Mokytoja, išbandanti savo galimybių ribas
Lietuvos kultūros sostinėje
Žaslių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė Dekienė, pedagoginį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, gerai žinoma ne tik savo miestelio žmonėms ir Kaišiadoryse, šių metų Lietuvos kultūros sostinėje. Ji yra „Enciklopedijos vaikams apie Lietuvą“ autorė, dažna viktorinų, intelektinių žaidimų dalyvė. Daug kas ją įsidėmėjo žaidime „Auksinis protas“. Su pedagoge kalbėjomės apie mokytojo specialybę, mokyklą ir mokinius, kūrybiškumą ir jo ugdymą, projektą „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“.
Prisiminkite, kaip rinkotės mokytojo specialybę?
Užaugau mokytojų šeimoje. Populiariausios specialybės tarp merginų tais laikais buvo mediko ir mokytojo. Spėju, jei ne tėvų pavyzdys, būčiau pasukusi į mediciną. Kai mokėmės Vilniaus pedagoginiame institute, buvo privalomas karo medicinos kursas, ruošė kaip būsimas civilinės saugos medicinos seseris. Tomis žiniomis ne kartą teko pasinaudoti.
Vienuoliktokė buvau nuvažiavusi ir į atvirų durų dieną Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Bet vėliau persigalvojau ir įstojau studijuoti rusų kalbos. Turbūt todėl, kad mama ją dėstė. Gal ir dėl pragmatiškumo – didesnės algos, klasės skeliamos į dvi grupes.
O kaip įsikūrėte Kaišiadorių rajone, Žaslių miestelyje?
Baigusi Vilniaus pedagoginį institutą su vyru istoriku atvykau į Žaslius. Trakų rajone, iš kur esu kilusi, abiems darbo neatsirado. Penkis metus dėsčiau rusų kalbą mokykloje ir buvau direktoriaus pavaduotoja užklasiniam darbui. Vėliau teko persikvalifikuoti, baigiau pradinio ugdymo specialybę Šiaulių universitete.
Turbūt galite palyginti, su vyresniais ar jaunesniais vaikais dirbti įdomiau?
Gal su mažiukais įdomiau. Matai, kaip jie keičiasi, tobulėja. Jautiesi šiokiu tokiu skulptoriumi, paliekančiu žymę būsimame ateities pilietyje. Pradinukai nori mokytis, su jais smagu atrasti naujus dalykus, žaisti, bet yra ir kita medalio pusė. Dirbant pradinukų mokytoju reikia daug įvairių gebėjimų, kantrybės, kūrybiškumo. Vėliau, kad ir puikiausius atsiminimus apie pirmąjį mokytoją, užgožia geras klasės auklėtojas, nes jis būna šalia likusius šešis – aštuonis metus.
O kas lėmė Jūsų drąsą imtis nestandartinių dalykų – parengti knygą, entuziastingai dalyvauti viktorinose, intelektiniuose žaidimuose?
Galbūt noras eiti į priekį, išbandyti savo galimybių ribas. Nebijau rizikuoti ir klysti. Ir ta knyga – netyčiukas. Pasiūlė parašyti skyrių, sutikau. Bedirbant pamatė, kad galiu padaryti ir daugiau – taip vasaros naktimis ir parašiau visą enciklopediją. Kai gavome pirmąjį kvietimą į televizijos viktoriną „Auksinis protas“, kiti mūsų Žaslių komandos „Varsa“ nariai pabijojo važiuoti, o aš surizikavau… Vėliau išdrįso ir kiti. Taip garsinam savo miestelį ir Kaišiadoris.
Iš kur Jūsų pačios kūrybiškumas, drąsa?
Pirmiausia turbūt iš šeimos, iš mamos. Kiek prisimenu iš mažens – mama labai daug skaitė, domėjosi daile, sportu, važiavome į teatrus, lankėme muziejus. Vėliau, kai už ežero įsikūrė poilsio namai „Trakai“, daugybė garsių to meto kolektyvų koncertų, spektaklių ten vykdavo. Tad kultūros „ragavau“ sočiai. Aš dar pradinukė buvau perskaičiusi visas Kietaviškių bibliotekos vaikams skirtas knygas, tad man leido imti ir skirtas vyresniems. Laukdavau senelių kieme bibliotekininkės – saugodavau, kad nepražiopsočiau į darbą einančios. O tas platesnis žinių ratas įvairiose situacijose leidžia elgtis kūrybingiau, drąsiau. Baigdama rusų kalbos studijas rašiau kursinį, o vėliau diplominį darbą apie grafiko Stasio Krasausko (1929–1977) ir poeto Roberto Roždestvenskio (1932–1994) kūrybinius ryšius. Kai skaičiau knygą apie tuomet bene populiariausią Lietuvos dailininką Stasį Krasauską, atkreipiau dėmesį, kad jis bičiuliavosi su Robertu Roždestvenskiu, iliustravo poeto knygą, o šis buvo pažadėjęs sukurti poemą pagal dailininko grafikos ciklą. O man kūno kultūrą dėstė dailininko Stasio Krasausko žmona, su ja kalbėjomės šia tema. Kai netyčia su kuratore išsikalbėjome apie tuos ryšius, ji ir pasiūlė rinktis šią temą. Medžiagą rinkti buvo sunku, bet su pranešimu ta tema dalyvavau konferencijose Baltarusijoje ir Armėnijoje. Mokytis man visada patiko ir sekėsi puikiai, o sėkmė dar labiau veda pirmyn.
