Mokslininkas, pedagogas ir visuomenės veikėjas
Valentinas Aleksa
Vasario 19-ąją sukako 145 metai, kai gimė Konradas Juozas Aleksa – veterinarijos gydytojas, sociologas, zoologas, pedagogas, visuomenės veikėjas, dviejų aukštųjų mokyklų vienas kūrėjų, Veterinarijos akademijos garbės daktaras, profesorius.
Jo biografijoje, be carinės, bolševikų, sovietų ir nacių valdžių persekiojimų, – gausus iškilių darbų sąrašas. K. J. Aleksa buvo Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų vienas iš steigėjų ir kūrėjų, pirmasis Veterinarijos akademijos profesorius ir jos garbės daktaras. Jis – pirmasis veterinarinės ir zootechninės fiziologijos mokslo pradininkas Lietuvoje, pirmasis mūsų šalyje pradėjo rašyti Lietuvos veterinarijos istoriją ir atliko koprologinius tyrimus. Pirmasis Lietuvoje tyrė gyvūnų elgseną ir zoopsichologijos dėsningumus bei juos aprašė, buvo tarp lietuvių veterinarijos literatūros pradininkų. Vienas pirmųjų kūrė ir normino veterinarijos bei zootechnikos lietuviškąją terminiją. Lietuvoje pirmasis ištyrė Veršvų kapinyne ir Kapitoniškių pilkapyne rastų žirgų griaučius, nustatė jų amžių, lytį ir ūgį. Jo veikla peržengė veterinarijos mokslo ribas – K. J. Aleksa pirmasis mūsų krašte atliko sociologinius tyrimus apie kaimo moteris ir parašė sociologinę studiją.
Jis buvo Lietuvos SSR Mokslų akademijos Žemės ūkio ir Biologijos institutų, Lietuvos Veterinarijos ir Lietuvos Žemės ūkio akademijų bei Kauno valstybinio universiteto mokslinių tarybų narys.
Vaikystės ir jaunystės takai
K. J. Aleksa gimė 1881 m. vasario 19 d. Obelupiuose, Vilkaviškio apskrityje, Suvalkų gubernijoje (dokumentuose – Kumetiškiuose, Kalvarijos apskrityje, Suvalkų gubernijoje), Jono Aleksos ir Uršulės Onos Aleksienės šeimoje.
Jo vaikystė prabėgo tėvelių puoselėtame Kumetiškių vienkiemyje. Pradžios mokslus baigė namuose, kur tėveliai jam ir kitiems vaikams samdė lietuvius mokytojus. Tėvelių ir mokytojų pasakojimai apie sąžiningumą, patriotizmą, sukilimus prieš Rusijos valdžią, trėmimus į Sibirą, kratas ir areštus, palietusius ir Aleksų giminę, suformavo tvirtas jo tautines ir dorovines nuostatas. Jų jis laikėsi visą gyvenimą, net sunkiausiais Lietuvai laikais.
Mamos paskatintas nuo mažens rinko lietuvių tautos dainas ir tautosaką, tačiau visa jo sukaupta medžiaga žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą.
Gimnaziją baigė Marijampolėje. 1899 metais K. J. Aleksa išvyko studijuoti į Varšuvos veterinarijos institutą. Nuo pirmų studijų mėnesių įsitraukė į Varšuvoje veikusius anticarinius ratelius. 1901 m. gegužės 1-ąją Varšuvoje dalyvavo demonstracijoje, kurioje studentai smerkė kruvinus carizmo veiksmus – buvo sužeistas ir areštuotas.
1903 m. K. J. Aleksa baigė Veterinarijos institutą ir gavo veterinarijos gydytojo diplomą „Cum eximia laude“, buvo paliktas dirbti institute asistentu. Tačiau 1904 metais, prasidėjus Rusijos ir Japonijos karui, mobilizuotas į armiją ir atsidūrė tolimojoje Mandžiūrijoje.
