Mano Kalėdų pasaka, arba Kalėdinė Dievo dovana 

1947 metai.

Seniai seniai, prieš daugelį metų, buvo stebuklingas kraštas. Ten žibėjo krištoliniai ežerai, lengvi debesėliai užkliūdavo už aukštų aukštų bažnyčių bokštų. Tada vakarais skambėdavo varpai… Padėka Dievui ir palaiminimas žmonėms. Buvo gera ir ramu… Bet vieną kartą atslinko juodas debesys ir atnešė baisų lietų. Lijo ne šaltais lašais, o mirtimi… Lijo napalmo bombomis… Ugnimi… Vadinosi šis kraštas Rytprūsiais… Tai mano mamos paskutinė pasaka man… 

Buvo Kalėdos. Mes neturėjome nieko – nei eglutės, nei duonos. Lagerio sienos blizgėjo nuo šerkšno. Mama man pasakė: „Sūneli, aš tau paseksiu pasaką. Tai bus mano dovana tau. Kai buvai mažutis, aš tau tų pasakų sekdavau vakarais Tik jose nebūdavo bombų…“. 

Mama vos begalėjo judėti… Jos gražūs plaukai, tokie ilgi ir šviesūs pasidarė kažkokie pilki. Už mėnesio mama mirė… Iš lagerio pabėgau. Apsigyvenome griuvėsiuose. Laukiau tėvo. Aš pažadėjau mamai nemirti ir sulaukti tėvo, užstrigusio kažkur Rusijoje. 

Aha, aš nepasakiau, kas esu. Vadinuosi Olafas, man 12 metų. Gyvenu Kionigsberge (Karaliaučiuje). Dabar jau 1947 metai. Čia karaliauja Mirtis su raudona žvaigžde. Ji žudė visus – moteris, vaikus, senukus. Nužudė ir geros mergaitės iš mano kvartalo (Ponart) sesutę, kuri prašė visų „Duonulės, kuri nori pabėgti“. Ji buvo vos dviejų metukų… Nužudė ir mano draugę Klarą, kuri turėjo kalbančią papūgą… Buvo baisu. Dar baisiau darėsi, kai visą laiką pragertais balsais kriokė „katiuša“. Net garsiakalbiai braškėjo. Gal todėl, kad nesigirdėtų žudomų moterų ir vaikų klyksmai? Nežinau… 

Mirtis turėjo daug veidų, bet pats baisiausias man buvo BADAS. Nuo jo niekur nepasislėpsi. Jis žudė pamažu, be gailesčio. Nuo kulkų ir nuo girtų kareivių su raudonom žvaigždėm galėjau pasislėpti griuvėsiuose. Kartais sėkmingai pabėgdavau. Nuo sadistiškų iškrypėlių karininkų gelbėdavausi apsimesdamas lavonu. Pradėjau tinti, nes Karaliaučiuje nebebuvo nei žolelės, nei pelytės… Visuose tvenkiniuose ir net upėje (Prielgliuje) plaukiojo lavonai. Užteks ir be manęs. Reikia išeiti. 

Sniego lopais pasipuošė užmiesčio dirvos. Iš tolo atrodo kaip mūsų didysis virtuvės stalas per Velykas. Jį šventėms mama papuošdavo mažutėmis baltomis servetėlėmis. Tada tėvas mamai sakydavo: „Marta, tu esi gražiausias pavasario pranašas“. 

Atėjo pavasaris. Laikas man išeiti. Atsisveikinau su savo mokyklos griuvėsiais, su savo namais, kuriuose karaliavo rusų kariškiai su raudonom žvaigždėm, su savo mamos kapu, kuris buvo visiems, atsisveikinau su Tėvyne. Atsisveikinau ir su savo trumpa vaikyste. „Išvaduotojai“ atėmė iš manęs viską, ką tik galėjo. Atminimų negalėjo atimti. Jie liko MANO amžinai. 

