Neišdavęs idealų

Lidija Veličkaitė

2025 m. gruodžio 3-iosios vakarą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko atminimo vakaras „Neišduoti idealai,“ skirtas Albinui Ken­trai, rezistentui, politiniam kaliniui, met­raš­ti­nin­kui, Laisvės premijos laureatui. Į renginį susirinko daugelis jį pažinojusių ir su juo bendravusių žmonių.  

„Susirinkome sužinoti, kas tai buvo Albinas Kentra? Ar mes viską apie jį žinome?“ – tokiais žodžiais  renginio vedėja Loreta Kalnikaitė pradėjo atminimo vakarą ir pakvietė pasidalyti prisiminimais Antaną Ivinskį, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Dalios Grinkevičiūtės ekspozicijos muziejininką. Jis pirmiausia pamatė Albiną besidarbuojantį Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, po to jau su kamera Žemaitijoje. Kaip teigia A. Ivinskis, kiekvieną kultūrą reikia įamžinti, tad norįs vaizdais parodyti kalbėtojo ir kalbėjimo temos ryšį. Kad turi pagrindą pateikti nuomonę, parodė savo darytas  nuotraukas ir įvairių dailininkų sukurtus A. Kentros portretus. Nedaug ryškių asmenybių įamžinta Lietuvoje, tarp jų  A. Kentra, kuris laikytinas laikotarpio simboliu. Jis  matė, kaip brutaliai  laidojama Tėvynė ir suprato, kad visais įmanomais būdais reikia liudyti apie Lietuvą: kad valstybė buvo praeityje, yra dabar ir turi išlikti, todėl būtina rasti būdą tai įamžinti. Įprasminimo darbą Albinas vykdė visą savo gyvenimą. Vilniaus universiteto erdvės, kurios Albino dėka, ruošiantis 400 metų universiteto įkūrimo jubiliejui, pasipildė freskomis ir įvairia dekoratyvine tapyba. Varomoji jėga buvo lenkų turistų grupės pašaipi replika, kad ant Vilniaus universiteto sienų jie nieko lietuviško nemato. Tad Albinas, kaip koks ideologas ir idėjų generatorius, imasi lietuviškumo įamžinimo Vilniaus universitete. Ne kartą Albino pasakotas epizodas, kad Vilniaus universitetui buvo kilusi grėsmė įkurdinti Lenino paminklą. A. Kentra  bandė ieškoti, siūlyti, argumentuoti, kad toks vado nužeminimas nedidelėse erdvėse netinkamas, ir jis laimėjo.     

Renginio vedėja atkreipė dėmesį į vieną nuotrauką, kurioje A. Kentra pavaizduotas gelbstintis degantį universitetą. „Iš tikrųjų koks tai buvo žmogus ir iš kur ta stiprybė?“ – klausė vedėja. Ir atsakė A. Kentros žodžiais: „Esu kilęs iš Žemaitijos, mūsų sodyba Gūbrių kaime, Šilalės rajone, tarp piliakalnių, tad stiprybė iš ten.“ Kentrų šeimai liūdnas gruodžio mėnuo: „Rytoj sukanka 85 metai, kaip į Amžinybę iškeliavo Juozapas Kentra, Albino tėvas (1944 12 04), nepajėgęs  susitaikyti su Lietuvos okupacija – neatlaikė širdis, 2015 metais partizanė Elena Ken­traitė-Snaigė, o Albinas  2023 m. gruodžio 19 d., palikęs neįkainojamą medžiagą apie mūsų istoriją.“  Ji pasakojo apie išpuoselėtą Kentrų sodybą, apie visą šeimą: motiną, skatinusią vaikus domėtis istorija, klausantis vyresnių žmonių ir nukreipė kovoti už Lietuvos laisvę. Taip pat apie gynybinį bunkerį, iškastą po gyvenamuoju namu, kuris niekada nebuvo rastas  nei KGB, nei stribų. A. Kentra labai gerbė  motiną (tėvo neteko būdamas11 metų), jos nuotrauka visada buvo jam prieš akis. Brolis Jonas-Rūtenis išmokė, kad kova turi būti garbinga ir Albinas šio garbės kodekso laikėsi visą gyvenimą. Žemaitis, Lietuvos partizanas Albinas Kentra-Aušra, kalėjo lageryje, suklastota pavarde grįžo į Lietuvą, ir taip jis turėjo galimybę mokytis Vilniaus universitete, išvažiuoti į Peterburgą studijuoti senųjų kalbų. Nors nepasirinko mokslininko kelio, taip supykdęs dėstytojus, bet grįžo į Vilnių ir darbavosi Vilniaus universitete. Retai prisimenama, kad Albinas buvo dar ir žurnalistas, organizuodavęs spaudos konferencijas, imdavęs interviu.