Pirmasis pasaulinis karas ir kelias į Lietuvą
Po karo K. J. Aleksa grįžo į institutą Varšuvoje, vėliau dirbo veterinarijos gydytoju Litine, Šakiuose, Kalvarijoje ir Balaklavoje. 1913 metais jis perėjo į karinę tarnybą. Per Pirmąjį pasaulinį karą K. J. Aleksa Rusijos armijos gretose dalyvavo mūšiuose ir Lietuvos teritorijoje – ties Ariogala, Ukmerge, Anykščiais, Kavarsku, Molėtais ir kitur. Prasidėjus bruzdėjimams Rusijos carinėje armijoje, juose aktyviai dalyvavo ir K. J. Aleksa. Jis buvo išrinktas pulko delegatu į suvažiavimą (nuo ne rusų tautybės karių, kilusių iš okupuotų vietovių).
Prasidėjus visiškai suirutei Rusijoje, jis skubėjo grįžti į Balaklavą, kur tuo metu gyveno jo šeima. K. J. Aleksa suprato, kad okupantų apiplėštam jo gimtajam kraštui labai trūksta išsilavinusių specialistų. Jis norėjo greičiau grįžti į ką tik paskelbtą Nepriklausomą Lietuvą ir darbuotis jos labui. Deja, šioms svajonėms nebuvo lemta greitai išsipildyti. Atsidaręs Pietų frontas užblokavo kelią į Tėvynę, tad jis greitai buvo mobilizuotas į rusų baltagvardiečių armiją.
Bolševikų armijai laimėjus mūšį Kerčės mieste, K. J. Aleksa pakliuvo į nelaisvę – buvo suimtas ir kalinamas. Jis buvo teisiamas teismo, vadinto Črezvyčainaja trojka udarnoj grupy (lietuviškai – Ypatingosios smogiamosios grupės trejetas). Motyvai, padėję K. J. Aleksai išsaugoti gyvybę, – jo pasakyta kalba „teisme“ apie tai, kad Rusijos caro pavergtų tautų atstovai negali būti savanoriai baltųjų armijoje. Po tokių K. J. Aleksos teiginių jis ir vienas latvis buvo išteisinti, o kiti – sušaudyti.
1922 metais K. J. Aleksa atvyko į Charkovą, įsidarbino Lietuvos pasiuntinybės tarnyboje, ieškodamas galimybių greičiau grįžti į Tėvynę. Iš čia jis atvyko į Krymą ir, parodęs ypač didelius organizacinius, diplomatinius sugebėjimus bei drąsą, sudarė lietuvių karo tremtinių ešeloną. 1922 m. vasarą, po didelių sunkumų, su žmona Marija Aleksiene ir trimis vaikais atvyko į Lietuvą.
Akademinė ir visuomeninė veikla
K. J. Aleksa užsibrėžė gyvenimo tikslą ugdyti Lietuvoje veterinarijos specialistus, rengti vadovėlius lietuvių kalba, kurių tuo metu stigo. Lemtis šį kartą buvo palanki jo idėjoms – jis greitai buvo paskirtas Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokyklos mokytoju. Mokyklą perorganizavus į pirmąjį technikumą Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, K. J. Aleksa daug jėgų atidavė jo tolesniam kūrimui, dirbo aktyvų pedagoginį darbą.
1924 metais Dotnuvoje steigiant Žemės ūkio akademiją, ją kuriant, aktyviai dalyvavo ir K. J. Aleksa. Nuo pat įkūrimo pradžios jis ėjo docento pareigas. 1924 metais parašė pirmąjį gyvulių fiziologijos vadovėlį lietuvių kalba. 1926 metais K. J. Aleksą Žemės ūkio akademijos Profesorių taryba išrinko prorektoriumi – šias pareigas jis ėjo su nedidele pertrauka iki 1936 m. sausio 31 d.
1927 metais K. J. Aleksa Lietuvos Respublikos prezidento aktu paskirtas pirmuoju Lietuvoje veterinarijos ekstraordinariniu profesoriumi. 1928 metais mokslininkas parašė pirmąjį gyvulių anatomijos vadovėlį lietuvių kalba, tais pačiais metais buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
1923 metais K. J. Aleksa buvo vienas iš Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos steigėjų, vėliau ne kartą išrinktas jos pirmininku, taip pat ir teismo pirmininku. Jis buvo vienas iš Vilniui vaduoti sąjungos Žemės ūkio akademijos skyriaus, įkurto 1925 metais, steigėjų, o 1927–1928 metais – šio skyriaus pirmininkas. 1926 m. kovo 27 d. prof. K. J. Aleksa su kitais veterinarijos gydytojais įsteigė Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos narių šelpiamąjį fondą, kurio pagrindinis tikslas buvo teikti vienkartinę pašalpą nariams ir jų šeimoms mirties atveju, įvairių nelaimingų atsitikimų, ligos atveju ar netekus tarnybos. Nuo 1930 metų jis buvo Lietuvos šaulių sąjungos rėmėjas, taip pat kooperacijos bendrovės „Spaudos fondas“ bei Lietuvos gamtininkų draugijos aktyvus narys. Nuo 1936 metų prof. K. J. Aleksa buvo Lietuvos tautininkų sąjungos narys.
Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos radijo laidose – vesdavo laidas, skaitydavo pranešimus, susijusius su veterinarijos specialybe. Prof. K. J. Aleksa važinėjo po Lietuvą, skaitė daugybę paskaitų visuomeniniais ir mokslo klausimais, kurių tematika buvo itin įvairi. Jis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (Estijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kitur) aktyviai dalyvavo įvairiuose kongresuose ir suvažiavimuose, juose perskaitė daug pranešimų. Dalyvavo ir trijuose Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) veterinarijos gydytojų kongresuose. 1937 metais Kaune vykusiame III Baltijos valstybių veterinarijos gydytojų kongrese buvo išrinktas vicepirmininku. Kartu su žmona Marija Aleksiene šelpė ir globojo Lietuvos vaikus našlaičius.
Skatino moterų švietimą
Prof. K. J. Aleksa dėjo labai daug pastangų, kad prie Žemės ūkio akademijos būtų atidaryta Namų ūkio sekcija. Jam rūpėjo sunki Lietuvos kaimo moters padėtis. Jis pirmasis mūsų krašte atliko šios srities sociologinius tyrimus.
Profesorius savo lėšomis išleido knygą „Lietuvos moteris sodietė“. Jis norėjo, kad mūsų šalies kaimo merginos ir moterys siektų išsilavinimo ir, įgijusios mokslo bei kultūros žinių, grįžtų į kaimą – į savo ūkius ir šeimas.
Prof. K. J. Aleksa troško, kad jos, kaip ir miestietės, aktyviai dalyvautų Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Jis kūrė projektus, kaip būtų galima palengvinti moterų darbo sąlygas kaime. Žemės ūkio akademijos studentės profesorių nuoširdžiai ir su pasididžiavimu vadino „Mūsų tėveliu“.
Švietimas ir tarptautinė veikla
1932 metais prof. K. J. Aleksos pastangomis Lietuva tapo Tarptautinio epizootijų biuro (Paryžiuje) nare. 1932–1938 metais jis buvo nuolatinis Lietuvos atstovas, sesijose skaitė pranešimus.
1937 metais prof. K. J. Aleksa įstojo į Lietuvos gamtininkų draugiją, taip pat buvo vienas Veterinarijos akademijos steigėjų ir kūrėjų. 1938 m. rugsėjo 1 d. pradėjęs dirbti Veterinarijos akademijoje, jis tapo pirmuoju ir vieninteliu Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu šios aukštosios mokyklos profesoriumi. Jis buvo unikalios pasaulinės veterinarijos istorijos, išleistos 1936 metais Tulūzoje, bendraautoris. Taip pat dalyvavo visuose Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) veterinarijos gydytojų kongresuose.
Prof. K. J. Aleksa gerai suprato švietėjiškos veiklos reikšmę, todėl aktyviai bendradarbiavo spaudoje, daug rašė ir kolegas ragino per spaudą prisidėti savo darbais prie Tėvynės kūrimo. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu prof. K. J. Aleksa bendradarbiavo šiuose leidiniuose: „Gamta“, „Kosmos“, ,,Kova su džiova“, „Kultūra“, ,,Lietuva“, ,,Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos dirva“, „Lietuva“, „Tėvynės sargas“, ,,Veterinarija ir zootechnija“, ,,Žemė“, ,,Žemės ūkis“ ir kituose. Jo darbų, išleistų atskirais leidiniais, buvo daugiau kaip trisdešimt.
Naujos okupacijos
1940 m. birželio 15-ąją, prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, permainos neaplenkė ir Veterinarijos akademijos. Buvo pakeistas okupantams netinkamas mokslo personalas – į vadinamąjį „juodąjį sąrašą“ pateko ir prof. K. J. Aleksa. Jis buvo atleistas iš Veterinarijos akademijos, vėliau sovietų valdžios paskirtas laisvai samdomu veterinarijos gydytoju ir dirbo Vilniaus miesto apskrities veterinarinės ligoninės vedėju.