Kaip suprantamas vaikų kūrybiškumas?
Daug kas galvoja, kad kūrybiškumas – tai tik parašytas eilėraštis ar dailus piešinys, gebėjimas muzikuoti. Anaiptol. Buvo atliktas tyrimas apie kūrybiškumo ugdymo situaciją Lietuvoje. Mokinių manymu, labiausiai jų kūrybiškumą skatina dailė ir muzika, lietuvių kalba – trečioje vietoje. Tačiau ir matematiką galima mokytis kūrybiškai, kiek kūrybiškumo reikalauja technologijos, netgi buities darbai. Kūrybiškumo kompetenciją naujų ugdymo programų rengėjai apibūdina kaip „gebėjimą tyrinėti, generuoti, kurti, vertinti sau ir kitiems reikšmingas kūrybines idėjas, produktus, problemų sprendimus“ (R. Girdzijauskienė, A. Kazlauskienė). Skiriamos net dvi sąvokos – kūrybingas ir kūrybiškas. Kūrybingas vartotinas reikšme „kuriantis, kūrybos galių turintis“, o kūrybiškas – „netikėtus sprendimus randantis, originalus, netikėtas, išradingas“.
Ar teko tuo domėtis? Gal turėjote panašių projektų?
Bene prieš 10 metų Žaslių pagrindinės mokyklos pradinukai dalyvavo „Kūrybinių partnerysčių“ projekte. Jame dirbdami kartu su kūrybiniais agentais ir kuriančiais praktikais susipažinome su kūrybinio mąstymo principais. Teko stažuotis Niukastle, Anglijoje. Labai naudinga patirtis. Viską, ką buvau užsibrėžusi, po stažuotės įgyvendinau. Dabar kūrybinio mąstymo pagrindai yra nugulę atnaujintose ugdymo programose ugdant kūrybiškumo ir kultūrines kompetencijas.
Plačiau apibūdinkite, kas tas kūrybinis mąstymas ir kaip jis ugdomas?
Kūrybinio mąstymo įpročiai yra vaizduotė, smalsumas, atkaklumas, nuosekli praktika ir bendradarbiavimas. Jei smalsumas jaunesnio amžiaus vaikams yra natūralus (jie stebisi, klausinėja, ieško atsakymų, dažnai nepripažįsta įsitvirtinusių prielaidų), tai kitus įpročius reikia stipriai „treniruoti“.
Kaip manote, kiek mokinių kūrybingumui turi įtakos tėvai ir namų aplinka, o kiek mokykla ir mokytojas?
Manau, vaikų kūrybiškumą didžiąja dalimi lemia jo šeima, socialinė aplinka. Į pradinę mokyklą atėjęs vaikas nėra tarsi baltas popieriaus lapas ar švari rašomoji lenta. Ne, jis jau turi tam tikrus įgūdžius, įpročius. Maži vaikai viską kopijuoja. Juos mokome ne žodžiais, o pavyzdžiu. Stebiu savo anūkes, matau, kaip mažoji kaip beždžioniukė viską daro kaip vyresnėlė.
Jei vaikas auga šeimoje, kurioje svarbu tik fiziologiniai poreikiai, nėra knygų, išvykų, platesnio pasaulio suvokimo vaiko smalsumas, atkaklumas neskatinami. Kai stebiu savo mokinius ir matau, kad kartais pakankamai gabiems vaikams socialinė aplinka „kiša koją“, darosi liūdna.
Regis Justinas Marcinkevičius yra sakęs, kad vaikas kaip duona – tėvai užmaišo tešlą, o mokytojas – kepa. Jei gausiu rupios ruginės duonos tešlą – šokoladinio kekso neiškepsiu. Bet jei aš neatliksiu savo darbo – vėl gi nebus gražaus skanaus pyrago: gali prisvilti, sukristi. Kai tėvai sako – mokykla neišmokė, kritikos nepriimu. Mokykla ir mokytojai nieko per prievartą negali išmokyti, gali tik padėti išmokti, sudominti, nukreipti. Tai visų bendras reikalas.
Ką tada mokytojas gali padaryti, jei „tešla nebuvo gerai užmaišyta“?
