Pareiga išsaugoti Dievo dovanotą žmogiškumą
Popiežius Leonas XIV pristatė savo pirmąją encikliką „Magnifica humanitas“ apie dirbtinio intelekto keliamus iššūkius
Mindaugas BUIKA
Šiandienos „naujieji dalykai“
Praėjus vos keliems mėnesiams po to, tai Tarptautinė teologų komisija popiežiui Leonui XIV patvirtinus paskelbė perspėjantį doktrininį dokumentą „Quo vadis humanitas?“ („Kur eini žmonija?“) dėl dirbtinio intelekto prieštaringos įtakos krikščioniškai antropologijai, šią temą kiek kitais aspektais nusprendė aptarti ir pats Šventasis Tėvas. Gegužės 15 dieną jis pasirašė parengtą savo pirmąją socialinę encikliką „Magnifica humanitas“ („Nuostabi žmonija“) apie žmogiško orumo gynimą prasidėjus dirbtinio intelekto plėtros epochai. Joje, kaip ir teologų dokumente, kritiškai įvertinamos prieštaringos minties vystymo tendencijos – transhumanizmas (pretenzija technologijos pagalba peržengti žmogaus prigimtines biologines ribas) ir posthumanizmas (skirtumo tarp žmogaus ir mechanizmo panaikinimas), bandant sukurti hibridinį „antžmogį“, kuris įsilietų į šiuolaikinių technologijų pasaulį ir taptų jo dalimi. Esant tokiai dirbtinai formuojamai mąstymo ir asmeninių santykių sistemai iškyla pavojus, kad bus prarasta istorinė atmintis, kūrybingumas, jausmai ir prasmės ieškojimas, taip pat prigimtinis atvirumas transcendencijai, Dievo meilei, kas radikaliai galėtų pakeisti žmogišką tapatumą.
Galima pastebėti, kad enciklikos „Magnifica humanitas“ paskelbimas sutapo su popiežiaus Leono XIII, šiuolaikinio Bažnyčios socialinio mokymo pradininko, panašaus lygio istorinio dokumento „Rerum novarum“ („Nauji dalykai“), apie radikalius XIX amžiaus pabaigos visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pokyčius, publikavimo 135-osiomis metinėmis. Popiežius Leonas XIV gegužės 25 dieną Vatikane pristatydamas savo pirmąją encikliką, pažymėjo, jog kaip ir anais laikais, taip ir dabar Bažnyčia yra pašaukta atsiliepti į „naujus dalykus“ ir Evangelijos šviesoje apginti nepažeidžiamą žmogaus orumą bei bendrąjį gėrį. XIX amžiaus pabaigoje popiežius Leonas XIII matė gamyklų darbininkų išnaudojimą, jų šeimų išaugusį skurdą, kurį sukėlė sparti pramonės transformacija, nesant darbdavių ir valstybės socialinių garantijų. Jis suprato, kad Bažnyčia negali likti šių skaudžių problemų nuošalėje ir turi nurodyti teisingą kelią vargšų būviui pagerinti, pabrėždama darbo vertę bei tinkamo atlyginimo už jį svarbą. Pasak Šventojo Tėvo, kaip anuometinio epochinio lūžio, vadinamosios industrinės revoliucijos, akivaizdoje, iškilus pavojui žmogiškojo asmens orumui ir visuomeninio gyvenimo stabilumui, taip ir šiandien susiduriame su panašaus masto transformacija, kurios pasekmės galbūt dar didesnės, ypač integralaus žmogaus vystymosi ir santykių su kūrinija atžvilgiu. Dirbtinis intelektas jau daro įtaką daugeliui mūsų gyvenimo sričių – nuo gamybos ir prekybos iki laisvalaikio praleidimo, pramogų ir netgi karo veiksmo pobūdžio. Tad panašiai, kaip popiežiaus Leono XIII laikais, taip ir šiandien Bažnyčia turi pažvelgti į milžiniškas permainas tikėjimo akimis, išlaikydama proto giedrumą, atvirumą slėpiniui, girdėdama vargstančių brolių ir seserų bei kenčiančios žemės šauksmą.