Man čia nebebuvo vietos. Buvo dvi išeitys – čia mirti arba išeiti, išgyventi, ir pasakyti pasauliui kaip mirė Kionigsbergas (Karaliaučius), jo žmonės ir Rytprūsiai. 

Aš išėjau į Lietuvą… Išėjau gyventi ant vieškelių. Vasarą. Aš jau trys mėnesiai Lietuvoje. Kur tik aš nenuėjau. Man atrodė, kad apkeliavau puse žemės rutulio. Basas. Aš atsigavau. Sutikau gerų žmonių, kurie man duodavo duonos ir peržegnoję išlydėdavo. Kitur užpjudydavo šunimis… Taip ir keliavau visą pavasarį, vasarą ir rudenį į niekur, kartu su savo katinu paukščių narvelyje. Artėjo žiema ir mūsų kelionės sunkėjo. Lietuva kariavo. Lietuviai nenorėjo tarnauti komunistams. Čia miestuose irgi šliaužiojo girti kareiviai. Tokie patys kaip Karaliaučiuje. Čia irgi gatvėse maurojo garsiakalbiai, „Katiuša“ čia irgi kaukė!!! Išėjau pavasario laukais nuo viso to…(?). 

Žiema atėjo šalta ir turtinga sniego. Keliais važinėjo sunkvežimiai su raudonomis žvaigždėmis. Kartais sutikdavau dideles kariškas mašinas, pilnas prigrūstas žmonių: moterų, senelių, vaikų, o aplink kokie šeši kareiviai su šautuvais ir atvirais durtuvais. Tokias mašinas, pilnas siauraakių su raudonomis žvaigždėmis ant kepurės mačiau ir Karaliaučiuje (jas Stalinui padovanojo Ruzveltas). Žmonės verkė, vaikai klykė… Aš jau žinojau, kad tai tremtis į Sibirą. Mano kaimyną Hansą ir jo mamą irgi kažkur išvežė. Tik su traukiniu. Kartą kažkas iš mašinos man išmetė gerą šmotą duonos…  Buvo baisu, kad ir Lietuvoje siaučia MIRTIS. Tas pats jos veidas – raudona žvaigždė. Baimė atslinko ir čia. Miškais kartais tratėjo šūviai. 

Sutikdavau ir roges su girtais kareiviais, kurie buvo ne ką didesni už mane. Nežinau, kokia kalba jie kalbėjo, bet keikėsi rusiškai. Tą jų „repertuarą“ per trejus metus išmokau Karaliaučiuje…  Rogėse gulėdavo, sumesti kaip medžiai, žmonių jaunų vyrų lavonai, kartą ir mergaitė ten gulėjo… „Bandity, fašisty“, – kitų žodžių negirdėjau. Man atrodė , kad vėl girdžiu „Katiušą“, riaumojančius garsiakalbius, matau raudonus antpečius ir mirštančią mamą… Bėgdamas tolyn kaip medžiojamas kiškis. Šaudydavo, bet nepataikydavo. Ačiū Dievui, per daug buvo girti. Tik vieną kartą „nušovė“ mano trobelę su senu kaliošu. Teko išmesti, nes, „sugaudęs“ dvi kulkas, buvo labai kiauras. 

Ėjau jau visą dieną. Kai išgirsdavau mašinų ūžesį, krisdavau sniegan ir apsikasdavau. Pasidariau tikras kurmis. Gerai, kad žiema nepagailėjo sniego. 

Matyt, aš išklydau iš kelio, nes nesimatė jokio kaimo, jokio namelio. Bijojau jau nebe NKVD, o kad negyvai nesušalčiau. Mano katinas nebekniauksėjo, o stebėjo. Kojų jau nebejaučiau. Mano apavas buvo „savos gamybos“ – virvelėmis supainioti seno brezento gabalai. Labai pavargau. Jei atsisėsčiau – suvalgiau ir niekam jau nebepasakyčiau, kaip mirė Karaliaučius (Kionigsbergas, o 1947 metais jau buvo Kaliningradas), kaip tankai traiško senukus… Tai, ką mačiau, liepė man atsiminti moterys, kurias su jų vaikeliais nukankino kareiviai su raudonom žvaigždėm. MAN BŪTINAI REIKIA GYVENTI! Meldžiausi. Užmiršau poterius, kuriuos mane mokė močiutė iš Osterodės. Gal Dievas supras? „Dieve, Dievuliuk, padėk man, tu geras. Tave irgi mušė ir išvarė. Aš žinau, kaip tau skaudėjo. Tavo mama irgi verkė… Padėk man ir mano katinui Peteriui. Jis neėdė pelių, o tik žolytes iš griuvėsių… Nepyk, Dievuliuk, tu irgi buvai mažas… Juk greitai Kalėdos ir tu ateisi“. 