Grafikė Ramunė Vėliuvienė sakė, kad jos vyras, lietuvių etnografas religijotyrininkas Norbertas Vėlius su A. Kentra bičiuliavęsi ne tik kaip studentai, bet ir ne kartą konsultavęs Albiną, kai tekdavo skirti užsakymus dailininkams, kurie prieš universiteto jubiliejų puošė freskomis universiteto sienas. Abu buvo kilę iš Šilalės rajono. Tuo laikotarpiu Vilniaus universitetas vadinosi Vinco Kapsuko vardu, jį kon­troliavo ir Sovietų sąjungos komunistų partija, ir saugumas, ir vietinė partinė organizacija. Dažnai buvo tikrinama, svarstoma, vykdavo draugiškieji teismai. Esą dėl pažiūrų netinkamumo tuometinė valdžia studentus ir dėstytojus šalindavo iš universiteto.

Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, žymus matematikas ir tikimybių teorijos kūrėjas (pasaulinio garso mokslininkas), Komunistų partijos narys nuo 1958 metų, Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir Centro komiteto narys, išdrįso kreiptis į tuometinę valdžią, kad iš Maskvos būtų gautas leidimas švęsti Vilniaus universitetui 400 metų jubiliejų   (įkurtas 1755 m.), beveik 200 metų senesniam už Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą.

Irena Tumavičiūtė, 37 metus Vilniaus universitete dirbusi vokiečių kalbos dėstytoja, gerai įvertino pirmąjį  tais laikais tikrai „revoliucinį“ A. Kentros darbą. Iki praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vidurio užsienio kalbos specialybę baigę studentai mokėjo skaityti ir versti į lietuvių kalbą sudėtingus tekstus, bet gyvos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos dažnas nebuvo girdėję. Mokydamasis  Leningrade užsienio kalbų kursuose aukštųjų mokyklų dėstytojams (1962-1965 m.), Albinas susipažino su audovizualinėmis labaratorijomis. Grįžęs į Vilnių pradėjo rūpintis, kad būtų kuriamos audovizualinės auditorijos, kuriose būtų galima užsienio kalbomis skaityti tekstus ir klausytis įrašų. Jam rūpėjo, kad universitetą baigę žmonės galėtų klausytis užsienio radijo stočių ir susipažintų su informacija, kuriai patekti į buvusią SSRS trukdė tobulai išplėtota trikdžių sistema.

 „Vaikščiodamas po universitetą Albinas matė plikas sienas, kurios dar buvo atnaujinamos,  tad kaip jas dekoruoti? – kalbėjo renginio vedėja. – Jas papildė dailininkės tekstilininkės Ramutės Aleksandros Jasudytės išausti gobelenai. Į kilimą „Vai lekia, lekia gulbių pulkelis“ įausti ir taip įamžinti A. Kentros brolio Jono Kentros-Rūtenio būrio partizanų veidų antspaudai. Vilna gobelenams buvo renkama iš visos Lietuvos. Prie to darbo daug prisidėjo Albino seserys. Šilalės krašto partizanai Vilniaus universitete jau gyvena nuo okupacinių laikų.“

Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos narys dailininkas Bronius Leonavičius pasakojo, kaip universitetui dekoruoti A. Kentra rinkosi dailininkus: jų pasaulėžiūra neturėjo prieštarauti užsakovo pažiūroms. Pirmus darbus, antikines mūzas Filologijos fakulteto hole, ištapė Rimtautas Gibavičius. Tai buvo pirmasis tikrai įspūdingas darbas ir kalbos apie jo išskirtinumą pasklido Vilniuje.  Po to atsirado Antano Kmieliausko knygynas „Littera“, Petro Repšio  freskos „Metų laikai“, Vytauto Valiaus – K. Donelaičio „Metų“ ciklas ir kt. Net turistai jais domėjosi, nes anksčiau nieko panašaus nebuvo. Albinas buvo pagrindinis kuratorius: rūpinosi, kur tais laikais gauti medžiagų darbams atlikti.  