Dirbti su tuo, ką turi klasėje. Gal pavyks kažkuo „užkabinti“, sudominti. Visada stengiuosi, kad vaikas pamatytų pasaulį, platesnį nei jo kiemas, atrastų save jame ir būtų geriausias ten, kur jis gali būti geriausias. Kai išleidžiu ketvirtokus iš pradinės mokyklos, visada sakau: geriausias klasės matematikas, geriausias skaitytojas, geriausias piešėjas, greičiausias bėgikas, darbščiausias talkininkas, ypatingiausias draugas. Stengiuosi rasti ir ugdyti tą sritį, kurioje vaikas geriausias. Kai vaikas patiria sėkmę, kyla didesnis noras gilintis ir į kitas sritis, eiti į priekį. Tuo ir remiasi žydų pedagogika. Prisiminkim anekdotą, kaip žydai ateina pasikalbėti pas savo vaiko mokytoją. Ši sako, kad jam nesiseka kalba, matematika, istorija… Tėvai kantriai išklauso ir paklausia, ar ką nors jis geba? Mokytoja pagiria, kad vaikas gražiai dainuoja. „Ačiū. Ten ir investuosim“.
Kokia Jūsų nuomonė apie lopšinių, pasakų svarbą vaikui?
Tai labai svarbu bendram vaiko vystymuisi. Jeigu mažas vaikas negirdėjo lopšinių, pasakų, jam neskaitė knygų, žodynas žymiai menkesnis. Dabar nemažai vaikų kone visai nežino liaudies posakių, patarlių, vaizdingų posakių nesupranta, ko anksčiau nebuvo. Tas greitas gyvenimo tempas, mažesnis namiškių bendravimas, kompiuterinės technologijos „kiša koją“ kalbos įgūdžiams. Nuolatinis bendravimas bei viskas, kas lavina vaiko smulkiąją motoriką (pieštukas, žirklės, darbeliai, konstruktoriai) turi teigiamos įtakos ir kalbos vystymuisi.
O kokia informacinių technologijų įtaka vaiko lavėjimui?
Puiki, jei jos su protu naudojamos, o jei be saiko – negerai. Kompiuteris, mobilusis telefonas neturi atstoti tėvų ir gyvo bendravimo šeimose. Ir per pamokas mokymuisi naudojame kompiuterius, mobiliuosius telefonus, planšetes. Jei to netektume, klasėje kebliai jaustumėmės. Ir buityje. Juk kaip apmokėtume sąskaitas, sužinotume naudingą informaciją, nusipirktume bilietus į teatrą ar koncertą… O juk tik prieš 20 metų pradėjome jas naudoti. Prisimenu, kai 2000-ųjų žiemą, nešildomoje mokykloje vietoje atostogų mokėmės dirbti kompiuteriais.
Kas yra kūrybiškumas ugdymo sistemoje?
Manau, kad įvairių dalykų integravimas, STEAM, patyriminis, probleminis ar fenomenais grįstas ugdymas, smalsumo ir vaizduotės, drąsos pabandyti, įvertinti ir įsivertinti, kas pavyko, o kas ne, ką ir kaip galima būtų patobulinti, skatinimas. Kartais vaikai klausia – kokia čia pamoka, nes pradedi lietuvių kalba, prireikia išsitraukti žemėlapį, vaikams kyla klausimai ir nuo jo nuklysti į istoriją. Integruotas ugdymas – labai gerai. Juk ir mes kepdami pyragą ar blynus turime perskaityti receptą ir jį suvokti (kas yra kalbos mokymasis), tada pasverti ir matuoti (jau matematika), tada maišyti ir kepti, prižiūrėti (jau technologijos)… O kur dar bendrauti, paskui ragauti, aptarti, kas pavyko, kas nelabai, ką reikėtų daryti kitaip…
Kodėl kūrybiškumo ugdymas labai svarbus ir reikalingas dabar?
Jis visais laikais buvo ir yra svarbus. Visi suprantame, kad Albertas Einšteinas ar Elonas Muskas yra kūrybingi. Jokio naujo produkto be kūrybinio mąstymo nepadarysi. Kaip ir be žinių. Jei turi žinių, atkaklumo, vaizduotės, sugebėsi pagauti svajonę už uodegos.
Miestų ir nedidelių miestelių, kaimų vaikai turi panašias galimybes lavintis?
