Neįgaliųjų įtrauktis – globalinis prioritetas
Popiežius Pranciškus ragina vyriausybes vystyti žmonių su negalia dalyvavimą visuomenės gyvenime
Mindaugas BUIKA
„Solfanjano chartijos“ reikšmė
Netrukus savo 88-tojo gimtadienio sulauksiantis popiežius Pranciškus, kuris dėl judėjimo sutrikimo dažniau naudojasi neįgaliojo rateliais, asmeniniu pavyzdžiu liudija ir moko, kad amžius bei fizinė negalia nėra kliūtis efektyviai veiklai.
Apie tai jis kalbėjo spalio 17 dieną priėmęs galingiausių pasaulio valstybių, iš vadinamosios G7 grupės, ministrus, atsakingus už rūpinimąsi neįgaliųjų teisėmis ir jų įtraukimu į socialinį gyvenimą. Kelios dienos prieš tai Italijos centrinio Umbrijos regiono Solfanjano mieste vykusiame susitikime šie ministrai išsamiai aptarė neįgaliųjų žmonių problemas, ypač jų visaverčio dalyvavimo visuomeninėje ir darbinėje veikloje klausimus. Pirmojo istorijoje tokio politinio lygio renginio dalyviai po tarpusavio pokalbių ir konsultacijų su ekspertais bei bendravimo su neįgaliųjų asociacijų nariais ir jų globėjais priėmė bendrą pareiškimą, vadinamąją „Solfanjano chartiją“. Tame dokumente patvirtinti vyriausybiniai įsipareigojimai palaikyti neįgaliųjų teisę vertingai dalyvauti savo šalies pilietiniame, socialiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime, su įvardintais konkrečiais tų pastangų prioritetais, kad šios galimybės būtų iš tiesų realizuotos. Šventasis Tėvas, kreipdamasis į audienciją atvykusius ministrus, dėkojo už šias pastangas, kurios išreiškia neįgaliųjų įtraukties siekius ir pagarbą jų žmogiškajam orumui. Jis pastebėjo, kad šie dalykai aktualūs daugeliui, gal net visiems, nes kone kiekvienas iš mūsų turime didesnių ar mažesnių trūkumų ir esame reikalingi paramos. Taigi, Italijoje vykęs G7 „viršūnių“ susitikimas ir priimtas pareiškimas dėl neįgaliųjų socialinės įtraukties „yra konkretus įrodymas, kad norima kurti teisingesnį ir visais besirūpinantį pasaulį“, – sakė popiežius Pranciškus. Tame pasaulyje kiekvienas žmogus pagal savo gebėjimus galėtų vertingai gyventi, prisidėdamas prie žmogiškumo augimo savo visuomenėje.
Šventasis Tėvas išmintingai pabrėžė, kad užuot kalbėjus apie negalias asmenų, tarsi juos „rūšiuojant“ ir skirstant į naudingumo lygmenis, reikia geriau apsvarstyti kiekvieno įvairius gebėjimus, taip pripažįstant visų vienodą reikšmingumą. Kaip pavyzdį jis paminėjo vieną susitikimą su restorano darbuotojų grupe, kurioje buvę virėjos ir padavėjai, visi jauni žmonės, vyrai ir moterys, turėjo negalią, bet puikiai dirbo. Pripažindamas audiencijoje dalyvavusios Italijos neįgaliųjų reikalų ministrės Alesandros Lokateli (Alessandra Locatelli) panašias įtraukties iniciatyvas bei G7 šalių ministrų susitikimo organizavimą, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad pasirašyta „Solfanjano chartija“ yra svarus politinių lyderių kolektyvinio darbo rezultatas. Šie įsipareigojimai skatinti kiekvieno asmens, nepaisant jo fizinės negalios ir amžiaus, galėjimą įsitraukti į veikimą visose viešojo gyvenimo srityse, taip užtikrinant visavertę egzistenciją, visiškai atitinka Bažnyčios socialinio mokymo nuostatas ir pastoracinius siekius. „Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra neatskiriama visuotinės žmonių šeimos dalis, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Todėl niekas, absoliučiai niekas, neturėtų būti atmetimo kultūros auka“. Tokio tipo „kultūra“, besistengianti atskirti silpnesnius ir tariamai nenaudingus žmones, sukuria išankstinį neigiamą nusistatymą atskirų grupių atžvilgiu, kuria įvairias nelygybės formas ir žaloja visuomenę. Taigi, siekiant kurti teisingesnį pasaulį, pirmoji užduotis yra, kad visos šalys pripažintų neįgaliųjų socialinės įtrauktiems svarbą, kaip politinį prioritetą. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad jam nepatinka pats žodis „negalia“ ir jis labiau linkęs naudoti „skirtingo gebėjimo“ arba „įvairaus pajėgumo“ sampratas. Apgailestaudamas Šventasis Tėvas pripažino, jog ir šiandien, pažangos epochoje, dar daugelyje šalių nepritariama menkesnę galią turinčių asmenų vienodam su kitais orumui. Todėl formuojant įtraukesnę visuomenę, reikia ne tik tam pritaikyti įvairias struktūras, bet ir keisti patį mąstymo būdą, kad žmonės su negalia būtų laikomi visaverčiais socialinio gyvenimo dalyviais.
Teisingumas, technologija ir gyvybės apsauga
„Negali būti autentiškos žmogiškumo raidos be pažeidžiamiausių visuomenės narių įtraukimo“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Todėl kuo platesnis ir įvairesnis prieinamumas veikti visose gyvenimo srityse yra didysis pažangos tikslas ir reikia be paliovos siekti, kad jis būtų įgyvendintas. Būtina stengtis, kad tam būtų pašalintos visos fizinio, socialinio, kultūrinio ir religinio pobūdžio kliūtys. Kiekvienas individas turi galėti vystyti savo įgimtas savybes ir talentus, Dievo dovanas, ir prisidėti prie bendrosios gerovės kūrimo visais asmeninio gyvenimo tarpsniais nuo jaunų dienų iki senatvės. Šventasis Tėvas pripažino, kad jam skaudu žinoti, jog žmonės dabar gyvena kultūroje, kuri atmeta senuosius: pagyvenę asmenys siūlo per amžiaus patirtį sukauptą išmintį, bet jie neretai atmetami tarsi senų batų pora. Betgi reikalingų paslaugų ir patogumų suteikimas seniems ir neįgaliems asmenims yra ne vien tik socialinės pagalbos klausimas. Juk kalbama ne vien apie gerovės valstybės kūrimą, kurį dabar propaguoja daugelis įvairių pakraipų partinių ideologijų, bet pirmiausia apie natūralų teisingumą ir pagarbą kiekvieno žmogaus orumui. „Visos vyriausybės yra atsakingos už privalomų sąlygų užtikrinimą integraliam kiekvieno individo vystymuisi bei savęs įprasminimui, nepriklausomai nuo jo fizinės ar socialinės padėties“, – teigė popiežius Pranciškus. Pasiremdamas savo enciklika „Fratelli Tutti“, jis pabrėžė, jog visuomenė tik tuomet gali save vadinti įtraukia, jeigu kiekvienas jos narys turi galimybę vertingai prisidėti prie bendrosios gerovės didinimo su jam būdingu tapatumu. Ypač svarbu sutelktai darbuotis, kad asmenys su negalia galėtų laisvai rinktis savo gyvenimo kelią, kuriuo eidami gebėtų įgyvendinti svajones ir būti laisvi nuo kartais jų atžvilgiu girdimų nepalankių nuomonių pančių. Šventasis Tėvas priminė, kad žmogus niekada neturi būti priemonė, nes visada yra tikslas. Tai reiškia, jog reikia ugdyti ir stiprinti kiekvieno asmens turimus gebėjimus ir sudaryti sąlygas jam dirbti toje srityje, kuri atitinka jo optimalią saviraišką, tai vertinant paskatomis ir atlygiu. Žmonių nušalinimas nuo trokštamos veiklos yra sunki diskriminacijos forma, nes darbas ir orumas yra neatskiriami dalykai. Ypač tai aktualu jautriems ir pažeidžiamumą turintiems neįgaliesiems, kuriems profesijos įgijimas ir užimtumas padeda įveikti galimą nepilnavertiškumo pojūtį. Kalbėdamas ministrams popiežius Pranciškus nurodė, kad yra svarbu neįgaliuosius kuo plačiau įtraukti į šalies kultūrinį gyvenimą ir jiems skirtus sporto renginius, kurie irgi padeda įveikti žmogiškojo orumo menkinimą.
