Parama ne gyventi, bet mirti
Didžiosios Britanijos parlamentas svarsto eutanazijos įstatymo projektą
Mindaugas BUIKA
Kardinolo perspėjimas dėl pasekmių
Matyt, todėl, kad po vasaros pabaigoje Didžiojoje Britanijoje vykusių parlamento rinkimų, šalies vadovu pirmą kartą tapo atviras ateistas Kiras Starmeris (Keir Starmer), kuris yra rinkimus laimėjusios kairiųjų leiboristų pirmininkas ir naujosios vyriausybės premjeras, šalies parlamente skubama visuomenei primesti „mirties kultūros“ įstatymus.
Kaip tik tokiu laikytinas lapkričio 29 dieną daugumos balsais (330 – už ir 275 – prieš) pradiniu skaitymu patvirtintas vadinamasis „Nepagydomai sergančių suaugusiųjų (gyvenimo pabaigos) įstatymas“ („Terminally ill adults (end of life) bill“), leidžiantis tam tikromis sąlygomis sunkiai sergančius pacientus prašyti medikų padėti jiems nutraukti savo gyvybę, tai yra nusižudyti. Daugelis yra įsitikinę, kad vis labiau nukrikščionėjusioje Vakarų visuomenėje, kurioje viskas matuojama pinigais, nauda ir malonumais, tokia prieštaringa „teisė“ į išankstinį gyvenimo užbaigimą, neišvengiamai silpniesiems taps „pareiga“ tai daryti su atitinkamai tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančiomis rekomendacijomis. Kaip tik tam, prieš šia tema parlamente vykusius debatus, pirmiausia perspėjo Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Vestminsterio (Londono) arkivyskupas kardinolas Vincentas Nikolsas (Vincent Nichols). Paskelbtame pastoraciniame laiške jis pakvietė tikinčiuosius savo rinktus parlamentarus (Didžiojoje Britanijoje yra tik rinkimų vienmandatės apygardos, nėra partinių sąrašų) skatinti, kad jie nebalsuotų už leiboristės deputatės Kimos Ledbeter (Kim Leadbeater) pateiktą minėtą įstatymo projektą. Ganytojas pastebėjo, jog siūlomo įstatymo tekstas „gražiai įrėmintas“, jame kalbama apie nepagydomo ligonio patiriamas kančias, nenorą būti našta artimiesiems. Nurodoma į sąmoningą apsisprendimą dėl gyvybės nutraukimo, kurį turi patvirtinti teismas bei du gydytojai, pripažinę, jog pacientui dėl sveikatos būklės liko gyventi tik keli mėnesiai. Bet reikia svarstyti ir kitus, nuslėptus tokio įstatymo panaudojimo siekius: siūlomu ligonio nusižudymu sutaupomas jo priežiūrai skirtas lėšas, kaip ir giminėms greičiau perimti jo testamentinį palikimą. Kardinolas V. Nikolsas, aiškindamas, jog būtina etiniu atžvilgiu geriau apmąstyti vadinamosios eutanazijos (euthanasia gr. k. reiškia lengvą mirtį, nepagydomo ligonio numarinimą) galimo legalizavimo tikslus ir pasekmes, nurodė šalių, kuriose ji įteisinta, dramatiškus pavyzdžius. Tose šalyse (Olandija, Belgija, Kanada ir kitos) parama ligonių savižudybei vis labiau plėtojama, kai kur ji prieinama netgi nepilnamečiams ir vaikams ir tam nereikia išsamesnio medicininio ar teisinio nagrinėjimo. Tiesiog „greitosios pagalbos“ komanda pagal iškvietimą skuba į namus tik ne gelbėti ligonio gyvybės, o ją atimti…
Mentalitetas ir kančios prasmė
Paramos sunkaus ligonio savižudybei įteisinimas galbūt kai kam sukels palengvėjimą ar nusiraminimą, kad išvengs kriminalinio persekiojimo, pastebėjo kardinolas V. Nikolsas. Juk dabar pagal Didžiojoje Britanijoje galiojantį įstatymą toks veiksmas prilyginamas sunkiam nusikaltimui, už kurį skiriama 14 metų kalėjimo bausmė. Tačiau daugeliui pažeidžiamųjų ir neįgalių asmenų tai sukeltų pagrįstą baimę ir nerimą, kad vieną dieną tiesiogiai ar netiesiogiai iš jų gali būti pareikalauta apsispręsti dėl eutanazijos, kadangi priežiūra pernelyg brangiai kainuoja, o medicinos sistema yra deficitinė. Visi lyg ir supranta, jog „teisė mirti“ negali tapti „pareiga mirti“, bet taip pat aišku, kad paramos savižudybei draudimo atšaukimas savaime neišvengiamai pakeistų visuomenės mentalitetą ir nuostatas. Šiuo atžvilgiu galioja tas pats principas, kaip ir legalizuojant motinų įsčiose pradėtų kūdikių žudymą: pradžioje abortai buvo pateisinami tik išimtinais atvejais, o vėliau tapo įprastu reikalu, kad nebūtų socialinių rūpesčių, brangiai kainuojančio vaikų auginimo. Taigi, kas leidžiama įstatymu, galiausiai tampa skatinama, ir sunkiai sergantys žmonės, ypač vyresnio amžiaus, jaus psichologinį spaudimą nuolat galvoti, kada turi užbaigti savo gyvenimą, prašydami numarinimo. Ganytojas pažymėjo, kad tokiu būdu krizę patirs ir paliatyvioji