Malda partizanams
Matas Navikas
Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos Ia klasės mokinys
Rašinys Juozo Giedraičio konkursui Didžiosios Laisvės kovos pradžios 80 metų sukakčiai
Ankstyvas rytas. Lengvais žingsneliais mėgaudamasis beauštančiu rytu, įkvėpdamas oro gaivos, atsisagstęs paltą einu Masčio ežero pakrante pas močiutę. Šiandien šventinis rytas. Šiandien Lietuva švenčia savo gimtadienį – laisvės dieną. Bėgu pasveikinti močiutės. Žinau, kad jai ši diena ypatingai svarbi.
Daugelį metų gyvenusi Sovietų Sąjungos priespaudoje, patyrusi begalę suvaržymų, ji puikiai žino, koks didžiulis džiaugsmas ir laimė dabar gyventi laisvoje šalyje. Jai žodis laisvė reiškia nebebūti priklausomiems kaip tautai nuo kitų šalių. Močiutė man nuolat primena laisvės svarbą ir laisvės kainą. Žinau, kad dėl šio siekio lietuviai paaukojo labai daug savo laimės ir gyvenimo.
Už pusvalandžio buvau pas močiutę. Gražiai pasipuošusi, įsisegusi trispalvės juostelę į palto atlapą, ji jau laukė manęs. Papusryčiavę išėjome į bažnyčią pasimelsti už laisvę, už tuos, kurie paguldė galvas laisvės kovoje, ypač už miško brolius. Ėjome neskubėdami, o senelė man visą kelią pasakojo, kodėl dabar gyvename laisvoje šalyje, kalbame gimtąja kalba, net galvojame lietuviškai. Beklausant jos mane užplūsta įvairios geros mintys, džiaugsmas ir begalinis dėkingumas kovotojams…
Mums einant ežero pakrante, močiutė staiga pasilenkė, paėmė iš kažkur vėjo atpūstą medžio šakelę ir didelėm raidėm smėlyje užrašė: TĖVYNĖ LAISVĖ PAREIGA.
Paklausiau: kodėl būtent šie žodžiai? Močiutė man pasakė, kad šie trys žodžiai sudaro svarbiausių vertybių trejetą. TĖVYNĖ – tai žmogaus gimtinė, pati brangiausia vieta. Lietuva yra mūsų gimtasis kraštas, kuriame kiekvienas lietuvis nori gyventi ir numirti. Deja, senelė pasakojo, kad ne visiems tai buvo lemta, nes 1940–1953 metais buvo vykdyti masiniai okupuotos Lietuvos Respublikos gyventojų trėmimai į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, ypač Sibirą. Tremtinės duonos teko paragauti ir močiutės pažįstamai. Ji ne kartą pasakojo, ką teko išgyventi tremtyje. Dabar susimąčiau, kaip gerai, kad Lietuvoje gyveno puikūs žmonės ir mes esame laisvi. Skaudūs praeities įvykiai parodė, kad jie turi neįtikėtiną sugebėjimą susivienyti, būti patriotiški ir kovoti už savo šalies laisvę. Kiek kartų priešai puldinėjo Lietuvą, kiek kartų grėsė pavojus išnykti, bet žmonių vienybė, drąsa bei ryžtas padėjo laimėti ir išlikti. Nors 1944–1953 metų laikotarpio dokumentų išliko mažai, tačiau retas nėra girdėjęs apie kovą po Antrojo pasaulinio karo. Šios kovos dalyviai – partizanai, kilnios sielos, stiprios valios ir drąsūs žmonės. Jie ilgai ir narsiai kovojo dėl Lietuvos laisvės, kuri buvo aukščiausias bei svarbiausias tikslas. Nepriklausomybė – tik ją jausdami partizanai pripažino gyvenimą, o egzistencijos be jos pajusti nė vienas netroško. Jau geriau pasukti pasipriešinimo okupacijai keliu… Kilęs ginkluotas pogrindinis priešinimasis norimai įvesti okupacinei santvarkai, buvo akivaizdus įrodymas, kad siekiama susigrąžinti prarandamą laisvės dvasią, sutelkti tautą pasipriešinimui ir parodyti stiprų pasiryžimą kovoti už tai, kuo tikima, įrodyti okupantams, kad ir maža tauta gali ir turi jėgų priešintis nenumaldomiems priešams. Ir šis partizanų pasirinkimas buvo teisingas. Jei ne miškuose besislapstančių karių pasiryžimas, kažin ar dabar žinotume žodžio LAISVĖ prasmę. Tikriausiai vegetuotume po Sovietų Sąjungos „sparneliu“… Iš istorijos pamokų žinau, kad partizanai galėjo gyventi kitaip: neatsisakyti asmeninių interesų, neaukoti šeimos, svajonių ir idealų. Jie galėjo tylėti, sutikti su primesta vergove ir pamiršti laisvės polėkį. Tačiau patriotas savęs apgaudinėti nemoka: geriau žūti, bet nepripažinti okupantų, neatsisakyti galimybės laisvai dirbti, mokytis, mylėti… Smagu mums, kad šiandien galime didžiuotis ne vien cepelinais ar krepšiniu, bet ir savo turtinga istorija. Mūsų protėviai, ypač partizanai, buvo tikri didvyriai, jautę atsakomybę už savo šalį. Džiaugiuosi, kad šiandien švęsdami Lietuvos gimtadienį galime visam pasauliui pasakyti: „Mes esame!“