„Kai darbai Vilniaus universitete buvo baigti, 1989 metais A. Kentra įkūrė Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugiją ir pradėjo ieškoti senamiestyje patalpų, kurios būtų, kaip atminimas, skirtas  Lietuvos partizanams,“ – tęsė renginį L. Kalnikaitė. Ji aiškino, kodėl Albinas norėjo būtent pastato, nes jame turėtų atsispindėti viskas, kas susiję su lietuvių kova už laisvę. Todėl pasirinko pastatą Totorių – Labdarių gatvių kampe, nes, kaip liudijo 1918 metų savanoriai, kad jų tenai apie šimtas buvo susirinkę  ir ėjo kovoti už Lietuvą.

Dimisijos majoras, buvęs Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos  valdybos narys Antanas Burokas dėkingas likimui, kad teko pažinti A. Kentrą. Kada kūrėsi Vilniuje Šaulių sąjunga, Albinas nufilmavo priesaikos priiminėjimą.

Buvęs Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos  pirmininkas, buvęs Seimo narys, Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos narys Algirdas Petrusevičius pasidalijo prisiminimais, kaip su A. Kentra važinėjo po visą Lietuvą, lankydami įvairius šventinius minėjimus, paminklų atidengimus. Kai Algirdas tapo Seimo nariu, Albinas dažnai lankydavosi jo kabinete, buvo kaip patarėjas, padėdavo versti A. Petrusevičiaus pranešimus į anglų kalbą. A. Petrusevičius dar priminė ką tik susikūrusį Lietuvos saugumą, kuris neturėjo ginklų, tad  dirbdamas Kauno eksperimentinėje įmonėje „Vytis“ ginklų baro viršininku, jį aprūpindavo ginklais, granatomis, Molotovo kokteiliais.

Gydytojas chirurgas, buvęs Lietuvos ka­riuomenės kūrėjų savanorių sąjungos centro valdybos pirmininkas Valentinas Bartašiūnas priminė artimesnę pažintį su A. Kentra, kai 1989 metais su grupelė žmonių prie Ministrų Tarybos (MT) atnešė raudoną karstą, protestuodami prieš tuo metu buvusių valdžioje privilegijas. Protestuotojai buvo pakviesti į MT užeiti, A. Kentra padėjo savo veikiančią kamerą ant stalo ir įrašinėjo MT pavaduotojo Juozo Šėrio aiškinimą, jog jis jokių privilegijų neturi, valgo tai, ką jam atveža vairuotojas. Nemažai tokių akcijų su A. Kentra buvo, tad gydytojui teko artimai su juo susidraugauti. A. Kentra nufilmavo sugriautus Vyriausybės rūmus Čečėnijoje, tą filmą atsuko iš kitos pusės ir šį filmą čečėnai rodė per nacionalinę televiziją, kaip tie rūmai pakyla iš griuvėsių. Gydytojas pasakojo apie susitikimus su prezidento Dž. Dudajevo šeima, jo asmens sargybiniu, apie pagalbą Kuveitui, kai Iranas užpuolė šią mažą turtingą šalį. Taip pat apie dešimties Lietuvos medikų komandos, kuriai vadovavo A. Kentra, išvykimą į Kuveitą padėti nukentėjusiems nuo karo. Kuveite Albinas suorganizavo išvyką prie degančių naftos verslovių ir visą buvimo Kuveite laiką  lankėsi ir Vyriausybės rūmuose, ir įvairiose ministerijose. Kai visi grįžo į Lietuvą, netrukus atvyko Kuveito delegacija deryboms pas premjerą, kuriose dalyvavo ir finansų ministras, bet dėl biurokratinių sumetimų jokia sutartis nebuvo sudaryta. Tad įsižeidusi Kuveito delegacija išvyko į Estiją. O Lietuva neišnaudojo galimybės susidraugauti su maža šalimi, gauti finansinę paramą ir pirkti naftą mažesnėmis kainomis. Gydytojas perskaitė A. Kentros laiškus, adresuotus įvairių šalių vadovams – Didžiosios Britanijos, Japonijos, Italijos, Vokietijos ir kitus. Dar gydytojas pabrėžė, kad A. Ken­tra niekada nesiskųsdavo sveikata, nes, jo žodžiais tariant, privalėjo dirbti už savo žuvusius tris brolius.