Intensyvaus klausymosi rezultatas
Popiežius Leonas XIV, pristatydamas savo encikliką „Magnifica humanitas“, pripažino, kad jo dokumentas, kaip ir „Rerum novarum“, gimė iš aplinkos stebėjimo bei klausymosi. Popiežius Leonas XIII 1891 metais istoriniame dokumente rašė, jog „buvo akivaizdu, kad pramonės augimas ir technikos pažanga, visuomeninių santykių tarp savininkų ir darbininkų pokyčiai, turto sutelkimas mažumos rankose ir daugumos nuskurdimas, skatina visuomenės sluoksnių susipriešinimą“. Apie tai svarstė specialistai, mokslininkai, įstatymų leidėjai, vyriausybių vadovai ir radikaliai nusiteikę „klasių kovos“ organizatoriai su smurtingų totalitarinių ideologijų primetimu, siekdami perversmais užgrobti valdžią. Dabartinėmis demokratijos sąlygomis padėtis pasikeitusi ir galima stebėti bei išgirsti naujas technologijas kuriančių mokslininkų bei inžinierių nuoširdaus entuziazmo kupinas pastangas palengvinti darbų naštą, rasti sudėtingų problemų sprendimus, politinių lyderių ir pareigūnų siekius nustatyti teisingus normatyvus naujovėms. Kita vertus, buvo galima išgirsti susirūpinusių šeimų tėvų ir mokytojų balsus dėl neaiškios jaunųjų kartų ateities bei pasiekusias žinias apie vis gausesnes dirbtinio intelekto ir robotų valdomas autonomines ginklų sistemas, kurių žmogus praktiškai nebegali kontroliuoti ir jų veikimas dabartinių gausių karinių konfliktų akivaizdoje sukeltų tragiškas pasekmes. Šventasis Tėvas sakė, jog išgirdo nerimastingus pasakojimus apie sukurtus algoritmus, kurie gali užblokuoti priėjimą prie kokybiškos sveikatos priežiūros, pageidaujamo įdarbinimo bei saugumo, remiantis išankstiniais nusistatymais ar tiesiog neteisingumo nuostatomis. Buvo juntama ir visuomeninio gyvenimo paraštėse atsidūrusių žmonių, kurie neturi balso, priekaištinga tyla, jog naujosios technologijos netinkamas naudojimas gali sukurti dar ryškesnes atskirties formas.
Iš tokio intensyvaus klausymosi ir subrendo nerimu grindžiamas įsitikinimas, išreikštas naujojoje enciklikoje „Magnifica humanitas“, kad dirbtinį intelektą reikia išvaduoti ir blogio logikos, tai yra „nuginkluoti“. Popiežius Leonas XIV pripažino, jog ši sąvoka gal ir pernelyg stipri, bet ji buvo sąmoningai pasirinkta, kadangi šiam momentui reikia radikalesnių įvardijimų, gebančių patraukti dėmesį, pažadinti sąžinę, nurodyti žmonijai išeitį, nukreipti ją į teisingą kelią. Kaip tokio veikimo pavyzdį jis paminėjo Bažnyčios ilgalaikes pastangas, siekiant branduolinio nusiginklavimo, suprantant, jog ši techninė galia, ją panaudojus konflikto akivaizdoje, gali sugriauti žmonių ir tautų egzistenciją. Todėl reikalinga šio ginklo vieša tarptautinė kontrolė, palydima adekvataus moralinio įžvalgumo, kad branduolinis nusiginklavimas tikrai būtų taikos tarnyboje, kaip visos žmonijos orumo išsaugojimo garantas. Šventojo Tėvo įsitikinimu, panašia prasme dabar dirbtinis intelektas reikalingas tikro „nusiginklavimo“, turi būti išlaisvintas nuo logikos, kuri jį paverčia dominavimo, atskirties ir mirties įrankiu. Kaip taikiai naudojama branduolinė energetika, taip ir jis turi tarnauti visiems bei bendrajam gėriui. Todėl sprendimai dėl naujos technologijos vystymo ir naudojimo niekada negali būti atskirti nuo sąžinės, atsakomybės ir tikėjimo. Popiežius Leonas XIV aiškino, jog būtent tikėjimas turi pirmutinę svarbą, nes, kaip moko apaštalas Šv. Paulius, krikščionys, kaip „šviesos vaikai“, visada išlaiko ypatingą budrumą nežinomybių ir grėsmių akivaizdoje. „Nemiegokime, kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs: dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“, – rašė jis Pirmajame laiške tesalonikiečių bendruomenei (plg. 1Tes 5, 6-8). Toks budrumas reikalingas ir šiandien, ypač siejant trokštamos taikos palaikymą su naujosios technologijos prieštaringų galimybių vertinimu ir teisingu pasirinkimu.