Močiutė ypač žavisi „miško broliais“ ir vis dar kalba apie partizanų kovas. Ji man pasakoja, kad pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir gausiai bei greitai apėmė visas Lietuvos dalis. Lietuvos gamta buvo tarsi partizanų judėjimo sąjungininkė, nes itin gausūs rezistencinio judėjimo daliniai būrėsi miškingose ir sunkiai įžengiamose vietose. Ji žino, kad ir apie Telšius telkėsi partizanų būriai. Ji man pažadėjo parodyti vietą, kur veikė gausus ir aktyvus partizanų būrys. Toji vieta dabar simboliškai vadinama Dievo Krėslo mišku. Kalbėdama senelė atsiduso ir pridūrė, kad bėgantis laikas, deja, nebuvo mūsų tautos sąjungininkas, rezistentai, jų šeimos nariai, ištisi kaimai, buvo negailestingai žudomi, naikinami, bauginami. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos jėgos buvo labai nelygios, tačiau kova nebuvo beprasmė. Tai buvo nacionalinis išsivaduojamasis lietuvių karas. Partizaninis pasipriešinimas Sovietų okupacijai buvo giliausia ir prasmingiausia lietuvių tautos valios, jos Didžiosios laisvės siekio išraiška.
O PAREIGA? Tai neatsiejama nuo pirmųjų žodžių. Močiutės nuomone, privalome laisvę saugoti, stengtis dėl tėvynės, aukotis… Ypač dėl partizanų – partizaninės kovos kovotojų, kurie nuo 1944 metų atkakliai gynė Lietuvą nuo jos didžiausio priešo – Sovietų Sąjungos. Partizanai veikę visoje Lietuvoje ir besislėpę miškuose, bandandydami įveikti priešą, tapo laisvės, kovos, aukštų idealų ir narsos simboliu, kuriuo gėrimės net iki šių dienų. Šie žmonės įrodė, kad kovos bijoti nėra verta. Esant problemai, reikia ją spręsti ir, jeigu ta problema susijusi su žmonių laisve, reikia nepabijoti atiduoti didžiausią savo duoklę Lietuvai – patį save. Nors partizaninės kovos dalyviai apie 1958 metus šią kovą baigė paveikti priešo, jų pavyzdys yra labai svarbus net ir iki šių dienų.
Susimąsčiau, ar mes kada nors iš tiesų suprasime, kokia didelė partizanų, tremtinių ir kitų, nepabūgusių kovos dėl savo krašto, auka? Lietuvai jie atidavė viską – save, todėl drąsiai galiu teigti, kad laisvė – ją gynusių tautiečių siela. Tačiau mums nepriklausomybė – kasdienybė, todėl nesugebame širdimi pajusti Tėvynės laisvėje plakančios partizano ar tremtinio širdies… ,,Kokia žmogaus esybė, tokia ir jo tėvynė“, – sakė Vydūnas. Toks jo pasakymas parodo, kad mes turime saugoti ir branginti Lietuvą, jos istoriją. Taigi, tik tėvynė yra unikali ir tik viena ji tokia žmogui. Tik čia mes patiriame pačius geriausius savo jausmus. Tautos kalba, istorija ir papročiai – didžiausios vertybės, kurias privalome saugoti. Čia mielas kiekvienas žemės lopinėlis, kiekvienas žemės sprindis, nes jis aplaistytas lietuvio kovotojo krauju, prakaitu ir ašaromis.
Bekalbėdami priėjome Telšių Antano Paduviečio Katedrą. Dabar žinau, už ką melsiuos šv. Mišių metu. Maldą kalbėsiu už partizanus – mūsų kelrodes žvaigždes – parodžiusias, kokios kainos prieš pusę amžiaus pareikalavo mūsų turima laisvė. Palengva atsiklaupiu maldai. Ji bus kaip niekada nuoširdi, gili ir prasminga.
„Žvilgsniai“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 10 (299)