Dailininkas, grafikas, herbų kūrėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijos narys Arvydas Každailis įvertino Albiną, kaip įeinantį į istoriją žmogų, kurio palikimas išsaugo gilią vagą Vilniaus universiteto istorijoje ir mūsų visuomenėje. Apgailestavo, kad neturime reprezentacinės Lietuvos aikštės. Ja  turėjo būti Lukiškių aikštė, kur kiekvienas lietuvis ir atvykę užsieniečiai galėtų atiduoti pagarbą visiems už Tėvynę žuvusiems. Pažymėjo, kad viešoje erdvėje – internete – daugybė straipsnių apie Lietuvos praeitį, istoriją, apie baltų genezę, bet tų straipsnių autoriai daugiausia užsieniečiai, retas kuris lietuvis. Tad dailininkas ir klausia, ar mūsų inteligentija turi pakankamą poziciją? Ir pasidžiaugė, kad į renginį susirinko nemažai dailininkų.

 „Jei man reikėtų apibūdinti Albiną keliais žodžiais, aš pasakyčiau – tai pats inteligentiškiausias avantiūristas, kurį sutikau gyvenime,“ – taip A. Kentrą apibūdino buvusi Danijos  kultūros instituto filialo Lietuvoje direktorė Audra Sabaliauskienė. Kai vyko Vilniaus universiteto sienų dekoravimas, direktorė tuo metu jame studijavo ir matė visą šį procesą. Ji pasakojo apie Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimą, į kurį atvažiavę iš Prahos universiteto filosofai stebėjosi tokiu nuostabiu renginiu, kuris neįsivaizduojamas jų šalyje. Dirbant Danijos kultūros institute direktorė suorganizuodavo jaunimui galimybę išvažiuoti į Daniją studijuoti. Vienas jos bičiulis danas Johannes Bach Rasmussen (specialybė architektas), labai domėjosi Šaltojo karo objektais, tad 2011 metais įkūrė kelionių agentūrą „THE BALTIC INITIATIVE AND NETWORK“ (Baltijos iniciatyva ir tinklas) į kurią buvo įtraukta 11 šalių, tarp jų ir Lietuva. Pagrindinis agentūros uždavinys – stiprinti abipusį supratimą tarp Baltijos jūros šalių, keičiantis informacija apie Šaltojo karo laikotarpį (paprastai Šaltasis karas apima laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 metais iki Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais). Agentūros organizatorius apgailestavo, kad Šal­tojo karo objektai greitai nyksta, o tai istorijos puslapis, kurio nevalia pamiršti. Ir reikia kviesti iš visų šalių  žmones, kad jie susitiktų vieni su kitais, pasakotų, kas ir kaip kiekvienoje šalyje daroma išsaugant paveldą. Šioje organizacijoje atsirado A. Kentra, kuris galėjo išsamiai pateikti informaciją atvykusiems žmonėms.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė kalbėjo: „Viena mokytoja sakė: „Kalbos yra tavo rankos, kuriomis tu gali apkabinti pasaulį.“ Tad Albinas buvo tas žmogus, kuris mokėdamas užsienio kalbas, galėjo jomis apkabinti pasaulį ir galėjo padaryti daugiau, negu kai ne kurie iš mūsų esančių, ar buvusių prie galimybių stalo.“ Jai A. Kentrą teko pažinti jo gyvenimo pabaigoje, kai jos vadovaujamas muziejus perėmė Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių rūmus su mintimi, kad jie bus atstatyti. „Mes kiek galime, tiek padedame, kiek galime, tiek tvarkome tuos rūmus. Ir todėl mums pakankamai sunku, kad ne visos galimybės yra mūsų rankose, ne viską galime padaryti. Tiek, kiek mes gavome iš Albino šeimos ir archyvų medžiagos, mes viską suskaitmeninome ir perdavėme į muziejaus rinkinius. Mes, kiek galime, viešiname pakankamai daug informacijos apie kovas už laisvę, suprantame Albino pasakytus žodžius, kad „kova už laisvę niekada nesibaigia,“ todėl mūsų Laisvės kovų pažinimo skyrius dirba su šia medžiaga,“  – kalbėjo direktorė. Ji tikisi, kad kitas A. Kentros paminėjimas gal jau vyks jo rengtuose Miško brolių rūmuose.

Renginio vedėja padėkojo visiems, prisiminimais pasidalijusiais apie A. Kentrą, ir visiems, kurie dalyvavo renginyje. Priminė Albino pasakytus žodžius: „Ne aš esu svarbus, svarbūs mano tėtis – Juozas Kentra, mama – Ona Kentrienė, broliai – Jonas Kentra-Rūtenis, Juozas Kentra-Tauras, Leonas Kentra-Sakalas, seserys – Ona Kentraitė-Rasa, Elena Kentraitė-Snaigė ir aš – Albinas Kentra-Aušra.

„Sidabrinė gija“, 2026 m. sausio 23 d., nr. 1 (128)