Monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Ukmergėje

 

Liepos 19 dieną Ukmergėje buvo minimos A†A monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 100-osios gimimo metinės. Renginio globėjai: vyskupai Eugenijus Bartulis ir Jonas Kauneckas bei Ukmergės meras Darius Varnas.

Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje šv. Mišias už mons. Alfonsą Svarinską aukojo vyskupas E. Bartulis, koncelebravo vyskupas J. Kauneckas, mons. Žydrūnas Vabuolas, dekanas ir šios parapijos klebonas kun. Raimundas Kazaitis. Pamokslą sakęs mons. Ž. Vabuolas prisipažino asmeniškai nepažinojęs mons. A. Svarinsko, tad pasiruošti jam nebuvę paprasta. Teko apie mons. A. Svarinską perskaityti kai kurių prisiminimų bei paklausinėti vyresnių kunigų. Pamokslininkas pabrėžė mons. A. Svarinskui nelabai tinkančius Evan­gelijos žodžius – nesiginčyti ir nešaukti, nes monsinjoras ginčijosi, kartais šaukė, net buvo bandoma jį nutildyti, tačiau tas jo balsas vis tiek daug kur buvo girdimas.

 

Pasibaigus šv. Mišioms renginio dalyviai nuvyko į Ukmergės miesto Dukstynos kapines prie mons. A. Svarinsko kapo. Renginio vedėja Albina Saladūnaitė kalbėjo: „Viltis čia mus visus tebeveda. Jeigu galime, iš širdies dėkokime vieni kitiems per Viešpatį, kad mes dar esame Vilties žmonės. Ir ta Viltis, vedusi monsinjorą per visą gyvenimą ir visus čia suguldytus jo bendražygius, kurių pilna Lietuvoje kiekviename miestelyje ir pakampėse. Šiandien mes, skirtingų kartų žmonės, stovime ir žinome, kokia jėga mus apėmė pirmą kartą išgirdus viešai giedant valstybės himną.“ Tad vedėja pakvietė visus sugiedoti Lietuvos himną. Toliau renginio vedėja tęsė: „Vienuoliktą kartą renkamės be monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvo žvilgsnio į mus. Yra jis ir mes šiandien galime drąsiai pasakyti: melskime Dievą, kad jis visada, Vilties simbolis, vestų mus ne tik čia, bet ir per Lietuvą. Mes turime gaires, ateitį toje didžiojoje Viltyje, Tikėjime ir Meilėje. Šiandien ypatinga diena – 100 metų monsinjoro kartai. Ir jeigu pažiūrėtumėte čia palaidotų partizanų gimimo datas – jie beveik tos pačios kartos. Jiems buvo 20, kai kuriems 30 metų. Bet jie – pirmosios Nepriklausomos Lietuvos vaikai – grynuoliai, užaugę ne melo, bet laisvės Tėvynėje. Graži ta šimtmečio karta ir atrodo, kad monsinjoras, kaip simbolis – tiltas, sujungęs aną krantą ir mūsų naująjį kran­tą, kurio, davė Dievas, mes sulaukėme, nors vaikystėje atrodė, kad vilties nėra… Ačiū, kad mes ateiname. Labai norėtųsi, kad visada sakytume savo vaikams ir anūkams – kitos išeities mes neturime, kaip tik stovėti toje pačioje sargyboje, kad būtume verti tų žuvusių žmonių, nes kitaip gali ištikti didelė gėda – neatlaikyti ir nenešti Vilties. Monsinjoras, jausdamas išėjimą į amžinuosius Tėvo namus, vyskupui Jonui Kauneckui paliko priesaiką: „Jonai, jeigu manęs nebus, tu turi stovėti sargyboje.“ Mūsų ganytojas Jonas Kauneckas stovi sargyboje ir kiekvienais metais atiduoda pagarbą monsinjorui bei tos kartos vyrams ir moterims, kurie rinkosi Viltį per savo auką ir mirtį.“

 