O Dievas tikrai išgirdo pusgyvio vaiko maldą. Netoli iš tamsos išniro žiburėlis. Iš paskutinių jėgų priropojau prie trobos. Atsisėdau prie durų. Nebepaėjau… Iš kažkur atsirado šunelis. Jis atsargiai pritapeno prie manęs, apuostė narvelį su Peteriu. Katinėlis sušnypštė, ir šunelis suamsėjo „hrrr… au au…“ ir pradėjo brazginti į duris. Duris atidarė žilas aukštas vyras. Jis pakėlė mane nuo sniego ir įnešė į vidų. Ten buvo šilta… „Mama…“ – tik tiek sugebėjau pasakyti ir viskas dingo. Atsibudau, saulutė švietė, langelis apšarmojęs… Gulėjau ant didelio suolo, o žemai nekantriai strikinėjo margas šuniukas su didelėmis juokingomis ausytėmis. Šuniukas šokinėjo, o jo ausytės šlepsėjo. Buvo gera. 

„Vokietukas, – sako žilas vyras, ir dar patikslina: – Prūsas?“ Aš linkteliu galva ir sakau: „Kionigsbergas, Ostpreusen…“. 

Jauna moteris atnešė duonos ir šilto pieno su medumi. Mane nuprausė, iššukavo galvą, apvilko švariais didžiuliais marškiniais. Neišvarė… Katinas Peteris, kaip visada, tapo moterų numylėtinis. Netgi šuniukas jį mėgo. 

Susidraugavau su šuniuku Margiu. Senasis vyras jį vadino Patriotu. Margis mokėjo įvairiai loti, žiūrint kokia buvo situacija. Kai artėdavo NKVD mašina, lodavo pasikaukdamas. Kai atslinkdavo koks pusgirtis stribas, amsėdavo paurzdamas. O kai aš grįždavau iš daržinės, dar kitaip…

Aš jau antra savaitė čia „gydausi“. Gaspadorius šiek tiek mokėjo vokiškai. Prieš karą važiuodavo į Tilžę, turgų. 

Saugu ir čia nebuvo. Pavojaus atveju šeimininkė mane kišdavo papečkin ir užstatydavo purvinoką puodą su „sriuba“ kiaulėms. Taip būdavo, kai išgirsdavom mašinos urzgimą ir Margiuko „muziką“. Kai atsivilkdavo stribas, užtekdavo ir palovio kamaroje. 

Taip atėjo Kalėdos. Iš kažkur atsirado eglutė. Gaspadorius pamerkė man akį, nusišypsojo: „Matai, miškas ne tik grybus augina, bet ir nuo prakeiktų atėjūnų iš Stalino gaujos gina. Jis ir eglutes Kalėdų Seneliui parūpina“. 

Visi susėdo prie stalo. Gaspadorius išdalino plotkeles. Tokius atveždavo mano močiutė iš Osterodės. Gavau ir aš. Lietuvių kalbos aš dar visai prastai temokėjau. Tik reikalingiausius žodžius: „Ačiū, ieškau darbo, duona, labai prašau“. Norėjosi su kuo nors pakalbėti, pasiguosti. Labai pasiilgau Mamos… 

Tiesa, aš gavau Kalėdų Senelio dovaną – dvi keptas morkas su iš šiaudų nupintu kaspinėliu. Taip ir smaksojau tylėdamas. Mintimis keliavau namo, pas močiutę… 

Močiutė iš Osterodės labai daug ką žinojo. Ji žinojo, kad Šv. Kūčių naktį būna daug stebuklų – gimsta Jėzuliukas, sušvinta Betliejaus žvaigždė, o po dvyliktos valandos naktį žvėrys ir gyvuliai prakalba. Gali būti, jog ir vokiškai. 

