Lietuva – kaip Dangaus dovana…
Zigmas Tamakauskas
LLKS štabo viršininko pavaduotojas, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys
Šių metų birželis ne tik priminė 1940 metais okupuotą Lietuvą, bet ir 1941 metų tremtis, nacių okupaciją ir Tautos sukilimą. Birželio sukilimas – tai garbingas mūsų istorijos, kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie sukėlė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.
Prieš metus Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje Didėjo sovietinis teroras, miestuose kilo įvairių produktų kainos, mažėjo gyventojų perkamoji galia, stigo savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinusios kaimo ūkininką. Atsirado nauji, mažai kam girdėti žodžiai: „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“… Didėjant kolonistų atvykimui didėjo krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonio veidą, pradėjo masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, Maskvai aktyviai talkino kolaborantai Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo deginamos vietose.
1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas. Tomis dienomis iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 17 tūkstančių žmonių. Į tolimus rytus plataus Kazachstano / Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus (Vincas Mykolaitis-Putinas, „Liaudies daina“, 1941 06 17). Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Pravieniškėse, Panevėžyje, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose, Budavonės miške. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo Kovo 11-osios signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus, Liudviko Simučio tėvas Adomas.
Daugelis manė, kad tik karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas V. Mykolaitis-Putinas eilėraštyje „Prakeikimas“ rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.
Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, pavyzdžiui, „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kitos. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai, buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. O NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ rašo Juozas Jankauskas, buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto), įtariami ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėto autoriaus, tai buvę Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai.
1940 m. spalio 9 d. slaptame pogrindžio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. Šios sujungtos organizacijos programą parengė filosofas Antanas Maceina. Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Sudarytai Vyriausybei turėjo vadovauti Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos savanoris, 1919 m. sausio 1 d. su savo būreliu iškėlęs lietuvišką Trispalvę Vilniaus Gedimino pilies bokšte, dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Tačiau vokiečių valdžia, norėdama sukliudyti Laikinosios vyriausybės veikimą ir jos ketinimą skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, K. Škirpos iš Berlyno neišleido, paskyrusi jam net namų areštą. Dabar šį Lietuvos patriotą kai kurios jėgos stengiasi apjuodinti, primesti jam kai kurias nuo jo nepriklausiusias „apraiškas“…
Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi įvairiems mūsų tautos sluoksniams, jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.
Rengiant sukilimą, Lietuvoje sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 m. balandžio 22 d. pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą kartą man atsakė jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: „Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas“. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 m. birželio 8 d. Vilniuje suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Kaip savo straipsnyje „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“ teigia Vidmantas Valiušaitis, Vilniaus štabo išardymas įvyko slapta, bendradarbiaujant NKVD ir Gestapui. Vokiečių žvalgybos bendravimo su sovietiniu saugumu galimybę nusakė ir sukilimo organizatorius Pilypas Narutis-Žukauskas.
Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Miesto sukilimui vadovauti ėmėsi išlikę antisovietinio pogrindžio nariai. Vienas iš jų – tuometinis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, būsimasis profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas. Išdraskius Vilniaus štabą, bendrą sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.
Birželio 22-osios 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užėmė paštą. Sovietų kariuomenei pagąsdinti rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, sukėlė sovietų kariuomenės sutrikimą. Pulkininko Juozo Vėbros būrys užėmė Kauno radijo stotį, Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (popiežius Jonas Paulius II 2000 metais Pilypą Narutį apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 metais Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu). Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.
Kautynės su raudonarmiečiais vyko ir miesto gatvėse. Aktyviai kovėsi įmonių darbininkai, lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai. Iš jų pažymėtinas Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu, ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju. Vytauto Didžiojo universiteto studentas Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Šį įvykį žymi prie šio pastato sienos įrengta Atminimo lenta. Kariškis Gediminas Ruzgys vadovavo žvalgybos būriui, aktyviai dalyvavo Žaliakalnio sukilėlių gretose Atsargos karininko Broniaus Stasiukaičio vadovaujamas būrys apsaugojo nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį.
Dr. Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengė atsišaukimo į tautą Deklaracijos tekstą. 1941 m. birželio 23-čiosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį tarė Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. Čia pat paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją paskelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną. Šis tautos išsivadavimo nusiteikimas ir mano atmintyje yra išlikęs lyg įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, saugojusį su jam patikėtu būriu dabartinio Lietuvos sporto universiteto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu universiteto vadovybė.
Kipro Petrausko padainuota daina „Saulelė raudona…“ buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Jis plito visame krašte, jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, M. Valančiaus, Birštono ir M. Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Gindamas Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Vytauto Didžiojo tiltą sovietai, apimti panikos, susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais… Gindamas Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas.
Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių rankose buvo jau visas Kaunas. Laikinoji Vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį. Tik ne visi jos paskelbti nariai galėjo atvykti. Vieni tebebuvo dar sovietų okupuotoje Lietuvos dalyje, kitus okupantai suskubo suimti. Kaip minėjau, vokiečiai neišleido iš Berlyno atvykti ir ministrų kabineto vadovo Kazio Škirpos. Skubiai reikėjo vokiečiams parodyti įvykusį Lietuvos suvereninių įstaigų atstatymo faktą, kol jų kariuomenė nepasirodė. Neatvykus K. Škirpai, jo pareigas teko perimti švietimo ministrui Juozui Ambrazevičiui, vadovavusiam Laikinajai Vyriausybei iki jos likvidavimo.