Vysk. Jonas Kauneckas kreipėsi: „Prelate Alfonsai! Tavo balso nebegirdėti! Tai baisu! Tu šauktum dabar dėl lietuvių kalbos. Kartu su akademiku Zigmu Zinkevičiumi net Vilniaus krašte gynėte lietuvių kalbą, steigėte lietuviškas mokyklas. O dabar net Vilniuje daugiau girdisi rusų kalba, nei lietuvių. Tu šauktum dabar, šauktum, ką čia darote? Atvykusiems į Lietuvą  kitataučiams programos išmokti lietuvių kalbą nėra. Neseniai lankiausi Vokietijoje, ten neįmanoma kalbėti kita kalba, nei vokiečių. Ir taip yra visame pasaulyje – vartojama tik tos šalies kalba. Deja, mūsų, lietuvių, valdžia leidžia visiems atėjūnams jos nesimokyti, netgi skelbia, kad kiekvienas, kokia kalba bekalbėtų, turi būti priimtas savivaldybėse jų gimtąja kalba. Šauktum dabar tu, Alfonsai, šauktum!“ Vyskupas, kaip ir kiti jo kolegos, priklauso asociacijai „Talka kalbai ir tautai.“ Tad jie su ašaromis agitavo vyskupą, jei jis kalbės A. Svarinsko paminėjime, pasakyti, kad išduodama lietuvių kalba. „Svetimieji negalėjo lietuvių kalbos užčiaupti, knygnešiai nešė lietuvišką žodį. O, dabar, savieji įveda svetimas raides, net kalba apie diakritinių ženklų įvedimą. Tai kieno ta valdžia yra? Juk ji mūsų išrinkta. Mes turime protestuoti prieš tokius sprendimus. Bet dabar tu, Alfonsai, šioje Žemėje nebegali šaukti! Bet aš pasakysiu, kad tu dabar gali daugiau šaukti, nes tu esi Amžinybėje. Tu daugiau gali padaryti – šauk, prašyk Dievo, kad atgimtų viltis, kad visi žmonės pasiryžtų kovoti už savo tautą. Nenustok prašęs Dievo, kad Lietuva atgimtų, nes mes tam turime vilties,“ – vis kalbėjo vysk. J. Kauneckas.

 

Kun. dr. Nerijus Pipiras kalbėjo: „Dar poetas Bernardas Brazdžionis šaukė burtis gyvą širdį prie gyvos širdies. Šiandien girdžiu šį šauksmą. Vėl iš naujo jį išgyvenu. Mums reikia gyvos širdžių bendrystės. Kai stovime prie monsinjoro kapo, turime klausti, o, kur šiandien gyva širdis, prie kurios galėtume priglusti. Kurdami savo tautos ateitį? Kur širdis, kai nematome brolių, ar sesių skausmo, kai gyvename tik šia diena? Kur ta širdis, kai pasiklystame tarp projektų ir popierėlių, nematydami paprasto jauno žmogaus, neugdydami jo apsisprendimo, nematydami veržlumo ir idealizmo? Ar bandydami net artimiausiems parduoti ne tik žemę, bet ir mėnulį, bei dalį vis dar laisvos ir visiems šviečiančios saulės, nekuriame taip pavojingos išrinktųjų ir atstumtųjų diktatūros? Kur mūsų širdis, kai susipainiojame tarp praeities, patraukliai atrodančių interesų ir atsakomybės?

 

Ne šiaip sau šiandien stovime prie kapo. Ne šiaip sau stabtelime  prie jo kasmet. Prieš mūsų akis – ne bereikšmis  ir bevardis akmuo su keletu skaičių. Prieš mūsų akis keletą kartų nuteisto už tai, kad gyveno tiesa, tačiau visada laisvo žmogaus pėdsakas. Žmogaus, kuris praėjo šia žeme, kaip vilties piligrimas, visus kviesdamas į širdžių bendrystę. Tikrai ta gyvenimo piligrimystė neįmanoma  be diskusijoms pakeltų akių, be girdėjimo, ką kalba kitas, be kvietimo pasilikti ir išlikti kartu vakaro metą

 

Šiandien išgyvename įvairias tamsumas. Svarbu, kad išmoktume pripažinti gyvenimo išbandymų vakarus ir nepasiliktume juose vieni. Kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija mus pamokytų ir sustiprintų, kad nebijotume paklausti, kur eini, Viešpatie, kur eini broli – sese, kur eini, tauta, kur eini, Tėvyne. Atrodo tai tik trys žodžiai, bet kokie jie svarbūs tautos (ir mūsų visų, kaip tautos) išlikimui, ateičiai. Būtent jie siaurą matymo lauką paverčia širdies horizontu.