Jeigu kalbame apie užklasinį lavinimą, tai rajonuose galimybių mažiau. Kas iš toli privežios vaikus į būrelius? Miesto vaikai turi daugiau galimybių. Ne todėl, kad ten kitokie žmonės gyvena, o ten arčiau ir daugiau įvairių užklasinių veiklų, būrelių, geresnis susisiekimas. Ir tėvai daugiau stengiasi lavinti vaikus, socialinė aplinka dėkingesnė. Nesakau, kad kaime mažiau gabių vaikų – ir į gimnaziją nuėję mūsiškiai puikiai jaučiasi ir mokosi. Turime ir mokslo daktarų, vadovų, gydytojų, ir šiaip sėkmingų žmonių. Mokykla ką tik šventė savo 80-metį. Kaip smagu buvo šventėje pamatyti tuos sėkmingus žmones su dėkingumu prisimenančius savo mokyklą ir mokytojus, besidžiaugiančius dabartine mokykla.
Kokie svarbiausi požymiai, kad pedagogas ir mokykla eina teisingu keliu?
Galbūt kad vaikai noriai eina į mokyklą, gerai joje jaučiasi, tobulėja ir pasiekia reikalingą išmokimo lygį. Tik ne išoriniai požymiai ir vertinimai. Ne tiek seniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija surašė 100 mokyklų, neturinčių Geros mokyklos požymių. Pagrindiniai vertinimo kriterijai buvo tokie: kiek mokykloje mokinių, kiek gaunančių nemokamą maitinimą, kiek socialiai remtinų. Nesuvokiantys teksto ir konteksto tuoj padaro išvadas – Negera. Kokie skaudūs tokie vertinimai buvo kaimo mokykloms, progimnazijoms, kurių gabiausieji mokiniai, baigę 8 klases, išeina toliau mokytis į gimnaziją. Ten jų rezultatai puikūs. O kas juos paruošė? Likusių devintoje ir dešimtoje klasėje mokinių susidomėjimas mokslu – menkas. Paklaustas: „Kuo būsi gyvenime?“, vienas net atsakė: „Būsiu bedarbis“. Nes jo tėvai bedarbiai. Man atrodo, kad labai svarbu būtų stiprinti ekonominį švietimą valstybėje, ugdyti finansinį raštingumą, supratimą, kad valstybė neturi duoti pašalpų šiaip sau. Žmogus turi dirbti, užsidirbti ir suprasti, kad pinigai ant fikusų neauga. Jų valstybė turi tiek, kiek suneša dirbantys.
Su Jumis kalbamės projekto „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ proga. Kaip manote, ką šis projektas davė miestui ir jo žmonėms?
Pirmiausia žinomumą, reklamą. Ir daugybę puikių renginių (apie juos galite paskaityti interneto svetainėje kaisiadorys2024.lt), garsių žmonių pritraukimą ir vietos kūrybiškų žmonių potencialo įgalinimą.
Puikiausias to pavyzdys – „Raudų takas iš gedulo į viltį“, vykęs birželio 14-ąją Gegužinėje prisimenant skaudžius tremties įvykius. Garsinė instaliacija, kaip eiseną su muzikiniais intarpais pavadino operos solistas Jonas Sakalauskas, suvirpino iki sielos gelmių. Pavadinčiau šį puikų renginį, kuriame susiliejo vietos saviveiklininkų ir operos solistų pajėgos, universalaus dizaino performansu. Jame garsą papildė vaizdai, minios judesys, paukščių balsai, darželių ir pievų kvapai, upelio drėgmės šaltukas ir stebuklo nuojauta. Tokia būsena, kai važiuojant namo vis dar norisi tylėti…
Su vyru aplankėme labai daug Kultūros metų renginių. Jų buvo tiek ir tokių, kad norėjosi visur dalyvauti, o negali, nes kažkas dubliuojasi. Tad peno sielai galėjai šiemet nors sunkvežimiu vežti! Тik labai gaila, kad ne visiems to reikia. Ne tik pilvą, bet ir sielą reikia maitinti, pakilti virš pilkos kasdienybės.
Yra toks posakis „Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas eina pas Mahometą“. Tai padarėme į pradinukų Karjeros dieną Žaslių mokykloje pasikvietę menininką Algį Griškevičių, kuris susitikime taip sudomino vaikus, kad sulaukė begalės šaunių ir protingų klausimų.
O kas ilgesnėje perspektyvoje?
Apčiuopiamus dalykus: skulptūrinius akcentus mieste, kurių labai trūko, animacinį filmą „Chašaidaro sapnas“, pagyvėjusį kultūrinį gyvenimą ir domėjimąsi savo istorija. Tikiuosi, kad ir pasididžiavimo savo kraštu jausmą bei suvokimą, kad Lietuvoje ir Kaišiadoryse gyventi gera.
O į ką norėtumėte, kad būtų atkreiptas dėmesys?
Labai norėčiau, kad teatralizuotos TVIC-o ekskursijos taptų tradicija bent simbolinio miesto gimtadienio proga, kad išliktų „Muzikos oazės“ ir šiuolaikinio meno dienos ARS MIX. Jos dar vienas kūrybiškumo įrodymas.
Dėkoju už pokalbį. Ir linkiu sėkmės!
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Asmeninio archyvo nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 24 (225)