Kauniečiai įdėmiai skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį.
Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio rusų pastatytas pasienio užkardas. Kai laiške rašė Anatolijus Žibaitis, rusų karių grupelės per kaimus ir miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius. Vilniaus sukilėliai birželio 23-osios popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.
Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. Vilnius ar Kaunas tikrai turėtų pasipuošti ne Algirdo Brazausko, o šios legendinės Lietuvos moters paminklu. A. Brazauskas jau ir taip pakankamai įamžintas.
Kaip pasakojama, šis visuotinis tautos sukilimas sukėlė didelį netikėtumą Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie subombardavę pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai savo prisiminimuose rašė Jonas Venckevičius: „Važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…“
Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną pasauliui, pagarsindamas per radiją nenoromis pripažino buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas. Jis, pateikdamas žinią apie naujos Vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.
Sukilimas pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių. Birželio 26 dieną vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vardu kalbėjęs ministro pirmininko pareigas ėjęs švietimo ministras prof. Juozas Ambrazevičius sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…
To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje, Birželio sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės nepripažino, bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko ir Vokietijos interesų. Vokiečiai nepripažino Laikinosios Vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Laikinoji Vyriausybė po šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.
Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš kurį laiką buvo paviešintas kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Kovo 11-osios signataras Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė A. Patackas, paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos laisvės.
Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, turbūt paveiktas zurofų, slavinų ar vyzentalių, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios Vyriausybės statusą. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie mokytojai, 1941 metų vasarą vykdytą žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus.
Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių. Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji Vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose, kur nebuvo laikinų vyriausybių. Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Štalekeris (Stahlecker) sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, Vilijampolėje įsteigė žydų getą. Šia tema įdomių minčių spaudoje yra pateikusi Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus. Apie tai rašyta ir „XXI amžiuje“
Laikinoji Vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą fon Polį (von Pohl), jam pareikšdamas, kad „Lietuvos Vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats J. Ambrazevičius asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą.
Nutraukus Laikinosios Vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido. Su VLIK‘o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.
Lietuvos Laikinoji Vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau mūsų kraštą užėmę vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti Vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios Vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios Vyriausybės posėdis. Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, ugdymo procese stiprindama patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla.
Žurnalistas Bronys Raila rašė: „Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus“. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“.
Tą patį pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras prof. dr. Adolfas Damušis, taip pat dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.
Apie 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimą būtų galima daug kalbėti, apie jį nemažai ir parašyta. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“
Birželio sukilimą galėtume gal būt lyginti su 1956 metais vykusia antisovietine Vengrijos revoliucija. Tačiau lygindami turėtume pirmumą atiduoti Lietuvos 1941 metų birželio sukilimui, kai lietuvių tauta didžiųjų pasaulio valstybių grumtynėse pirmoji išdrįso ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui. Ne veltui prof. Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė, kad tai buvo „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą, davusį impulsą tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį – Sovietų Sąjungą.
Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete įrengtas sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai, Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, sukilėliams atminti jaunalietuviai pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991 metais sukilėlių menamoje kapų vietoje pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius Australijoje gyvenęs buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Sukilėlių sąjungos iniciatyva Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių šio sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos šventoriuje. Obelių kapinėse (Rokiškio r.) atstatytas sovietinės valdžios sunaikintas didingas sukilėliams atminti skirtas paminklas. Birželio sukilimą žymi įvairiose Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.
Gerai, kad kalendorių lapeliuose pažymėta Birželio sukilimo data. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt, pasidavusi priešiškų jėgų spaudimui, iki šiol nesiryžta parodyti iniciatyvos minėti šį visuotinį mūsų tautos pasipriešinimą tam pačiam, tik kitaip pasivadinusiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar kovoja narsi ukrainiečių tauta. Nesmagu, kad tos pačios jėgos nurodinėja, koks turi būti ir mūsų istorijos turinys. Įvairios organizacijos daug kartų kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisinta Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Deklaracija, skelbusi Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Deja, teigiamo atsakymo vis nesulaukta. Malonu, kad šią istorinę Atmintį stengiasi išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos, tai vienur, tai kitur surengdamos minėjimus. Šiais metais ryškesni šios garbingos datos minėjimai vyko ir Vilniuje, ir Kaune. Tačiau šiuose minėjimuose nedalyvavo nė vienas valdžios oficialiai deleguotas asmuo.
Minint Birželio sukilimą ir kitas mums brangias datas turėtume pamąstyti ir apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą prisiminti jos Laisvės kelią, pasišventusių žmonių aukas.
Birželio sukilime dalyvavusio Juozo Juozaičio sūnus Modestas, buvęs Valkininkų sanatorijos direktorius, vyr. gydytojas ir kardiologas, kolektyvo ir pacientų vadinamas neeiline asmenybe, garsėjantis savo kvalifikaciniais sugebėjimais, rūpestingu atidumu ir gerumu, minint šio garbingo sukilimo 83-ąsias metines, rašo: „Tauta pusę amžiaus, tikėdama, kovojo, savo kraują liejo, nežmoniškas kančias aukojo, bet vilties neprarado niekada, kol atsidūrė laisva, kaip Dangaus dovana, Lietuva“.
„XXI amžius“, 2024 m. liepos 12 d., nr. 25–26 (2590–2591)