slauga, kurios tikslas – globoti sunkius ligonius, mažinti jų fizinį ir dvasinį skausmą, ir kuri nėra pakankamai finansuojama, likdama tarsi antraeile medicinos sritimi. Iškyla rizika, jog ir patiems sveikatos priežiūros darbuotojams, gydytojams ir slaugytojams, pareiga rūpintis ligonio gydymu pasikeis į reikalavimą reikiamu momentu nutraukti jo gyvybę gavus prašymą ar net su priverstine rekomendacija, nepaisant natūralaus sąžinės prieštaravimo. Galiausiai kreipdamasis į tikinčiuosius, kardinolas V. Nikolsas priminė Bažnyčios ir Evangelijos mokymą, jog kančia yra neatskiriama žmogiškosios egzistencijos dalis, kaip ir Dievo dovanota gyvybė nėra mūsų nuosavybė, todėl negalime ja savavališkai disponuoti, bet saugoti iki natūralios pabaigos. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą su Amžinybės paskirtimi, tinkamai išgyvenant žemiškuosius išbandymus, tarp kurių yra ir kančia, nesumenkinanti orumo, bet jį sutvirtinanti. Kita vertus šios dieviškosios prigimties užmiršimas kaip tik menkina žmoniškumą, daro jį priemone, o ne tikslu. Ganytojas dar kartą pakvietė katalikus išsamiai apsvarstyti siūlomą paramos savižudybei įstatymo projektą, kuris toliau bus nagrinėjamas parlamento komitetuose bei aukštuosiuose Lordų rūmuose ir dar gali būti atmestas. Reikalingos platesnės diskusijos šeimose, tarp draugų, tikinčiųjų bendruomenėse, bandant paveikti savo išrinktus deputatus, skatinant jų krikščioniškos išminties proveržį.
Įžvalgūs religinių lyderių pastebėjimai
Kardinolo V. Nikolso paskatinti kiti Didžiosios Britanijos religiniai lyderiai, įskaitant anglikonų vyskupus, judėjų rabinus, musulmonų imamus, induistų dvasininkus tiek atskiruose pareiškimuose, tiek bendrame laiške, pasirašytame kartu su katalikų ganytojais, išreiškė tvirtą nusistatymą prieš siūlomą paramos mirčiai teisinį aktą. Jie irgi paragino vyriausybę labiau išnaudoti paliatyviosios slaugos galimybes sunkiems ligoniams prižiūrėti, pabrėždami, jog visų tikybų dvasininkų yra panašus vaidmuo sielovadiniu būdu globoti nepagydomai sergančius brolius ir seseris, artėjant jų žemiškojo gyvenimo kelionės pabaigai. „Mes su meile laikome jų rankas paskutinėmis dienomis ir valandomis, kartu su šeimomis meldžiamės tiek prieš mirtį, tiek ir po mirties, – teigiama bendrame laiške. – Tai yra pašaukimas, kuriam esame paskirti ir kurį turime ištikimai atlikti“. Nurodydami pažeidžiamuosius, neįgaliuosius ir senyvo amžiaus ligotus asmenis, kurių Didžiojoje Britanijoje yra milijonai, laiško signatarai pabrėžia, jog parlamente priimtas paramos savižudybei įstatymas atvertų masinio piktnaudžiavimo ir netgi prievartos galimybes užbaigti savo gyvenimą prieš laiką. Paminėję tragiškas eutanazijos legalizavimo pasekmes ją įteisinusiose šalyse, religiniai lyderiai ypač atkreipia į pačių pacientų galimą vidinį priekaištą sau, kad nesiryžta užbaigti gyvenimo. Netgi mylinčios šeimos ir draugų apsuptyje tokios mintys gali iškilti galiojant paramos nepagydomų ligonių savižudybei įstatymui, formuojančiam savotišką „pareigą mirti“, kad nebūtų našta kitiems. Bendrame laiške pripažinus visiškai nepateisinamą skubotumą, pateikiant balsavimui įstatymo projektą praėjus vos trims savaitėms po jo pristatymo Didžiosios Britanijos parlamente, religiniai lyderiai, kaip minėta, kviečia vyriausybę geriau susitelkti į aukštos kokybės paliatyviosios slaugos vystymą bei finansavimą. Ši sveikatos priežiūros sritis turi būti pasiekiama ir užtikrinta visiems, kuriems to reikia mūsų vis labiau senstančioje visuomenėje. Reikiamos investicijos į paliatyviąją mediciną tik patvirtintų užjaučiančios ir tikrai gailestingos visuomenės egzistenciją, o ne jos buvimą bejausme ir skatinančia prieštaringais išskaičiavimais grindžiamą paramą sunkaus ligonio išankstinei mirčiai. Laiško signatarai primena, jog tikrai užjaučianti nepagydomų ligonių globa natūraliai artėjančios mirties akivaizdoje įgalina ir artimuosius patirti išskirtinai svarbius gyvenimo momentus su atleidimu, susitaikymu ir netgi suirusių santykių atnaujinimu. „Mes ne kartą esame matę meilės kupiną bendrystę natūralios gyvenimo pabaigos aplinkybėmis ir neturėtume leisti, kad šie sielai brangūs dalykai būtų prarasti ar dirbtinai nutraukti“, – teigia Didžiosios Britanijos įvairių tikybų dvasiniai vadovai.
