 metais buvo paskirtas Panevėžiuko parapijos klebonu. 1956-aisiais tapo Baisogalos vikaru, po metų – Juodaičių klebonu, kur darbavosi beveik dešimt metų. 1967 metais iškeliamas klebonauti į Meškučius. 1968-aisiais paskiriamas Josvainių parapijos klebonu. Šias pareigas ėjo 23 metus. Josvainiuose kun. L. Kalinauskas aktyviai įsitraukė į kovą dėl Bažnyčios teisių. Jis ypatingą dėmesį skyrė vaikų katechezei. Nors ne kartą gavo įspėjimų, buvo tardomas dėl vaikų rengimo sakramentams, pamoksluose drąsiai kalbėjo apie Lietuvos atgimimą, ragino tikinčiuosius nebijoti aukotis dėl Tėvynės laisvės. Bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, informuodavo apie ateistinės valdžios persekiojimus. 1980 metais pakviestas prisijungti prie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, už šią veiklą 1983-aisiais susilaukė įspėjimo iš prokuratūros. 1980-aisiais dar paskirtas ir Panevėžiuko parapijos administratoriumi, o 1984-1985 metais aptarnavo ir Pernaravos parapiją.
Pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, jis nuolat teikdavo jai duomenų apie tikinčiųjų teisių pažeidimus, o 1980 metais tapo visateisiu TTGKK nariu – apie tai buvo paskelbta 1980 m. spalio 20 d. TTGKK dokumente Nr. 36.
Tokia aktyvi kunigo veikla nepraslydo pro sovietų valdžios akis. Dar 1980 m. pavasarį Kėdainių rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“ pasirodė straipsnis „Kreivas žvilgsnis“, kuriame bandyta sumenkinti kunigo autoritetą vietos gyventojų akyse. Kelis kartus jam buvo pareikšti Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvoje Petro Anilionio įspėjimai dėl „Religinių susivienijimų nuostatų“ pažeidimų. Kun. L. Kalinauskas atsisakė pasirašyti įspėjimus, motyvuodamas tuo, kad minėti nuostatai yra antikonstituciniai, o jis kartu su daugiau nei 500 Lietuvos kunigų ir dviem vyskupais yra pasirašęs pareiškimą – atsisakymą paklusti religinę laisvę varžantiems nuostatams. Tačiau didžiausią valdžios spaudimą kun. L. Kalinauskui teko patirti 1983 metais, prasidėjus represijoms prieš TTGKK. Jis buvo tardomas kaip liudininkas kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus bylose. 1983 m. gruodžio mėnesį kun. L. Kalinauskui, kaip ir kitiems laisvėje likusiems TTGKK nariams, prokuratūroje buvo pareikštas oficialus įspėjimas dėl dalyvavimo komiteto veikloje ir dokumentų perdavimo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“. Iš komiteto išstojus kun. Algimantui Keinai ir kun. Kazimierui Žiliui, jo veikla nutrūko. Tačiau kun. L. Kalinauskas, nepaisydamas valdžios įspėjimų, ir toliau aktyviai pasirašinėjo peticijas ir protesto pareiškimus įvairioms SSRS valstybinėms institucijoms ir tarptautinėms organizacijoms, sakė drąsius pamokslus. Nepaisydamas valdžios įspėjimų, 1985 metais jis sakė pamokslą susirinkusiems tvarkyti Kryžių kalną Eucharistijos bičiuliams, 1987 m. vasarį – kun. J. Zdebskio mirties metinių minėjime Rudaminoje (Lazdijų r.). 1987 metais jis kartu su kitais bendraminčiais pasirašė kreipimąsi į visus pasaulio šalių geros valios žmones dėl Molotovo–Ribentropo pakto padarinių likvidavimo. Dar 1988 metais jam grasinta LSSR BK 68-u straipsniu už raginimus melstis Vasario 16-ios proga.
1992 metais kun. L. Kalinauskas buvo paskirtas Šiluvos (Raseinių r.) klebonu. 1993 metais ten jam buvo lemta susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II jo kelionės po Lietuvą metu. „Tai buvo didelė atsakomybė ir laimė, suteikta Dievo malonė“, – prisimindamas popiežiaus apsilankymą kalbėjo kun. L. Kalinauskas. Nuo 1997 metų jis klebonavo Vilkijoje (Kauno r.). Ten atšventė ir savo 80-metį. Šias pareigas ėjo iki mirties, tik paskutinius kelis mėnesius praleido Šiluvoje.
Už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. liepos 1 d. dekretu kun. L. Kalinauskas buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Mirė kun. Leonas Kalinauskas 2008 m. gegužės 2 d. Palaidotas Vilkijos bažnyčios šventoriuje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija
„Katalikas“, 2025 m. vasario 21 d., nr. 4 (463)