Taip pat svarbu suprasti, kad naujosios technologijos irgi gali būti galingomis įtrauktiems bei visų dalyvavimo visuomeniniame gyvenime skatinimo priemonėmis. Todėl reikia siekti, kad kiekvienas žmogus, įskaitant neįgaliuosius, galėtų turėti priėjimą ir naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis. Iš esmės technologijos turi būti pasiekiamos visiems, o ne tik galingiesiems ir išrinktiesiems ir nukreiptos į bendrąjį gėrį, tikrai tarnaujant susitikimo bei solidarumo kultūrai. „Technologinės naujovės turi būti naudojamos išmintingai, kad būtų išvengta tolesnio nelygybės didinimo ir padėtų įveikti jau egzistuojančią nelygybę“, – sakė Šventasis Tėvas. Pasisakyme jis užsiminė ir apie jo mokymui būdingą ekologinę sritį, mūsų bendrųjų namų priežiūrą, kuri reikalinga ir neįgaliųjų saugumui. Negalime būti abejingi ekstremalioms humanitariniu atžvilgiu situacijoms, susijusioms su dėl klimato kaitos sukeltomis krizėmis, kurios daro didžiausią neigiamą poveikį pažeidžiamiausiems asmenims, pradedant nuo neįgaliųjų. Popiežiaus Pranciškus įsitikinimu, visų mūsų pareiga užtikrinti, kad neįgalieji tokiose sudėtingose aplinkybėse, pavyzdžiui, esant potvyniams ir kitoms stichinėms nelaimėms, būtų apsaugoti nuo grėsmingų pasekmių. Reikia sukurti patikimą prevencijos ir reagavimo į ekstremalias situacijas sistemą, kuri atsižvelgtų į konkrečius jų poreikius ir garantuoti, kad niekas nebus nušalintas nuo reikiamos pagalbos. Šventasis Tėvas priminė ir aktualią pradėtos žmogaus gyvybės gynimo problemą, žinant, kad ji tiesiogiai ir skaudžiai paliečia neįgaliuosius. Juk dažnai per motinos įsčiose pradėto kūdikio prenatalinį tyrimą, nustačius galimą jo sunkią ligą ar neįgalumą (pavyzdžiui, Dauno sindromą), primygtinai siūloma daryti abortą. Taigi taip žmogui su negalia net neleidžiama gimti, ir toks gyvybės atėmimas be jokios galimybės apsiginti yra didžiausio neteisingumo atvejis. Rūpinantis neįgaliaisiais ir taip teikiant vilties ženklą pasauliui, būtina pripažinti, jog kiekvienas žmogus nuo prasidėjimo momento yra brangi Dievo dovana šeimai ir visuomenei, pabrėžė popiežius Pranciškus. Jis nurodė Šv. Pranciškaus Asyžiečio duotą beribės meilės pažeidžiamiesiems pavyzdį, sakydamas, jog toks artumas yra didelis turtas, todėl reikia plėtoti šią susitikimo ir artumo kultūrą. „Nepamirškime, kad tik kartu susitelkę galime kurti teisingesnį pasaulį, kuriame kiekvieno žmogaus orumas bus pilnutinai pripažintas ir gerbiamas“, – tvirtino Šventasis Tėvas.