Teisingumas ir visų sutelkimas
„Taika nėra vien tik karo nebuvimas, bet ir teisingumo vykdymas, – priminė Šventasis Tėvas, pristatydamas savo encikliką „Magnifica humanitas“. – Tačiau, kai naudojant naujausią technologiją susilpnėja budrumas bei kritinis vertinimas, iškyla grėsmė ir pačiai taikai“. Todėl dirbtinį intelektą nepakanka nuginkluoti, bet kartu reikia statyti, kurti ir formuoti naują gyvenimo aplinką, paremtą solidarumu, pasitikėjimu bei tarpusavio pagalba. Kalbėdamas apie tai, popiežius Leonas XIV priminė savo paties patirtį per misionieriškos tarnystės laikotarpį Lotynų Amerikos valstybėje Peru. Jis pasakojo, kad 2017 metais tos šalies šiaurinę dalį buvo užklupusios smarkios liūtys, sukėlusios didžiulius potvynius: daug vietinių šeimų buvo priverstos palikti savo namus, kuriuos, kaip ir kelius, užliejo purvas. Tuomet vyskupo tarnystę ten ėjęs Šventasis Tėvas suprato, kad atsikūrimas nereiškia tik to, kas sugriauta, atstatymo: gyvenimui normalizuoti reikėjo ir žmonių santykių atnaujinimo, pasitikėjimo stiprinimo ir vilties ateičiai pažadinimo. Be to, niekas negali atsistatyti vienas ir reikalingas solidarumas, visų susitelkimas bei tarpusavio palaikymas. Enciklikoje „Magnifica humanitas“ pateikiamas ir biblijinio pranašo Nehemijo, sutelkusio žydus, sugrįžusius iš Babilonijos nelaisvės, sugriautam Jeruzalės miestui ir šventyklos sienoms atstatyti. Šis V amžiuje prieš Kristų gyvenęs žydų politinis veikėjas ir religinio gyvenimo atnaujintojas, Persijos karaliaus Artakserkso paskirtas Judėjos vietininku, sutelkė šeimas Jeruzalės sienoms atstatyti, kartu reikalaudamas klusnumo Dievo įsakymams ir socialinio teisingumo bendruomenės gyvenime. Tai padėjo atstatyti Jeruzalę per rekordiškai trumpą 52 dienų laiką, nepaisant visų Judėjos priešų kliudymų, užpuldinėjimų ir nesutarimus skleidusių šmeižtų. Buvęs niūrus Jeruzalės sienų griuvėsių įvaizdis negalėjo pateisinti žmonių uždarumo, susiskaldymo ir nevilties, buvo įsitikinęs pranašas Nehemijas. Jis telkė visą tautą, kad „plyta prie plytos“ kiltų ne tik šventojo miesto sienos, bet ir būtų formuojamas teisingesnis vietos gyventojų sambūvis, stipriau saugomas visų žmonių orumas.