1941 m. vasarą Lietuvą okupavus Vokietijai, prof. K. J. Aleksos padėtis nepalengvėjo. Nors tų metų rugsėjį Veterinarijos akademijos taryba jam suteikė garbės daktaro vardą „Už ypatingus nuopelnus Lietuvos veterinarijos mokslo pažangai“, jis atsisakė vokiečių okupacinės valdžios siūlomų pareigų. Dėl to jam buvo uždrausta dirbti ir gyventi Kaune. Visą okupacijos laikotarpį jis dirbo Vilniaus apskrities veterinarinės ligoninės vedėju, protestavo prieš okupaciją, rizikuodamas gyvybe slėpė persekiojamą kitatautę moterį, rašė į pogrindinę lietuvių spaudą.
Sugrįžimas ir principinga laikysena akademijoje
1944 metais sugrįžus sovietų okupacinei valdžiai, Veterinarijos akademijai itin trūko pedagogų, todėl prof. K. J. Aleksa buvo paskirtas Specialiosios zootechnikos katedros vedėju, o netrukus – ir prorektoriumi mokslo reikalams. Jis aktyviai įsitraukė į nusiaubtos akademijos atkūrimą, organizavo mokslinius tyrimus ir pats juos vykdė, siekdamas pagerinti Lietuvos gyvulininkystės būklę.
1945 metais jam buvo patvirtintas profesoriaus vardas ir veterinarijos mokslų daktaro laipsnis. Tačiau suvokdamas sovietų valdžios melą, prievartą ir ideologinį spaudimą, jis sąmoningai pasitraukė iš prorektoriaus pareigų, nurodydamas senyvą amžių. Prof. K. J. Aleksa niekada nepriklausė komunistų partijai ir neketino tapti okupacinio režimo įrankiu. Likęs katedros vedėju, didžiausią dėmesį skyrė moksliniam darbui, studentams ir bendradarbiams.
Persekiotas, bet nepalūžęs
1948 metais prasidėjus masinėms represijoms ir trėmimams, prof. K. J. Aleksa nuolat gyveno pavojuje. Slaptai rėmė į Sibirą ištremtą brolį ir jo šeimą, studentams dėstė uždraustą genetiką, globojo tautiškai nusiteikusius jaunuolius, iš savo santaupų skyrė premijas už geriausius darbus.
Dėl genetikos dėstymo, Vakarų mokslininkų pripažinimo ir privačios nuosavybės gynimo jis buvo sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas. 1948–1949 metais partinė vadovybė jį oficialiai įvardijo kaip „klaidų neištaisiusį“ mokslininką, o archyviniai dokumentai rodo, kad jam taip pat buvo ruošiama tremtis.
„Nepalūžo profesorius ir prieš Lysenkos dogmas: dėstė genetiką, atlikinėjo bandymus,
kas rodė jį esant tikru mokslininku, o ne prisitaikėliu. Išliko tiesus, tvirtas kaip ąžuolas iki savo gyvenimo pabaigos“, – 1991 metais rašė doc. Valentina Buržienė ir prof. Česlovas Jukna.
Nepaisant persekiojimo, prof. K. J. Aleksa iki gyvenimo pabaigos dirbo mokslinį darbą, ugdė jaunus mokslininkus ir aktyviai dalyvavo akademijos gyvenime. Jo kandidatūra pirmą kartą Lietuvos veterinarijos akademijos istorijoje buvo iškelta viso LVA dėstytojų kolektyvo, balsų dauguma patvirtinta ir pateikta į LSSR Mokslų akademijos narius korespondentus, tačiau šio vardo jis nesulaukė. 1956 m. lapkričio 6 d. profesorius mirė; manoma, kad jo mirtis galėjo būti susijusi su sovietų saugumo veikla.
Prof. K. J. Aleksos gyvenimas ir veikla liudija ne tik išskirtinį indėlį į Lietuvos veterinarijos mokslą, bet ir tvirtą moralinę laikyseną istorinių išbandymų metais. Jis liko ištikimas mokslui, tautai ir sąžinei, net tuomet, kai aplinkui grėsė suėmimai ir tremtys.
„XXI amžius“, 2026 m. vasario 20 d., nr. 7–8 (2668–2669)