Popiežiaus mokymo pripažinimas
Po audiencijos Vatikane G7 valstybių ministrai ir kiti aukšti pareigūnai, atsakingi už rūpinimąsi neįgaliaisiais, pasidalijo įspūdžiais su Šventojo Sosto žiniasklaida apie vykusio susitikimo su popiežiumi Pranciškumi svarbą. Didžiosios Britanijos socialinio saugumo ir neįgalumo klausimų ministras Stefenas Timsas (Stephen Timms) pripažino, kad pakvietimas pas Šventąjį Tėvą buvo didelė privilegija ir paskata jų pastangoms. „Buvo nuostabu išgirsti Popiežiaus žodžius, taip nuoširdžiai ir išmintingai raginančius vystyti žmonių su negalia įtrauktį“, – sakė britų ministras. Jis pabrėžė, kad „Solfanjano chartijos“ priėmimas ir pasirašymas buvo labai novatoriškas didžiosios politikos įvykis tarptautiniu mastu, patvirtinant pajėgiausių šalių vyriausybių įsipareigojimus dėl neįgaliųjų įtrauktiems į visuomeninį gyvenimą. Tačiau dar reikia siekti, kad šie įsipareigojimai netaptų dar vieni formalūs pažadai ir neliktų kitų valstybinių reikalų šešėlyje, bet būtų tikrai įgyvendinami ir taptų realybe. S. Timsas pastebėjo, jog po neįgalumo temos svarstymo G7 „viršūnių“ susitikime Italijoje, ministrai jautėsi gavę įkvėpimą, kurį dar labiau sustiprino Šventojo Tėvo mintys dėl jų veiklos reikšmingumo.
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento specialioji patarėja tarptautinėms neįgaliųjų teisėms Sara Minkara irgi patvirtino, kad G7 šalių vyriausybių atstovų audiencija pas popiežių Pranciškų ir išgirsti jo palinkėjimai padarė didelį poveikį politiniam nusistatymui dėl šios srities darbų perspektyvos. S. Minkara padėkojo Italijos neįgaliųjų reikalų ministrei A. Lokateli už tokio istorinio renginio organizavimą: jame ne tik svarstyta aktuali tema, bet ir bendrauta su neįgaliais asmenimis, išklausytos jų vertingos pastabos, siekiant įtrauktiems pastangos būtų efektyvesnės. Šiai nuomonei pritarė ir Vokietijos vyriausybės vyriausias įgaliotinis žmonių su negalia reikalams Jurgenas Duzelis (Jürgen Dusel), pastebėjęs, jog dabar daug kalbama apie neįgaliųjų įtrauktį, tačiau realaus ir efektyvaus veikimo šioje srityje dar nepakanka. „Italija pateikia gerą pamoką šioje srityje, kad reikia ne tik kalbėti, bet dirbti žmonių su negalia naudai valstybiniu lygiu, ir tai sektinas pavyzdys kitoms šalims, visai tarptautinei bendruomenei“, – pabrėžė J. Duzelis. Jis patvirtino, kad pasimatymas su Šventuoju Tėvu ir išgirstos Katalikų Bažnyčios vyriausio ganytojo pastabos sustiprino entuziazmą visiems, kurie įsitraukę į rūpybą neįgaliaisiais bei džiaugsmą dėl nuoširdaus pastoracinio palydėjimo toje veikloje. „Tai iš tikrųjų man buvo labai jaudinantis išgyvenimas, kuris gali atsitikti tik kartą gyvenime“, – pabrėžė Vokietijos vyriausybės atstovas.
Vatican Media nuotrauka
„Pro vita“, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 11 (387)