Partinė ideologija ir tikėjimas
Rengiant balsavimą parlamente dėl paramos sunkių ligonių savižudybei įstatymo projekto, stengtasi pabrėžti, kad nebus laikomasi vadinamosios partinės drausmės principo reikalaujant frakcijos vieningumo ir kiekvienas parlamento narys galėjo balsuoti „laisvai“ pagal savo sąžinę. Štai nors projektą pateikė leiboristai, tačiau šiai partijai priklausantys dabartinės vyriausybės ministrai – sveikatos priežiūros Uesas Strytingas (Wes Streeting), kuris yra pamaldus krikščionis ir teisingumo – Šabana Mahmudas (Shabana Mahmood), praktikuojantis musulmonas, iš karto pareiškė nepritarią pateiktam įstatymui ir balsavo prieš. Taip pat ir Didžiosios Britanijos dabartinis juodaodis užsienio reikalų ministras Deividas Lamis (David Lammy), kuris pabrėžia savo stiprų krikščionišką tikėjimą, aiškiai nurodė, kad jo sielos nuostatos neleidžia pritarti paramos mirčiai teisiniam aktui. Pasak jo, tas įstatymas pažeistų gyvybės šventumo principą, kaip svarbų santykį tarp valstybės ir piliečių. Be abejonės įstatymo projektą palaikė ateistas premjeras K. Starmeris, kuris dar prieš rinkimus sakė norįs, kad įteisinta dalinė eutanazija būtų jo sumanytos bendrosios sveikatos apsaugos sistemos reformos sudėtinė dalis. Vis dėlto balsavimo rezultatai parodė, kad yra svarbios vienoje ar kitoje partijoje vyraujančios ideologinės nuostatos bei požiūris į krikščioniškas vertybes. Štai iš trijų pagrindinių partijų Didžiosios Britanijos parlamente „entuziastingiausiai“ mirties kultūros įstatymą palaikė sekuliarizuota liberalų partija, kurios 62 deputatai balsavo „už“ ir tik 11 – „prieš“. Valdančioje leiboristų partijoje, parlamente dabar turinčioje ryškią daugumą, už naująjį projektą balsavo 234 deputatai, o prieš – 147. Praėjusius rinkimus pralaimėjusioje ir daugumos parlamente netekusioje konservatorių partijoje, kurios ideologinės nuostatos Didžiojoje Britanijoje tradiciškai artimos krikščioniškoms, paramos sunkių ligonių savižudybei įstatymo projektą palaikė tik 23 deputatai ir 92 balsavo prieš. Kalbant apie nuotaikas pačioje britų visuomenėje, apklausos, pravestos parlamentinio balsavimo išvakarėse rodė, kad šį siūlomą įstatymą remia dauguma, apie 60 % piliečių ir tam įtakos, matyt, turėjo teksto „gražus įrėminimas“, tai yra patrauklumas. Tačiau vėlesnės apklausos parodė, jog atidžiau išnagrinėjus tekstą bei pateikus esminius argumentus dėl legalizuotos eutanazijos pavojų, palaikymas sparčiai mažėja visose amžiaus grupėse. Belieka laukti, kad tokia rinkėjų nuostatų kaita atsilieps ir jų išrinktiems Didžiosios Britanijos parlamento nariams, įstatymo projektą toliau nagrinėjant parlamento struktūrinėse grupėse. Vestminsterio vyskupas augziliaras Džonas Šeringtonas (John Sherington), kuris Anglijos ir Velso vyskupų konferencijoje yra atsakingas už gyvybės gynimo klausimus, savo pareiškime paragino katalikų bendruomenes panaudoti galingiausią ginklą – maldą, prašant Dievo suteikti parlamentarams daugiau išminties, kuria vadovaudamiesi jie galiausiai priimtų atsakingą ir tikrai vertybinį sprendimą silpnųjų globai, o ne jų atmetimui per eutanaziją, dėl ko laimėtų visi ir būtų kuriama tikrai užjaučianti, gailestinga visuomenė.
„Pro vita“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 12 (388)