„Nehemijo pastangos kalba ir mūsų laikams, – tvirtino popiežius Leonas XIV. – Dirbtinis intelektas irgi gali būti istorijos statybvietė ugdant bendrystės horizontą, kuriame technologinė pažanga mokosi tarnauti žmonių gyvenimui“. Šventasis Tėvas vėlgi pasirėmė apaštalo Šv. Pauliaus mokymu, primindamas jo raginimą, jog „kiekvienas statytojas tegul kruopščiai pasirenka, kaip statyti“ (plg. 1 Kor 3, 10). Tame laiške jis aiškino, jog nereikia baimintis dėl pačios statybvietės, tačiau perspėjo, kad negalima statyti be tvirtų pamatų. Taigi, nereikia bijoti dirbtinio intelekto, bet nuolat palikti atvirą klausimą, koks jo atžvilgiu turėtų būti teisingas žmogaus veikimas, nes negalima nerūpestingai elgtis su galingais techniniais įrankiais. Kalboje primintas ir popiežiaus Šv. Pauliaus VI socialinėje enciklikoje „Populorum progressio“ („Liaudies pažanga“) išreikštas pastebėjimas, kad pažanga yra tikra, jeigu apima kiekvieną žmogų ir visą žmogų. Dabartiniu atveju „kiekvieną“ reiškia, kad nei vienas žmogus neturi būti paliktas „skaitmeninės transformacijos“ paraštėse ir negalėtų pasinaudoti naujųjų technologijų teikiamais patogumais. Tačiau „visą“ reiškia, kad nei vienas negali būti sumenkintas iki teikiamo produktyvumo, pažintinių gebėjimų, tai yra vertinamas pagal tai, ką sugeba pagaminti ar sukurti. Žmogiškas asmuo yra laisvas savyje ir turi vidinį pasaulį bei pašaukimą mylėti ir šlovinti Dievą, kurio negali pakeisti jokia mašina. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog tik turint tokią integralią viziją, galima dirbtinį intelektą, kaip mechanizmą, nukreipti bendrojo gėrio link. Tik darbuojantis kartu tiems, kurie kuria technologines sistemas ir tiems, kuriems jos daro įtaką, turtingesnėms ir skurdesnėms visuomenėms, institucijoms ir individams, galios centrams ir periferijoms, bus galima kurti trokštamą ateitį ne privilegijuotai išrinktųjų saujelei, bet visai žmonijos šeimai.
Brandinti meilės civilizaciją
Taip turėtų būti kuriama meilės civilizacija, apie kurią kalbėjo popiežius Šv. Paulius VI ir kurios horizontus įtaigiai nurodė popiežius Šv. Jonas Paulius II, žvelgdamas į prasidedantį trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį ir kviesdamas visus sutartinai to siekti. Pasak Šventojo Tėvo, tai nebuvo naivi idėja, bet aiški kryptis, kelias, kurį Jėzus Kristus atvėrė istorijai. Dėl šios priežasties Bažnyčia nori nuolankiai ir atvirai dalyvauti diskusijose apie dirbtinį intelektą: ji neturi techninių atsakymų ir nesiekia pakeisti ekspertų su jų moksliniu pažinimu bei patirtimi. „Tačiau mes atnešame išmintingą požiūrį į žmogų, kurio mūsų laikams taip desperatiškai reikia, – aiškino popiežius Leonas XIV. – Tai įsitikinimas, jog kiekvienas žmogus yra unikalus, laisvas ir protingas subjektas, turintis sąžinę, gebantis ieškoti Dievo, tarnauti kitiems ir rūpintis bendraisiais namais“. Baigdamas kalbą pristatant encikliką „Magnifica humanitas“, jis pakvietė Bažnyčios narius ir visą žmoniją išmokti klausytis vieniems kitų, drąsiai pasitikti dabartinius iššūkius ir nuoširdžiai bendradarbiauti su dirbtinio intelekto bei kitų naujųjų technologijų pagalba, kuriant labiau žmonišką ir brolišką visuomenę. Naujojoje enciklikoje pateiktas tų įrankių įžvalgus vertinimas nereiškia prieštaravimo pažangai, bet skatina didesnę atsakomybę Viešpaties atpirktos visos žmonijos šeimos naudai: reikia išlikti budriems ir kaip „vilties amatininkams“ vieningai darbuotis mūsų laikmečio statybos aikštelėje. Šventasis Tėvas meldė, kad Prisikėlusio Jėzaus dvasia palaikytų šį bendrą veikimą ir kad Švč. Mergelė Marija išmokytų mus atpažinti kiekvieno vyro ir moters nuostabų gebėjimą mylėti ir tarnauti su Dievo pagalba istorijoje brandinant meilės civilizaciją.
Vatican Media nuotrauka
„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. birželio 5 d., nr. 11 (238)