 

Drįsčiau šį klausimą, šį sakinį vadinti ir malda, ir deguonimi, taip reikalingu mūsų tautai. Juk tik tuomet, kai išsivaduosime iš individualizmo, galėsime užsitikrinti ir ateitį, ir vietą po saule: juk kai nematai širdies prie širdies, net ir atsiriektoji, išnuomotoji ar nupirktoji saulė nebešviečia. Tuomet tik egzistuojame, bet negyvename, tik einame pavėjui, bet nestatome ir kuriame. Tuomet tik išbūname formaliais keleiviais, net nepradėję gyventi piligrimyste. Tiek istorijos, tiek būties, tiek ateities vilties prasme.

 

Šioje vietoje visgi tenka pastebėti ir konstatuoti, kad širdis be širdies neplaka. Tad burkimės, kad eitume. Bur­kimės, kad gyventume ir išliktume, blogį, iššūkius ir grėsmes nugalėję ne projektais, deklaracijomis, ginklų žvangėjimu, bet artimo meile ir atsakomybe, malda ir atgaila, nenuviliančia viltimi ir gerumu. Visą gyvenimą monsinjoras Alfonsas Svarinskas kvietė mus šiai užduočiai. Ją jis primena mums ir šiandien iš čia.“

 

„Kieti jo žodžiai. Kas gali jų klausytis? Tuos pačius žodžius apie Kristų kalbėjo dalis jo besiklausančių Kafernaumo sinagogoje. Tuos pačius žodžius kalbėjo tiek sovietmečiu, tiek laisvę atgavusioje Lietuvoje. Kuo toliau, tuo labiau kalbėjo: „Kieti jo žodžiai. Kas gali jų klausytis?“ –  taip prie mons. A. Svarinsko kapo  kalbėjo politologas Audrius Makauskas. Apibūdindamas monsinjorą, jis pabrėžė, kad tai nebuvo vidurio kelio žmogus. Jis, Antano Maceinos žodžiais tariant, suprato, kad keliai, kaip Amžinybėje, taip ir pasaulyje yra du – į Romą, arba į Maskvą. Kalbėtojas ne kartą lankęsis monsinjoro bute Odminių gatvėje, matė tuos šimtus egzempliorių, atspausdintų religinėmis, politinėmis temomis tam, kad žmonės imtų juos ir skaitytų. A. Makauskas kalbėjo apie šiuo metu pasirinkusius moralinį nuosmukio kelią ir siūlė galimybę pažinti katalikybės tiesas. Nes dabar kai kuriems katalikybė matoma kaip koks pasenusių prietarų rinkinys neapsišvietusiems. Ne kartą puolama katalikybė sugebėdavo atsispirti kurdama intelektualinius centrus, universitetus, spaudą, politinius bei socialinius judėjimus. Ir, jei norime išsaugoti moralės likučius, išsaugoti pačią valstybę, reikia aukos, reikia kiekvienam prisidėti, kad tie naivūs, liberalizmo dogmomis maitinami žmonės galėtų atrasti ir pamatyti bažnyčią, kaip alternatyvą liberalizmui ir socializmui, o ne kažkokį prietarų rinkinį. Ir, aišku, katalikams reikia žymiai drąsiau ir tvirčiau įsijungti į diskusijas visais valstybės gyvenimo klausimais, pareikalauti ir televizijoje, ir internete – visur turi atstovauti ištikimi katalikai, o ne tolerancijos liberalizmo apologetai. Tu­ri­me pasakyti, kad katalikybė, kaip ir tarpukario Lietuvoje, taptų ta intelektualinė jėga, su kuria nesiskaityti nebūtų įmanoma. Tik nuo to, ar rasime ryžto tam naujam žygiui, ar jam susimobilizuosime, priklauso, ar į monsinjoro sukurtą parką bus kam atvykti po 20-ties, ar 30-ties metų.

 

Dukstynos kapinėse partizaniškas dainas dainavo Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių choras  „Tremtinys“ (choro meno vadovė ir dirigentė Julė Juodienė, koncertmeisterė Dalia Stundžienė). Kaip teigė renginio vedėja, šis choras visada ten, kur pagerbiami partizanai. Paminėjimo metu, įsiterpdamas tarp kalbančiųjų, grojo altistas Andrius Pleškūnas.

 

Renginys baigtas ekskursija po mons. A. Svarinsko įkurtą parką.