Toptelėjo mintis, gal aš galėsiu su kuo nors tvartelyje pakalbėti? Jame buvo dvi avytės. Viena – didelė, kita – visai mažytis avinėlis. Be to, ten gyveno gaidys ir keturios vištos. 

Reikia išbandyti. Negali būti, kad abi mano močiutės būtų melagės… 

Taip ir padariau. Kai visi nuėjo miegoti, užkėliau katiną ant pečiaus, kad šiltai miegotų, ir tyliai išslinkau iš gryčios. Margiukas apsiėmė saugoti ūkį. Tvartelyje buvo šilta ir gana šviesu. Kaip tik į tiesiai langelį švietė didžiulis mėnulis. Pasidariau „kėdę“ iš šiaudų ir atsisėdau. Buvo ramu. Tik gaidys buvo nepatenkintas. Jis laikė save tvarto šeimininku, ir nelauktus svečius puldavo. Du kartus taip prikūlė lapę, kad net pilna jos plaukų buvo tvartelyje. 

Avinėlis atėjo padraugauti, nes kvepėjo morkos. Aš jų prisirinkau iš gonkelių ir nekeptų. Pavaišinau visus. Gaidys ir vištos gavo duonos ir pyrago plutelių… Atsisėdau ant šiaudų kūlio ir laukiau, kada bus vidurnaktis. Užgeso žvaigždės ir mėnulis kažkur nuslinko. Tyluma… 

Nežinau, kaip ten buvo, bet atsibudau, kai pro langelį vėl išlindo šviesa. Tik ne mėnulio, o rytmečio saulutės… 

Šalia gulėjo avytė, o mažasis avinukas ilsėjosi ant mano kojų. Buvo šilta ir gera. Padėkojau Dievuliukui už gražias Kalėdas. 

Ar mes kalbėjomės? Nežinau, gal? Tik tvarto šeimininkas gaidys tupėjo ant laktos ir kažką iškilmingai giedojo. Gal sveikino su Šv. Kalėdom? 

Tikriausiai, nes mažasis avinukas mekeno ir mekeno. Kaip ten bebūtų, bet aš turėjau pačias gražiausias Kalėdas. Kodėl? Ogi todėl, kad Kalėdos buvo tokios, kokių aš taip ilgėjausi, atėjo pačios pas mane… Balta staltiesė, neapsakomai skanus kisielius, mamos keptas pyragas dar garavo… Prie stalo sėdi tėvelis, sesuo Ingė ir abi močiutės. Kažkodėl mama stovėjo šalia stalo… Eglutė buvo didelė ir aplink ją stovėjo cino kareivėliai ir jų storas generolas. Tik eglutė buvo kažkokia kitokia – vietoje žvakučių, kurias aš sutupdydavau visada kreivai, dabar švietė didelės tikros žvaigždės. Mama kažkaip buvo beveik iš rūko… 

Tas mano sapnas buvo pati gražiausia kalėdinė dovana man…. Tik pagalvok – Kalėdos iš Tėvynės! Tai buvo DIEVO DOVANA man – nuplyšusiam, sušalusiam, niekam nereikalingam, be Tėvynės ir namų dvylikos metų vaikeliui. 

Aš supratau, kad Dievas mane myli. Amžinai. Man jau 90 metų. Netrukus bus Šv. Kalėdos. Gal jos atneš džiaugsmą žmonėms, gal nebebus karių, kurie raudonomis žvaigždėmis papuoštais tankais traiško žmones, o girti kareiviai šaudo ir kankina motinas ir vaikus… 

Olafas P. 

Granzė (Gransee), Vokietija

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 47–48 (2612–2613)